Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties L. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Kauno teritorinio poskyrio vedėjo 2017 m. balandžio 11 d. nutarimu patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2016 m. spalio – gruodžio mėnesiais (duomenys neskelbtini), Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kv. (duomenys neskelbtini) sklype II B miškų grupės miške (rekreaciniai miško sklypai) esančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama miško savininkė, organizavo miško tvarkymo darbus, kurių metu savavališkai, t. y., be nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką ar pateikto ir suderinto pranešimo apie ketinimą kirsti mišką, iškirto (nupjovė) 3 žalias drebules (kelmų skersmenys – 19 cm, 17 cm, 20 cm) ir 5 žalius baltalksnius (kelmų skersmenys – 11 cm, 25 cm, 14 cm, 14 cm, 23 cm). Savavališkai iškirstų 8 žalių medžių bendras likvidinis tūris yra 1,165 ktm. Šia neteisėta veika miškuose buvo pažeisti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punkto bei Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 3, 8 ir 33 punktų reikalavimai. L. S. pripažinta šia veika padariusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 62¹ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir jai paskirta 57 Eur bauda.Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi L. S. skundą dėl Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Kauno teritorinio poskyrio vedėjo 2017 m. balandžio 11 d. nutarimo atmetė, konstatuodamas, kad nutarimas priimtas teisėtai ir pagrįstai. L. S. skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.Skunde apeliantė nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta, neobjektyviai ištirti ir įvertinti visi byloje esantys įrodymai ir faktinės įvykio aplinkybės. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neištyrė visų teismui pateiktų rašytinių įrodymų, šie įrodymai liko neįvertinti, apie juos nepasisakyta nutartyje. Pasak apeliantės, teismas visiškai nevertino Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto pateiktos informacijos, reikšmingos bylos nagrinėjimui. Teismas taip pat nurodė, kad darbai buvo atlikti 2016 m. lapkričio 5 d., kuri buvo vėjuota, todėl tokie darbai buvo draudžiami, tačiau teismui pateikta Hidrometeorologijos tarnybos pažyma paneigia visas abejones dėl vėjo stiprumo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo, kadangi pavojingų medžių šalinimas, kurį atliko Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija, buvo pripažintas atliktu būtinojo reikalingumo sąlygomis, o apeliantė šia administracinę atsakomybę šalinančia aplinkybe pasinaudoti negali. Apeliantė pabrėžia, kad padariniai, dėl kurių kilo būtinybė nupjauti tris drebules, atsirado šalinant pavojingus sausuolius. Nulūžus drebulėms, atliekant kirtavietės tvarkymo darbus buvo nupjauti nulūžę kamienų galai, taip pat kėlę pavojų.Apeliantė skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. S., kuris turi pakankamai žinių ir patirties atskiriant žalius medžius nuo sausų, parodymais. Tuo tarpu specialistas V. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad vietą, kurioje buvo iškirsti baltalksniai (ar miško, ar nenaudojamos žemės teritorijoje), nustatė telefono pagalba, kas nėra tikslu ir negali būti laikoma tinkamai surinktais asmens kaltumą įrodančiais faktais. Teismui institucijos pateiktoje žemėlapio ištraukoje vietos, kuriose buvo išpjauti medžiai, pažymėtos netiksliai, neatliekant jokių matavimų, todėl tai taip pat nelaikytina patikimu įrodymu. Skunde teigiama ir tai, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, kad L. S., kirsdama tiek drebulių, tiek baltalksnių sausuolius, negavo ir nesiekė jokios asmeninės naudos ar pasipelnymo, skyrė savo laiką ir lėšas tam, kad pašalintų grėsmę keliančius medžius. Atsiliepime į L. S. apeliacinį skundą Valstybinės miškų tarnybos direktorius nurodo, kad su L. S. skundu nesutinka, kadangi administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra įrodyta ir paskirta bauda yra pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. S. apeliacinis skundas atmestinas.ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai atmetė L. S. skundą administracinio teisės pažeidimo byloje. Remiantis byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad L. S. priklausančiame miške 2016 m. lapkričio 5 d. (ką pirmosios instancijos teisme tvirtino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas) buvo nupjauti medžiai – trys drebulės ir penki baltalksniai, neturint tam leidimo ir nepateikus suderinto pranešimo apie ketinimą kirsti mišką, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punktas bei Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 3, 8 ir 33 punktai. Aplinkybės, jog šių medžių kirtimui leidimo neturėjo ir apie ketinimą kirsti mišką nepranešė, apeliantė neginčija. Skunde keliamos versijos, jog nupjauti medžiai galėjo būti sausuoliai, kuriems pjauti nereikalingas leidimas, taip pat, kad nupjauti baltalksniai galimai augo ne miško, bet nenaudojamoje žemėje.Sutikti su apeliaciniame skunde keliamomis abejonėmis, kad savavališkai nupjauti medžiai nebuvo sveiki, nėra pagrindo. Aplinkybės, kad trys drebulės, kurios buvo nulaužtos kertant sausuolius, buvo žalios, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neneigė ir pati apeliantė bei jos atstovas, prašydami pripažinti šių medžių nukirtimą būtinuoju reikalingumu. Tačiau teismas teisingai konstatavo, kad pažeistų medžių pašalinimas neatitinka būtinojo reikalingumo sąlygų, juolab, kad pavojų sukėlė ne kas kitas, bet būtent miško savininkės įgaliotas miškotvarkos darbus vykdęs asmuo, pjaudamas sausuolius tinkamai neįvertinęs rizikos sveikiems medžiams. Pažymėtina ir tai, kad būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pjaunant medžius buvo gana stiprus vėjas, nors vėliau pateikė duomenis, kad vis dėlto vėjas 2016 m. lapkričio 5 d. nebuvo stiprus ir medžių pjovimo darbus buvo galima vykdyti. Apeliantės iškeltą versiją, jog savavališkai nukirsti baltalksniai buvo sausuoliai ir jiems kirsti leidimo nereikėjo, paneigia nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje surašiusios institucijos atstovo V. Š. ir tyrimą atlikusio valstybinės miškų tarnybos vyriausiojo specialisto V. L. paaiškinimai, jog iškirsti medžiai buvo žali. Pasak V. Š., tai, kad nukirstų baltalksnių kelmai yra rausvos spalvos, rodo, kad jie buvo žali. Tuo tarpu V. L. medžius įvertino 2017 m. kovo 23 d. nuvykęs į kirtavietę, todėl abejoti jo paaiškinimu nėra pagrindo. Kirtimą atlikusio A. S., 2003 metais baigusio miškų ruošos darbų vadovo mokymus, gebėjimas nustatyti, ar medis yra žalias, negali būti laikomas pranašesniu nei Valstybinės miškų tarnybos specialisto.Skunde taip pat abejojama, kad vyriausiasis specialistas V. L., atlikęs kirtavietės patikrinimą, teisingai nustatė nukirstų baltalksnių vietą, kadangi jie galėjo augti ne miško žemėje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. L. paaiškino, kad matuojant nukirstų baltalksnių kelmus jam nekilo jokių abejonių dėl to, kad medžiai augo baltalksnyne – buvo aiškiai matyti medyno riba, be to, jis naudojosi GPS navigacija. Taigi apeliacinio skundo teiginiai, esą V. L. nustatė, kad nukirsti medžiai augo miško teritorijoje „telefono pagalba“ ir „iš akies“ yra nepagrįsti. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šio valstybės pareigūno kompetencija ir gebėjimu nustatyti, kad nukirsti medžiai buvo žali, bei vietą, kurioje jie augo. Galimybė nustatyti, kad baltalksnis buvo sausuolis, iš jo kelmo nepaneigta ir pirmosios instancijos teismui pateiktame Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto paaiškinime. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį nepakeistą ir L. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.