Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Merkininkaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo negaliojančiu, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos vyriausiojo komisaro 2002-10-07 įsakymą Nr. 208-TE „Dėl tarnybos eigos“, kurio jis atleistas iš vidaus tarnybos;grąžinti į Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato Kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesniojo inspektoriaus pareigas; priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 91 821,17 litus priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką;priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas A. M. ir jo atstovas advokatas Henrikas Mackevičius skundo ir patikslinto skundo reikalavimus palaiko ir prašo juos tenkinti. Pareiškėjas A. M. paaiškino, jog vagystės vietoje atsidūrė atsitiktinai, nes pagal einamas pareigas priklausė operatyvinė ir kita veikla būtent geležinkelio stotyje. Su minėtais baudžiamojoje byloje asmenimis siejo tik tarnybiniai santykiai, susipažino su jais tarnybos eigoje apie 1991 metus, nes jie dirbo geležinkelių apsaugos grupėje (2 t., b.l. 53).

Atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau atstovai į teismo posėdį neatvyko. Byla nagrinėjama atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2002-10-07 įsakymo Nr.208-TE (b.l.11), 2002-10-03 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 11037 ir su ja pateiktos medžiagos (b.l.20-50), kuria remiantis buvo priimtas šis įsakymas, matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal 1991-07-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 punkto 7 papunktį (už pareigūno vardo diskreditavimą), todėl, sprendžiant šį ginčą, yra būtina išaiškinti nurodytos materialinės teisės normos taikymo klausimą. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 punkto 7 papunktyje nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą. Šis atleidimo iš tarnybos pagrindas statute nurodytas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pastarojo punkto turinį atskleidžia 2001-05-25 Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 263 patvirtinta “Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka“, kurios 4.2 punkte yra pateiktas sąvokos “Pareigūno vardo diskreditavimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo diskreditavimas - pareigūno veikla (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, nustatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, mažinamas pasitikėjimas vidus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybomis, visa sistema ir jo veikla bei neigiamai veikianti vidus reikalų sistemos autoritetą, prestižą visuomenėje. Taigi esminiu elementu, suponuojančių nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo (Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 punkto 7 papunkčio) taikymą, yra kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, kuria pažeidžiami teisės aktai ir šių aktų pažeidimą būtina nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 57 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šią aplinkybę nustačius, ji turi būti įvertinta taikant akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.

Kaip nustatyta iš ginčijamo įsakymo, pareiškėjas iš tarnybos atleistas vadovaujantis 2002-10-03 tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu, kuria konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas Klaipėdos TPK kriminalinės policijos kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesniuoju inspektoriumi, būdamas įvykio liudininku, neužkirto kelio daromai nusikalstamai veikai (1 tomas, b.l.22). Šios aplinkybės buvo grindžiamos A.M., R.J., I.B. parodymais (b.l. 29-31), bei J.V. atviru prisipažinimu (b.l.32-37). 2002-09-19 nutarimu A. M. patrauktas kaltinamuoju (b.l.41), nurodant, kad jis, būdamas valstybės tarnybos pareigūnas, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, priešingais tarnybai interesais, savanaudiškais tikslais, padarydamas žalą kitiems asmenims 2002 metais, laikotarpiu nuo balandžio mėnesio iki gegužės mėnesio, nakties metu, tiksli valanda parengtinio tyrimo metu nenustatyta, “Draugystės“ geležinkelio stotyje, esančioje Kairių g. 1, tyčia, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, dalyvavo vagystėje iš vagono Nr. 59018663, stovėjusio ant 27 geležinkelio kelio, iš kurio slapta pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių prekių už 73 951.84 Lt ir savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 285 straipsnio 1 dalyje ir 271 straipsnio 4 dalyje (b.l.41). Kaip nustatyta iš baudžiamojoje byloje Nr.35-1-724-02 surinktos medžiagos (II tomas, b.l.23,53,141-143), J.V. 2002-08-21, 2002-11-14, 2003-01-20 apklausiamas kaltinamuoju, dalyvaujant advokatui, apklausos protokoluose patvirtino, kad protokolas iš jo žodžių surašytas teisingai ir savo parodymuose nurodė, kad vagystėje dalyvavo ir A.M. 2002-08-21 V.A., kaltinamojo apklausos metu, dalyvaujant advokatui (baudžiamosios bylos II tomas, b.l. 166-167), taip pat nurodė, kad vagystės metu buvo atvykęs A.M. 2002-08-27 V.A. prisipažinimu (baudžiamosios bylos II tomas, b.l. 181) nurodė, kad apkalbėjo kitus asmenis, tame tarpe ir A.M., nes tokius parodymus vertė duoti R.Š. 2002-11-04 kaltinamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos II tomas, b.l. 220), V.A. patvirtino, kad apklausą, kurios metu nurodė dalyvavus A.M. vagystėje vykdė ne R.Š., tačiau jis suprato kaip spaudimą jam tai, kad R.Š. apklausos metu buvo įėjęs į kabinetą. P.Š. 2002-08-20 įtariamojo apklausos metu ir 2002-08-21 kaltinamojo apklausos metu, dalyvaujant advokatui (baudžiamosios bylos III tomas, b.l.45) taip pat nurodė, kad A.M. dalyvavo įvykdant vagystę, pasirašė protokole apie protokolo turinio teisingumą. 2002-11-20 kaltinamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos III tomas, b.l. 69-70) atsisakė savo parodymų ir nurodė, kad A.M. apkalbėjo R.Š. prašymu. A.M. 2002-08-17 įtariamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos III tomas, b.l. 154) taip pat nurodė, kad vagystėje dalyvavo A.M. Šias aplinkybes jis patvirtino ir 2003-01-16 kaltinamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos 3 tomas, b.l. 219-220) dalyvaujant advokatui. 2003-01-16 kaltinamojo apklausos metu, dalyvaujant advokatui, A.G. taip pat nurodė, kad vagystėje dalyvavo A.M. (baudžiamosios bylos III tomas, b.l.253). I.B. 2002-08-17 įtariamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l. 64), 2003-01-22 kaltinamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l.94-95), taip pat įvardino A.M. dalyvavus vagystėje ir tai patvirtino 2002-10-29 akistatos su A.M. metu (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l.70-71). R.J. 2002-08-17 įtariamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l.103), 2003-01-15 kaltinamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l.139), dalyvaujant advokatui, nurodė vagystėje dalyvavus A.M. Kaip matyti iš 2003-01-09, 2002-10-29, 2002-09-18; 2002-09-18 R.M. akistatų su R.J., A.M., J.V., A.G. (baudžiamosios bylos IV tomas, b.l.10-11;12-13;14-15;16-17), jie patvirtino, kad A.M. dalyvavo vagystėje ir įvardino jo veiksmus. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir baudžiamosios Nr. 35-1-724-02 VI – ajame tome esančiuose procesiniuose dokumentuose. 2007-03-23 A. M. prašymu kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 35-1-724 -02 nutraukimo. 2007-04-23 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra nutarimu (baudžiamosios bylos 14 tomas, lapai nenumeruoti) nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 35-1724-02 A.M. ir kitų įtariamųjų atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Nagrinėjant administracinę bylą teisme, taip pat buvo apklausti liudytojai. Apklausus liudytoju R.J. (b.l.87-89), pastarasis nurodė, kad vienos iš baudžiamojoje byloje įvardintosios veikos įvykdymo metu, į įvykio vietą, kai buvo kraunami daiktai iš vagono, atvyko A.M. ir buvo prie administracinio pastato ir matė, kad jei nešioja dėžes ir krauna jas į automobilį. Ar jis suprato, kad vykdoma nusikalstama veika, negali pasakyti. A.M. juos turėjo sulaikyti jei matė, kad vykdo vagystę. Liudytojas tvirtina, kad A.M. pirmajame epizode, pats nešė dėžes (b.l.89). Liudytojas taip pat patvirtino, kad nebuvo verčiamas apkalbėti A.M. Apklaustas liudytoju J.V. (b.l.90) nurodė, kad jis su sukarintos apsaugos darbuotojais, Š., A., o taip pat A.M., dalyvavo pasisavinant prekes iš geležinkelio vagono. A.M. atvažiuodavo vakarais su savo automobiliu į teritoriją, be uniformos ir padėdavo nešti prekes. Atvirame prisipažinime teisingai nurodė įvykio aplinkybes. A.Š. gyvenamąją vietą nurodė A.M., kad veikos metu būtų galima stebėti ar jis neatvyksta į objektą, kadangi jis buvo transporto policijos pareigūnas, atsakingas už geležinkelio stotį. Liudytojas A.M. (b.l.91) taip pat patvirtino aplinkybes, kad A.M. dalyvavo 2002 m. gegužės mėnesį iš geležinkelio vagono pasisavinant plataus vartojimo prekes. A.M. nešė iš vagono dėžes. Rugpjūčio mėnesį pradėjus aiškėti aplinkybėms dėl įvykdytosios veikos, skambino A.M. Parengtinio tyrimo metu nurodo davęs teisingus parodymus. Liudytojas taip pat nurodė, kad A.M. buvo susitikime „Lukoil“ degalinėje, kai buvo sprendžiama kaip pasielgti dėl L.V. grasinimų apie įvykdytą veiką pranešti policijai. Liudytojas A.Š. (b.l.122) nurodė, kad parengtinio tyrimo metu apkalbėjo A.M., nes to reikalavo R.Š. Liudytojas taip pat patvirtino, kad A.M. dalyvavo jų susitikime, sprendžiant klausimą, kaip pasielgti dėl J.V. reikalavimo sumokėti 25000 litų sumą už nepranešimą policijai. Liudytojas V.A. nurodė, kad A.M. vagystėje nedalyvavo, o pareiškėją apkalbėjo, nes buvo daromas spaudimas. Susitikime, vykusiame „Lukoil“ degalinėje, A.M. buvo, gėrė alų, tačiau pokalbyje nedalyvavo. Liudytojas I.B. nurodė, kad A.M. 2002 metų gegužės mėnesį dalyvavo pasisavinant prekes iš geležinkelio vagono, jis kartu su M. nešė prekes. 2007-06-21 teismo posėdžio metu liudytojai V.A. ir P.Š. nurodė, kad jie apkalbėjo A.M., nes tokius parodymus vertė duoti A.Š. Kodėl tokius parodymus davė dalyvaujant advokatui, ir koks konkrečiai buvo daromas spaudimas paaiškinti negali. Teigiama, kad buvo žadama nesulaikyti, išleisti iš areštinės. Liudytojas R.M. (II tomas b.l.54) nurodė, kad A.M. ir R.Š. buvo jo pavaldiniai, tačiau jokio asmeninio pobūdžio konfliktų tarp šių pareigūnų nepastebėjo. Apie A.M. dalyvavimą galimai nusikalstamoje veikoje sužinojo iš asmenų, kurie dalyvavo pasisavinant prekes ir juos sulaikius teikė pirminius paaiškinimus. Tai sužinojęs iš karto tarnybiniu pranešimu informavo vadovybę. Jokios prievartos ar kitokio poveikio priemonių nebuvo naudojama, jokio tikslo išgauti A.M. kaltinančius parodymus nebuvo. 2007-09-13 teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas R.Š. nurodė, kad A.M. galimai įvykdytos neteisėtos veikos aplinkybės pradėjo aiškėti iš pirminius paaiškinimus teikusių asmenų. Jokia prievarta ar spaudimas duoti parodymus kaltinančius A.M. nebuvo naudojama, be to jis tik surašė pirminius parodymus, o ikiteisminį tyrimą atliko kiti pareigūnai. Jis ir negalėjo žadėti jiems neskirti kardomojo kalinimo suėmimo, nes ne jis tai sprendžia. Su A.M. jis buvo normaliuose santykiuose.

Taigi iš aukščiau aptartos ikiteisminio tyrimo medžiagos, liudytojų paaiškinimų administracinės bylos nagrinėjimo metu, akivaizdu, kad liudytojai J.V., A.M., R.J., I.B., V.A., P.Š. neneigė dalyvavę nusikalstamoje veikoje ir pripažino savo kaltę. Pirminiuose paaiškinimuose visi liudytojai įvardino, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir A.M., vėliau V.A. ir P.Š. pakeitė parodymus ir nurodė, kad A.M. apkalbėjo, verčiami tai padaryti R.Š.. Kiti aukščiau minimi asmenys savo parodymus patvirtino ne tik ikiteisminio tyrimo byloje, bet ir administracinės bylos nagrinėjimo metu juos apklausiant liudytojais. Teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą pripažinti, kad A.M. kaltinantys parodymai buvo išgauti darant spaudimą, verčiant jį apkalbėti. Kaip jau paminėta, savo pirminių parodymų atsisakė tik V.A. ir P.Š., tačiau teismo posėdžio metu apklausiant liudytojais (b.l.52-55) jie negalėjo nuosekliai paaiškinti kokio pobūdžio spaudimas juos galėjo paveikti apkalbėti A.M., apklausoje dalyvaujant jų gynėjams. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių procesinių dokumentų, kad gynėjai būtų apeliavę dėl neprocesinių veiksmų, poveikio ir pan. Byloje yra tik pačių, parodymus pakeitusių asmenų, paaiškinimai, kad jie apkalbėjo A.M. Apklausus liudytoju R.Š., kuris nurodomas kaip asmuo vertęs apkalbėti A.M., jis nurodė, kad patys įtariamieji surašė prisipažinimus, o jis ir negalėjo jų versti apkalbėti A.M., nes atliko tik priminius procesinius veiksmus, jis net nesprendė kardomojo kalinimo suėmimo, nes tai sprendžia prokuroro prašymu teismas. Teismo posėdžio metu nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių A.M. būtų suinteresuoti apkalbėti jį kaltinančius parodymus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje davę asmenys. A.M. iškėlė tik hipotezę, kad yra apkalbamas dėl savo profesinės veiklos, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei administracinės bylos nagrinėjimo metu šią versiją patvirtinančių aplinkybių nenustatyta. Analizuojant visumos liudytojų parodymus, net ir tų kurie pakeitė savo parodymus, nustatyta ir tai, kad A.M. dalyvavo susitikime, vykusiame „Lukoil“ degalinėje, bendrininkams sprendžiant klausimus, susijusius su J.V. žmonos reikalavimu sumokėti už nepranešimą apie įvykdytą veiką policijai. Taigi visuma faktinių aplinkybių patvirtina, kad A.M. buvo susijęs su įvykdyta neteisėta veika, dėl kurios 2002-09-19 nutarimu jam buvo pareikšti kaltinimai (b.l.41). Kaip jau minėta, aptariant ikiteisminio tyrimo medžiagą, 2007-04-23 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismas nagrinėdamas administracinę bylą neanalizuoja baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindų teisėtumo, tačiau akivaizdu, kad baudžiamoji byla nėra nutraukta reabilituojančiais pagrindais. Kaip nurodyta 2007-04-23 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (1 tomas, b.l.235), baudžiamoji byla nutraukta atsižvelgiant į 2007-03-13 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria nepratęsti ikiteisminio tyrimo terminai ir tuo užkirstas kelias atlikti tolimesnį ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas iš tarnybos yra atleistas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.7 punktą (už pareigūno vardo diskreditavimą), o ne pagal statuto 43.9 punktą (vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu), todėl vien baudžiamosios bylos nutraukimas pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas nepagrįstai. Pagal 2001-05-25 Vidaus reikalų ministro patvirtintos “Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos“ 25 punktą, pareigūnai už padarytus administracinius nusižengimu ir nusikaltimus drausmine tvarka atsako neatsižvelgiant į baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymą. Todėl net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje, neišnyko pareiškėjo patraukimo atsakomybėn pagrindai remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.

Pagal Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 puntą policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatytai, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Kaip nustatyta iš baudžiamojoje byloje (4 tomas, b.l. 16-17) esančio A.G. ir A.M. 2002-09-18 akistatos protokolo, A.M. į A.G. nurodytą aplinkybę, kad A.M. dalyvavo nusikalstamoje veikoje, uždavus klausimą ar sutinka su parodymais, paaiškino, kad dalinai sutinka, nes jį matyti galėjo, tačiau prekių nenešiojo ir vagystėje nedalyvavo ir apie tai nieko nežinojo. Taigi pats A.M. neneigia, kad jis buvo toje vietoje, kai buvo pasisavintos prekės iš geležinkelio vagono. Aplinkybes, kad A.M. matė kas vyksta teritorijoje patvirtino ir R.J. (b.l.87-89), kuris nurodė, kad jiems nešant daiktus iš geležinkelio vagono atvyko A.M. ir buvo prie administracinio pastato ir matė, kad jie nešioja prekes. Todėl akivaizdu, kad atsakovas, net nevertinant ar A.M. veikoje yra nusikaltimo sudėties požymių, ar nėra, pagrįstai konstatavo, jog A.M. būdamas policijos pareigūnu, turėdamas atitinkamų žinių ir profesinį parengimą, privalėjo suvokti, jog galimai yra vykdoma nusikalstama veika ir imtis priemonių šios nusikalstamos veikos dalyvių sulaikymui, pranešti policijos įstaigai ar veikti kitaip, kaip tai numatė policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Šias aplinkybes, kad A.M. buvo informuotas ir žinojo apie įvykdytąją veiką patvirtino ir tai, jog visi liudytojais apklausti asmenys nurodė, kad A.M. dalyvavo bendrininkų susitikime “Lukoil“ degalinės bare, sprendžiant kaip elgtis dėl J.V. reikalavimo sumokėti jai už nepranešimą policijai apie įvykdytąją veiką.

2001-10-30 Klaipėdos miesto VPK įsakymu Nr. 227 TE patvirtintas Klaipėdos miesto VPK TPK KP Kriminalinių nusikaltimų tyrimų skyriaus jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymas, kurios 3 punkte numatyta, kad pareigūnas kartu su specialiosios paskirties AB “Lietuvos geležinkeliai“ tarnybomis organizuoja ir rengia bendras priemones, užkardančias nusikaltimus (b.l.43). Iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, tarnybinio patikrinimo išvados akivaizdu, kad net nevertinant ar pačio A.M. veiksmuose buvo nusikaltimo sudėties požymių, ar jų nebuvo, akivaizdu, kad jis žinojo apie asmenis, vykdančius galimai nusikalstamą veiką, be to pats sudarė sąlygas šių veikų įvykdymui, nes nereagavo į jo akivaizdoje vykdomą veiką, nesiėmė jokių priemonių galimiems įtarimams dėl vykdomos veiklos išsklaidyti, nesiėmė jokių sankcionuotų veiksmų informuodamas vadovybę ar kitus asmenis dėl galimai vykdomos nusikalstamos veikos. A.M. iškelta versija apie operatyvinį darbą su šiais asmenimis nebuvo patvirtinta jokiais faktiniais duomenimis, šių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojais apklausti R.M. ir R.Š..

Pagal Konstituciją valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. A.M. yra davęs policijos pareigūno priesaiką (b.l.44), tačiau kaip matyti iš jau aukščiau aptartų aplinkybių jis neatliko savo pareigos imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Vertinant pareiškėjo veiką, atsižvelgtina į Lietuvos policijos paskirtį bei uždavinius. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio nuostatas policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir jų atskleidimas ir tyrimas ir kt. Sistemiškai vertinat aukščiau aptartų policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų nuostatas, darytina išvada, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad būtų užtikrinti policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami uždaviniai. Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė aukščiau aptartojo teisinio reguliavimo, turėdamas realų pagrindą manyti, kad yra vykdoma nusikalstama veika nesiėmė jokių priemonių jai užkirsti, sulaikyti asmenis vykdančius nusikalstamą veiką, nerealizavo turimos informacijos, tuo jis neatliko savo pareigos imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo fiksuoti ir ne tarnybinio pobūdžio ryšiai tarp pareiškėjo ir asmenų įvykdžiusių neteisėtas veikas. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai, tarnybinio nusižengimo faktas įrodytas, nuobaudos skyrimo tvarka nepažeista.

Ginčijamo įsakymo priėmimo metu, buvo taikoma teisminė praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1996-06-21 nutarime Nr. 42, kuria apibrėžta kas yra pareigūno vardo diskreditavimas ir nurodyta, kad tai - griovimas pasitikėjimo, autoriteto, kompromitavimas organizacijos, kuriai jis atstovauja, kad tai gali būti atlikta darbo vietoje ir darbo laiku, taip pat ne darbo vietoje ir nedarbo laiku, diskredituojantys veiksmai gali būti susieti su tarnybinių pareigų atlikimo ir nesusieti su tuo, tačiau akivaizdžiai žeminantys orumą ir autoritetą tos institucijos, kurioje pareigūnas dirba, kad pareigūno vardo diskreditavimas gali būti padarytas tiek veiksmais, tiek ir neveikimu, jeigu pagal pareigas jis privalėtų tuos veiksmus atlikti. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2001-05-25 Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 263 patvirtinta Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka, kurios 4.2 punkte yra pateiktas sąvokos “Pareigūno vardo diskreditavimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo diskreditavimas - pareigūno veikla (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, nustatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, mažinamas pasitikėjimas vidus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybomis, visa sistema ir jo veikla bei neigiamai veikianti vidus reikalų sistemos autoritetą, prestižą visuomenėje. Kaip jau aptarta, pareiškėjui esant akivaizdoje, kai buvo pasisavintos prekės iš geležinkelio vagono ir jam dėl to nesiėmus jokių veiksmų, pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnai gali nevykdyti įstatymu nustatytų šiai teisėtvarkos institucijai pareigų. Tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą visuomenėje. Aukščiau paminėtieji pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai pažemino policijos autoritetą, sudarė sąlygas neteisėtai veikai įvykdyti, suteikė pakankamą pagrindą veikoje dalyvavusiems asmenims susidaryti nuomonę, kad apie jų neteisėtą veiką žinantis policijos pareigūnas toleruoja jų neteisėtą veiką, todėl pareiškėjo veiksmai pagrįstai ir teisėtai ginčijamu įsakymu yra kvalifikuoti kaip pareigūno vardo diskreditavimas ir jis atleistas iš tarnybos. Pažeidus Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus principus, ignoruojant 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, atsakovui numatoma ne teisė o imperatyvi pareiga šiuos principus pažeidusį vidaus tarnybos pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006-07-03 pasitarime patvirtintu administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu. Šio apibendrinimo 3.2.4.2.punkte nurodoma, kad pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Vidaus tarnybos statute apibūdinamo kaip Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, todėl šiais atvejais apskritai nėra prielaidų vertinimams, jog pareigūno vardo pažeminimas yra tarnybinis nusižengimas ir atleidimas yra taikoma tarnybinė nuobauda. Minimo apibendrinimo 3.2.4.4 punkte yra cituojama administracinėje byloje Nr. A-523/2005 priimta nutartis ir konstatuota, kad Vidaus tarnybos statutas (šiuo atveju taikomas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų sistemos statutas) nenumatė vidaus reikalų sistemos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas diskreditavo pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis.

Aptartų rašytinių įrodymų ir aplinkybių visetas yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo Klaipėdos miesto VPK 2002-10-07 įsakymas Nr. 208 TE yra pagrįstas ir teisėtas ir naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 2002 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 208 TE “Dėl tarnybos eigos“ palikti nepakeistu ir A. M. skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.