- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-16
- Bylos Nr.
- eI2-11712-872/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02975-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė, Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas: i) panaikinti 2024 m. gegužės 27 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); ii) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad Sprendimu nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. spalio 17 d., nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, 2022 m. spalio 11 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi 2023 m. spalio 17 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2024 m. spalio 17 d.
Pažymi, kad atsakovui atlikus patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad nuo 2022 m. birželio 13 d. jis yra įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Eitvyda“ (toliau – ir Bendrovė) (2022 m. birželio 13 d. darbo sutartis). Tačiau nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo dienos jam tik 1 mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis nurodytas tarpininkavimo rašte, 8 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA, 9 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.
Nurodo, kad atsakovas atliko tik formalų situacijos vertinimą, nesiaiškino visų svarbių aplinkybių ir Sprendimą priėmė tik preziumuodamas, kad jis teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, bei neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog nuo 2022 m. birželio 13 d. jis yra sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir joje dirba iki šiol betonuotojo pareigybėse. Taigi Darbo sutarties 1.3 punkte yra nustatyta, kad jam 1 kartą per mėnesį yra mokamas atlyginimas ne mažesnis kaip 1 MMA.
Pažymi, kad nors jis ir negauna Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio atlyginimo, tačiau tiek šio skundo pateikimo metu, tiek Sprendimo priėmimo metu pagal sudarytą darbo sutartį Bendrovė jam moka atlyginimą, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio 1 MMA. Taip pat jo žiniomis, atsižvelgiant į jo atliktų darbų kiekį, už šių metų gegužės mėnesį Bendrovė jam turėtų išmokėti atlyginimą, kuris bus ženkliai didesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio 1 MMA.
Akcentuoja, kad konkretus jam išmokamo atlyginimo dydis kiekvieną mėnesį priklauso nuo atliktų darbų kiekio, kuris kiekvieną mėnesį kinta, atsižvelgiant į perduodamą darbų frontą. Dėl šios priežasties jam išmokamo atlyginimo dydis gali kisti, priklausomai nuo atliktų darbų kiekio ir nustatytą 1 MMA dydį viršyti.
Paaiškina, kad Sprendime nurodyta, jog tam tikrais laikotarpiais jis negavo nustatyto dydžio atlyginimo ir jam buvo išmokėtas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 1 MMA. Taigi tokia situacija susidarė dėl to, kad jis ne kartą buvo pasiėmęs nemokamas atostogas ir jų metu išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Todėl jam būnant nemokamose atostogose ir tuo laikotarpiu nedirbant tą laikotarpį atlyginimas jam negalėjo ir nebuvo mokamas. Kadangi nemokamų atostogų metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl ir rūpintis pragyvenimu Lietuvos Respublikoje jam nereikėjo, kadangi jis gyveno pas gimines svetur. Taigi grįždamas į Lietuvos Respubliką jis taip pat visuomet su savimi turėjo grynųjų pinigų, kuriuos naudodavo savo būtinųjų poreikių tenkinimui.
Akcentuoja, kad atsakovas atliko tik formalų jo vertinimą, tačiau neatsižvelgė į realią jo situaciją. Pažymi, jog jo gaunamas atlyginimas yra ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio 1 MMA, kurio pakanka jam pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimas buvo priimtas nepagrįstai ir turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, kad 2022-10-11 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Eitvyda“ Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023-05-11 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024-10-17.
Nurodo, kad duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Taigi patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-06-13 ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2022-10-17) tik 1 mėnesį buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas 1 256 Eur darbo užmokestis. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą 8 mėnesius, 9 mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatytas MMA, o 2023 m. gruodžio mėnesį užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas, tai reiškia, kad užsienietis šiuo laikotarpiu faktiškai Bendrovėje nedirbo. Pažymi, kad, pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visa darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte.
Atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Pažymi, jog pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 1 256 Eur, tačiau pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuoja, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog Migracijos departamentas neišsiaiškino visų svarbių aplinkybių vertintini kritiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų ginčijamą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 27 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje neatitinka tikrovės, bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2022-10-11 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas darbo UAB „Eitvyda“ pagrindu). Taigi pareiškėjui 2022-10-17 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024-10-17.
Migracijos departamentas duomenis apie pareiškėją patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Taigi patikrinimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-06-13 ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2022-10-17) tik 1 mėnesį buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas 1 256 Eur darbo užmokestis. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą 8 mėnesius, 9 mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatytas MMA, o 2023 m. gruodžio mėnesį užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas.
Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei apie jų šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.
Migracijos departamentas, vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės, bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Taip pat leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis ĮUTP įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
ĮUTP 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad jis Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-06-13 ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2022-10-17) tik 1 mėnesį buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 256 Eur. Taigi patikrinimo metu nustatė, kad 2023 m. balandžio mėn. (1 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1 944,14 Eur), 2022 m. spalio – lapkričio mėn., 2023 m. kovo, rugsėjo – spalio mėn., 2024 m. vasario – balandžio mėn. (8 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (740 – 1034,56 Eur), 2022 m. gruodžio – 2023 m. vasario, gegužės – rugpjūčio, lapkričio mėn., 2024 m. sausio mėn. (9 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA (84 – 831,14 Eur), o 2023 m. gruodžio mėn. (1 mėn.) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas, tai reiškia, kad užsienietis šiuo laikotarpiu faktiškai Bendrovėje nedirbo.
Taip pat pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kaip minėta, pareiškėjas neneigia, kad jam nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Tačiau pareiškėjas teigia, kad priimant Sprendimą Migracijos departamentas neatsižvelgė į realią jo situaciją, nes konkretus jam išmokamo atlyginimo dydis kiekvieną mėnesį priklauso nuo atliktų darbų kiekio, kuris kiekvieną mėnesį kinta, atsižvelgiant į perduodamą darbų frontą. Dėl šios priežasties jam išmokamo atlyginimo dydis gali kisti, priklausomai nuo atliktų darbų kiekio ir nustatytą 1 MMA dydį viršyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Taigi, šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbus pats faktas, kuris yra neginčijamai nustatytas, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 17 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2024 m. gegužės 27 d.) nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2022 m. sausio 1 d. MMA – 730 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Taigi pareiškėjas akcentuoja, kad Darbo sutarties 1.3 punkte yra nustatyta, jog jam 1 kartą per mėnesį bus mokamas atlyginimas ne mažesnis kaip 1 MMA. Tačiau pareiškėjas neneigia, jog tam tikrais laikotarpiais jis negavo nustatyto dydžio atlyginimo ir jam buvo išmokėtas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 1 MMA, nes ši situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas ne kartą buvo pasiėmęs nemokamas atostogas ir jų metu išvykęs iš Lietuvos Respublikos.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui po leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo net 9 mėnesius buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA, o 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis). Atitinkamai Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis minėtu tam tikru ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas priėmė Sprendimą neįvertinęs visų aplinkybių. Nurodo, kad jo žiniomis, atsižvelgiant į jo atliktų darbų kiekį, už šių metų gegužės mėnesį Bendrovė jam turėtų išmokėti atlyginimą, kuris bus ženkliai didesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio 1 MMA.
Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad tokie pareiškėjo argumentai niekaip nepaneigia, jog pareiškėjo pateikti duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, nes Bendrovė pareiškėjo prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio nemokėjo. Todėl vien šis pagrindas, kaip minėta, yra pakankamas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme ir tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas teigia, jog nemokamų atostogų metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl rūpintis pragyvenimu Lietuvos Respublikoje jam nereikėjo, o grįždamas į Lietuvos Respubliką jis visuomet su savimi turėjo grynųjų pinigų, kuriuos naudodavo savo būtinųjų poreikių tenkinimui. Taigi apibendrinant pažymėtina, jog kiti pajamų šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti pateiktame pareiškėjo prašyme, neturi reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjas šių sąlygų neatitiko. Kaip minėta, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Sprendime įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.
Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo panaikinti nėra jokio pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas jam nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.