Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Stasio Lemežio ir Virginijos Švedienės, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Ilonai Lonskai, dalyvaujant prokurorei L. M., nuteistajam V. J. ir jo gynėjui advokatui A. B., nukentėjusiosioms E. S. ir R. J. J., nukentėjusiųjų atstovei advokato padėjėjai L. P.,

teismo posėdyje išnagrinėję baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. balandžio 17 d. padarytą nusikaltimą) 45 parų areštu; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. balandžio 23 d. padarytą nusikaltimą) 50 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė 65 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendžiu nukentėjusiųjų R. J. J. bei E. S. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš V. J. priteista: E. S. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti; R. J. J. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 295 Eur atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje civiliniai ieškiniai netenkinti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis grasino nužudyti arba sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, o būtent, kad jis 2014 m. balandžio 17 d., nuo 21.09 val., iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), keturiolika kartų skambino į žmonos R. J. J. mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kol į skambutį atsiliepė mažametis sūnus B. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir jiems visiems girdint per telefono aparato garsiakalbį, žodžiu grasino susidorojimu savo žmonai R. J. J. ir nepilnametei podukrai E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. išsakė grasinimus, jog „podukrą E. nukryžiuos, nukapos nagus, visus juos sumals į miltus, paskandins, sutrankys ir uždusins“, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S. baimę bei pakankamą ir realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.

Be to, jis, 2014 m. balandžio 23 d., 21.05 val., iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino šeimos draugui A. D. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žodžiu per pastarąjį grasino susidorojimu savo žmonai R. J. J. bei nepilnametei podukrai E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. liepdamas A. D. perduoti R. J. J., kad „ši ateitų į protą arba padarys juos niekais, sumals juos į miltus, paskandins, uždusins“, be to, grasino iš R. J. J. atimti sūnų B. bei kenkti pastarosios darbui ir E. S. mokslams, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S. baimę ir pakankamą bei realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.

Pažymi, kad R. J. J. pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų nėra susijęs su šia byla, nes visos pažymoje nustatytos aplinkybės yra susijusios su jau išnagrinėtu 2013 m. birželio 30 d. įvykiu, dėl kuriuo yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies

Kitoje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas sunkiai sutrikdant sveikatą ar nužudant. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ar kaltininko veiksmai apskritai galėtų įbauginti žmogų nagrinėjamu kontekstu, ar jis turėjo tyčią įbauginti konkretų nukentėjusįjį. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (LAT nutartis 2K-341/2010). Pažymėtina, kad teismų praktikoje grasinimas laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu (2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 “Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, P.4 // Teismų praktika. 2005. Nr. 23), kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas atliekant ne bet kokius veiksmus, o sunkiai sutrikdant sveikatą ar nužudant.

Taigi, iš išdėstyto matyti, kad apelianto išsakytos frazės buvo išsakytos pykčio proveržio metu, spontaniškai ir nėra pagrindo išvadai, kad apelianto grasinimai buvo išsakyti taip, kad nukentėjusiosios turėtų bijoti, jog tie veiksmai (nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas) realiai gali būti įvykdyti bei, kad apeliantas tokios nukentėjusiųjų būsenos norėjo.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, jog šioje konkrečioje situacijoje nukentėjusiosioms nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą bus įvykdytas, todėl V. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį šioje dalyje išteisinamas nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai grasinimą nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S. fiziškai susidoroti, „paskandinti, uždusinti, pakasti“, išsakytą per savo bendradarbį liudytoją A. D., vertino kaip realų. Ši aplinkybė įrodyta liudytojo A. D. parodymais teisme, kuris patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad apelianto išsakytus grasinimus susidoroti su nukentėjusiomis suvokė kaip realius, nes apeliantas kalbėjo pilnas pykčio ir nepasitenkinimo, agresyviai ir pakeltu balso tonu. A. D. vertino V. J. žodžius kaip rimtą įspėjimą, nes jį pažysta kaip kerštingą, piktą žmogų, kuris savo žodžius tęsi (t. 2, b. l. 22-23, t. 1, b. l. 31). Byloje nėra aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad šis liudytojas yra suinteresuotas ir siekia apkalbėti nuteistąjį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmos instancijos teismas. Tiek apeliantas, tiek liudytojas nurodė, kad jų santykiai nėra priešiški, kad jie bendrauja. Taigi, netikėti šio liudytojo parodymais, kolegija neturi pagrindo. Minėta, kad aplinkybę, jog apeliantas kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2014 m. balandžio 23 d., 21,05 val. skambino V. D., patvirtina ir V. J. naudojamo telefono išklotinė (t. 1, b. l. 52-54). Apylinkės teismo išvada, kad nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną ir jos nuteistojo grasinimą išsakytą per A. D. suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą, pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo tyčią įrodo ir tai, kad šis grasinimas išsakytas pakartotinai, tepraėjus 5 dienom po pirmo konflikto, ne spontaniškai, o apgalvotai ir suplanuotai, kad nukentėjusiosios bijotų ir manytų, kad grasinimas realiai gali būti įvykdytas netenkinus jo pageidavimų. Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju V. J. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad negalima konstatuoti jo kaltės, nes grasinimas nebuvo išreikštas tiesiogiai nukentėjusiosioms, nes kaip jau minėta, grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam ne tik tiesiogiai, bet ir per kitus asmenis, grasinimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo.

Kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad jam skirtos kardomosios priemonės buvo garantas, jog jis negali įgyvendinti savo grasinimo. Pažymėtina, kad kardomosiomis priemonėmis nuteistajam nebuvo realiai apribota laisvė laisvai judėti, todėl jų vykdymas priklauso tik nuo asmens savanoriškumo, nepriklausomai nuo to, kokios pasekmės numatytos už kardomųjų priemonių nesilaikymą.

Taip pat visiškai nepagrįstas apelianto argumentas dėl jo diskriminacijos lyties atžvilgiu, nes ar padaryta nusikalstama veika, teismas sprendžia tik ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius duomenis, neatsižvelgiant į asmens lytį. Apelianto išsakyta abejonė yra bendro pobūdžio pasvarstymas, nenurodant kaip jis yra susijęs su nagrinėjama byla ir byloje nustatytais faktais.

Dėl bausmės

Apylinkės teismas už 2014 m. balandžio 23 d. padarytą nusikalstamą veiką paskyrė apeliantui 50 parų arešto bausmę.

Apeliantas teigia, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, neatitinkanti bausmės tikslų ir paskirties, prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė neužilgo po pirmo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

BK 54 straipsnis nustato bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, kokia parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

BK 145 straipsnio 1 dalyje sankcijoje nustatyta, kad asmuo už šio nusikaltimo padarymą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Šios bausmės išvardintos nuosekliai pagal jų griežtumą.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, jog kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad V. J. teistas, baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė, VšĮ Vilniaus psichikos sveikatos centre nesigydė, kaltinamojo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, padarytas tyčia. Taip pat atsižvelgė į tai, kad ji padaryta po nuosprendžio paskelbimo dėl laisvės apribojimo bausmės paskyrimo už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje tų pačių nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad teismas nėra pripažinęs jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikaltimą padarė neužilgo po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis kitoje byloje, o tik atsižvelgė į šią aplinkybę. Be to, teismas nėra pripažinęs, kad šis nusikaltimas padarytas artimoje aplinkoje, ši frazė apelianto ištraukta iš sakinio konteksto. Atsižvelgęs į visas aplinkybes, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė trečią pagal sunkumą iš keturių alternatyvių bausmių rūšių – areštą. Bausmės dydį nustatė artimą bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 3 dalis).

Tačiau pažymima, kad apylinkės teismas nepagrįstai vertino, kad nusikaltimą V. J. padarė būdamas teistas. Vilniaus miesto apkaltinamasis nuosprendis, priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 29 d., o nagrinėjama nusikalstama veika padaryta 2014 m. balandžio 23 d. Pagal BK 97 straipsnio 1 dalį turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos <...> teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 16 d. apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo jau po nusikaltimo padarymo, V. J., nusikaltimo padarymo dieną negali būti laikomas teistu. Pagal BK 55 straipsnį, asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą mano, kad yra pagrindas išvadai, jog skiriant bausmę nebuvo pakankamai atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus bei kaltinamojo asmenybę. Kolegija parinkdama bausmės rūšį atsižvelgia į apylinkės teismo motyvus skiriant bausmę bei į tai, kad V. J. dirba, nusikalstamos veikos padarymo metu nelaikomas teistu, į nusikalstamos veikos pobūdį ir aplinkybes, įtemptą situaciją dėl tarp šalių vykstančių skyrybų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtina vadovautis ir protingumo, principais bei mano, kad šiuo atveju yra pagrindas nuteistajam paskirti švelnesnę nei trumpalaikio laisvės atėmimo (arešto) bausmę – baudą.

Šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, V. J. skirtina mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas šios bausmės vidurkis, t. y. 30 MGL – 941 Eur dydžio bauda.

Dėl neturtinės žalos

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Tačiau kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir laiko nepagrįstais.

Byloje buvo pareikšti nukentėjusiųjų R. J. J. ir E. S. civiliniai ieškiniai dėl 1000 Eur ir 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinius tenkino iš dalies (LR BPK 115 str. 1 d.). Savo sprendimą motyvavo tuo, kad R. J. J. ir E. S. tyčiniu nusikaltimu padaryta neturtinė žala, nes jos dėl nusikalstamų kaltinamojo V. J. veikų, t.y. grasinimų sužaloti sveikatą arba nužudyti patyrė išgąstį ir dvasinį sukrėtimą. Abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo išsakyti panašūs grasinimai, jos abi anksčiau jau buvo nukentėję nuo kaltinamojo fizinio smurto, todėl abi turėjo pagrindo tikėti grasinimų realumu. Atsižvelgiant į tai, nustatė vienodą neturtinę žalą nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S.. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgė į patirtų išgyvenimų mastą, žalą padariusio asmens kaltę ir asmenybę, jo turtinę padėtį. Teismas iš kaltinamojo V. J. R. J. J. ir E. S. naudai priteisė po 500 Eur kiekvienai.

Iš kaltinamojo V. J. nukentėjusiosios R. J. J. naudai priteistina 295 Eur advokato padėjėjos L. P. atstovavimo išlaidų (b. l. 187), prašymas dalyje dėl kitų išlaidų (dokumentų kopijų darymo) priteisimo netenkintas.

Reikalavimas dėl išlaidų už advokato paslaugas pagrįstas sąskaita faktūra (t. 1, b. l. 187) ir mokėjimu nurodymu (t. 1, b. l. 188-189), kaltinimas iš dalies pasitvirtino, todėl šios išlaidos priteistos pagrįstai (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apelianto įvykdytas nusikaltimas yra tyčinis, kadangi nuteistasis suprato ką daro ir norėjo taip veikti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino V. J. padarytos nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad jo nusikalstama veika nesukėlė nukentėjusiosioms pasekmių. Šie argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas tiki nukentėjusiųjų nurodytoms aplinkybėms, kad dėl patirto grasinimo jos jautė baimę, įtampą, neigiamus išgyvenimus, stresą, saugumo jausmo netekimą. Žala akivaizdi. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodo apeliantas, šioje byloje pareikštas ieškinys nėra susijęs su ieškiniu santuokos nutraukimo byloje. Todėl teisėjų kolegija, pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į apeliacinio skundų argumentus, sprendžia, kad dar labiau sumažinti neturtinės žalos dydį neturi jokio teisinio pagrindo, todėl konstatuoja, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundų argumentai tokios išvados nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. J. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, už nusikalstamos veikos padarymą 2014 m. balandžio 17 d., 21,09 val., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, įvykdytos 2014 m. balandžio 17 d.) išteisinti nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitoje dalyje nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. J. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą (nusikalstama veika, įvykdyta 2014 m. balandžio 23 d.) paskirta 50 parų arešto bausmė.

V. J., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2014 m. balandžio 23 d.), paskirti 30 MGL - 941 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro) dydžio baudą.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad nusikalstamą veiką V. J. padarė būdamas teistas.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Išaiškinti V. J., kad jis teismo paskirtą baudą privalo sumokėti per 4 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 6801. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.