- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-22
- Bylos Nr.
- 1A-4-366/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00002-2022-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- T. P. R., M. P.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Dainos Vaidachavičienės,
Žemesnės instancijos teismas
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P. ir T. P. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo
M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:
pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL, tai yra 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio bauda;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL, tai yra 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. P. paskirta subendrinta bausmė – 130 MGL, tai yra 6500 Eur (šešių tūkstančių penkių šimtų eurų dydžio bauda.
T. P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 100 MGL, tai yra 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. P. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „S. R.“ (kodas (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017-04-14 iki 2021-08-27 registracijos adresas (duomenys neskelbtini), nuo 2021-08-27 registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau Bendrovė) direktoriumi, pagal LR Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. (2015-12-22 įstatymo Nr. XII-2215 redakcija), būdamas atsakingas už Bendrovės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, adresu (duomenys neskelbtini)., laikotarpiu nuo 2014-03-03 iki 2021-11-22, aplaidžiai tvarkė Bendrovės buhalterinę apskaitą ir pažeidė:
-LR Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d. ir 2 d. (2012-04-24 įstatymo Nr. XI-1988 redakcija) reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis;
-Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100 patvirtintos „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“: 10.15 punkto reikalavimus, kad ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) yra saugomi 10 metų, bei 10.19 punkto reikalavimus, kad apskaitos registrai yra saugomi 10 metų;
-jis neišsaugojo Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų- 2021 m. Didžiosios knygos, turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, pajamų ir sąnaudų apskaitos apyvartos žurnalų, pirkimų bei pardavimų apskaitos registrų, kasos dokumentų bei kasos knygos, banko suvestinių registrų, darbo laiko bei užmokesčio apskaitos, medžiagų nurašymo aktų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio už 2021 metus.
M. P. ir T. P. R. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrai, laikotarpiu nuo 2021-07-01 iki 2021-09-21, Panevėžio rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrą dokumentą – 2021-06-02 Paskolos sutartį Nr. PS2021/001, jame nurodydami žinomai neteisingus duomenis:
- kad Paskolos sutartis Nr. PS2021/001, tarp OÜ „F K“ ir UAB „S. R.“ sudaryta 2021-06-02, kadangi nurodytu laiku OÜ „F K“ nebuvo įregistruota ir neturėjo sąskaitos;
- kad 2021-06-02 Paskolos sutartis Nr. PS2021/001, sudaryta tarp OÜ „F K“ (paskolos davėjas) ir UAB „S. R.“ (paskolos gavėjas), kadangi OÜ „F K“ Estijos Respublikoje įregistruota tik 2021-06-25;
- kad OÜ „F K“ perdavė UAB „S. R.“ gyvenamųjų namų statybos darbų pabaigimui 509110 € paskolą, kadangi nustatyta, kad OÜ „F K“ skolino UAB „S. R.“ tik laikotarpiu nuo 2021-07-29 iki 2021-11-17 ir tik 40865,20 eurus;
- kad OÜ „F K“ sutarties sudarymo dienai turi sąskaitą UAB „Paysera Lt“ Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi OÜ „F K“ UAB „Paysera Lt“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atidarė tik 2021-07-01;
bei šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo 2021-09-21 T. P. R. pateikiant Kauno apylinkės teismui, esančiam Laisvės al. 103.
II. Apeliacinių skundų argumentai
1. Nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Taip pat prašo jam priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
2.1. Skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad buhalterinius dokumentus iš jo perėmė ir bankroto administratoriui perdavė E. F. - tai patvirtino ir bankroto administratorius. E. F. taip pat pažymėjo, kad iš jo (M. P.) gavo ne tik popierinius buhalterinės apskaitos dokumentus segtuvuose pagal apyrašą, bet ir kompiuterį, kuriame buvo buhalteriniai apskaitos dokumentai skaitmenine forma. Aptartų parodymų visuma rodo, kad prieš perduodant buhalterinius dokumentus bankroto administratoriui, būtent E. F. buvo bendrovės UAB „S. R.“ direktorius ir būtent E. F. iš jo (M. P.) perėmė visus buhalterinius dokumentus (tiek popierine, tiek ir skaitmenine forma), kuriuos privalėjo perduoti bankroto administratoriui, tačiau perdavė tik popierine forma esančius dokumentus, o skaitmeninių neperdavė. Kiti netikslumai E. F. parodymuose turėtų būti vertinami kaip žmogiškos klaidos, nes liudytojas buvo apklausiamas apie kelių metų senumo įvykius.
2.2. Apeliantas pažymi, kad bankroto administratorius R. J. dalį dokumentų pagal prašymą perdavė FNTT, o kitą dalį - Kauno miesto archyvui. Antriniai dokumentai t. y. pirminių dokumentų suvestinės, egzistavo tik skaitmeninėje formoje, dalis jų buvo priduota Registrų centrui įstatyme numatyta tvarka.
2.3. Skunde ginčijama teismo išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šią išvadą teismas padarė vadovaudamasis pagrinde specialisto išvada Nr. IBPS-V- 2114745-22 bei specialistės D. S. parodymais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialistė apklausoje patvirtino, kad išvadą padarė ištyrusi tik buhalterinių apskaitos dokumentų registrus. Nurodė, kad: „suvestinis registras yra pirminių buhalterinių dokumentų sukėlimas pagal atitinkamus straipsnius. Toje byloje priešpriešiniai patikrinimai nebuvo atliekami, nebuvo būtinybės, buvo atlikta pagal ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktus duomenis“. Taigi, akivaizdu, kad specialistė netyrė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Jei visi pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo prarasti, o tik trūko jų registrų, tai nėra pagrindo teigti, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nes tikėtina, kad ištyrus pirminius dokumentus, viską nustatyti galima. Net nustačius vienokio ar kitokio pobūdžio buhalterinės apskaitos pažeidimus, bet nenustačius BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių, galėtų būti keliamas klausimas tik dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį.
2.4. Specialistė teisme pasakė, kad turėjo visus pirminius UAB „S. R.“ dokumentus, kuriuos perdavė FNTT, bet jų neanalizavo, nes nebuvo antrinių dokumentų - jų popierinės ar elektroninės formos suvestinių. Tačiau suvestinės buvo elektroninėje formoje, t. y. kompiuteryje, kuris buvo perduotas liudytojui E. F., jis tą faktą patvirtino. UAB „S. R.“ buhalterija buvo vedama su Rivilės buhalterine programa, kuri egzistuoja tik elektroninėje formoje. Specialistė nereikalavo visų pirminių dokumentų (dalis taip ir liko Kauno miesto archyve), neprašė Registrų centrui perduotų suvestinių, neprašė antrinių dokumentų elektroninėje formoje ar šiuo dokumentų laikmenų. Teisme ji pasakė, kad vadovavosi tuo kas jai buvo pateikta FNTT pareigūno. Todėl specialistės išvada laikytina niekine.
2.5. Bankroto administratorius teisme patvirtino, kad pirminius popierinius dokumentus gavo, antrinių dokumentų (suvestinių) elektroninėje formoje buvusio direktoriaus (E. F.) neprašė. Direktorius E. F. nurodė, kad gavo elektroninę Rivilės buhalterinės apskaitos programą nešiojamo kompiuterio laikmenoje, bet nei bankroto administratorius, nei FNTT pareigūnai jo prašė ir neapklausė.
2.6. Skunde apeliantas M. P. neigia klastojęs dokumentus, nurodo, kad niekaip neprisidėjo prie paskolos sutarties sudarymo, jis tik pasirašė ją. Ši sutartis buvo sudaryta siekiant apibendrinti jau anksčiau bendrovių OU „EFM G. B.“ bei OU „R. p.“ suteiktus kreditus UAB „S. R.“ bei papildomai pervedant atitinkamas sumas. Kaip paaiškino T. P. R., bendrovė OU „F. K.“ perėmė minėtų bendrovių skolas tam, kad jas būtų galima lengviau administruoti. Tai savo raštais apie skolų perleidimą patvirtino OU „EFM G. B.“ bei OU „R. p.“. Teismas visą šią informaciją vertino kritiškai vien todėl, kad visos bendrovės susijusios su kaltinamuoju T. P. R., tačiau šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Be kita ko, pirmos instancijos teismas, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokius T. P. R. parodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi kaltinamasis neturi rinkti savo nekaltumo įrodymus.
2.7. Paskolos dydis yra užfiksuotas Registrų centrui perduotuose antriniuose dokumentuose (suvestinėse), kurių nei FNTT pareigūnai, nei buhalterinius dokumentus „tikrinusi“ specialistė Registrų centro neprašė. Šiuo atveju netinkamai dokumentas pavadintas paskolos sutartimi, o ne skolų suderinimo aktu, tačiau iš šalių parodymų yra akivaizdu, kad minėtos „suklastotos“ sutarties šalys siekė suderinti jau esančius kreditorinius įsipareigojimus.
2.8. Skunde pažymima, kad minėtos sutarties sudarymas nesukėlė niekam jokių neigiamų pasekmių, niekam nebuvo padaryta žala. Nepanaudojus šios sutarties Kauno apylinkės teisme, pasekmės būtų tos pačios, kadangi tokiu atveju būtų teismui pateiktos bendrovių OU „EFM G. B.“ bei OU „R. p.“ kredito sutartys ir teismo įsakymas vis vien būtų buvęs išduotas minėtos „suklastotos“ sutarties, kuri apibendrino visas skolas, pagrindu.
2.9. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismui buvo pateikti banko pavedimai su aiškiai nurodyta pavedimo paskirtimi (paskola). Teismas šiais oficialiais dokumentais nesivadovavo, tuo parodydamas savo šališkumą. Registrų centrui perduotuose dokumentuose aiškiai matosi, kad UAB „S. R.“ turi skolų.
2. Apeliacinius skundu T. P. R. nesutinka su Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu ir prašo išteisinti jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo jam priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
3.1. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Kaip nurodė teisme, dalyvavo ir šiuo metu dalyvauja kelių Estijos Respublikoje registruotų įmonių veikloje. Kartu su kitais verslo partneriais nusprendė, kad skirtingos įmonės turi užsiimti skirtinga veikla, kad jų veiklos nesidubliuotų. Tuo tikslu dvi įmonės, kurios skolino pinigines lėšas bendrovei „S. R.“ perleido paskolos davėjo teises įmonei OŪ „F. K.“. Pagal sudarytas tarpusavio sutartis bendrovė „S. R.“ liko skolinga vienai įmonei - OŪ „F. K.“. Tam, kad įtvirtinti šią bendrovės „S. R.“ skolą įmonei OŪ „F. K.“ ir buvo surašyta paskolos sutartis, kurią teismas pripažino kaip netikrą dokumentą, nors joje surašyti tikri duomenys apie bendrovės „S. R.“ bendrą skolą, ją pasirašė asmenys, turėję teisę pasirašyti šį dokumentą. Teismui buvo pateikti duomenys, kurie patvirtino, kad dvi įmonės - OŪ „EFM G. B“ ir OŪ „R. P.“ buvo suteikusios paskolas UAB „SA. R.“ atitinkamai 144 314 Eur ir 370 755 Eur dydžio, kas bendroje sumoje iš esmės atitinka nuosprendyje nurodytoje paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Be to, teismui pateikti išrašai iš banko sąskaitų patvirtina, kad piniginiai mokėjimai realiai atlikti. Teismas neturėjo duomenų, kad mokėjimo nurodymai yra netikri (suklastoti).
3.2. Iš jo (T. P. R.) ir M. P. parodymų akivaizdu, kad pasirašant paskolos sutartį, kurią ruošė kitas asmuo, buvo padaryta klaida, nurodant datą, tačiau kiti duomenys, nurodyti paskolos sutartyje yra teisingi. Paskolos sutartis buvo surašyta vėliau, negu nurodyta joje ir ne anksčiau kaip 2021-07-01, nes būtent tą dieną įmonei OŪ „F. K.“ buvo atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) banko įstaigoje UAB „Paysera“. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais remiamasi skundžiamame nuosprendyje, nebuvo nustatyta, kad įmonė OŪ „F. K.“ realiai neegzistuoja ar kad neturi aukščiau nurodytos banko atsiskaitomosios sąskaitos.
3.3. Duomenys, gauti iš Estijos ir pateikti teismui iš įmonių OŪ „EFM G. B.“ ir OŪ „R. P.“ bei bankiniai dokumentai patvirtino bendros UAB „S. R.“ skolos įmonei OŪ „F. K.“ dydį. Nesuprantama, kodėl teismas nuosprendyje nurodo, kad nėra objektyvių įrodymų, jog OŪ „F. K.“ perdavė UAB „S. R.“ 509110 Eur paskolą. Teismas neturėjo kritiškai vertinti dokumentų, gautų iš įmonių OŪ „EFM G. B.“ ir OŪ „R. P.“ bei bankinių dokumentų, nes šie duomenys yra nepaneigti jokiais įrodymais. Vien tai, kad jis (T. P. R.) dalyvauja įmonių, kurių raštai buvo pateikti teismui, veikloje, nedavė teismui pagrindo dokumentus vertinti kritiškai. Beje atsakymus į gynėjo užklausimus pateikė ne jis, o kiti asmenys. Nenustatyta, kad atsakymus pateikę asmenys būtų suinteresuoti šios bylos baigtimi. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad paskolos sutartimi jokia žala nei vienam asmeniui nebuvo padaryta, be to sudarytas sandoris (paskolos sutartis) teismine tvarka nebuvo nuginčytas, todėl laikomas galiojančiu.
3.4. Tyčios įrašyti žinomai neteisingus duomenis į paskolos sutartį nei jis (T. P. R.), nei M. P. neturėjo ir to nesiekė, o netyčinis suklydimas nurodant paskolos sutarties sudarymo datą kriminalizuotas nepagrįstai. Jo (T. P. R.) ir M. P. pasirašyta paskolos sutartis per kitą jo (T. P. R.) teismui nurodytą asmenį buvo pateikta teismui, įsitikinus, kad visi šiame dokumente nurodyti duomenys yra teisingi.
3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei aktualią teisminę praktiką panašiose bylose, konstatuotina, kad jo (T. P. R.) veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nes teisiamajame posėdyje nebuvo surinkta patikimų ir neginčijamų jo kaltės įrodymų.
2. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
5. Šioje byloje su teismo nuosprendžiu nesutiko abu nuteistieji. Pateiktuose apeliaciniuose skunduose ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis jų įvertinimas.
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio motyvais, apeliacinių skundų argumentais bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingas bausmes. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl aplaidaus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo
7. Nuteistasis M. P. tvirtina, kad buhalterinė apskaita UAB „S. R.“ buvo tvarkoma tinkamai. Visi dokumentai buvo ir visi jie buvo perduoti naujajam bendrovės savininkui ir direktoriui E. F..
8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tokie M. P. parodymai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas ir tokios išvados motyvų bei surinktų įrodymų vertinimo nebekartoja, tačiau papildomai atkreipia dėmesį į įrodymus bei aplinkybes kurie pirmos instancijos teismo nebuvo aptarti.
9. Be to, kad E. F. parodymai apie kompiuterio, kuriame tariamai buvo buhalterinės apskaitos dokumentai, perėmimą ir tolesnį to kompiuterio ir jame buvusios informacijos likimą yra prieštaringi, atkreiptinas dėmesys, kad tokie jo aiškinimai prieštarauja elementariai logikai. Iš paties E. F., iš M. P. paaiškinimų bei byloje esančių duomenų matyti, kad E. F. užsiiminėjo verslu ir ne tik Lietuvoje. Tai reiškia, jog jis turėjo elementarių žinių apie juridinių asmenų buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą bei disponavimą bendrovių turtu. Todėl, jei tikėti, kad jam buvo perduotas kažkoks kompiuteris su buhalteriniais dokumentais, tai jis turėjo būti apskaitytas kaip UAB „S. R.“ turtas ir E. F. negalėjo savo nuožiūra to kompiuterio nei parduoti (kaip teigia pagal vieną versiją), nei atiduoti savo sūnui (kaip nurodo pagal kitą versiją), t. y. negalėjo elgtis su juo kaip su asmeniniu, o ne bendrovei priklausančiu turtu.
10. Duodamas parodymus teisme, E. F. negalėjo aiškiai nurodyti kada ir kaip įgijo UAB „S. R.“ akcijas, kada tapo šios bendrovės direktoriumi, kada perėmė bendrovės turtą ir buhalterinius dokumentus. Iš jo parodymų, duotų teisme (T. 7, b. l. 135 – 136), galima suprasti, jog kompiuterį su buhalteriniais dokumentais M. P. perdavė bendrovės akcijų įgijimo metu. Tačiau tęsdamas savo parodymus ir prieštaraudamas pats sau, teigia, jog visus dokumentus perėmė tik tuomet, kai tapo UAB „S. R.“ direktoriumi. Iš byloje esančio prašymo registruoti juridinių asmenų registre (T. 1, b. l. 73) matyti, kad UAB „S. R.“ akcijų įgijimo data (įgijo E. F.) yra 2021-07-19. Įmonės dokumentų priėmimo perdavimo aktas, kuriuo M. P. perduoda UAB „S. R.“ dokumentus E. F., surašytas 2021-10-08 (T. 4, b. l. 199 – 200). Tačiau iš T.P. R. telefoninių pokalbių su M. P. (T. 3 b. l. 92 – 96) matyti, jog laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. lapkričio 18 d. dar tik vyksta pokalbiai ir susitarimai kaip atgaline data įforminti E. F. UAB „S. R.“ direktoriumi, kalbama apie piniginį atlygį E. F. už tai, jog jis oficialiai prisiims direktoriaus pareigas ir t. t. Tai reiškia, kad E. F. parodymai apie UAB „S. R.“ akcijų įgijimą, tapimą direktoriumi ir t. t. neatitinka tikrovės, o 2021-10-08 UAB „S. R.“ dokumentų priėmimo – perleidimo aktas, kuriuo savo nekaltumą grindžia M. P., neatspindi faktinės padėties.
11. Iš jau minėtų M. P. ir T.,P. R. telefoninių pokalbių, vykusių 2021 m. lapkričio 12 – 18 dienomis matyti, kad visus esminius UAB „S. R.“ klausimus sprendžia būtent šie asmenys. Apie E. F. jie atsiliepia neigiamai, vartoja įžeidžius epitetus, piktinasi jo (E. F.) noru išpešti kuo daugiau naudos (kuo daugiau pinigų) už tai, jog apsiėmė būti formaliu bendrovės savininku ir direktoriumi. Pokalbių metu M. P. kelia klausimą ar nevertėtų bendrovės UAB „S. R.“ akcijas perleisti dar kitam (trečiam) asmeniui.
12. Apibendrinus šiuos, bei pirmos instancijos teismo aptartus įrodymus, vertinant visus įrodymus ne atsietai, o kaip jų visumą, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad M. P. nuo 2014-04-14 iki 2021-10-08 būdamas oficialus UAB „S. R.“ vadovas, o nuo 2021-10-08 iki 2021-11-22 būdamas faktinis šios bendrovės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, tačiau bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė aplaidžiai ir dėl to negalima nustatyti Bendrovės turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Keisti ar naikinti nuosprendį skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
14. Nei M. P., nei T. P. R. savo kaltės dėl dokumento klastojimo nepripažįsta. M. P. pagrindiniai argumentai, kad jis niekaip neprisidėjo prie paskolos sutarties su OŪ „F. K.“ ruošimo, o tik pasirašė šią sutartį, sutartyje nurodyta paskolos suma yra teisinga, o į paskolos sutarties sudarymo datą jis neatkreipė dėmesio. T. P. R. savo ruožtu akcentuoja, kad sutartyje nurodyta paskolos suma yra teisinga, buvo iš anksto suderinta sutarties šalių. Dėl neteisingai nurodytos sutarties sudarymo datos, prašo tai vertinti kaip elementarią techninę klaidą.
15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad M. P. ir T. P. R. teiginiai apie padarytą techninę klaidą ir nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gautus papildomus dokumentus bei paaiškinimus, pateikia vertinimą tų įrodymų ir aplinkybių, kurie nebuvo aptarti ir įvertinti pirmos instancijos teisme.
16. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo bet kurio šiame straipsnyje numatyto veiksmo atlikimo. Be to šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.
17. Galima būtų sutikti su apeliantų teiginiais, kad sudarant paskolos sutartį Nr. PS2021/001, tarp OÜ „F. K.“ ir UAB „S. R.“ padaryta elementari techninė klaida, nurodant neteisingą jos sudarymo datą, jei šią aplinkybę vertinti atsietai, neatsižvelgiant ir nevertinant kitų byloje esančių įrodymų ir duomenų. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir vertina visumą surinktų įrodymų.
18. Atliekant įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme, apeliantai pateikė papildomus dokumentus, kuriais siekė pagrįsti, jog paskolos sutartyje Nr. PS2021/001, tarp OÜ „F. K.““ ir UAB „S. R.“ nurodyta paskolos suma (509 110,00 eurų) yra reali, t. y. būtent tokia, kokią perėmė iš įmonių OŪ „EFM G. B.“ ir OŪ „R. P.“. Pateiktais dokumentais (apyvartos žiniaraščiais, pardavimo operacijų dokumentais ir t. t.) buvo įrodinėjama, kad UAB „S. R.“ dalį paskolos gražino produkcija. Specialistė atlikusi naujai pateiktų dokumentų papildomą tyrimą nurodė, kad pirminės specialisto išvados tai nekeičia. Netgi įvertinus naujai pateiktus dokumentus ir laikant, kad paskola buvo gražinama produkcija, suvedus naujai pateiktus duomenis, galima daryti išvadą, kad UAB „S. R.“ bendra skolos suma OŪ „EFM G. B.“ ir OŪ „R. P.“ galėjo būti 518 198 eurai, t. y. ne tokia kuri nurodyta naujai sudarytoje paskolos sutartyje su OÜ „F. K.“. Netikėti specialistės papildoma išvada ir paaiškinimais nėra pagrindo.
19. Apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog reikalavimo perleidimo sutartimi naujasis kreditorius (šiuo atveju būtų OÜ „F. K.“) įgyja teisę į ankstesnių kreditorių (šiuo atveju būtų OÜ „EFM G. B.“ ir OÜ „R. P.“) reikalavimus skolininkei (šiuo atveju būtų bendrovei „S. R.“) be papildomų paskolinių sutarčių sudarymo, todėl to paties reikalavimo įvykdymui užtikrinti naujos paskolos sutarties sudarymas, šiuo atveju sudaro galimybę OÜ „F. K.“ tų pačių reikalavimų bendrovei „S. R.“ nepagrįstą turėjimą dviem atskirais teisiniais pagrindais, kas atitinkamai sąlygoją neteisėtumą. Tai, kad tokia neteisėta galimybė užtikrinama parodo tiek tai, jog paskolos sutartyje Nr. PS2021/001 niekaip neužsimenama, jog tai ankstesnių paskolos sutarčių perėmimas, o labai konkrečiai ir aiškiai aptariama kokia suma perduodama kaip paskola, kada ir kaip ji turi būti gražinta (anksčiau nei buvo numatyta ankstesnėse sutartyse) ir t.t.
20. Kaip jau minėta, nuteistasis T. P. R. apeliacinės instancijos teisme pateikė papildomus dokumentus (skolos suderinimo aktus 2021 m. birželio 1 dienai, UAB „S. R.“ prekių pardavimo žiniaraščius), kuriais siekia pagrįsti, jog paskolos sutartyje Nr. PS2021/001 nurodyta paskolos suma (509 110,00 eurų) yra reali. Iš tikrųjų skolų suderinimo aktais (T 8, b. l. 72 – 75) patvirtinta, jog 2021-06-01 UAB „S. R.“ bendra skola OÜ „EFM G. B.“ ir OÜ „R. P.“ yra 509 110 eurų. Tokia pat suma (kaip paskolos suma) nurodyta ir sutartyje Nr. PS2021/001. Nuteistieji tvirtina, kad minėtoje sutartyje tik dėl techninės klaidos nurodyta, jog sutartis sudaryta 2021-06-02, o realiai ji buvo sudaryta 2021-07-02. Darant prielaidą, kad tokie apeliantų paaiškinimai (tiek dėl paskolos sudarymo aplinkybių, tiek dėl negražintos skolos sumos 2021-06-01) yra teisingi, o UAB „S. R.“ paskolą atidavinėjo savo pagaminta produkcija, akivaizdu jog paskolos sutartyje Nr. PS2021/001 suma neatitinka tikrovės. Iš T. P. R. pateikto pardavimų operacijų žiniaraščio (T 8, b. l. 108) matyti, jog UAB „S. R.“ 2021-06-30 pateikė prekių už 18 339,64 euro. Tai reiškia, kad 2021-07-02 (paskolos sutarties, kaip teigia apeliantai, sudarymo ir pasirašymo metu) skolos suma negalėjo būti 509 110 eurų, nes iš tos sumos jau turėjo būti išskaičiuota pateiktų prekių suma 18 339,64 euro.
21. 2021-09-21 OÜ „F. K.“, atstovaujama T.P. R., kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su pareiškimu, prašydama priimti įsakymą dėl 509 110 eurų skolos priteisimo iš UAB „S. R.“ ir šis prašymas buvo patenkintas 2021-09-22 priimant teismo įsakymą (T 5, b. l. 11 – 20). Nuteistojo teigimu visa tai atitinka faktinę padėtį, yra teisėta ir teisinga. Tai reiškia, kad UAB „S. R.“ gautos ir negražintos paskolos suma nuo 2021-06-01 (nuo skolos suderinimo aktų pasirašymo dienos) iki 2021-09-21 nepasikeitė, t. y. nei užaugo palūkanos, nei buvo bent dalis paskolos gražinta. Tačiau tokią prielaidą paneigia paties nuteistojo pateikti papildomi dokumentai. Apie tai, jog iš pateikto pardavimų operacijų žiniaraščio duomenų galima spręsti (bent jau taip tvirtina nuteistieji), kad 2021-06-30 UAB „S. R.“, kaip paskolos gražinimą pateikė prekių už 18 339,64 euro, yra pasisakyta nutarties 23 p. Iš to ties žiniaraščio matyti, jog per 2021 metų liepos ir rugpjūčio mėnesius UAB „S. R.“ pateikė prekių dar už 48 769,33 euro. Taigi nuo 2021-06-01 iki kreipimosi į Kauno apylinkės teismą dėl skolos priteisimo buvo pateikta prekių už bendrą 67 108,97 eurų sumą, tačiau kaip matyti iš minėto pareiškimo teismui, tai niekaip neatsispindėjo skolos dydyje, kurį buvo prašoma priteisti.
22. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną faktą. UAB „S. R.“ buveinė visuomet (bent jau sudarant šioje byloje minimas paskolos sutartis) buvo Vilniaus mieste. 2021-08-24 vienintelio akcininko (M. P.) sprendimu bendrovės buveinės adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini), Kaune (T 1, b. l. 74 – 75). Nors pats bendrovės buveinės adreso keitimo faktas nėra kažkuo išskirtinis, tačiau šiuo atveju, minėto fakto sugretinimas su kitais byloje užfiksuotais faktais leidžia daryti išvadas, reikšmingas bylai. Kaip jau minėta, 2021-09-22 Kauno apylinkės teisme buvo priimtas tesimo įsakymas dėl 509 110 eurų skolos priteisimo iš UAB „S. R.“. Tačiau iki to laiko, dar rugpjūčio mėnesį su tokiu pat prašymu buvo kreiptasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (pagal tuometinį UAB „S. R.“ buveinės adresą). 2021-08-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi (T 5, b. l. 21 -22) buvo atsisakyta priimti OÜ „F. K.“ pareiškimą dėl skolos priteisimo. Minėti faktai leidžia manyti, jog buveinės adreso keitimas buvo susijęs būtent su tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nepavyko pasiekti pageidaujamo rezultato – teismo įsakymo dėl 509 110 eurų skolos priteisimo iš UAB „S. R.“. Kad tai ne sutapimas ar tik prielaida patvirtina dar viena aplinkybė. Visose paskolos sutartyse, kurias UAB „S. R.“ sudarė su OÜ „EFM G. B.“ ir OÜ „R. P.“, o vėliau ir su OÜ „F. K.“ (T 5, b. l. 79 – 100; T. 8, b. l. 78 – 96) , nurodyta, kad visi ginčai gali būti perduoti nagrinėti Estijos Respublikos teismui. Tik vienintelėje paskolos sutartyje Nr. PS2021/001, sudarytoje 2021-06-02 (T. 5, b. l. 14 – 15), numatyta, kad ginčas gali būti perduotas spręsti Lietuvos Respublikos teismui. Tai leidžia daryti išvadą, jog jau surašant ir pasirašant šią sutartį buvo numatyti tolimesni veiksmai, planuojama kreiptis būtent į teismą Lietuvoje, kas ir buvo padaryta. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą pakeisti buveinės adresą priėmė M. P. kaip vienintelis UAB „S. R.“ akcininkas, tačiau šios nutarties 13 p. jau yra pasisakyta, jog iš prašymo, pateikto juridinių asmenų registrui (T 1, b. l. 73), matyti, kad visas UAB „S. R.“ akcijas 2021-07-19 įgijo E. F.. Jei šiame prašyme pateikti duomenys yra teisingi, tai 2021-08-24 M. P. nebuvo ne tik vieninteliu akcininku, jis net nebuvo UAB „S. R.“ akcininku.
23. 2021-08-10 pranešimu OÜ „F. K.“, atstovaujama T. P. R., informavo UAB „S. R.“, kad paskolos sutartis, sudaryta 2021-06-02 Nr. PS2021/001, nutraukiama nuo 2021-08-10 dėl vėlavimų atsiskaityti ir dėl to, kad buvo pažeistas sutarties 3.3. punktas (T 5, b. l. 18). Minėtos sutarties 3.3. punktas numato, kad paskolos gavėjas, pardavęs statomus namus ar vieną iš namų, iškarto privalo sumokėti visą gautą sumą Paskolos davėjui. Iš 2021 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apylinkės teismo nutarties turinio galima suprasti, jog prašymas priteisti 509 110 eurų skolos iš UAB „S. R.“ ir buvo paduotas tuo pagrindu, kad buvo nutraukta 2021-06-02 paskolos sutartis Nr. PS2021/001. Šis pareiškimas nebuvo priimtas, kadangi nepakankamai tiksliai suformuluotas faktinis pagrindas. Tas pats pagrindas, nurodytas ir pareiškime, adresuotame Kauno apylinkės teismui. Tik čia jau sukonkretinta, kad nepervesti pinigai už parduotą namą adresu (duomenys neskelbtini)., ir, kad namas parduotas už 140 000 eurų. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios sąlygos, kaip numatyta 2021-06-02 paskolos sutarties Nr. PS2021/001 3.3 punkte, daugiau nėra nei vienoje paskolos sutartyje. Tai reiškia, kad toks reikalavimas (iškarto sumokėti paskolos davėjui visus pinigus, gautus už parduotą namą) galioja sandoriams, sudarytiems po šios sutarties pasirašymo (nuteistieji tvirtina, kad realiai ji buvo pasirašyta 2021-07-02). Pasitikslinus Nekilnojamo turto registro duomenų bazėje, matyti, kad namą adresu (duomenys neskelbtini). UAB „S. R.“ pardavė M. P. ir E. P.. Tačiau ši pirkimo pardavimo sutartis sudaryta tik 2021-08-19, t. y. vėliau nei išsiųstas minėtas pranešimas apie paskolos sutarties nutraukimą ir netgi vėliau nei buvo priimta minėta Vilniaus apylinkės teismo nutartis. Taigi, akivaizdu, jog paskolos sutartis nutraukta ir į Vilniaus apylinkės teismą dėl skolos priteisimo kreiptasi nesant net formalaus pagrindo. Tai paaiškina kodėl OÜ „F. K.“, atstovaujama T. P. R., negalėjo pareiškime Vilniaus apylinkės teismui tiksliai suformuluoti reiškiamo reikalavimo faktinio pagrindo ir vėliau reikėjo keisti UAB „S. R.“ buveinės adresą ir tuo pačiu klausimu kreiptis į kito miesto teismą.
24. Kaip jau minėta, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliantas T.P. R. pateikė papildomus dokumentus bei paskolų sutartis su UAB „S. R.“. Tame tarpe pateikta ir 2021-07-02 paskolos sutarčių perėmimo sutartis Nr. FK21/1 (T 8, b. l. 83 – 86). Šioje sutartyje labai aiškiai nurodyta, jog OÜ „F. K.“ perima reikalavimo teises iš OÜ „EFM G B“ ir OÜ „R. P.“. Labai aiškiai nurodyta pagal kokias paskolų sutartis tos paskolos suteiktos. Sutarta, kad prievolės į kreditų gražinimą išlieka pagal senas sutartis. Nurodyta, kad išduotos paskolos sutartys patvirtintos suderinimo aktais 2021-06-01 ir nuo tos datos bus skaičiuojamos palūkanos. Aptartos kitos esminės sutarties detalės. Iš viso šios sutarties turinio nėra jokių abejonių apie kokių paskolos sutarčių perėmimą eina kalba. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantai tvirtina, jog tų pačių paskolos sutarčių perėmimo klausimas išspręstas 2021-06-02 paskolos sutartimi Nr. PS2021/001. Tai reiškia, kad byloje yra dvi sutartys, kuriomis sprendžiamas tų pačių paskolos sutarčių perėmimo klausimas, tačiau jų turinys iš esmės skiriasi. Todėl kyla natūralus klausimas – kuri iš šių sutarčių yra tikra, o kuri suklastota.
25. Kaip jau minėta, BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nereikalauja nei pasekmių, nei motyvų. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į byloje esančius dokumentus, susijusius su valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) duotu privalomu nurodymu UAB „S. R.“ pašalinti savavališkos statybos padarinius (T 1, b. l. 12 – 48). Iš šių dokumentų matyti, kad Inspekcijos privalomi nurodymai surašyti 2020-02-24 ir UAB „S. R.“ duotas terminas iki 2020 m. rugpjūčio 21 – 24 d. d. tuos nurodymus įvykdyti. Kaip matyti, per nustatytą terminą privalomi nurodymai nebuvo įvykdyti ir savavališkos statybos padariniai nepašalinti (statiniai nenugriauti). 2021 m. kovo mėnesį jau antstolis ėmėsi privalomo nurodymo priverstinio vykdymo. Buvo kreiptasi į teismą dėl baudos skyrimo, tuo klausimu buvo priimamos atitinkamos nutartys. Akivaizdu, jog UAB „S. R.“ realiai grėsė reikšmingi materialiniai nuostoliai. Iš 2021-10-22 užfiksuoto T. P. R. telefoninio pokalbio (T 3, b. l. 100) su galimai teisininku J. S., matyti, kad šios problemos sprendimo ėmėsi būtent T. P. R.. Minėto pokalbio metu T. P. R. aiškinasi kaip panaikinti Inspekcijos nelegalios statybos aktą, kuris surašytas UAB „S. R.“. Tolimesniame pokalbyje T. P. R. kaip galimą sprendimą siūlo, kad UAB „S. R.“ bankrutuotų, o UAB „E“ (naujoji statinio savininkė) pasikreiptų į Inspekciją, kad gauti naują statybų leidimą. Pašnekovui perspėjus, kad valstybinė mokesčių inspekcija gali inicijuoti bankroto procedūrą ir UAB „S. R.“ direktorius gali nukentėti, T. P. R. akcentuoja, kad įmonė jau paruošta pačiam nemaloniausiam dalykui. Galima suprasti, jog jau pasiruošta skelbti UAB „S. R.“ bankrotą. Įvertinus specialistės išvadą, kad, pradėjus neteisminio bankroto procedūrą, UAB „S. R.“ nebuvo nemoki, tampa akivaizdu, jog paskolos sutartis Nr. PS2021/001 buvo reikalinga galutinio tikslo (išsaugoti nelegalius statinius) pasiekimui. Tai reiškia, kad šios sutarties surašymo motyvas yra akivaizdus, o tai savo ruožtu reiškia, jog suklastota būtent ši sutartis. Ši sutartis buvo reikalinga tam, kad būtų pagrindas atlikti neteisminį bankrotą. Būtent tam buvo reikalinga sutartis, kurioje numatytas paskolos (naujos paskolos) suteikimas, labai trumpas gražinimo terminas (realiai viena diena), labai kategoriškas reikalavimas apie lėšų pervedimą pardavus statomą namą ir kitos šioje sutartyje įrašytos ir aukščiau aptartos sąlygos. Prie tokių sąlygų priskirtina ir neteisingos sutarties sudarymo datos įrašymas, kadangi vėlesnės datos nurodymas galėjo kelti įtarimų teismui, priimant teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš UAB „S. R.“. Tai, kad nuteistieji labai skubėjo parodo aukščiau aptarti faktai kai tam tikrų veiksmų imasi dar nesant faktiniam pagrindui (informuoja apie paskolos nutraukimą dėl pažeidimo, kuris dar net nepadarytas).
26. Visuma aptartų įrodymų leidžia daryti kategorišką išvadą, kad tiek T. P. R., tiek M. P. neabejotinai žinojo ir suprato, jog sutartyje Nr. PS2021/001 įrašyti duomenys neatitinka tikrovės (sutartis surašyta ne tuo laiku, nurodyta paskolos suma realiai nebuvo suteikinėjama ir t. t.). Šią sutartį jie surašė planuodami panaudoti ją siekiant išvengti pareigos nugriauti nelegalius statinius ir panaudojo pateikdami Kauno apylinkės teismui, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliaciniuose skunduose išdėstytais pagrindais ir motyvais naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų M. P. ir T. P. R. apeliacinius skundus atmesti.