- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-29
- Bylos Nr.
- e2S-1441-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06744-20171
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“, VšĮ K. Š.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-12775-191/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“ ieškinį atsakovams VšĮ K. Š. p., P. K. dėl neteisėtais veiksmais sukeltų nuostolių atlyginimo ir įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų VšĮ K. Š. p. ir P. K. 10 330 Eur nuostolius, atsiradusius nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 27 d. (įskaitytinai), įpareigoti atsakovę VšĮ K. Š. p. toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42, priteisti iš atsakovės VšĮ K. Š. p. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams VšĮ K. Š. p. ir jos vadovui P. K. atlikti neteisėtus veiksmus, t. y. nevykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. 11-3-42 bei įpareigoti atsakovę VšĮ K. Š. p. toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42.Ieškovė nurodė, jog ieškinio patenkinimu būtų išvengta būsimų neigiamų padarinių (įskaitant žalos) kilimo, todėl, atsižvelgiant į prevencinio ieškinio specifiką, laikytina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė dėl palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovei neteisėtai sustabdžius sutartį, ieškovė kiekvieną dieną patiria didžiulius nuostolius, nes tam investavusi daug lėšų, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų negali gauti atlyginimo, o prievolė grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas – nesustabdyta. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sušvelnintų tuos padarinius, kurie atsirastų byloje nagrinėjimo metu, jeigu atsakovė VšĮ K. Š. p. visą laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nevykdytų sutartinių įsipareigojimų. Tik prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – draudimų ir įpareigojimų pritaikymas lems tai, kad ieškovei nebus daroma reali žala ir prevencinio ieškinio išsprendimas ateityje netaps tik deklaratyviu sprendimu, neužtikrinančiu jokios asmens teisių apsaugos. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai nevaržo atsakovės teisių, kadangi atitinkamus įsipareigojimus ji jau buvo prisiėmusi sutartimi ir juos vykdė. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą lemia ir byloje egzistuojantis viešasis interesas. Sutarties pagrindu buvo teikiamos magnetinio rezonanso tyrimų paslaugos tam tikrai asmenų grupei, t. y. šio tyrimo reikalingiems pacientams. Preliminariais paskaičiavimas tokias paslaugas per dieną gaudavo apie 20 pacientų ir eilė šiems tyrimams atlikti sudaryta net vienam mėnesiui į priekį. Neteisėtais atsakovų veiksmais pacientams yra daroma didžiulė žala, jiems eliminuojama teisė planuotai ir savalaikiai gauti reikalingas medicinines paslaugas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovės pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42 būtų patenkintas, tokie teisiniai padariniai, kurių laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ieškovė, atsirastų savaime iš teismo sprendimo. Vadinasi, grėsmės, jog teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovės naudai, liks neįvykdytas, nėra. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tik tada, kai egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, bet ir tais atvejais, kai yra tikėtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nėra pagrindo teigti, jog, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuotų būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. O galimai atsakovams palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, su ieškiniu ieškovė nepateikė visiškai jokių, netgi minimalių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog magnetinio rezonanso tyrimų paslaugos buvo teikiamos apie 20 pacientų per dieną ir eilė šiems tyrimams atlikti sudaryta vienam mėnesiui į priekį.Be to, Kauno apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-10096-877/2017, kurioje ieškovė Kauno miesto savivaldybė 2017 m. kovo 2 d. ieškiniu atsakovėms VšĮ K. Š. p. ir UAB „DG ir Ko“ prašo pripažinti negaliojančiomis 2012 m. balandžio 20 d. jungtinės veiklos sutartį (partnerystę) Nr. 12/04/20 ir 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutartį Nr. 11-3-42 bei taikyti restituciją natūra, įpareigoti UAB „DG ir Ko“ per 7 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo grąžinti VšĮ „K. Š. p.“ atlaisvintas patalpas, esančias gydymo įstaigoje, o jei šio įsipareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys – leisti ieškovei iškeldinti iš minėtų patalpų atsakovės turtą, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės UAB „DG ir Ko“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas turėjo vertinti, ar dėl atsakovo veiksmų yra daroma žala ieškovės interesams, ar tokia žala atsiras ateityje, ar ji didės, ar pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų užkirstas kelias žalos atsiradimui ar jo padidėjimui, ar būtų išvengta ieškovės teisių pažeidimo bei naujo teisinio ginčo tarp šalių. Teismas tokio vertinimo net neatliko, nenagrinėjo ieškovės prašymo iš esmės, visiškai nepasisakė ir nenurodė kodėl, teismo manymu, jokia žala ieškovei nėra daroma, o sprendė visai kitą klausimą, t. y. būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo riziką. Teismas sutapatino ieškovės pareikštą materialinį reikalavimą su laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamais tikslais, pasisakydamas, kad ieškovės siekiami teisiniai padariniai atsirastų savaime iš teismo sprendimo. Šiuo atveju pareikštas ieškinys yra tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, kad būtų uždrausta atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus bei įpareigotas atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar padidėtų žala. Tačiau šis reikalavimas bus išspręstas tik teismui priėmus galutinį sprendimą. Teismas turėjo įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto, atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei būtų patenkintas jos ieškinys, ir į padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei ieškinys būtų atmestas. Šiuo atveju teismas neginčytinai suteikė pranašumą atsakovui procesinių teisių atžvilgiu, neįvertindamas, kokių nuostolių patirs ieškovė, kurie ieškinio patenkinimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami. Teismas neįsitikino, kad atmetus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bus padaryta didesnė žala nei nauda.Teismas visiškai nevertino viešojo intereso buvimo šioje byloje, galimų grėsmių pacientų sveikatai, o atmesdamas ieškovės prašymą viešojo intereso neapgynė.Atsakovė VšĮ K. Š. p. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama atskira civilinė byla dėl 2012 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, tačiau tai nekeičia fakto, jog jungtinės veiklos sutartys yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento, nepaisant to, ar dėl jų pripažinimo niekinėmis yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar ne. Todėl nei ieškovė, nei kiti asmenys neturi teisės niekinių sutarčių pagrindu kelti kokius nors reikalavimus, tame tarpe ir reikalauti toliau jas vykdyti. Reikalaudama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė reikalauja priversti atsakovę vykdyti niekinį (neegzistuojantį) sandorį. Toks ieškovės reikalavimas, jeigu jis būtų tenkintas, paneigtų niekinio sandorio institutą bei esmę.Ieškovė nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis inicijuodama naują civilinę bylą, kurioje slepia nuo teismo visas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tokiu būdu siekia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Reikalaudama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė turi pareigą įrodyti grėsmę, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas, tačiau šios pareigos nevykdo. Jau vien ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškovės reikalavimus atmesti.P. statusas ir veiklos specifika (viešojo intereso tenkinimas, finansavimas iš biudžeto ir kitos aplinkybės) taip pat suponuoja išvadą, jog p. bankrotas ar nemokumas yra menkai tikėtinas. Dėl šių priežasčių laikytina, jog vien deklaratyvūs ieškovės teiginiai bei prielaidos apie hipotetinę žalą, kurią ieškovė galbūt patirs kažkada ateityje, nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bei įpareigoti p. vykdyti niekines jungtinės veiklos sutartis paneigiant niekinio sandorio instituto esmę.Ieškovės atskirojo skundo bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai dėl tariamo viešojo intereso tenkinimo yra visiškai nepagrįsti. Jokių įrodymų ieškovė teismui nepateikė, todėl atskirojo skundo bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai dėl viešojo intereso egzistavimo yra deklaratyvūs. Šiuo atveju viešasis interesas suponuoja pareigą užtikrinti, kad Kauno miesto savivaldybei priklausantis ir p. panaudos teise perduotas turtas būtų naudojamas tik p. veikloje ir griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų – neperduodant jo ieškovei (privačiai įmonei), jos privatiems interesams tenkinti. Taigi, viešasis interesas ne tik kad nepagrindžia ieškovės reikalavimo tenkinimo, tačiau netgi paneigia ieškovės reikalavimo tenkinimo galimybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių išdėstytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių netaikė. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu siekia įpareigoti atsakovę VšĮ K. Š. p. toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42. Ieškovė teigia, jog atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė vienašališku atsakovės sutartinių prievolių nevykdymu, t. y. neteisėtu ir nepagrįstu sutarties vykdymo sustabdymu. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė UAB „DG ir Ko“ su atsakove VšĮ K. Š. p. 2012 m. liepos 9 d. sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42, pagal kurią šalys susitarė veikti bendrai ir įrengti naują, modernų aukščiausios kokybės reikalavimus atitinkantį diagnostikos centrą, turintį modernią įrangą, atlygintinai teikti paslaugas tretiesiems asmenims bei sutartyje nustatyta tvarka padalinti iš diagnostikos centro teikiamų paslaugų gautą pelną (Sutarties 2.1. punktas). VšĮ K. Š. p. 2017 m. kovo 7 d. raštu Nr. 2-4-109 informavo UAB „DG ir Ko“, kad sustabdo jungtinės veiklos sutarčių vykdymą. Šiuo atveju ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovę vykdyti jungtinės veiklos sutartį bei priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kuomet ji nebuvo vykdoma. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę vykdyti jungtinės veiklos sutartį. Taigi tiek ieškinio reikalavimas, tiek prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės sutampa ir sukelia tas pačias teisines pasekmes atsakovei. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog teisiniai padariniai, kurių laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ieškovė, atsirastų savaime iš teismo sprendimo. Dar kitaip tariant, ieškovė laikinąja apsaugos priemone siekia faktinio ieškinio patenkinimo. Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu. Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 17, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė įrodymais realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nepagrindė, kokiu būdu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Nors, kaip minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus reikalavimų vertinimas, ir ieškovo materialinis teisinis reikalavimas šioje bylos stadijoje nesprendžiamas. Ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę vykdyti jungtinės veiklos sutartį vykdymas apskritai negali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Šiuo atveju nenustatyta jokių priežasčių, kurios galėtų sutrukdyti atsakovei vykdyti jungtinės veiklos sutartis, jeigu toks teismo sprendimas ir būtų priimtas. Tai reiškia, jog nėra grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o kartu ir pagrindo tenkinti reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės argumentai, susiję su viešojo intereso gynimu, t. y. jog pacientams yra daroma didžiulė žala sveikatai, pažeidžiamos jų teisės gauti planuotus, lauktus ir savalaikius tyrimus, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atskirojo skundo bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai dėl viešojo intereso egzistavimo yra deklaratyvūs.Pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, jog 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutarties teisėtumo klausimas yra ginčijamas teisme, t. y. Kauno apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-10096-877/2017, kurioje ieškovė Kauno miesto savivaldybė ieškiniu atsakovėms VšĮ K. Š. p. ir UAB „DG ir Ko“ prašo pripažinti negaliojančiomis 2012 m. balandžio 20 d. jungtinės veiklos sutartį (partnerystę) Nr. 12/04/20 ir 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutartį Nr. 11-3-42 bei taikyti restituciją natūra, įpareigoti UAB „DG ir Ko“ per 7 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo grąžinti VšĮ „K. Š. p.“ atlaisvintas patalpas, esančias gydymo įstaigoje, o jei šio įsipareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys – leisti ieškovei iškeldinti iš minėtų patalpų atsakovės turtą, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės UAB „DG ir Ko“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju būtų neproporcingas ir neekonomiškas. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.