Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 4 d. ir nuteistas 16 MGL (1690 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 26 d., apie 21 val. 10 min., Kelmėje, (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini), UAB priklausančio prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą: 1 butelį alaus „Tauro stipriausias“ 4,19 Lt vertės, 1 butelį viskio „Tulamore D.E.W“ 55,99 Lt vertės, 1 butelį viskio „Hankey Bannister“ 28,99 Lt vertės, 1 butelį viskio „Scottish Leader“ 37,99 Lt vertės, 1 butelį viskio „Scottish Leader“ 18,49 Lt vertės, 2 vnt. šokolado „Milka Oreon“ bendros 6,78 Lt vertės, 1 vnt. šokolado „Milka Raisin R nut“ 3,29 Lt vertės, 1 vnt. šokolado „Milka Toggea cream“ 3,29 Lt vertės, 6 vnt. hematogeno bendros 11,34 Lt vertės, 4 vnt. šokolado „Manija“ su riešutais bendros 4,60 Lt vertės, 1 vnt. kavos „Pauling Prezident“ 16,09 Lt vertės, 0,384 kg pakuotę fermentinio sūrio „Rokiškio Premia“ 9,02 Lt vertės, 0,296 kg pakuotę fermentinio sūrio „Tilsiter“ 4,73 Lt vertės, 1 vnt. šokolado „Pergalė“ su lazdyno riešutais 3,09 Lt vertės, 1 vnt. kavos „Aroma Gold“ 8,99 Lt vertės, 1 vnt. buitinės paskirties dezinfekanto „Tiret“ 12,49 Lt vertės, 0,280 kg pakuotę dešros „Ekstra servelatas“ 4,49 Lt vertės, 1 vnt. grietinės „Dvaro“ 5,39 Lt vertės, 0,340 kg pakuotę dešros „Žemaitiška su lašinukais“ 3,23 Lt vertės, 1 vnt. majonezo „Provanso“ 1,89 Lt vertės, 0,816 kg pakuotę dešros „Krokuva“ 6,93 Lt vertės, viso pagrobė (duomenys neskelbtini) UAB 251,29 Lt vertės turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas G. Lukminas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl nedidelės vertės svetimo turto vagystės pagal BK 178 str. 4 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai su priimtu nuosprendžiu jo atžvilgiu, prašydamas jį išteisinti.

Savo skunde nuteistasis kelia pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą. Tokią savo poziciją nuteistasis iš esmės argumentuoja tik tuo, kad teismas priėmė jo lūkesčių neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas teisiamajame posėdyje nereiškė nušalinimo pirmosios instancijos teismui. Vien tai, kad apylinkės teismas pripažino A. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai yra ginčijama apeliaciniu skundu, nėra priežastis laikyti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas ir tuo labiau tai nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. J. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė liudytojus ir apeliantą, ištyrė kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius įrodymus, kuriuos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl A. J. keliamų versijų, tiek dėl Z. L., G. Z., K. Ž., T. Š., D. Š., G. A., D. E., S. J. parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi iš esmės neprieštaringais, vienas kitą papildančiais liudytojų parodymais (135–148 b. l.), kuriuos patvirtina ir ištirti objektyvios kilmės įrodymai (filmuota vaizdo medžiaga ir kt., 157–159 b. l.), o nuteistojo A. J. nelogiškas versijas, kurias apeliantas vėlgi deklaruoja savo skunde, pagrįstai atmetė (148–151 b. l.). Vien tai, kad teismo padarytos išvados buvo nepalankios kaltinamajam, nėra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo įvertinti nesilaikant BPK 20 str. nuostatų ar kad teismas buvo neobjektyvus.

Nuteistasis A. J. viso baudžiamojo proceso menu ir teisiamajame posėdyje deklaratyviai neigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, t. y. nepripažino pavogęs prekes iš parduotuvės, kurioje pats dirbo apsaugos darbuotoju. Tiesa, apeliantas neneigė fakto, kad jam inkriminuotos prekės, kurių bendra vertė 251,29 Lt, įvykio dieną buvo rastos jo automobilyje ir išimtos, neneigė, kad vieną alaus butelį ir maišelį grietinės jis buvo užsikišęs už rūbų, kai prie jo priėjo liudytojai G. Z. ir T. Š., ir neleido jam (apeliantui) išvažiuoti automobiliu, liepdami palaukti regiono apsaugos vadovo Z. L.. Tačiau dėl pas jį automobilyje rastų prekių nuteistasis pateikė savo versiją, tvirtindamas, kad dalį prekių, t. y. du butelius viskio (,,Tulamore“, ,,Hankey bannister“) ir šokoladą jis pirko parduotuvėje Šiauliuose dieną prieš įvykį (vadinasi – 2013-09-25), kitas prekes – du butelius škotiško viskio, kavą, šokoladus ir kt., pirko tos pačios dienos rytą, apie 8 val., Raseinių (duomenys neskelbtini) kartu su žmona, o kaip jo automobilyje atsirado fasuotos prekės, pažymėtos Kelmės (duomenys neskelbtini) logotipais, negalėjo paaiškinti, teigdamas, kad tas prekes galėjo į jo automobilį įdėti bet kas, nes automobilis buvo neužrakintas. Taigi būtent tokius savo parodymus A. J. siūlo laikyti teisingais ir jais remtis, nepaisant to, kad įvykio dieną vaizdo stebėjimo kameromis buvo nufilmuota, kaip A. J. vaikšto po prekybos salę, ima prekes nuo lentynų, kišasi jas už rūbų ir dedasi į juodą maišą, paprastai naudojamą buitinėms atliekoms dėti, po to išeina su juodu maišu iš parduotuvės (9–10 b. l.). Be to, liudytojai G. Z., K. Ž., T. Š. tiesiogiai matė, kaip apeliantas juodą maišą pasideda į savo automobilį, kaip prekes išsitraukia iš po savo rūbų ir išdėlioja įvairiose automobilio vietose, kuriose po to prekės buvo surastos ir paimtos (4–5 b. l.). Pagal apelianto parodymus, reiktų daryti tokią išvadą, kad jis 2013 m. rugsėjo 25 d. parduotuvėje Šiauliuose su žmona nusipirko du butelius viskio (,,Tulamore“, ,,Hankey bannister“) ir šokoladą (galbūt šokoladą „Pergalė“ su lazdyno riešutais), apie kuriuos pamiršo. Tada, kitą dieną – 2013 m. rugsėjo 26 d., apie 8 val., skubiai (nes 9 val., pasak A. J., jis turėjo būti darbe Kelmėje) vėlgi su žmona nuvyko į parduotuvę Raseiniuose ir nusipirko: du butelius viskio „Scottish Leader“, aštuonis įvairius šokoladus, šešis vienetus hematogeno, du pakelius kavos, 1 majonezo „Provanso“, pakuotę dešros „Krokuva“, dvi pakuotes fermentinio sūrio „Rokiškio Premia“ ir „Tilsiter“, buitinės paskirties dezinfekantą „Tiret“, pakuotę dešros „Ekstra servelatas“, pakuotę dešros „Žemaitiška su lašinukais“, parvežė žmoną į namus Raseiniuose ir pats išvažiavo į darbą Kelmėje, o viską, ką 2013 m. rugsėjo 26 d. ryte nusipirko, pamiršo automobilyje. Tokios apelianto versijos, kaip ir ta, kad fasuotas prekes, pažymėtas Kelmės (duomenys neskelbtini) logotipais, į jo automobilį padėjo ,,kažkas“, ne tik prasilenkia su elementaria logika, bet, kaip minėta, yra paneigtos ir byloje surinktais įrodymais. Pasak nuteistojo, prekes, kurios buvo rastos pas jį po rūbais ir kišenėje (vienas alaus butelis, grietinės maišelis), jis įvykio dieną nusipirko parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios, kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, jis prekes pavogė, tačiau byloje nėra jokių tokius nuteistojo teiginius patvirtinančių duomenų, o liudytoja G. A. (parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pamainos viršininko pavaduotoja) dar ir nurodė, kad A. J., išeidamas iš darbo, neparodė prekių, kurias neva įsigijo, nors tai daryti privalo pagal nustatytą tvarką.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne liudytojų, o nuteistojo parodymai neatitinka nustatytų aplinkybių, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais. A. J. deklaratyviai neigia atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, apeliuoja į tai, kad parduotuvėje nebuvo atlikta prekių inventorizacija, nebuvo nustatytas prekių trūkumas ir pan. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad prekių inventorizacijos atlikimas/neatlikimas negalėtų paneigti faktų, kad A. J. iš parduotuvės prekes pavogė, nusinešė į savo automobilį, kur prekės buvo rastos. Minėtas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kurių pakanka apelianto kaltei pagrįsti konkrečiu atveju. Reikalavimas atlikti tyrimus, kurie nebūtini baudžiamojoje byloje, neatitinka baudžiamojo proceso operatyvumo, pakankamumo principų. Faktas tas, kad visos A. J. inkriminuotos prekės, tarp jų net pažymėtos Kelmės (duomenys neskelbtini) logotipais, parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ asortimente buvo, nes tai kartu su kitais surinktais įrodymais patvirtina ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų kopijos (56–85 b. l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 4 d., sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą A. J. veikoje, įvertino visą veiksmų raidą. Apylinkės teismas pagrįstai A. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes apeliantas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai fiziškai užvaldė svetimą nedidelės vertės turtą. Todėl naikinti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, nuteistasis apeliuoja į tai, kad jis buvo neteisėtai sekamas, filmuojamas, kad neteisėtai pas jį atlikta krata ir pan., kažkodėl neužsimindamas, apie savo nusikalstamą elgesį. Nepaisant to, kolegija pažymi, kad A. J. atžvilgiu nebuvo atliekami jokie Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme numatyti veiksmai, slapto pobūdžio procesiniai veiksmai, reglamentuoti Baudžiamojo proceso įstatyme, nebuvo atlikta nei krata, todėl spręsti apie šių veiksmų teisėtumą/neteisėtumą nėra teisinio pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 178 str. 4 d. sankcijose numatytą bausmę – baudą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytinos baudžiamosios atsakomybės A. J., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.