Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. A. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, K. Č., Z. A., trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM dėl 2002 m. liepos 18 d. Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 62892-62-11949 ir Nr. 62900-62-11957 panaikinimo, nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM su ieškiniu sutiko, vėliau patikslino, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, pripažino, kad atkuriant nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą, esantį Arnionių II k., Joniškio sen., Molėtų raj., atsakovas K. Č. buvo nepagrįstai priskirtas VIII eiliškumo grupei, jis turėjo būti įtrauktas kaip IX eilės pretendentas, kadangi jo gyvenamoji vieta nustatyta Utenoje, tačiau atsakovo nuomone, tai sprendimo nepakeistų, kadangi atsakovas K. Č. būtų įtrauktas kaip pirmas pretendentas IX eilės pretendentų sąraše ir gautų tą patį sklypą. Su kitais ieškovo reikalavimais ir argumentais atsakovas nesutiko, nurodė, kad atsakovas K. Č., atkuriant nuosavybės teises į likusius sklypus, buvo pagrįstai įtrauktas kaip III eilės pretendentas, kadangi jo motina A. Č. yra pripažinta nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijos asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, jog atsakovui K. Č. Utenos apskrities viršininko 2002 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 62892-62-11949 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,83 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),, valdytą buvusio žemės savininko K. M., bei perduodant atsakovo nuosavybėn neatlygintinai 1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini),. 2002 m. liepos 18 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 62900-62-11957 K. Č. kaip 3 eilės pretendentui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,59 ha buvusio žemės savininko K. M. valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 1,86 ha ir 0,84 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini),, taip pat atsakovui K. Č. buvo suteikta neatlygintinai 1,42 ha žemės. 2005 m. vasario 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas K. Č. 2,16 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini),, esantį (duomenys neskelbtini),, ir 1,96 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),), esantį (duomenys neskelbtini),, pardavė apeliantui Z. A. už 5 000 Lt. 2003 m. rugsėjo 4 d. 1 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),), esantį (duomenys neskelbtini),, apeliantas Z. A., veikdamas pagal atsakovo K. Č. įgaliojimą, pardavė K. V. už 25 000 Lt. Minėtus Utenos apskrities viršininko sprendimus Molėtų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu, pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, panaikino kaip pažeidusius imperatyvias Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų normas, o 2005 m. vasario 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo K. Č. ir apelianto Z. A., pripažino niekine dėl apelianto ir atsakovo nesąžiningumo bei taikė restituciją.

Vienas iš motyvų, kodėl apeliantas Z. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, yra tas, jog apelianto nuomone vien tai, kad pažeista asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ar kitaip atstatyta ne Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, sudarantis pagrindą iš asmens išreikalauti nekilnojamąjį turtą. Kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka, kaip su neatitinkančia nuosavybės teisių atkūrimo proceso socialinės ir teisinės paskirties bei teismų praktikos. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs aiškią poziciją, jog bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Pažymėtina, jog tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas irgi yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas prokuroro teisės apimtį pagal CPK ir Prokuratūros įstatymą ginti viešąjį interesą yra nurodęs, jog pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą būtent dėl valstybės institucijos priimtų aktų panaikinimo kaip prieštaraujančių imperatyvioms nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančioms teisės normoms, nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teise reikšti tokį ieškinį. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog aplinkybę, ar byloje iš tikrųjų egzistuoja viešasis interesas ir, ar jis buvo pažeistas, nustato būtent bylą nagrinėjantis teismas. Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas privalėjo nurodyti konkrečius asmenis, kurių interesai buvo pažeisti ginčijamais Utenos apskrities viršininko sprendimais ir žemės pardavimo sandoriais. Ieškovui manant, jog ginčijamais valstybės institucijos sprendimais buvo pažeistas viešasis interesas, ieškinys buvo pareikštas siekiant apginti ne konkretaus ar konkrečių asmenų interesus, bet viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog esant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pažeidimams egzistuoja viešasis interesas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovui K. Č. Žaugėdų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekte projektuojant perduodamus nuosavybėn neatlygintinai 4,12 ha bendro ploto žemės sklypus kaip 3 eilės pretendentui bei 1,42 ha padidinus perduodamą nuosavybėn neatlygintinai žemės plotą ir Utenos apskrities viršininko 2002 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 62900-62-11957 suteikus jį nuosavybėn neatlygintinai buvo pažeistos imperatyvios Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 3 p. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 4 str. 8 d. nuostatos, kadangi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,42 ha buvusio žemės savininko K. M. valdytos žemės, atsakovas K. Č. įsigijo sutarties pagrindu, todėl remtis motinos, kaip nukentėjusios nuo 1939 – 1990 m. okupacijos, statusu šioje situacijoje nebuvo jokio teisinio pagrindo. Taip pat kolegija pabrėžia, jog K. Č. projektuojant perduodamą nuosavybėn neatlygintinai 1 ha žemės sklypą kaip 8 eilės pretendentui buvo pažeistos Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 8 p. nuostatos, kadangi atsakovas K. Č. Žaugėdų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo metu, negyveno Molėtų rajono Joniškio seniūnijoje, todėl projektuojant 1 ha žemės sklypą K. Č. negalėjo būti laikomas 8 eilės pretendentu, o pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. nuostatas jam šis žemės sklypas turėjo būti projektuojamas kaip 9 eilės pretendentui. Minėtų teisės aktų nuostatos laikytinos imperatyviomis, kaip kategoriškai nustatančios nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą pretenduojančių asmenų eiliškumą nuosavybės atkūrimo procese, todėl bet kokie minėtų teisės normų pažeidimai suponuoja prielaidą, jog nuosavybės atkūrimo procesas vyko ne skaidriai, o tuo pačiu buvo pažeisti ir kitų pretendentų į nuosavybė teisių atkūrimą teisėti interesai bei viešasis interesas, jog nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą vyktų skaidriai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog netgi esant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimams atkuriant nuosavybės teises ginčijamais Utenos apskrities viršininko sprendimais atsakovui K. Č., nėra pagrįsta taikyti restituciją, kadangi faktinė situacija nepasikeistų, nes ginčijamus sklypus grąžinus į laisvos žemės fondą, pirmenybės teisę juos įsigyti vis tiek išliktų atsakovui K. Č.. Tokia apelianto Z. A. pozicija rodo, jog apeliantas neginčija fakto, kad ginčijamais sprendimais atkuriant nuosavybės teises K. Č. buvo padaryti teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pažeidimai, tačiau, mano, jog ginčijamus Utenos apskrities viršininko sprendimus panaikinus kaip negaliojančius dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo taikyti restituciją, nes faktiškai situacija nepasikeistų. Pažymėtina, jog pagal CK 1.80 str. 1 d. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Taigi konstatavus, jog Utenos apskrities viršininko 2002 m. liepos 18 d. sprendimai Nr. 62892-62-11949 ir Nr. 62900-62-11957 buvo priimti pažeidžiant imperatyvias Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų normas, jie nuo pat jų priėmimo momento pripažintini neegzistuojančiais, t.y. jų pagrindu atsiradusios teisės taip pat išnyksta. Aplinkybė, jog ginčijamus sprendimus pripažinus niekiniais ir pritaikius restituciją (CK 1.80 str. 2 d.), faktinė situacija nepasikeis, reikšmės neturi, kadangi įstatymas nenumato galimybės netaikyti sandorio pripažinimo niekiniu pasekmių. Be to, apelianto teiginys, jog ginčijamą žemę grąžinus į laisvos žemės fondą, atsakovas K. Č. vis tiek išlaikytų į juos pirmenybės teisę, nėra pagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apeliantą Z. A. nesąžiningu įgijėju, kadangi nei apeliantas, nei atsakovas K. Č. nežinojo apie ginčijamų Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimų galimą neteisėtumą, o, be to, visus nuosavybės atkūrimo veiksmus atliko pats atsakovas K. Č.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Šioje byloje sprendžiant ar apeliantas Z. A. ir atsakovas K. Č., įgijęs nuosavybės teises ginčijamų Utenos apskrities viršininko sprendimų pagrindu, buvo sąžiningi sudarydami 2005 m. vasario 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį, reikia nustatyti, ar Z. A. ir K. Č. žinojo, kad Utenos apskrities viršininko sprendimai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir, ar jie galėjo žinoti apie priimtų sprendimų neteisėtumą. Byloje nustatyta, jog Utenos apskrities viršininko 2002 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 62892-62-11949 buvo priimtas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 8 p. nuostatas, o Nr. 62900-62-11957 sprendimas - Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 3 p. ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 8 d. nuostatas. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2001 m. gegužės 25 d. atsakovas K. Č. trejiems metams įgaliojo apeliantą Z. A. atstovauti jį visose įstaigose ir organizacijose tvarkant žemės nuosavybės atstatymą ir atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas K. Č. patvirtino, jog visus nuosavybės atkūrimo reikalus, išskyrus 2001 m. kovo 15 d. sutarties sudarymą su A. M. dėl jo teisės atkurti nuosavybės teises į 2,42 ha buvusios žemės savininko K. M. valdytas žemes (duomenys neskelbtini),, pirkimo, tvarkė būtent apeliantas Z. A.. Ginčijami Utenos apskrities viršininko sprendimai buvo priimti nuosavybės atkūrimo atsakovui K. Č. reikalus tvarkant apeliantui. Iš minėto aišku, jog apeliantas Z. A. faktiškai tvarkė visus nuosavybės atkūrimo atsakovui K. Č. klausimus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog apeliantas Z. A. negali būti laikomas sąžiningu nuosavybės teisių į žemės sklypus pagal 2005 m. vasario 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį įgijėju, kadangi apeliantas pats asmeniškai tvarkė nuosavybės teisių atsakovui į ginčo žemės sklypus reikalus, dalyvavo atkūrimo procese priimant ginčijamus sprendimus, todėl negalėjo nežinoti, kokiais pagrindais atsakovui K. Č. būdavo atkuriama nuosavybės teisė ir kokiais pagrindais jis būdavo įtraukiamas į pretendentų eiles. Taip pat pažymėtina, jog sąžiningu pardavėju negali būti laikomas ir atsakovas K. Č., kadangi glaudūs atsakovo ir apelianto tarpusavio bendradarbiavimo santykiai rodo, jog atsakovas negalėjo nežinoti kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Iš minėto aišku, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantą Z. A. nesąžiningu 2,16 ha žemės sklypo ir 1,96 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini),. įgijėju, bei pagrįstai pripažino 2005 m. vasario 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį bei perdavimo aktą negaliojančiais ir taikė restituciją.

Apeliantas Z. A. apeliaciniame skunde taipogi nurodo, jog ieškinys buvo grindžiamas 2009 m. balandžio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM išvados pagrindu, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovas teismo posėdyje priešingai nei išvadoje aiškino Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmus ir galiojančių įstatymų taikymą dėl ginčijamų sprendimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis apeliacinio skundo argumentas įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tinkamai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.), nenukrypo nuo įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, o Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM išvados ir šios tarnybos atstovo teismo posėdyje pareikšta išvadai priešinga nuomonė buvo įvertinta byloje surinktų įrodymų visumoje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto Z. A. priteistinos 15,57 Lt pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Z. A. valstybei 15,75 Lt pašto išlaidų.