- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-227/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- S. K., D. S.
- Advokatai
- Romanas Bareika
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją atliekant nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas D. S. , tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad kartu su D. S. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrai, dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. N. , gimusį 1949 metais ir plėšimo būdu pagrobė V. N. turto už 65,83 Lt.
2008 m. sausio 5 d. apie 1.35 val., D. S. ir S. K. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, pamatę iš parduotuvės išeinantį vyriškį, nutarė jį užpulti ir pagrobti jam priklausantį turtą. Prie Visagino turgaus pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas pagrobti nukentėjusiojo V. N. turtą, D. S. dešinės rankos alkūne sudavė du smūgius V. N. į sprandą ir į kairės pusės juosmenį, nuo šių smūgių V. N. nugriuvus, jis kartu su S. K. sudavė ne mažiau vienuolikos smūgių kojomis į juosmenį, kojas ir rankas, padarydami nubrozdinimus ir kraujosruvas įvairiose kūno vietose, VI-X-to kairės pusės šonkaulių lūžimus, IX-to dešinės pusės šonkaulio lūžimą, kairio plaučio plyšimą, bei S. K. sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių kojomis V. N. į galvą, tuo padarydamas nubrozdinimus, žaizdas ir kraujosruvas galvoje, kaktikaulio išorinės plokštelės ir nosies kaulų lūžimą, nosies kremzlių lūžimą, apatinio žandikaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, dėl visų šių sužalojimų nukentėjusiajam išsivystė ūmus kombinuotas (vidinis iš kairio plyšusio plaučio ir išorinis iš žaizdų) nukraujavimas ir nukentėjusysis V. N. mirė, tęsdami savo nusikalstamą sumanymą D. S. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C60“ 60 Lt vertės, o S. K. pagrobė alaus butelį „Original Nr.1“ 5,83 Lt vertės, viso pagrobė turto už 65,83 Lt, tokiu būdu dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. N. ir pagrobė 65,83 Lt vertės jam priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį ir nuteistojo S. K. atžvilgiu priimti naują nuosprendį, kuriuo baudžiamąją bylą S. K. atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Apelianto nuomone, apygardos teismas S. K. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.
Tokią išvadą apeliantas daro todėl, kad jo nuomone, apygardos teismo nuosprendis S. K. atžvilgiu grindžiamas tik nuteistojo D. S. parodymais, jog neva mirtinai suspardydami V. N. , jie veikė kartu su S. K. iš anksto susitarę padaryti plėšimą. Apeliantas nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad D. S. nuo pirmos jo apklausos, byloje davė nuoseklius parodymus ir todėl jais negalima netikėti. Gynėjo teigimu, D. S. parodymai nenuoseklūs, nes jis esmines įvykio aplinkybes dėl smūgių sudavimo kiekio V. N. ir jų lokalizacijos kaitaliojo stengdamasis sumažinti savo atsakomybę ir visą kaltę suversti S. K. , pasinaudodamas jo protiniu atsilikimu, melagingai jį įskusdamas ir stengdamasis ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėmesį nukreipti nuo nenustatyto asmens dalyvavusio V. N. sumušime ir plėšime. Apeliantas pastebi, kad apklaustas įtariamuoju (2 t. b.l. 148-150), D. S. parodė, jog nieko nesakęs S. K. pribėgo iš galo prie V. N. ir dešine alkūne trenkė jam į sprandą, kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam S. K. jis nežino, jis pats mušė ir į galvą ir kitas kūno vietas, berods į liemenį, kas nužudė nukentėjusįjį jis nežino ar S. K. ar abu ar tik jis. Tačiau, kitą dieną parodymų patikrinimo vietoje metu, D. S. jau nuosekliai parodė ne savo, o S. K. veiksmus ir smūgių kiekį nukentėjusiajam V. N. bei jų lokalizaciją. Teisiamojo posėdžio metu D. S. tikėtina pamiršęs savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis užpuolė V. N. nieko nesakęs S. K. , parodė, jog nukentėjusįjį jie nutarė užpulti ir apiplėšti iš anksto susitarę su S. K. . Gynėjo nuomone, tai akivaizdus D. S. parodymų prieštaravimas, kuris teisiamojo posėdžio metu nebuvo pašalintas. Be to, teisiamojo posėdžio metu D. S. parodė, kad įspyrė V. N. vos du smūgius į liemenį, padarė tik plėšimą, pasisavindamas V. N. mobilaus ryšio telefoną, kuris ir buvo rastas pas jį kratos metu. S. K. pasak jo spardydamas V. N. į galvą ir kitas kūno vietas nukentėjusįjį nužudė. Visgi gynėjas atkreipia dėmesį, kad liudytoja A. T. nuo pat pradžių mačiusi įvykį, aiškiai parodė, kad abu vyriškiai apie 3-5 minutes spardė nukentėjusįjį. Todėl, gynėjo nuomone akivaizdu, kad D. S. bando suversti kaltę S. K. siekdamas išvengti atsakomybės. Be to, apeliantas pastebi, kad kratos metu pas S. K. nebuvo rasta jokių plėšimo objektų.
Gynėjo teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į svarbius liudytojos A. T. parodymus, kad nukentėjusįjį apie 3-5 minutes spardė du vyriškiai, vienas jų buvo aukštesnis, o kitas žemesnis. Žemesnis vyriškis spardė nukentėjusįjį į galvą, o jo charakteringa aprangos detalė buvo aukštaauliai batai, į kuriuos buvo sukištos kelnės. Iš liudytojos N. K. ir nuteistojo D. S. parodymų matyti, kad S. K. įvykio dieną buvo apsiavęs tamsios spalvos ilganosiais batais, be aukštų aulų. Šie batai ir buvo pas jį paimti kratos metu. Gynėjo nuomone, tokiu atveju, jei S. K. spardė V. N. į galvą, kuri buvo stipriai sukruvinta, Specialisto išvadoje Nr. S129/08(01) turėjo būti neabejotinai nustatyti kraujo pėdsakai ant jo batų, kaip kad jie liko ant D. S. sportinių batelių. Tačiau ant S. K. batų nerasta jokių V. N. kraujo pėdsakų, nei sintetinių pluoštų iš nukentėjusiojo drabužių. Todėl, gynėjas mano, kad ši aplinkybė įrodo, jog įvykio vietoje buvo visiškai kitas žmogus, o ne S. K. .
Šalies argumentai
Be to, gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog iš liudytojos M. Š. parodymų, pagarsintų teisiamojo posėdžio metu seka, kad jinai 2008 m. sausio 5 d. apie 1.30 val. atkreipė dėmesį į vyriškus balsus po jos buto langais, o po 5 minučių išgirdo riksmus sklindančius nuo mėsos paviljono esančio Festivalio gatvės pradžioje. Į žmonių riksmus nutraukti neteisėtus veiksmus jie atsikirto necenzūriniais žodžiais. Iš balsų jinai atpažino S. ir pamatė per daubą ateinančius du jaunuolius, vienas iš kurių šlubavo, o kitas nešėsi 1.5-2.0 litrų butelį alaus. Vienas iš jų buvo S., o kito jinai neįžiūrėjusi, bet atkreipė dėmesį į tai, jog abu jaunuoliai buvo užsidėję juodas megztas kepures. Iš liudytojos T. S. parodymų matyti, kad ji pažįsta S. K. , kuris įvykio vakarą apie 22.00 val. buvo užėjęs pas ją į parduotuvę „Uostas" pirkti sidro, tačiau jis nedėvėjo jokio galvos apdangalo. Apelianto nuomone, tai dar viena aplinkybė liudijanti, kad 2008 m. sausio 5 d. apie 1.35 val. įvykio vietoje buvo ne S. K. .
Apelianto teigimu, vienintelis objektyvus įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas S. K. , tai specialisto išvadoje Nr. 11-153(08), 11-518(08)511-519(08) nurodyta aplinkybė, kad ant S. K. puskojinių ir kelnių, paimtų iš jo poėmio metu Visagino PK, rasti V. N. striukės pašiltinimą sudarantys paukščių pūkai. Į teismo klausimą iš kur ant jo puskojinių ir kelnių atsirado paukščių pūkai, kurie sudaro V. N. striukės pašiltinimą, S. K. negalėjo nieko pasakyti, todėl teismas šią aplinkybė vertino kaip įrodymą, kuriuo galima pagrįsti kaltinimą S. K. . Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jo argumentus dėl šio įrodymo taikymo teisėtumo. Apeliantas pastebi, kad tą pačią dieną, tame pačiame Visagino PK tyrėjo kabinete Nr. 12, buvo atliktas ir D. S. drabužių poėmis. Teisiamojo posėdžio metu D. S. į gynėjo klausimą parodė, kad tyrėjui pasiūlius atiduoti savo drabužius, kuriais buvo nusikaltimo padarymo dieną, jis šiuos drabužius nusivilkęs paliko ant kėdės kabinete Nr. 12. Jie nebuvo jo akivaizdoje sudėti į kokį nors maišą ir užantspauduoti, kas toliau su jais buvo jis nežino (3 t. b.l. 57). S. K. poėmio metu atidavė savo drabužius, kuriais jis buvo atvykęs į Visaginą ir su kuriais miegojo savo tetos bute. Jo akivaizdoje kabinete Nr. 12 iš jo paimti drabužiai taip pat nebuvo niekur supakuoti, o buvo numesti į kampą (t. 3 b.l. 56), juos nurengus jis buvo išvestas ir uždarytas į kamerą. Šie, gynėjo nuomone, svarbūs nuteistųjų parodymai nebuvo ginčyti proceso dalyvių, o tiesiog nutylėti. Todėl, išanalizavęs įrašus 2008 m. sausio 5 d. poėmio protokoluose apeliantas daro išvadą, kad S. K. ir D. S. daiktų paėmimas buvo atliktas šiurkščiai pažeidžiant BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes paimti iš įtariamųjų daiktai nebuvo supakuoti ir užantspauduoti jų akivaizdoje. Ši aplinkybė sudarė jų drabužių tarpusavio kontakto galimybę, kadangi jie buvo paimti vienoje ir toje pačioje patalpoje ir todėl keletas mikroskopinių fragmentų paukščio pūkų nuo D. S. drabužių galėjo patekti ant S. K. puskojinių ir kelnių. Apelianto nuomone, teismas įvertinęs šias aplinkybes negalėjo remtis specialisto išvados duomenimis kaip S. K. kaltę pagrindžiančiu vieninteliu įrodymu.
Be to, gynėjas teigia, jog kaip įrodymus pagrindžiančius apkaltinamąjį nuosprendį teismas išvardina tik tas gausias aplinkybes, kurios iš esmės neturi ryšio su V. N. nužudymu ir S. K. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Nepilnametės A. P. , N. K. tik paliudijo faktą, kad 2008 m. sausio 4 d. vakare S. K. ir D. S. buvo pas jas svečiuose ir jie gėrė sidrą. Tikslus laikas, kada jie išėjo iš merginų teisiamojo posėdžio metu tiksliai nenustatytas, nes kaltinamajame akte po nepilnamečių apklausos, kada jos gerai prisiminė visas aplinkybes, nurodyta, kad D. S. ir S. K. išėjo iš merginų buto apie 24.00 val. Šis laikas visiškai neatitinka laiko nustatyto teisiamojo posėdžio metu, t. y. 1.30 val., kai liudytojų apklausa buvo atliekama praėjus 13 mėnesių po įvykio ir buvo nustatyta proceso dalyvių spėlionių būdu, darant prielaidą, kad V. N. nužudymo metu, kartu su D. S. buvo S. K. , nors jis tuo metu jau gulėjo savo lovoje.
Apelianto nuomone, faktinės bylos aplinkybės, betarpiškų įvykio liudytojų A. T. ir M. Š. parodymai teismo yra neįvertinti, teismas nepasisakė, kodėl atmeta svarbius šių liudytojų parodymus ir nuosprendį grindė abejotinais įrodymais. Ši aplinkybė, gynėjo nuomone, verčia abejoti teismo nešališkumu ir rodo teismo pastangas įrodyti pradinę ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, tačiau nepagrįstą jokiais patikimais S. K. kaltės įrodymais.
Šalies argumentai
Be to gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, apibūdindamas S. K. asmenybę, padarė vienpusišką išvadą, cituodamas teismo psichiatrijos ekspertizės aktą (2 t. b.l. 140-142), kad neatmetama galimybė priešiškų, dirglių, agresyvių reakcijų bei poelgių galimybės kaip prielaida būtent jo elgesiui 2008 m. sausio 5 d. apibūdinti, nors pagrindinė ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto 7 punkte padaryta išvada nurodo, kad tyrimo metu nenustatyta, jog S. K. asmenybei būdingas agresyvumas. Ši medikų išvada prieštarauja liudytojų A. P. , N. K. , Ž. K. parodymams, Vilniaus Verkių specialiosios mokyklos direktoriaus ir S. K. klasės vadovės R. D. išduotoms charakteristikoms, kuriose nurodyta, kad S. K. būdingas geranoriškumas ir psichinių procesų sulėtėjimas, nesugebėjimas greitai persijungti į naują užduotį. Todėl, gynėjas mano, kad siekiant iššaukti S. K. dirglią ir priešišką reakciją nukentėjusysis V. N. turėjo jo atžvilgiu atlikti atitinkamus veiksmus ar užgauti žodžiais. Tačiau, iš bylos duomenų matyti, kad tokių veiksmų jis neatliko, todėl S. K. nebuvo jokio motyvo užpulti ir žiauriai sumušti V. N. . Todėl gynėjas daro išvadą, kad po D. S. smūgių V. N. , prie jo pribėgo greitą reakciją turtintis žmogus, bet ne S. K. .
Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, apeliantas mano, kad teismas iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio reikalavimus, nes neišsamiai ir vienpusiškai išnagrinėjo bylą, S. K. atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nuosprendį, kuriame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Taip pat apygardos teismas, nuteistajam S. K. už kito žmogaus nužudymą bei plėšimą paskirdamas subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės dydžio parinkimui ir nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atlikusi byloje įrodymų tyrimą konstatuoja, kad nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde pateikta versija, jog kartu su nuteistuoju D. S. prieš nukentėjusįjį V. N. smurtavo ne jis, o galbūt koks nors kitas nenustatytas asmuo, paneigta byloje surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išsamiai ir visapusiškai ištirtais įrodymais.
Nuteistasis D. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad 2008 m. sausio 4 d. vakare su S. K. išėjo pasivaikščioti, užėjo pas N. K. , kur buvo ir S. P. , pasikalbėjo su merginomis, kurios davė 20 Lt ir paprašė parnešti sidro. Jis su S. K. nuėjo į parduotuvę ir ten nupirko du sidro butelius po 1,5 litro. Grįžo pas merginas ir tuos du butelius sidro išgėrė, gėrė sidrą keturiese, merginos išgėrė mažiau. Po to S. P. davė dar 20 litų ir jie nuėję į parduotuvę nupirko vieną sidro butelį 1,5 litro talpos ir dvi mažas skardines sidro, grįžę tuos butelius sidro visi kartu išgėrė. Girtas nesijautė. Iš merginų išėjo apie pirmą valandą nakties. Merginos liko bute, nes turėjo grįžti buto šeimininkė, todėl jos paprašė jų išeiti. Išėjus iš buto prie laiptinės parūkė, abu apėjo aplink namą. Pamatė, kad nuo parduotuvės eina neblaivus vyriškis, kuris nešėsi permatomą maišelį, kuriame buvo alus. Abu nutarė iš to vyriškio atimti maišelį ir apieškoti kišenes. Jis pirmas pribėgo prie nepažįstamo vyriškio ir dešinės rankos alkūne sudavė smūgį į sprandą, spyrė į krūtinę, po to pribėgo S. K. ir abu spardė vyriškį, kuris gulėjo ant važiuojamosios kelio dalies, jis pradėjo kraustyti kišenes, rado mobilaus ryšio telefoną ir jį paėmė, vidinėje kišenėje užčiuopė piniginę, tačiau jos ištraukti nesugebėjo. Tuo metu S. K. spardė vyrą į galvą, o jis į galvą nespardė. Kiek kartų įspyrė jis ir kiek S. K. pasakyti negali, bet S. K. spardė daugiau ir tuo metu, kai jis kraustė kišenes. Jis (D. S. ) buvo apsiavęs sportiniais bateliais, o S. K. – normaliais bateliais. Pradėjo šaukti iš gretimo namo moteris, iš šalia esančios daubos pasirodė žmonės, todėl jie su S. K. pasišalino iš įvykio vietos. Iš vyriškio jis atėmė mobilaus ryšio telefoną, o S. K. pasiėmė butelį alaus. Nuėjus į šoną pasakė S. K. , kad striukės vidinėje kišenėje užčiuopė piniginę, S. K. spyrė į šviestuvą, šviesa laikinai užgeso, jis pribėgo prie gulinčio vyriškio, bet piniginės neištraukė, nes iš antro aukšto šaukė moteris, o iš duobės artėjo žmonės, todėl jie pabėgo. Užėjo į namo laiptinę, jis užlipo į antrą aukštą, o S. K. pasiliko pirmame namo aukšte. Laiptinėje jį pamatė M. Š. , kuri paklausė, kas atsitiko kojai, jis jai atsakė, kad susižeidė, nes skaudėjo kojos pirštą. Išėję iš namo laiptinės, su S. K. išsiskyrė, jis nuėjo namo, o S. K. turėjo eiti pas pusbrolio sugyventinę. Ryte atvažiavo policijos pareigūnai, jis jiems prisipažino, kad naktį su S. K. sumušė nepažįstamą vyrą, iš jo atėmė mobilaus ryšio telefoną ir didelį butelį alaus (t. 3, b. l. 53-54). Iš esmės tokius pat parodymus D. S. davė apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 148-150, 161, 204). Šie D. S. parodymai neprieštarauja ir jo parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 157-159). Be to, šiuos savo parodymus nuteistasis D. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 155-156). Kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad D. S. parodymai nenuoseklūs, nes jis skirtingai nurodydavo smūgių sudavimo nukentėjusiajam V. N. skaičių, be to vieną kartą teigė, kad pirmas smūgiavo nukentėjusiajam nieko nesakęs S. K. , kitą kartą parodė, kad buvo išankstinis susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. S. kategoriškai nenurodė kiek smūgių sudavė jis, o kiek S. K. . Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis D. S. parodė, kad matė jog S. K. sudavė 3-4 smūgius, tačiau tikslaus smūgių skaičiaus nurodyti negalėjo. Vėliau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat nenurodė tikslaus S. K. suduotų smūgių skaičiaus tik nurodė, kad smūgius sudavė nukentėjusiajam kartu, bet jis sudavė mažiau smūgių. Natūralu, kad esant stresinei situacijai, greitai besikeičiant įvykiams, smurtaujant prieš nukentėjusįjį nuteistieji neskaičiavo kiek kuris sudavė smūgių. Išties nuteistojo D. S. teiginiai, kad jis sudavė mažiau smūgių, leidžia spręsti, jog jis mėgina menkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Tačiau, kolegijos nuomone, jie negali būti vertinami kaip pagrindas pripažinti jo parodymus nenuosekliais. Juolab, kad jo parodymai esminėse detalėse konkretūs, aiškūs ir identiški jo anksčiau duotiems parodymams, be to juos patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Todėl kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti nuteistojo D. S. parodymų dėl S. K. dalyvavimo nužudant nukentėjusįjį V. N. objektyvumu ir patikimumu.
D. S. parodymus patvirtino liudytojos N. K. ir A. P. . Nepilnametė liudytoja A. P. parodė, kad nuteistuosius pažįsta senai. Tą dieną nuteistieji dviese atėjo pas ją į namus ieškodami Vikos, nes manė, kad ji pavogė iš jų draugo mobiliojo ryšio telefoną. Vikos pas ją nebuvo, bet buvo draugė N. K. . Ji davė jiems 20 litų vienoje kupiūroje ir prašė nupirkti sidro ir cigarečių. Vaikinai parnešė du didelius butelius sidro ir cigarečių, sidrą visi keturiese išgėrė. Po to ji davė dar 20 litų ir vaikinai parnešė vieną didelį ir du mažus butelius sidro, sėdėjo ir gėrė sidrą. Po pirmos valandos vaikinai išėjo, nes jau rodė serialą „Judo žmona“ ir turėjo sugrįžti mama. Bute liko ji su N. K. , suaugusių nieko nebuvo. Ryte atvažiavo policija ir iš policijos pareigūnų ji sužinojo, kad naktį buvo nužudytas žmogus. Vaikinai iš jos buto išėjo apie 1 val. 20 minučių (t. 3, b. l. 59-60). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytoja N. K. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje, be to ši liudytoja papildomai parodė, kad S. K. ir D. S. buvo apsvaigę nuo alkoholio, nors pas jas atėjo būdami blaivūs. Iš jų vaikinai išėjo po 1.00 valandos (t. 3, b. l. 59).
Nuteistojo D. S. parodymus patvirtino ir liudytojas R. Š. , kuris parodė, kad dirba Visagino kriminalinės policijos vyriausiuoju tyrėju. Sausio mėnesį, datos neprisimena, buvo įvykdyta žmogžudystė. Pagalvojo, kad tai galėjo padaryti S. K. , todėl nuvyko į butą Festivalio gatvėje, kur rado S. K. , tačiau dar jokios informacijos neturėjo ir iš buto išvyko, palikę S. K. bute. Paieškos priemonėmis buvo nustatyta, kad nusikaltimą padarė du jauni asmenys, ir vienas iš jų buvo D. S. . Ryte buvo surastas D. S. , pokalbio metu jis prisipažino, kad Festivalio gatvėje, prie turgaus, naktį, kartu su S. K. užpuolė pagyvenusį vyriškį, partrenkė ant žemės. D. S. pasakė, kad sudavė tam vyriškiui du ar tris smūgius, o S. K. sudavė daugiau nei 10 smūgių rankomis ir kojomis, į galvą ir kitas kūno vietas. D. S. pasakė, kad pagrobė telefono aparatą „Siemens“, vyšniniu korpusu, kurį jiems atidavė, sakė, kad S. K. paėmė plastmasinį alaus butelį. Po to nuvažiavo pas S. K. antrą kartą ir jį sulaikė. S. K. nuo pat pirmųjų apklausų nieko neprisipažino, viską neigė. S. K. buvo atvežtas į policijos komisariatą su rūbais, kuriais buvo apsirengęs naktį ir su jais miegojo, jų nenusirengęs (t. 3, b. l. 58).
Be to, nuteistojo D. S. bei liudytojų N. K. ir A. P. parodymai apie įvykio aplinkybes iki paskutinio abiejų nuteistųjų išėjimo iš minėtų liudytojų buto iš esmės sutampa ir su paties nuteistojo S. K. parodymais. Nuteistasis S. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nedalyvavo jokiame nužudyme. Įvykio dieną atvažiavo pas savo tetą B. į svečius. Apie 17 val. nuėjo pas D. S. , kuris pasiūlė išeit pasivaikščiot, paieškoti V. . D. S. sakė, kad ji iš jo draugo paėmė telefoną. Jie kartu nuėjo prie „IKI" parduotuvės, pasėdėjo dar pasivaikščiojo. Tada nuėjo pas V. draugę S., paklausė kur ji yra, bet jos nebuvo, A. P. juos pakvietė į namus. S. davė 20 litų dviem buteliams sidro, jie nupirko dar ir cigarečių. Grįžę kartu gėrė sidrą, gėrė daugiau nei mergaitės. Kai baigėsi sidras, S. paprašė vėl nueit jo nupirkti. Davė 20 litų ir jie nuėję nupirko vieną didelį butelį sidro ir du mažus, grįžę išgėrė. Tada S. liepė jiems eit namo, nes turėjo grįžti jos mama, buvo apie 1.30 val. nakties. Išėjus į lauką, D. S. parūkė, jie pakalbėjo ir jis pasiūlė nueit į parduotuvę nusipirkt alaus. Sakė, jog pinigų tam turi, turėjo 10 Lt. Nuėjo į parduotuvę, nusipirko alaus, atrodo, didelį butelį, gėrė alų ir sugrįžo į Festivalio gatvę prie laiptinės. Truputį išgėrė ir jis D. S. pasakė, kad daugiau nebegers, pastarasis pasakė, kad irgi nebenori, todėl išmetė alų. D. S. sakė, kad eis namo, nes kitą dieną į mokyklą, todėl atsisveikino. Jis (S. K. ) nuėjo pas T. miegot. Tuo metu buvo 1.50 - 1.40 val. Ryte apie 7 val. atvažiavo policija ir klausė, kur jo pusbrolis, pasakė, kad Vilniuje, policininkai išvažiavo, o po poros valandų sugrįžo, jį suėmė, jis buvo apsirengęs tais pačiais rūbais, todėl policijos komisariate rūbus paėmė. Komisariate sakė, kad jis su D. S. kažką praeitą naktį nužudė. Jis tai neigė, tačiau policininkai pasakė, kad taip nurodė D. S. , bet jis (S. K. ) pasakė, kad nieko nepasirašys ir neprisipažins, nes jis nieko nepadarė. Nurengė, atėmė rūbus, uždarė į kamerą (t. 3, b. l. 55-58).
Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo S. K. parodymai apie įvykio aplinkybes nesutampa su nuteistojo D. S. parodymais nuo to momento, kai jis kartu su D. S. 2008 m. sausio 5 d. po 1.00 val. išėjo iš liudytojų A. P. ir N. K. . Kolegijos nuomone, šioje dalyje nuteistojo S. K. parodymus apie tai, kad jis nuėjo miegoti ir nedalyvavo smurtaujant prieš nukentėjusįjį V. N. , paneigia kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Kartu šie įrodymai patvirtina nuteistojo D. S. parodymus apie tai, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo jis bei S. K. .
Liudytoja A. T. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pažįsta vieną iš brolių S., jie yra dvynukai. Prieš metus, sausio mėnesio pradžioje, naktį griaudėjo petardos, atsikėlė nueiti į tualetą ir išgirdo, kad kažkas kažkur rėkia. Po to nuėjo į kambarį pas anytą, kuri nevaikšto. Pažiūrėjusi pro langą pamatė, kad du vaikinai muša vieną vyriškį, kuris gulėjo ant kelio. Matė, kad vienas, aukštesnio ūgio vaikinas, kojomis spardė į pilvą, o žemesnio ūgio vaikinas spardė į galvą. Spardė abu, kiek smūgių sudavė neskaičiavo, bet smūgių buvo daug, po šių smūgių vyras neatsikėlė, liko gulėti ant kelio. Iš apatinio aukšto moteris pradėjo šaukti, išgąsdino vaikinus ir jie nuėjo, o ji iškvietė policiją (t. 3, b. l. 60-61). Tokie liudytojos parodymai nuoseklūs ir neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jos duotiems parodymams (t. 1, b. l. 108-110). Be to, šiuos savo parodymus liudytoja A. T. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydama ir paaiškindama, kad ji iš kambario, esančio (duomenys neskelbtini), matė, kaip du vaikinai mušė gulintį žmogų. Nuvykus prie paviljono ji nurodė, kur gulėjo mušamas asmuo bei nurodė, kad jam iš dešinės pusės, nugara į namus Festivalio g. 1 ir 3 stovėjo nedidelio ūgio vaikinas, kuris spardė nukentėjusįjį į galvą. Iš kitos pusės, nugara į paviljoną, prie šio vyriškio buvo kitas vaikinas, kuris spardė nukentėjusiajam į juosmenį. Ji taip pat parodė, kad žemesnis vaikinas tarytum šokinėjo ant nukentėjusiojo galvos (t. 1, b. l. 111-117). Nuteistojo S. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytoja A. T. parodė, jog žemesnis vaikinas spardęs nukentėjusįjį į galvą avėjo aukštaaulius batus, į kuriuos buvo sukištos kelnės. Tuo tarpu iš S. K. paimti poėmio metu bateliai, kuriais jis avėjo įvykio vakarą buvo be aulų. Kolegijos nuomone šie nuteistojo gynėjo argumentai nepagrįsti. Išties, liudytoja A. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jai stebint įvykį iš namo penkto aukšto pasirodė, jog asmens spardžiusio nukentėjusiajam į galvą kelnės buvo sukištos į aukštaaulius batus. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad šią aplinkybę ji parodė nekategoriškai, teigdama, kad tvirtinti negali bei nurodė, kad tiksliai batų neprisimena (t. 3, b. l. 60). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad įvykiai klostėsi labai greitai. Iš nuteistojo D. S. parodymų matyti, kad prie nukentėjusiojo jie su S. K. užtruko 2 - 3 minutes (t. 2, b. l. 148-150). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad per tas 2 – 3 minutes nuteistieji spėjo suduoti nukentėjusiajam V. N. ne mažiau kaip 22 smūgius (t. 1, b. l. 178-183). Iš esmės analogiškai parodė ir liudytoja A. T. , teigdama, kad vaikinai prie nukentėjusiojo užtruko apie 3 – 5 minutes (t. 1, b. l. 108-110). Atstumas nuo liudytojos A. T. buvimo vietos (penktas daugiabučio namo aukštas) pakankamai didelis (apie 50 m), be to, buvo tamsus paros metas. Todėl, kolegijos manymu, liudytoja A. T. galėjo sąžiningai klysti nurodydama, kad vienas smurtavusiųjų buvo su aukštaauliais batais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. S. paaiškino, kad jo ūgis 183 cm, jis buvo su sportiniais batais, o S. K. avėjo įprastus batus. S. K. paaiškino, kad jo ūgis 169 cm, avėjo paprastus batus (t. 3, b. l. 61). Dėl šių aplinkybių apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam į galvą spardė būtent S. K. , o į juosmenį spardė D. S. . Kartu kolegija atmeta ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nustačius, jog S. K. spardė V. N. į galvą, kuri buvo stipriai sukruvinta, turėjo būti neabejotinai nustatyti kraujo pėdsakai ant jo batų, kaip kad jie liko ant D. S. sportinių batelių. Tačiau tokių pėdsakų ant S. K. batų nerasta. Kolegijos nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą iš bendro konteksto išimta viena detalė šiuo atveju negali paneigti aplinkybės, kad S. K. dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme. Pastebėtina ir tai, kad pėdsakai nuo S. K. avalynės galėjo išnykti ar būti pašalinti ir dėl pakankamai ilgo laiko tarpo nuo įvykio iki S. K. sulaikymo. Įvykis vyko 2008 m. sausio 5 d. apie 1.30, tuo tarpu S. K. sulaikytas (remiantis 2008 m. sausio 5 d. sulaikymo protokolu) tik tos pačios dienos 14 val. t. y. praėjus apytiksliai pusei paros po įvykio (t. 2, b. l. 45). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad S. K. parodė, jog pirmą kartą policijos pareigūnai pas jį apsilankė ryte apie 7 val. ir paklausinėję apie brolį bei pusbrolį išvyko. Antrą kartą policija į namus atvyko ir jį sulaikė apytiksliai po dviejų valandų. Taigi, negalima atmesti, kad nuteistasis žinodamas, jog policijos pareigūnai pirmą kartą atvyko dėl įvykio, kuriame jis dalyvavo naktį, turėjo galimybę per ne mažiau kaip dvi valandas slėpti nusikalstamos veikos pėdsakus.
Kolegijos nuomone, aplinkybę, kad būtent D. S. ir S. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį V. N. patvirtina ir įrodymai, kuriais remiantis nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Iš liudytojos A. P. parodymų matyti, kad S. K. su D. S. iš jų išėjo 2008 m. sausio 5 d., 1.20 val. (t. 3, b. l. 59-60). Iš UAB „TELE 2“ pateiktos pažymos Nr. ER-RJ-SD-2008 su O. P. priklausančio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotine matyti, kad nužudytasis V. N. O. P. skambino 2008 m. sausio 5 d. 1.07 val. ir 1.21 val. mobilaus ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2008 m. sausio 9 d. daiktų pateikimo protokolo matyti, kad pardavėja T. S. pateikė kasos kvito nuorašą Nr. 123, kuriame nurodoma, kad 2008 m. sausio 5 d. 1.28 val. pirkta degtinė, alus ir kitos prekės (t. 1, b. l. 93-95). Tas prekes pirko vyras, kuris vėliau rastas negyvas netoli parduotuvės, t. y. V. N. . Liudytoja T. S. iš nuotraukos atpažino V. N. , kuris 2008 m. sausio 5 d. po pirmos valandos pirko butelį degtinės „VD“, du saldainius „Čiupa čiups“, alaus butelį „Original Nr.1“ (t. 1, b. l. 86-92). Iš greitosios medicinos paslaugų kvietimo 2008 m. sausio 5 d. kortelės Nr. 93 matyti, kad 1.45 val. gautas kvietimas atvykti į (duomenys neskelbtini), kur ant kelio lauke galu sumuštas vyras. 1.47 val. atvykus į vietą ant asfalto važiuojamosios dalies guli vyro lavonas, veidas neatpažįstamai sumuštas, širdies ir kvėpavimo nėra, mirtis įvyko iki atvykimo (t. 1, b. l. 69). Iš šių duomenų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis V. N. nužudytas 2008 m. sausio 5 d. laikotarpiu nuo 1.28 val. iki 1.45 val. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje atlikusi įrodymų tyrimą ir iš Visagino policijos komisariato išreikalavusi pažymą apie įvykio registravimo laiką policijos komisariate, šį V. N. nužudymo laikotarpį dar labiau sutrumpino. Iš Visagino PK pateiktos informacijos matyti, kad apie įvykį policijai pranešta 2008 m. sausio 5 d. 1.36 val. (t. 3, b. l. 102). Sugretinus šią informaciją su liudytojos A. T. parodymais, kad ji policijai apie įvykį pranešė tuoj pat po to, kai iš apatinio namo aukšto moteris pradėjus šaukti išgąsdino smurtavusius vaikinus ir jie nuėjo (t. 3, b. l. 60-61), akivaizdu, kad nusikalstama veika įvykdyta anksčiau nei 2008 m. sausio 5 d. 1.36 val. Iš to kolegija daro išvadą, kad nusikalstama veika padaryta ne daugiau kaip penkiolikos minučių laikotarpiu po to, kai S. K. ir D. S. 1.20 val. išėjo iš liudytojų A. P. ir N. K. . Pats nuteistasis S. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad merginos nemelavo apie jų išėjimo laiką. Be to jis parodė, kad po to kai išėjo iš merginų jie kartu su D. S. nuėjo į parduotuvę nusipirkti alaus ir grįžo atgal prie laiptinės kur išgėrė alaus ir išsiskyrė (t. 3, b. l. 95). Kolegijos nuomone, penkiolikos minučių laikotarpis tarp jų išėjimo iš merginų ir įvykdytos nusikalstamos veikos yra per trumpas, kad D. S. su S. K. nueitų iki parduotuvės, grįžtų nusipirkę alaus ir išsiskyrus D. S. spėtų susirasti kitą bendrininką su kuriuo susitaręs įvykdytų nusikalstamą veiką. Todėl, kolegija daro išvadą, kad prieš nukentėjusįjį V. N. D. S. smurtavo būtent su S. K. .
Aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo būtent D. S. bei S. K. patvirtina ir specialisto išvados Nr. 11-153(08), 11-518(08), 11-519(08). Šiose išvadose konstatuota, kad ant tirti patiektų D. S. striukės, sportinių kelnių ir sportinių batų rasta pilkšvai žalios spalvos polietileninių pluoštų, vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su V. N. striukės audeklo atitinkamais pluoštais. Ant V. N. striukės rasta juodos spalvos plastiko dalelių, vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su D. S. sportinių batų padų juodos spalvos plastiku. Ant S. K. sportinių kelnių, puskojinių, ant D. S. striukės, bluzono rasta naminių paukščių – ančių ir vištų šviesiai rudos ir baltos spalvos plunksnų pūkų. Tų pačių naminių paukščių – ančių ir vištų šviesiai rudos, rudos ir baltos spalvos plunksnų pūkai ir smulkios plunksnos sudaro V. N. striukės pašiltinimą (t. 2, b. l. 16-29). Šios specialisto išvados patvirtina D. S. parodymus, kad jis mušė, spardė nukentėjusįjį V. N. kartu su S. K. ir paneigia kaltinamojo S. K. aiškinimus, kad jis jokio vyriškio su D. S. nemušė ir neapiplėšė. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. gynėjas iškėlė versiją, kad ant jo ginamojo drabužių rasti naminių paukščių – ančių ir vištų šviesiai rudos ir baltos spalvos plunksnų pūkai, kurie sudaro ir V. N. striukės pašiltinimą, atsirado dėl netinkamai poėmio metu supakuotų jo drabužių, nes tame pačiame kabinete Nr. 12 anksčiau buvo paimti ir D. S. drabužiai nuo kurių paukščių pūkai galėjo prilipti prie S. K. drabužių. Tačiau kolegijos nuomone, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma pastebėtina, kad apie šių pėdsakų atsiradimo aplinkybes nuteistasis S. K. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nieko paaiškinti negalėjo (t. 3, b. l. 57). Antra, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas E. G. , kuris parodė, kad atliekant byloje ikiteisminį tyrimą jis darė nuteistojo S. K. drabužių poėmį, o D. S. drabužių poėmį darė pareigūnas S. Š. savo kabinete. Liudytojo teigimu drabužiai negalėjo būti išimami tame pačiame kabinete, nes minėti pareigūnai dirba skirtinguose kabinetuose. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad abu poėmiai buvo atlikti tame pačiame kabinete, byloje nėra. Be to, liudytojas E. G. parodė, kad niekada poėmio metu paimtų daiktų nenumeta ant grindų, o nedelsdamas supakuoja juos į paketus, tai padarė ir šiuo atveju. S. K. pakuojant daiktus pats dalyvavo procesiniame veiksme ir viską matė. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo S. K. parodymai apie jo drabužių poėmį taip pat nėra nuoseklūs. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. K. atsakydamas į gynėjo R. Bareikos klausimus parodė, kad persirengęs padėjo drabužius ant lentynos, tada matė kaip pareigūnas užsidėjo gumines pirštines, bet tada jį išvedė ir jis nematė kas vyko toliau (t. 3, b. l. 57). Tuo tarpu apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimą parodė, kad jam nusiėmus drabužius pareigūnas liepė juos numesti ant grindų, jis tai padarė ir jį iškarto išvedė į kamerą (t. 3, b. l. 56). Kolegijos nuomone, vien jau S. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad pareigūnas S. K. padėjus drabužius užsimovė gumines pirštines, rodo, jog iš nuteistojo paimti daiktai buvo tuoj pat supakuoti. Išties, darant poėmį protokole neužfiksuota, kad daiktai buvo sudėti į paketus, tačiau šiuo atveju, įvertinus jau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad toks BPK 149 straipsnio 7 dalies pažeidimas šiuo atveju nėra esminis. Juolab, kad iš byloje esančios teismo ekspertizės centro specialisto išvados matyti, jog tyrimui pateikti objektai supakuoti dėžėje, kurioje yra vienuolika plastikinių paketų, paketai užantspauduoti, jų pakuotės nepažeistos, šiuose paketuose ir buvo iš nuteistųjų poėmio metu paimti drabužiai (t. 2, b. l. 16-17). Ši specialisto išvada patvirtina, kad paimti daiktai vis tik buvo supakuoti. Kolegija taip pat atmeta liudytojos F. M. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kad atėjusi kitą dieną į Visagino policijos komisariatą ji matė kampe numestus S. K. drabužius. Ši liudytoja yra nuteistojo S. K. giminaitė, kuri rūpinosi nuteistuoju, kai jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių liudytojos parodymų patikimumu. Be to, liudytoja dalyvavo ankstesniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo apklausiamas liudytojas E. G. , girdėjo šio liudytojo parodymus.
Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr.M16/08(08) matyti, kad V. N. , gimusio 1949 m., mirties priežastis yra ūmus kombinuotas (vidinis iš kairio plyšusio plaučio ir išorinis iš žaizdų) nukraujavimas. Tai rodo konstatuotos daugybinės iki kaulo galvos žaizdos ir kairėje krūtinės ertmėje rasta 150 ml skysto kraujo ir pavienių kraujo krešulių. Kūno sužalojimai: daugybinės kirstinės, muštinės galvos žaizdos su nosies kaulų ir kremzlių, kaktikaulio išorinės plokštelės lūžimu, abipusiai šonkaulių lūžimai su kairio plaučio plyšimu, kraujo išsiliejimu kairėje krūtinės ertmėje, apatinio žandikaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, daugybinės kūno kraujosruvos ir nubrozdinimai. Žaizdos padarytos kertančiu ar bukabriauniu daiktu, nubrozdinimai ir kraujosruvos bukais kietais daiktais, kontakto su kūnu metu, netrukus prieš mirtį. Nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kombinuoto nukraujavimo iš daugybinių galvos žaizdų ir kairio plaučio plyšimo, įvyko nukentėjusiojo mirtis. Nukentėjusiojo mirtis įvyko netrukus po sužalojimų padarymo. Tai galėjo įvykti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Kadangi kūno sužalojimai yra išsidėstę įvairiose kūno dalyse: priekyje, nugaroje, šonuose, todėl nukentėjusysis traumos momentu galėjo būti bet kokioje padėtyje. Kadangi nustatytos 6 žaizdos, 7 kraujosruvos, išsidėsčiusios šešiose anatominėse srityse, bei 10 atskirų nubrozdinimų, todėl sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 22 (dvidešimt dviems) trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti pakankama jėga, kad būtų sulaužyti nosies kaulai ir kremzlės, šonkauliai. Sužalojimai švieži, padaryti prieš mirtį. V. N. lavono kraujyje rasta 0,24 promilių etilo alkoholio (t. 1, b. l. 178-186).
Kolegija taip pat atmeta nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad įvykio naktį įvykio vietoje buvo ne S. K. , nes iš liudytojos M. Š. parodymų, pagarsintų teisiamojo posėdžio metu matyti, jog ji 2008 m. sausio 5 d. apie 1.30 val. atkreipė dėmesį į du jaunuolius ateinančius nuo įvykio vietos, vienas iš kurių šlubavo, o kitas nešėsi 1.5-2.0 litrų butelį alaus abu jie buvo užsidėję juodas megztas kepures. Tuo tarpu liudytoja T. S. parodė, kad ji pažįsta S. K. , kuris įvykio vakarą apie 22.00 val. buvo užėjęs pas ją į parduotuvę „Uostas" pirkti sidro, tačiau jis nedėvėjo jokio galvos apdangalo. Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytoja M. Š. nekategoriškai parodė, jog abu jaunuoliai buvo su kepurėmis, teigdama jog jie buvo „berods“ su megztomis kepurėmis (t. 1, b. l. 106). Antra vertus ir liudytojos T. S. parodymai apie tai, kad S. K. parduotuvėje buvo be kepurės, nepaneigia tos aplinkybės, kad jis galėjo įvykio vakarą turėti kepurę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja T. S. parodė, jog S. K. be kepurės parduotuvėje buvo apie 22 val., tuo tarpu įvykis įvyko tik po trijų valandų. Kolegija konstatuoja, kad paminėtų liudytojų parodymai neleidžia neginčijamai spręsti apie tai, kad nuteistieji įvykio metu buvo su kepurėmis, tačiau neleidžia neabejotinai daryti ir priešingos išvados.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog D. S. ir S. K. veikdami kartu, turėdami tikslą apiplėšti, užpuolė V. N. , dėl savanaudiškų paskatų jį sumušė, užvaldė jam priklausantį turtą ir būtent dėl šių asmenų padarytų sužalojimų nukentėjusysis V. N. įvykio vietoje mirė. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, apygardos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nuteistieji S. K. ir D. S. susitarė apiplėšti nukentėjusįjį, užvaldyti jo turtą, tam tikslui abu prieš nukentėjusįjį V. N. naudojo fizinį smurtą. D. S. alkūne sudavė nukentėjusiajam per sprandą, nugriuvusiam ir ketinusiam keltis spyrė į krūtinę, kartu su S. K. spardė gulintį nukentėjusįjį matydamas, kad S. K. spardo nukentėjusįjį į galvą, tikrino nukentėjusiojo kišenes. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad V. N. padaryti daugybiniai sužalojimai, žaizdos, abipusiai šonkaulių lūžimai su kairio plaučio plyšimu, kraujo išsiliejimu kairėje krūtinės ertmėje, apatinio žandikaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Kūno sužalojimai padaryti mažiausiai dvidešimt dviem trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 178-190). Iš nuteistojo D. S. bei liudytojos A. T. parodymų matyti, kad smurtą nuteistieji prieš nukentėjusįjį naudojo intensyviai apie 3-5 minutes, per tą laiką suduodami ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius į gyvybiškai svarbius nukentėjusiojo organus (t. y. galvą, krūtinę). Abu nusikalstamos veikos bendrininkai mušė, spardė nukentėjusįjį V. N. ir matė vienas kito prieš nukentėjusįjį naudojamą smurtą. Ši aplinkybė rodo, kad jie abu suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu, jo padariniais ir toliau dalyvavo darant nusikalstamą veiką, apieškojo kišenes pagrobė telefoną, iškart po įvykio dar grįžo prie nukentėjusiojo ir ieškojo piniginės, taigi jie veikė kartu kaip nusikaltimo bendravykdytojai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte numatyta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininko rūšis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčia nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš jų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji D. S. ir S. K. buvo numatę smurto panaudojimą užvaldant svetimą turtą, o smurto panaudojimo ribos nebuvo aptartos ir nustatytos. Todėl kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad abu nuteistieji naudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, suvokė naudojamo smurto pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jų naudojamo smurto gali atsirasti nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei pavojingos pasekmės, tačiau apie konkrečias savo veiksmų pasekmes negalvojo, t. y. jų tyčia apėmė tiek kūno sužalojimų padarymą, tiek ir gyvybės atėmimą, sužalojimų pasekmėms jie buvo abejingi, kitaip tariant šiuo atveju nukentėjusiojo atžvilgiu jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes, šiuo atveju pagal BK 129 straipsnį.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte numatyta, kad nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 straipsnio dalis priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių. Šiuo atveju, smurto veiksmai, esant susitarimui apiplėšti, vystėsi ir peraugo į nužudymą, todėl nuteistųjų D. S. ir S. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 1 dalį kaip šių nusikalstamų veikų sutaptis.
Kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, už padarytą nukentėjusiojo V. N. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų bei plėšimą nuteistajam S. K. pagrįstai paskyrė galutinę subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas skirdamas nuteistajam tokią bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei nepažeidė BK 90 ir BK 91 straipsniuose numatytų, bausmių skyrimo nepilnamečiams, taisyklių.
Už kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, t. y. nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą plėšimą nustatyta arešto bausmė arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalies bei BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatomis, laisvės atėmimo bausmės dydis už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nepilnamečiui asmeniui baudžiamajame įstatyme nustatytas nuo ketverių iki dešimties metų, o už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – nuo pusantro mėnesio iki šešerių metų. Nuteistajam S. K. subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė paskirta atsižvelgus į tai, kad tais pačiais veiksmais padarytos dvi nusikalstamos veikos iš kurių vienas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį. Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia dėl savanaudiškų paskatų, nukentėjusiajam suduota daug smūgių į gyvybiškai svarbius organus veikiant dideliu intensyvumu. Skiriant nuteistajam S. K. bausmę viršijančią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, atsižvelgta į tai, kad nenustatyta nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui bei nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 ir 9 p.).
Be to teismas skirdamas nuteistajam S. K. laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė ir jo asmenybę. Įvertinta, kad po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų nepadarė, tiek nusikaltimo padarymo, tiek ir šiuo metu mokosi Verkių specialioje mokykloje, gerai orientuojasi supančioje aplinkoje, savimyla, būna pasipūtęs, silpna mokymosi motyvacija. Šeima nebuvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Duomenų apie S. K. netinkamą elgesį ar nusižengimus nėra (t. 2, b. l. 126-133).
Atmetami nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apygardos teismas apibūdindamas S. K. asmenybę, padarė vienpusišką išvadą, cituodamas teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, jog neatmetama galimybė priešiškų, dirglių, agresyvių reakcijų bei poelgių galimybės kaip prielaida jo elgesiui 2008 m. sausio 5 d. apibūdinti, nors pagrindinė ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto 7 punkte padaryta išvada rodo, kad tyrimo metu nenustatyta, jog S. K. asmenybei būdingas agresyvumas, be to, minėtoje dalyje išvada prieštarauja liudytojų parodymams. Kolegija konstatuoja, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akto 7 punkte padaryta išvada, skundžiamame nuosprendyje apbūdinant nuteistojo S. K. asmenybę, pacituota pažodžiui. Šią išvadą padarė teismo psichiatrijos ekspertų komisija, turinti tokioms ekspertizėms atlikti būtiną kvalifikaciją, komisijos nariai turi ilgalaikį ekspertinio darbo stažą, todėl kolegijos nuomone, apygardos teismas neturėjo pagrindo netikėti ekspertizės akto išvadomis ir pagrįstai jomis rėmėsi apibūdindamas nuteistojo S. K. asmenybę. Taip pat nepagrįsti ir gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ekspertizės akte nustatančius, jog S. K. nebūdingas agresyvumas, jis negalėjo padaryti šios nusikalstamos veikos, nes tam, kad iššaukti S. K. priešišką reakciją nukentėjusysis turėjo jį išprovokuoti, užgauti žodžiais, tačiau tokių veiksmų pastarasis neatliko, todėl S. K. neturėjo motyvo padaryti šią nusikalstamą veiką. Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nustatytas vienas padarytos nusikalstamos veikos motyvas – savanaudiškumas. Byloje nėra jokių duomenų, kad vienas ar kitas nuteistasis būtų daręs nusikalstamą veiką reaguodamas į nukentėjusiojo kokius nors įžeidžiančius ar provokuojančius veiksmus.
Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes konstatuoja, kad nuteistajam S. K. paskirta subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.