- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2S-466-590/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04729-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Kreditorius
- UAB „ITM Inkasso“
- Skolininkas
- A. M.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui A. M. dėl piniginių reikalavimų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko A. M. 700 Lt skolos, 63 Lt delspinigių, 70 Lt palūkanų, 690,31 Lt išlaidų, nuo kurių skaičiuojamas žyminis mokestis, 5 % dydžio metines palūkanas už naudojimąsi pinigais, 11 Lt žyminio mokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-06-07 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui A. M. dėl piniginių reikalavimų. Teismas nustatė, kad skaičiuojamos 120 % dydžio metinės palūkanos yra nepagrįstai didelės: jei už mėnesį mokama 70 Lt, už metus mokėtina suma – 840 Lt. Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad 120 % dydžio palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis. Teismas taip pat nurodė, kad kreditoriaus prašoma priteisti bendra suma (skolos, delspinigių, palūkanų, nuostolių suma) paskaičiuota viršijant 330 % bendros metinės vartojimo kredito kainos, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną (2011-05-28) galiojusio 2010-12-23 Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 21 str. 1 d. nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl pareiškimą atsisakė priimti ir jį grąžintino pareiškimą padavusiam asmeniui.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „ITM Inkasso“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-07 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymi, jog kreditorius pareiškime nurodė, kad prašo priteisti sutartines palūkanas 70 Lt (120 %, nuo 2011-05-28 iki 2011-06-27 (1 mėn.)), šis palūkanų dydis buvo taikomas tik tuo metu teikiamoms 700 Lt dydžio paskoloms 30 dienų terminui, o paskoloms teikiamoms 360 dienų terminui taikomos visai kitokios (mažesnės) palūkanos, todėl skaičiavimas, kai mėnesio termino palūkanos tiesiog padauginamos iš 12 mėn. ir gautas skaičius yra prilyginamas už metus mokėtinai sumai, yra iš esmės klaidingas. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. riboja bendros vartojimo kredito kainos, kuri turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, dydį, kuris vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusio LR Vartojimo kredito įstatymo redakcijoje buvo 250 %. Kreditoriaus suteikto vartojimo kredito bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 213,84 %, todėl neviršydama 250 % (sutarties sudarymo metu galiojusio LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. redakcija) ji – protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia kredito davėjo ir kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Pažymi, jog teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus. Visi teismo nutartyje iškelti klausimai gali būti sprendžiami skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus, kurie gali būti absoliučiai nemotyvuoti, dėl kreditoriaus pareiškimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „ITM Inkasso“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko A. M. 700 Lt skolos, 63 Lt delspinigių, 70 Lt palūkanų, 690,31 Lt išlaidų, nuo kurių skaičiuojamas žyminis mokestis, 5 % dydžio metines palūkanas už naudojimąsi pinigais, 11 Lt žyminio mokesčio. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu, padarė išvadą, kad 120 proc. dydžio palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis, taip pat, nustatęs, kad kreditoriaus prašoma priteisti bendra suma neatitinka LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, 2012-06-07 nutartimi kreditoriaus pareiškimą skolininkui A. M. dėl piniginių reikalavimų atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Kreditorius UAB „ITM Inkasso“, nesutikdamas su teismo 2012-06-07 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Pažymėtina ir tai, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ir operatyviau ginti pažeistas teises. Dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko faktiniu pagrindu įvardijo 2011-05-28 vartojimo kredito sutartį SP 18446, sudarytą tarp skolininko A. M. ir UAB „Nordecum“, bei 2011-08-16 skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB „Nordecum“ ir UAB „ITM Inkasso“.
Kaip matyti, prašymas dėl sutartinių palūkanų – 70 Lt, priteisimo pagrindžiamas 2011-05-28 vartojimo kredito sutartimi, sutartinės palūkanos skaičiuojamos už vieno mėnesio laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo palūkanų dydį mėnesio palūkanas prilygindamas metinėms. Be to, atsižvelgiant į nurodytus bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, konstatuotina, kad kreditoriaus reikalaujamas priteisti delspinigių dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas.
Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius reikalauja priteisti iš skolininko ir 63 Lt delspinigių (netesybų), ir 690,31 Lt negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už tą patį sutartinių prievolių pažeidimą. Teismas šią reikalavimų sumą kartu su prašoma priteisti skolos ir sutartinių palūkanų suma vertino kaip nepagrįstą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, tačiau pažymėtina, kad susitarimas dėl netesybų vertintinas kaip sutartinė minimalių nuostolių prezumpcija, taikoma sutartinės prievolės pažeidimo ir civilinės atsakomybės taikymo atveju. Ši prezumpcija atleidžia kreditorių nuo pareigos įrodinėti patirtų nuostolių dydį, leidžia reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo remiantis atitinkama sutartine sąlyga. Tačiau manydamas, jog realiai patirti nuostoliai yra didesni, kreditorius turi teisę atsisakyti reikalavimo dėl netesybų priteisimo ir reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, prie kurių priskiriamos ir negautos pajamos (CPK 6.249 str. 1 d.), reikšdamas reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Pareikšti iš esmės tapačius, t. y. kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją atliekančius reikalavimus abu kartu, reikalaujant ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, tiesiogiai draudžia CK 6.73 str. 1 d. Šioje teisės normoje nurodoma, jog pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos yra įskaitomos į nuostolius. Taigi, net ir pripažinus, jog reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo negali būti taikomos teisės aktų, reglamentuojančių netesybų dydį, nuostatos, toks apelianto pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo reikalaujama iš skolininko priteisti tiek sutartines netesybas, tiek ir nuostolius (negautas pajamas) to paties sutartinių prievolių pažeidimo pagrindu, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, prieštaraujančiu imperatyviems teisės aktų reikalavimams.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.