Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-13 · Administracinė byla Nr. P-63-228-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-13
Bylos Nr.
P-63-228-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
H. D.
Atsakovas
Pravieniškių
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 228/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2010 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143?574/2010 pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas H. D. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį patikslino kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 22/108 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2007 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-27, įpareigoti atsakovą Pravieniškių 2 – uosius pataisos namus – atvirąją koloniją sudaryti jam tinkamas gyvenimo ir buities sąlygas, nesukeliant pavojaus sveikatai ar gyvybei, apgyvendinant pastato pirmame aukšte lengvojoje grupėje, invalidų ir pagyvenusių nuteistųjų sekcijoje, bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad yra antros grupės invalidas, vaikšto su ramentais ir privalo gyventi specialiai invalidams ir pagyvenusiems nuteistiesiems pritaikytose patalpose, pastato pirmame aukšte. Pažymėjo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritorinio skyriaus 2006 m. liepos 5 d. išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DSP 3343 nurodytas veiksmų virš 1,3 m aukštyje rizikos faktorius. Tačiau Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija apgyvendino jį pastato antrame aukšte. Pareiškėjo nuomone, tokios gyvenimo ir buities sąlygos jam netinka, bijo nukristi nuo laiptų, jeigu paslystų arba jeigu kas nors netyčia pastumtų. Jis yra diskriminuojamas, jam sukeliamas fizinis skausmas, padaryta neturtinė žala.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, jog pareiškėjas siekia jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tokios žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Toks įstatymas – Viešojo administravimo įstatymas, konkrečiai, jo 39 straipsnis. Tačiau tokios žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Tam, kad būtų įgyta teisė į neturtinės žalos atlyginimą, būtinos atitinkamos sąlygos. Teismas nustatė, jog dėl perkėlimo gyventi iš 11 būrio 2 brigados į 16 būrio 4 brigadą, kurio patalpos yra antrame pastato aukšte, pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorių, tačiau ginčijamu sprendimu buvo nustatyta, kad 2006 m. spalio 5 d. pareiškime nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos ir neatitinka tikrovės. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalimi, šį sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, bet šis ginčijamu sprendimu nurodė, kad Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra 50 procentų, jis iš dalies yra darbingas, negali atlikti darbų tik esant šiems rizikos veiksniams: kelti krovinius rankomis, kai krovinio svoris virš 10 kg, dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu, dirbti aukštyje virš 1,3 m. Tačiau išvardyti apribojimai taikomi tik darbo atveju ir neturi nieko bendro sprendžiant nuteistųjų apgyvendinimo atitinkamuose lokaliniuose sektoriuose klausimą, nes gyventi pastato antrame aukšte pareiškėjui nėra draudžiama. Be to, teismas nustatė, jog skiriant gyvenamąją vietą buvo atsižvelgta į pareiškėjo sveikatos būklę, jam miegamoji vieta buvo skirta dviaukštės lovos apatinėje dalyje. Teismas atmetė nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjo perkėlimas gyventi į pastato antrą aukštą buvo vykdomas dėl aukštesnės nuteistųjų kastos spaudimo administracijai ir kad ši toleruoja nuteistųjų kastas, nes tokios aplinkybės neįrodytos. Šias aplinkybes paneigia 2006 m. lapkričio 3 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 06-103 ir tai, kad reorganizuojant 3 – ąjį ir 4 – ąjį lokalinius sektorius pareiškėjas perkeltas gyventi iš 11 būrio 2 brigados į 16 būrio 4 brigadą, kurio patalpos yra antrame pastato aukšte. Pažymėjo, jog skirti pareiškėjo reikalaujamos specialiai invalidams pritaikytos patalpos nėra galimybės, nes įstatymų tai nenumatyta. Diskriminavimą pareiškėjas siekė įrodyti ir administracinėse bylose Nr. I-2191-353/2007 bei Nr. I-920-353/2007, tačiau tokių požymių šių bylų įsiteisėjusiuose sprendimuose nenustatyta. Teismo nuomone, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginio, kad atsakovo veiksmai sukėlė fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie atsakovo veiksmai turėjo tiesioginę įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Atsižvelgiant į pataisos namų patalpų būklę bei laikymo joje sąlygas, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas turėjo tam tikrus nepatogumus, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokio apgyvendinimo antrame aukšte pablogėjo sveikata, jis susirgo, pablogėjo regėjimas ir t. t. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų administracija, apgyvendindama pareiškėją pastato antrame aukšte, neatliko jokio neteisėto veikimo ar neveikimo pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasmę, todėl priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (Bausmių vykdymo kodekso 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, Bausmių vykdymo kodekse atskirai aptartos ir nustatytos neteistųjų pareigos (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Iš bylos matyti, kad atsakovas (jo atstovai) neginčija fakto, jog nuo 2006 m. spalio 5 d. pareiškėjas (pažymėtina, kad tarp kitų nuteistųjų) buvo perkeltas į kitas patalpas, kurios yra pastato antrame aukšte. Pastebėjo, jog pagal bylos duomenis, toks pareiškėjo perkėlimas nebuvo nukreiptas išskirtinai jam, o buvo atliktas vykdant atitinkamą pataisos namų lokalinių gyvenamųjų sektorių reorganizavimą, kuris savo ruožtu buvo vykdomas siekiant pagerinti bendras nuteistųjų gyvenimo sąlygas. Nurodė, jog ši faktinė bylos aplinkybė pareiškėjo iš esmės nėra ginčijama. Pareiškėjas sieja nurodytą jo perkėlimą į kitas patalpas su savo sveikatos būkle, t. y. su tuo, kad, jo teigimu, apgyvendinimas pastato antrame aukšte yra pavojingas jo sveikatai ar gyvybei. Tai teigdamas, pareiškėjas rėmėsi byloje esančia 2006 m. liepos 5 d. neįgalumo ir darbingumo nustatymo išvada. Tačiau iš šios išvados matyti, kad joje yra pateiktos tik rekomendacijos (apribojimai) dėl pareiškėjo darbo sąlygų (pagal šiuos apribojimus, pareiškėjas negali dirbti aukštyje virš 1,3 m). Pažymėjo, kad šia išvada buvo remiamasi išduodant kitą dieną po pareiškėjo atitinkamo apskundimo (2006 m. spalio 6 d.) surašytą medicininį pažymėjimą Nr. 101. Kitų įrodymų, patvirtinančių paminėtą tariamą pavojų sveikatai ar gyvybei, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Todėl teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo. Tuo pačiu konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo (Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos) veiksmų neteisėtumą nei Bausmių vykdymo kodekso, nei CK 6.271 straipsnio 4 dalies ir CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovo Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos prašymą dėl išlaidų atlyginimo patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui Pravieniškių 2 – iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai iš pareiškėjo 96,88 Lt išlaidų.

IV.

Pareiškėjas 2010 m. liepos 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi priteisė iš pareiškėjo pusę atsakovo turėtų išlaidų, vykstant į 2007 m. gegužės 15 d. Kauno apygardos administracinio teismo posėdį, kai buvo priimtas neteisėtas 2007 m. gegužės 25 d. sprendimas, ir pusę atsakovo turėtų išlaidų, vykstant į 2008 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdį, kai buvo panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimas, t. y. 44,03 Lt, ir tuo pažeidė materialines teisės normas, t. y. Civilinio proceso kodekso 79 straipsnį, 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

2. Būtina suvienodinti teismų praktiką analogiškose bylose, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. administracinėje byloje Nr. A146-913/2009 atsižvelgęs į pareiškėjo turtinę padėtį atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažino ²/₃, o nagrinėjamoje byloje ½.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 12 punktą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėjas nenurodo konkrečių argumentų, jog apeliacinės instancijos teismas padarė konkretų materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje buvo sprendžiamas su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas, kurį reglamentuoja procesinės teisės (ABTĮ, CPK) normos. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas galimybę atnaujinti procesą sieja ne su procesinės teisės normų, o su materialinės teisės normų pažeidimu. Taigi pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas konkretus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdys (teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A146?913/2009), nuo kurio, pareiškėjo teigimu, teismas nukrypo nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A143?574/2010, yra susijęs ne su materialinės, bet proceso teisės normų, reguliuojančių teismo išlaidų atlyginimą interpretavimu, taip pat išimtinai su faktinių aplinkybių vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-913/2009, kurioje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė dėl galimybės sumažinti bylinėjimosi išlaidas, kai yra sunki pralaimėjusios šalies materialinė padėtis, taip pat savo poziciją pagrindė ir kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojama praktika, ir įvertinęs konkrečias šios bylos aplinkybes atsakovui priteistinų išlaidų dydį sumažino per pusę. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. D. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143?574/2010 pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasLaimė Baltrūnaitė