- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- A-756-51-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. K., I. N., A. P., L. U.
- Atsakovas
- Raseinių rajono apylinkės teismui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. , I. N. , A. P. ir L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K. , I. N. , A. P. ir L. U. skundą atsakovams Raseinių rajono apylinkės teismui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos D. K. , I. N. , A. P. ir L. U. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamos priteisti iš Raseinių rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos:
1) D. K. : 56 037 Lt neišmokėto atlyginimo; 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo 2000 m. vasario 8 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2000 m. vasario 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2) I. N. : 54 701,76 Lt neišmokėto atlyginimo; 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo 2000 m. vasario 8 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2000 m. vasario 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3) A. P. : 21 708,84 Lt neišmokėto atlyginimo; 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo 2005 m. sausio 8 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2005 m. sausio 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4) L. U. : 61 173 Lt neišmokėto atlyginimo; 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo 2000 m. vasario 8 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2000 m. vasario 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjos taip pat prašė įpareigoti atsakovus nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir tęsti jo mokėjimą tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu. Pareiškėjos skunde nurodė, kad yra Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjos. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo, taip pat Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas) priėmimo buvo skaičiuojamas pagal formulę TDU=TA(apylinkės teisėjo koeficientas(30)×BMA(105))+PI(TA×KS)+TP(40%×TA), kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; TA – tarnybinis atlyginimas; BMA – bazinė mėnesinė alga; PI – priedas už ištarnautą laiką; KS – procentinis koeficientas už ištarnautą laiką; TP – tarnybinio atlyginimo priedas. Vėliau, priėmus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymą Nr. VIII-1904, apylinkės teismų teisėjų atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal formulę TDU=PA(apylinkės teisėjo koeficientas(8,5)×MMA)+PLV(PA×ST)+VP, kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; PA – pareiginė alga; MMA – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PLV – priedas už ištarnautus metus; ST – po tris proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus; VP – vienkartinė priemoka. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau 2001 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. IX-266 buvo pripažintas netekusiu galios įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais, o Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Todėl, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio Įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, ir tuo pačiu įteisino atsakovo Raseinių rajono apylinkės teismo bei Vyriausybės pareigas skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus pagal tokią tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai pareiškėjams būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus trisdešimčiai (apylinkės teismo pirmininkui trisdešimt trims) BMA. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo padidinta iki 115 Lt (anksčiau buvo 105 Lt), o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinta iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, ir kintamą priklausomai nuo darbo stažo trukmės dalį, nes pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrą priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Pareiškėjų nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nuostatomis, joms priteistini iš atsakovo ir 0,06 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. O vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatomis, joms taip pat priteitinos procesinės palūkanos.
Atsiliepimas
Atsakovas Raseinių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad sutinka su jų pareikštais reikalavimais, ir prašė tenkinti pareiškėjų skundą.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė atmesti pareiškėjų skundą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. joms sumažėjo atlyginimas. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207, kuriais vadovaujantis skaičiuojami atlyginimai teisėjams. Metodikoje, kuriai pritarta šiais Teismų tarybos nutarimais, išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA. Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjoms atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko, nes: 1) kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, vadovautis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį neįmanoma; 2) Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.; 3) Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, neteko galios kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas; 4) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ taip pat neteko galios įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Pagal Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą, jos principus: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (vienodo teisėjų teisinio statuso principas); 4) mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas draudžiama, bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems apylinkių teismų teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“. Todėl pareiškėjų prašymas įpareigoti skaičiuoti ir mokėti joms teisėjų atlyginimą atsižvelgiant į padidėjusį BMA yra nepagrįstas. Nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių paskaičiavimui taikytini nebegaliojantys teisės aktai (t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370), nėra jokių teisinių sąlygų teigti, kad apskaičiuojant teisėjų atlyginimus galėtų būti taikomi ir kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo. Priešingu atveju reikėtų teigti, jog vėl galima priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, pagal kurį teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjos D. K. , I. N. , A. P. ir L. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo įsigaliojimo apskaičiuojant teisėjų atlyginimą turi būti taikomas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370. Pareiškėjos nurodo, kad Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666, kuriame buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimo priedai už ištarnautą laiką, o Teisingumo ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Pareiškėjų nuomone, teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370, mažinantis teisėjams tarnybinio atlyginimo dydžio priedą, buvo priimtas pažeidžiant eilę konstitucinių nuostatų, minimų teismo sprendime, kuriomis teismas nagrinėjamu atveju iš esmės nesivadovavo. Galimas motyvas, kad teisėjų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas minėtu teisingumo ministro įsakymu buvo sumažintas dėl sunkios valstybės ekonominės padėties, yra nepagrįstas (tokią išvadą pareiškėjos grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo kitoje administracinėje byloje Nr. 1-292-764/2008 priimtu sprendimu, kuriame išdėstyta finansinės ir ekonominės ekspertizės akte pateiktų rodiklių analizė). Todėl, pareiškėjų nuomone, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautas teisėjo atlyginimas, kurį reglamentavo paskutinis Konstitucijai neprieštaraujantis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221, kuris nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams buvo nustatęs 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo netenkinti apeliacinio skundo. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimai būtų patenkinti du kartus. Atsakovas taip pat pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas 2008 m. rugsėjo 18 d., o minėtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas priimtas 2008 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal tuo metu buvusią situaciją ir galiojusius teisės aktus, todėl naujo teisės akto priėmimas negali įtakoti skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo. Todėl, atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o aukščiau nurodyti argumentai vertintini kaip dar vienas pagrindas pareiškėjų apeliaciniam skundui atmesti.
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Raseinių rajono apylinkės teismas prašo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vertinant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjos prašo priteisti joms neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjoms, jų prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti joms priklausantį atlyginimą, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą 115 Lt BMA dydį ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytą 128 Lt BMA dydį, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.
Tačiau, pareiškėjų reikalavimas, kad joms būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas nepagrįstai.
Dėl šio reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009 ir kt.). Lietuvos Apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime taip pat yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir joms turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jos negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Šią aplinkybę patvirtina ir Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822-792-2009; Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Teisėjų kolegija neturi galimybės paskaičiuoti pareiškėjoms priklausančios neišmokėtos atlyginimo dalies, kadangi byloje nėra tam reikalingų duomenų (Raseinių rajono apylinkės teismo pateiktose pažymose pareiškėjoms priklausančio darbo užmokesčio skirtumas paskaičiuotas taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimais nustatytus BMA dydžius, kurie dėl anksčiau minėtų argumentų negali būti taikomi). Byloje reikalingi duomenys turi būti reikalaujami iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė pareiškėjų prašymą priteisti delspinigius bei 5 procentus procesinių palūkanų (Civilinio kodekso 6.37, 6.210 str.).
Pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme, kaip jau buvo minėta, kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir kt.).
Nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pavyzdžiui, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009).
Spręsdama byloje esančią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo atsakovas Raseinių rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl darytina išvada, kad šio atsakovo kaltės (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu.
Kadangi byloje būtina surinkti naujus, Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo požiūriu svarbius įrodymus (t. y. išsamius duomenis apie pareiškėjoms neišmokėto atlyginimo dalies paskaičiavimą jų prašomu laikotarpiu (atsižvelgiant į tai, kad priteisti galima ne daugiau nei už tris metus), tačiau netaikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimais nustatytų BMA dydžių), naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme negalimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, ją grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti joms neišmokėto atlyginimo dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d., panaikinti ir ją perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.