Telšių apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovas T. B. ieškiniu prašo iš atsakovo M. B. priteisti 3800,00 Eur skolos už jam parduotą automobilį ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. birželio 23 d. apie 18.00 val., Vilniuje, prie Dūkštų g. 34 namo, bandė parduoti atsakovui automobilį BMW (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 3800,00 Eur. Kadangi tuo metu automobilis nuosavybės teise priklausė ne ieškovui, o lizingo bendrovei (duomenys neskelbtini), ieškovas su atsakovu susitarė, kad 2019 m. birželio 25 d. ieškovas galutinai atsiskaitys su lizingo bendrove už parduodamą automobilį, tada nuvyks į VĮ „Regitra“ padalinį, ten automobilį užregistruos savo vardu bei, atlikęs šiuos veiksmus, informuos atsakovą, o šis perves sutartą 3800,00 Eur sumą už parduotą automobilį į nurodytą ieškovo banko sąskaitą. Taip sutarę, šalys sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį 2019 m. birželio 25 d. data, tai telefonu fiksavo kartus su atsakovu atvykęs jo draugas G. J. 2019 m. birželio 25 d. jis atsiskaitė su lizingo bendrove (duomenys neskelbtini), užregistravo automobilį savo vardu ir apie tai telefonu informavo atsakovą. Atsakovas jam pranešė, kad važiuoja įregistruoti automobilį savo vardu, o tai pavykus padaryti, perves jam pinigus už automobilį. Ieškovas, nesulaukęs banko pavedimo, pradėjo skambinti atsakovui. Po kurio laiko susisiekus su juo, atsakovas pradėjo tvirtinti, kad už automobilį jam sumokėjo grynaisiais pinigais dar 2019 m. birželio 23 d., t. y. kai ieškovas dar nebuvo automobilio savininku. Ieškovas, supratęs, kad yra apgautas, iškart, t. y. 2019 m. birželio 25 d., su pareiškimu (skundu) dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu, kreipėsi į Viliaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariatą, kur 2019 m. liepos 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas). Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudininkai D. Ž., T. G., V. B., kurie patvirtino jo nurodytas aplinkybes. Taip pat buvo apklaustas liudytoju ir atsakovo draugas G. J., kuris patvirtino atsakovo žodžius. Minėto tyrimo metu buvo pateikti bankų sąskaitų išrašai, įrodantys, kad T. G., V. B. ieškovui perdavė ieškovui pinigus, buvo apžiūrėtas, užfiksuotas ir įformintas apžiūros protokolu ieškovo susirašinėjimas su atsakovu, iš kurio matyti, kad jam nurodo savo banko sąskaitos numerį, kur turi būti pervesti pinigai už parduotą automobilį. Tyrimo metu, t. y. 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. kovo 10 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre buvo atlikti ieškovo ir atsakovo psichofiziologiniai tyrimai, panaudojant poligrafą, ir specialisto pateiktose išvadose buvo nurodyta, kad ieškovas sako tiesą, o atsakovas meluoja dėl sumokėtų ieškovui pinigų. Tačiau 2020 m. balandžio 23 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad esama situacija turi būti vertinama civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl nesumokėtos sumos už automobilį priteisimo.

Atsakovas M. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad susitarimo, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitys bankiniu pavedimu, nebuvo. Ieškovas ir atsakovas susitarė tik dėl fakto, kad ieškovas įregistruos automobilį savo vardu, dėl ko atsakovas įgis teisę registruoti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, o faktą, kad ieškovas atsakovui atsiuntė savo rekvizitus tikslu pervesti pinigus už automobilį, atsakovui buvo visiškas netikėtumas. 2019 m. birželio 23 d. atsakovas apžiūrėjo automobilį, nustatė tam tikrus jo defektus ir, atlikęs bandomąjį važiavimą, galutinai nusprendė jį įsigyti ir atsiskaitė su ieškovu sulygtą sumą grynaisiais pinigais. Atsiskaitymo faktą matė ir liudytojas G. J. Atsakovui buvo žinomas faktas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso lizingo bendrovei, tačiau tai nesudarė pagrindo atsisakyti sudaryti automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, tuo labiau, kad atsakovo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai jis įsigyja lizinguojamą automobilį. Pažymi, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje nėra jokių gairių, kurios įpareigotų atsakovą atsiskaityti su ieškovu sutarties sudarymo metu, bei nėra įtvirtintos nuostatos, kad atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu ne grynaisiais pinigais, o bankiniu pavedimu, todėl automobilio pirkimo – pardavimo faktas vyko būtent taip, kaip nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos ir atsakovas būtent nurodytos sutarties pagrindu savo prievolę ir įvykdė. Visos šios aplinkybės, atsakovo manymu, aiškiai patvirtina tai, kad ieškovas iš atsakovo gavo sutartyje numatytą kainą. Teigia, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė, ką aiškiai gali patvirtinti liudytojas. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsiskaitymo faktą, nėra, kadangi atsiskaityta buvo grynaisiais pinigais. Dėl pinigų perdavimo užfiksavimo fakto kaip įrodomosios priemonės, atsakovas prieštarauja ieškovo teiginiams, kad atsakovas negalėjo patvirtinti, kad jis pinigus perdavė. Savo prieštaravimą grindžia tuo, jog jokie teisės aktai nedraudžia asmenims kaupti grynuosius pinigus ir vykdyti jais atsiskaitymus vien ir dėl to, kad sutarties nuostatos neįpareigojo ieškovo atsiskaityti bankiniu pavedimu.