Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. G., J. G. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-296-577/2009 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams J. G., D. G., N. G., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarei Daivai Manzurovienei dėl kreditoriaus teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1) pripažinti atsakovų J. G. ir D. G. bei N. G. 2008-10-24 sudarytos nekilnojamo turto dovanojimo sutarties dėl buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), perleidimo N. G. dalį ieškovo turimos vykdytinos reikalavimo teisės apimtyje 39302,04 Lt negaliojančia ir nukreipti ieškovo reikalavimo įvykdymą į šio J. G. ir D. G. nekilnojamojo turto grąžintą dalį.

2) priteisti iš atsakovų J. G., D. G., N. G. bylinėjimosi išlaidų: po 1419 Lt - ieškovo V. K. naudai, po 10,17 Lt - valstybės naudai.

3) grąžinti ieškovui V. K. 1047 Lt permokėto žyminio mokesčio (2008-12-01 įmokos mokėjimo kvitas). Teismas pažymėjo, jog actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Teismas konstatavo, jog CK numatytas 1 m. senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Teismas pažymėjo, jog naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t.y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas nustatė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2008-10-24, todėl ieškovas, kreipdamasis su ieškiniu į teismą 2008-12-11, senaties termino ieškiniui pareikšti nepraleido. Teismas konstatavo, jog atsakovės N. G. atstovės argumentai, jog ieškovas praleido ieškinio senatį, kadangi skoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovų J. ir D. G. atsirado 2003 m., nesudaro pagrindo taikyti ieškinio senatį, todėl jos prašymas taikyti ieškinio senatį atmetė.

Teismas konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie liudytų apie tai, kad atsakovai privalėjo perleisti savo butą dukrai. Be to, nustatytos buto dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o jį sudarydami siekė išvengti galimo priverstinio išieškojimo nukreipimo į perleistą turtą. Teismas iš proceso dalyvių paaiškinimų bei bylos medžiagos nustatė, kad po 2 dienų po antstolio D. Šidlausko 2008-10-22 akto dėl turto pardavimo atsakovų pasiūlytam pirkėjui surašymo atsakovai J. G. ir D. G. 2008-10-24 sudarė ginčijamą buto dovanojimo sutartį, pagal kurią neatlygintinai perleido jiems nuosavybės teise priklausantį 68,41 kv.m bendro ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus rajone. Teismas konstatavo, jog skolininkai J. ir D. G., sudarydami dovanojimo sutartį, žinojo, jog nėra įvykdę skolinio įsipareigojimo ieškovo atžvilgiu ir yra jam skolingi 39302,04 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovų perleisto buto vidutinė rinkos vertė ginčijamo sandorio sudarymo dienai buvo 138000 Lt. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009-05-27 išrašai patvirtino, kad kartu su dar šešiais bendrasavininkiais atsakovui J. G. nuosavybės teise priklauso miško ūkio paskirties 12,6100 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Trakų r., (duomenys neskelbtini) k., viso sklypo vidutinė rinkos vertė 2007-08-13 dienai buvo nustatyta 89129 Lt, (atsakovui J. G. priklauso 213/1261 sklypo dalis). Atsakovės D. G. vardu įregistruota ½ 1,9870 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Molėtų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kurio vidutinė rinkos vertė 2003-04-22 nustatyta 2246 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų filialo skyriaus pažymos patvirtino, jog atsakovo J. G. pajamos yra 1043,99 Lt, o D. G. –786,99 Lt. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis atsakovų pateikta teismui preliminaria išvada dėl turto vertės, nes pačioje išvadoje nurodyta, kad išvada dėl turto vertės neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas.

Teismas, vertindamas buto perleidimo įtaką atsakovų J. ir D. G. mokumui, atsižvelgė į tai, kad:

a) atsakovų gaunamas pajamas sudaro tik senatvės pensija;

b) kito nekilnojamojo turto, išskyrus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurie vienu atveju priklauso atsakovui kartu su dar šešiais bendrasavininkiais, o kitu atveju – atsakovei su dar vienu bendrasavininku, atsakovai neturi;

c) turto, priklausančio nuosavybes teise kartu su kitais bendrasavininkiais, realizavimo procesas apsunkintas;

d) J. G. priklausančios žemės sklypo dalies vertė yra apie 15000 Lt, D. G. priklausančio žemės sklypo dalies vertė – apie 1000 Lt, perleisto buto vertė – 138000 Lt. Teismas padarė išvadą, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus (ieškovo) teises, nes neatlygintinai perleidę dukrai turėtą nekilnojamąjį turtą, kuris vertinant viso atsakovų turėto turto balansą, sudarė esminę, pagrindinę turto dalį, atsakovai sumažino savo galimybes grąžinti skolą, apie kurią jiems buvo žinoma iki ginčijamo sandorio sudarymo. Byloje nustatyta, jog atsakovai iki šiol neatliko jokių veiksmų (dalies įsiskolinimo sumokėjimas, kito turto realizavimas, siekiant atsiskaityti su ieškovu ir t.t.), kurie liudytų apie jų norą nors iš dalies įvykdyti prievolę. Teismas pažymėjo, kad dalis įsiskolinimo buvo padengta (iki ginčijamo sandorio sudarymo) tik dėl to, kad atsakovams priklausantis turtas buvo realizuotas priverstinai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai prievolės atsiskaityti su ieškovu tinkamai nevykdė, atsiskaitymo procesai užsitęsė, buvo imtasi priverstinio turto realizavimo, konstatavo, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai J. ir D. G., sudarydami buto dovanojimo sandorį, sumažino savo turtą, o likusio atsakovų turto nepakanka užtikrinti efektyvų ir savalaikį atsiskaitymą su kreditoriumi, t.y. ieškovu.

Teismas nustatė, jog atsakovus, sudariusius ginčijamą dovanojimo sandorį, sieja artimos giminystės ryšiai – dovanos gavėja N. G. yra dovanotojų dukra. Teismas konstatavo, jog dovanotojų ir dovanos gavėjo nesąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas, todėl šiuo atveju pareigą įrodyti, jog dovanos gavėja buvo sąžininga, turėjo atsakovai. Atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą prezumpciją. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju ginčijamas buto dovanojimo sandoris yra neatlygintinas sandoris, kuris pagal CK nuostatas gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant atsakovės N. G. sąžiningumo ar nesąžiningumo.

Teismas konstatavo, jog yra nustatytos visos sąlygos, būtinos actio Pauliana taikymui, t.y. ginčijamo sandorio atsakovai sudaryti neprivalėjo, sudarydami sandorį atsakovai buvo nesąžiningi, sandoris pažeidžia ieškovo teises, skolininkai apie tai žinojo ir turėjo žinoti, sudarydami ginčijamą sandorį, iš esmės sumažino savo turtą ir tai sudarė neigiamą įtaką efektyviam pažeistų dėl atsakovų netinkamos prievolės vykdymo kreditoriaus teisių gynimui ir realiai galimybei atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas pažymėjo, jog actio Pauliana ieškinio tikslas – taikant restituciją, sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas konstatavo, jog atsakovų J. G. ir D. G. bei N. G. 2008-10-24 sudarytos nekilnojamo turto dovanojimo sutarties dėl buto perleidimo N. G., dalis ieškovo turimos vykdytinos reikalavimo teisės apimtyje 39302,04 Lt pripažintina negaliojančia ir ieškovo reikalavimo įvykdymas nukreiptinas į šio J. G. ir D. G. nekilnojamojo turto grąžintą dalį.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas kreipdamasis į teismą sumokėjo per daug žyminio mokesčio, konstatavo, jog permokėta žyminio mokesčio dalis, t.y. 1179-132 = 1047 Lt jam grąžintina. Teismas pažymėjo, jog įstatymas nenumato solidarios atsakomybės, priteisiant bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovo atstovės prašymas priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas solidariai netenkintinas. Teismas konstatavo, jog iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiami: ieškovui - 132 Lt žyminio mokesčio bei 4125 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 4257 Lt, ir valstybei - 30,50 Lt pašto išlaidų. Teismas pažymėjo, jog teismo 2009-01-15 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 1.5 str., 6.66 str., 6.67 str., CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str., 150 str. 5 d.).

Atsakovai J. G., D. G. ir N. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-10-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas teismui neatskleidus bylos esmės, netinkamai taikant actio Pauliana institutą, nukrypstant nuo šiuo klausimu suformuotos teisminės praktikos. Teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias prievolinės teisės nuostatas, ir priėmė neaiškų sprendimą, kurio nėra galimybės vykdyti. Teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė CK 6.66 str. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų neįvertino. Teismas nepagrįstai nenurodė dėl kokių aplinkybių atmetė atsakovų pateiktus įrodymus ir argumentus. Tokiu būdu netinkamai taikė actio Pauliana sąlygas ir šiuo klausimu suformuotą teisminę praktiką. Teismas nepagrįstai šioje byloje netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijų, jog tuo atveju jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 str. pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Byloje nustatyta, jog antstolio kontoroje yra užvesta vykdomoji byla pagal išieškotojo, kreditoriaus ir ieškovo šioje byloje V. K. pateiktą vykdymui dokumentą, ir kad vykdant išieškojimą šioje byloje, dalis skolos išieškota, o 39302,04 Lt liko neišieškota, tačiau šios pinigų sumos tolimesniam išieškojimui iš skolininkų nebuvo ir nėra kliūčių nuo 2008-10-22. Ir tai įrodė į bylą pateikti šie dokumentai: atsakovų J. G. ir D. G. duomenys apie jų turimas nuolatines pajamas. Pardavus vieną jų įkeistą turtą, neužtekus pilnai skolai padengti, kreditorius galėjo gauti savo likusios skolos vykdymą iš atsakovų nuolatinių pajamų. Taip pat atsakovai pateikė pirmos instancijos teismui oficialius rašytinius įrodymus apie jų kitą, išskyrus šioje byloje ginčijamu sandoriu N. G. perleistą, turtą. J. G. nuosavybės teise priklauso 213/1261 12,6100 ha bendro ploto žemės sklypo Trakų r. sav. (duomenys neskelbtini) k., kurio vidutinė vertė pagal VĮ Registrų centras yra 89129 Lt, kad D. G. nuosavybės teise priklauso ¼ dalys 1,9870 ha bendro ploto žemės sklypo Molėtų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., papildomai pateikiant įrodymus, jog šio žemės sklypo rinkos kaina bylą nagrinėjant teisme sudaro 85000 Lt. Teismas šių rašytinių dokumentų neįvertino, dėl jų sprendime nepasisakė, nenurodė, kodėl atmetė šiuos įrodymus, ir kodėl vadovavosi kreditoriaus pateiktais duomenimis dėl šio sklypo 2003 metų VĮ Registrų centras įvertinimu. Šios faktinės aplinkybės, bei rašytiniai įrodymai, kurių neaptarė teismas, įrodė, jog ieškovas, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kitą tikslą – vien tik pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir CK 6.66 str. pagrindu ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

2) Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, jog nuo 2008-01-23 iki atsakovams 2008-10-24 sudarant buto dovanojimo sutartį, likus ir kitam jų nekilnojamajam turtui, o taip pat iki kreditoriaus ieškinio pateikimo teismui, kreditorius turėjo pilną galimybę gauti vykdomojoje byloje savo likusios skolos patenkinimą. Dėl šios priežasties teismo išvada, jog atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, iš esmės sumažino savo turtą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo išvada, kad tai sudarė neigiamą įtaką efektyviam pažeistų kreditoriaus teisių gynimo dėl netinkamos prievolės vykdymo taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra formali ir šališka, neatitinka protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo kriterijų.

3) Teismas, spręsdamas ginčą, nepagrįstai nesivadovavo ir CPK vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normoms, iš ko darytina išvada, kad kreditoriui suteikta privilegijuota padėtis, pažeista kreditoriaus ir skolininkų interesų pusiausvyra ir sutarties laisvės bei kiti teisėje įtvirtinti principai. Teismas, suabsoliutindamas kreditoriaus teises, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės N. G. teises.

4) Teismas pažeidė teisės normas dėl restitucijos taikymo. Teismas turėjo išsiaiškinti svarbias restitucijos taikymui aplinkybes, t.y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra. Šioje byloje teismas netinkamai nurodė ir rezoliucinę sprendimo dalį. Priimtas sprendimas apsunkina ne tik atsakovės N. G., kuri nėra skolininkė, ir yra sąžininga, teises, tačiau ir kreditoriaus galimybę į jo pilną ir ekonomišką likusios prievolės įvykdymą, ir teismo sprendimo įvykdymą.

5) Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimus ir nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovo atstovavimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvius CPK 263 str., 270 str. 4 d. 2 p., 3 p., 4 p., 331 str. 4 d. 2 p., 3 p., 4 p. reikalavimus, keliamus sprendimo turiniui, teisingumo ir pagrįstumo reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos imperatyvių reikalavimų teismo sprendimo turiniui klausimų.

Ieškovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. Manzurovienė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su juo sutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamo sandorio turto dalį tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, nustatant turto dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, atsižvelgiant į tai, kad, nenustačius bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus bendraturčio dalių dydžio, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pareiškime yra nurodomas materialinis teisinis reikalavimas – ieškinio dalykas. Ieškinį taip pat sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia faktinės pažeidimo aplinkybės. Reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Tai yra ieškinio pagrindas, kurį būtina įrodyti, todėl ieškinyje nurodžius tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pa(si)rinkus teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką). Tai reiškia, kad teismas turi vertinti, ar ginčijamoje konkrečiai apibrėžtoje dalyje sandoriai asmens teises ar interesus pažeidžia tiek, kad jie trukdo įgyvendinti jo subjektinę teisę ateityje, ir tokio asmens subjektinę teisę ginti tiek, kad visiškai būtų atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti konkretų restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis). Teismas, tenkindamas ieškininio reikalavimus dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, privalo taikyti restituciją, nurodant konkrečias nekilnojamojo turto dalis. Šie teismo veiksmai neatskiriami nuo teismo sprendimo dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia.

Nagrinėjamoje byloje pirmojoje instancijoje ieškovas V. K. pateiktu 2009-01-12 patikslintu ieškiniu (1 t., b.l. 17-21) prašė pripažinti atsakovų 2008-10-24 sudarytos nekilnojamo turto dovanojimo sutarties dėl buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo N. G. dalį ieškovo turimos vykdytinos reikalavimo teisės apimtyje 39302,04 Lt negaliojančia ir nukreipti ieškovo reikalavimo įvykdymą į šią J. G. ir D. G. grąžintą nekilnojamojo turto dalį, bet neapibrėžė konkrečios ginčijamos skolininkų J. G. ir D. G. dalies bendrojoje nuosavybėje su N. G.. Tik suformulavęs reikalavimą dėl ginčijamo sandorio skolininkų J. G. ir D. G. konkrečios dalies bendrojoje nuosavybėje su N. G., ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą nukreipti kreditoriaus reikalavimus į skolininkų dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti.

Pirmosios instancijos teismas 2009-01-12 pateiktą patikslintą ieškinį (1 t., b.l. 17-21) priėmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ieškovui, kaip šaliai, pareiškus ieškinio reikalavimus, įstatymas nenumato galimybės teismo nuožiūra suformuluoti ieškinio dalyką dėl ginčijamo sandorio konkrečios nekilnojamojo turto dalies. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 141 str. 3 d., 143 str., 230 str., nes teismas nebuvo paskyręs termino ieškovui visiškai suformuluoti reikalavimus ir jų pagrindą.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, priimant teisingą sprendimą, kurį galima realiai įvykdyti. Tai, kad teismas nebuvo paskyręs termino ieškovui visiškai suformuluoti savo reikalavimus ir jų pagrindą, yra esminis procesinis pažeidimas, nes jo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas ir tai yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimų trūkumų šalinimas apeliacinės instancijos teisme negalimas (LR CPK 115 str., 138 str., 143 str., 312 str., 313 str.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs atsakovų J. G. ir D. G. bei N. G. 2008-10-24 sudarytos nekilnojamo turto dovanojimo sutarties dėl buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo N. G. dalį ieškovo turimos vykdytinos reikalavimo teisės apimtyje 39302,04 Lt negaliojančia ir nukreipdamas ieškovo reikalavimo įvykdymą į šio J. G. ir D. G. nekilnojamojo turto grąžintą dalį, jos neapibrėžė konkrečia skolininkų J. G. ir D. G. dalimi bendrojoje nuosavybėje su N. G.. Tik nustačius skolininkų J. G. ir D. G. dalį bendrojoje nuosavybėje su N. G., galimas kreditoriaus reikalavimų nukreipimas į skolininkų dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Nukreipiant išieškojimą į nekilnojamojo turto dalį kreditoriaus naudai vykdymas galimas tik iš konkrečios turto dalies, bet ne iš nekilnojamojo turto dalies vertės. Tai yra teismas neišsprendė konkrečios turto dalies bendrame turte restitucijos klausimo. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 7 p.), nes bylos dalyje dėl restitucijos negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka. Šis procesinis pažeidimas sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Kadangi šiuo atveju bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tai ribotų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacijos teises ir blogintų apeliantų padėtį, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 313 str.). Nurodyti procesiniai pažeidimai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apylinkės teismui (CPK 329 str. 1 d.). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kurie negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes jie yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 str.). Sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo dėl apeliantų priėmimu (CPK 313 str.). Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų ir apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų įrodymų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas visa apimtimi, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, nagrinėtina byla (LR CK 1.5 str., 4.73 str. 3 d., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 13 str., 41 str., 177 str. - 179 str., 312 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).

Apeliantė D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pagal 2009-11-24 įmokos mokėjimo kvitą (2 t., b.l. 1). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nurodyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, yra teisinis pagrindas apeliantei grąžinti žyminį mokestį, pavedant nutarties vykdymą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (LR CPK 80 str., 87 str.).

nutarė:

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, pavedant nutarties vykdymą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.