- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-344-135-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-1414-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Boleslovas Kalainis, Klavdija Kruminienė
- Nuteistasis
- G. V., E. V.
- Civilinis ieškovas
- R. J.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-344-135/2011
Teisėja Lina Muchtarovienė Teisminio proceso Nr. 1-41-1-1414-2009-1
2011 m. rugsėjo 29 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo R. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo
padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje ir skirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos 1 (vienerius) metus;padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir skirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė G. V. skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 2 dalies 7 punktu, G. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje ir skirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos 1 (vienerius) metus;padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir skirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė E. V. skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 2 dalies 7 punktu, E. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam 7000 Lt (septyni tūkstančiai litų) neturtinės žalos ir 414,04 Lt (keturi šimtai keturiolika litų ir 4 centai) turtinės žalos atlyginimo solidariai iš G. V. ir E. V.. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.
Skundžiamu nuosprendžiu priteistos nukentėjusiajam R. J. dėl bylos nagrinėjimo patirtos bylinėjimosi išlaidas 1210,00 Lt (vienas tūkstantis du šimtai dešimt litų), iš G. V. ir E. V. priteisiant po 605,00 Lt (šešis šimtus penkis litus).
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. V. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 29 d., laikotarpiu nuo 17.37 val. iki 17.53 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo pirmoje laiptinėje, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. po vieną smūgį į veidą, po to nukentėjęs R. J. nugriuvo, ir dėl poodinės kraujosruvos kairėje nugaros pusėje jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Be to, G. V. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 29 d., laikotarpiu nuo 17.37 val. iki 17.53 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo pirmoje laiptinėje, viešosios tvarkos pažeidimo metu, veikdami bendrininkų grupėje, dėl chuliganiškų paskatų, bendrais veiksmais, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. po vieną smūgį į veidą, dėl to nukentėjusiajam dėl padarytų kūno sužalojimų – nosies kaulų lūžio, kairės plaštakos pirmo piršto sumušimo su išsivysčiusia kontraktūra, galvos smegenų sukrėtimo – sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu dešimties dienų laikotarpiui, ir jie nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. J. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliantas Šiaulių apygardos prokuratūra skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo G. V. ir E. V. padarytus nusikaltimus, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paskyrė neteisingas, aiškiai per švelnias bausmes kaltinamiesiems (LR BPK 328 str., l p., 2 p.).
Skundu apeliantas prašo pakeisti 2011 m. gegužės 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir G. V., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., paskirti 2 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinę bausmę paskirti – 2 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Prokurorė skundu prašo E. V., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., paskirti 2 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinę bausmę paskirti – 2 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kitą nuosprendžio dalį prokurorė prašo palikti nepakeistą.
Skunde prokurorė nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje yra įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai, kurie sudaro vieningą bausmės paskirtį – rezultatą, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Teigia, kad teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas nulemia būtinumą kaltininkui paskirti individualizuotą bausmę, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir šio principo įgyvendinimas taip pat sietinas su visuomenės interesu. Nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d., teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat paskiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio, motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodo, kurios nulemia bausmės rūšį ir dydį ir kaip nulemia.
Nurodo, kad teismas, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą be pagrindo skirdamas kaltinamiesiems G. V. ir E. V. bausmę, žymiai mažesnę už nustatytą bausmės vidurkį, neįgyvendino bausmės paskirties: neatsižvelgė į bausmei keliamų tikslų (nubaudimo, teisingumo) įgyvendinimą, atsižvelgė tik į kaltinamųjų asmenybes ir jų interesus. Teismas pažymėjo, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupėje, G. V. savo kaltę pripažino tik iš dalies, E. V. kaltu neprisipažino, tačiau, parinkdamas bausmės dydį, teismas šių aplinkybių neįvertino ir be pagrindo paskyrė bausmę, žymiai mažesnę už nustatytą bausmės vidurkį. Prokurorės nuomone, G. V. ir E. V. tik paskirta bausmė – laisvės atėmimas, kurios dydis būtų didesnis už LR BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį – realizuotų bausmės paskirtį, užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.
Apeliantas nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. J. skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-25 nuosprendį ir G. V. už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą skirti 3 metus laisvės atėmimo, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal LR BK 284 str. 1 d. paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos 1 metus, ir galutinę subendrintą bausmę G. V. paskirti laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 p., 7 p., 67 str. 1 d., 2 d. 2 p., 69 str., atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 metams, paskirti G. V. baudžiamojo poveikio priemonę – 207,02 Lt turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. J., įpareigojant atlyginti žalą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat įpareigoti G. V. atsiprašyti nukentėjusiojo R. J. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Taip pat skundu prašo E. V. už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą skirti 2 metus 10 mėnesių laisvės atėmimo, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal LR BK 284 str. 1 d. paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos 1 metus ir galutinę subendrintą bausmę E. V. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 p., 7 p., 67 str. 1 d., 2 d. 2 p., 69 str., atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 metams, paskirti E. V. baudžiamojo poveikio priemonę -207,02 Lt turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. J., įpareigojant atlyginti žalą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigoti E. V. atsiprašyti nukentėjusiojo R. J. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Taip pat apeliantas skundu prašo priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. J. 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš G. V. ir E. V., kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus baudžiamojoje byloje bei teisme ištirtus įrodymus ir konstatavo, kad esamų visų bylos aplinkybių visuma pakankama kaltinamųjų nusikalstamai veikai ir kaltei įrodyti, tačiau neteisingai paskyrė bausmes nuteistiesiems ir neteisingai išsprendė civilinį ieškinį, sumažindamas neturtinės žalos dydį, todėl nuosprendis turi būti pakeistas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir neteisingai išspręsto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos.
Nurodo, kad teismas, už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą paskyrė savo dydžiu per švelnias 1 metų laisvės atėmimo bausmes, o paskirdamas subendrintą bausmę 1 metus laisvės atėmimo bei atidėdamas jos vykdymą minimaliam terminui - 1 metams, neįvertino visų, LR BK 54 str. 2 d., nurodytų aplinkybių ir nesirėmė jų visuma, t.y. netinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes ir kt. Apelianto nuomone, dėl to yra pagrindas išvadai, kad teismas byloje pažeidė LR BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir paskyrė neteisingą bausmę.
Nurodo, kad teismas G. V. ir E. V. už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą, paskyrė bausmę, kuri yra aiškiai mažesnė už šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Teigia, kad skiriant bausmę būtina įvertinti, kad G. V. ir E. V. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuriuo padaryta žala žmogaus sveikatai, sužalojimai padaryti smurtiniais veiksmais, suduodant nukentėjusiajam smūgius į gyvybei ir sveikatai svarbią vietą – galvą, taip pat į kitas kūno vietas – ranką, nugarą, taip pat tai, kad jis po smūgių nugriuvo ant kieto betoninio pagrindo, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkesnių sužalojimų. Nurodo, kad iki sumušimo jis neturėjo sveikatos problemų, įvykio dieną turėjo tikslą grįžti į namus, buvo išsikvietęs taksi automobilį, tačiau buvo agresyviai sumuštas dienos metu, viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje, apysunkis nusikaltimas buvo padarytas be jokios priežasties, dėl žemų paskatų, demonstruojant žmogaus ir visuomenės negerbimą, siekimą priešpastatyti save aplinkiniams, kito asmens pažeminimą, pyktį. Teigia, kad nusikaltimas padarytas šaltakraujiškai, nes po nusikaltimo G. V. ir E. V. elgėsi ramiai, abejingai ir net ciniškai, kadangi nukentėjusįjį paliko gulėti be sąmonės, kruviną ant laiptų laiptinėje. Apelianto nuomone, šios aplinkybės atitinkamai atskleidžia G. V. ir E. V. asmenybes, tačiau teismas jų asmenybių išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste neatliko. Taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę G. V. neatsižvelgė į tai, kad G. V. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už analogišką nusikaltimą pagal LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., ir tai yra neigiamai jį charakterizuojanti aplinkybė, rodanti jo pavojingumą visuomenei ir tai, kad jo veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, taip pat nurodo, kad byloje nėra nustatyta nė vienos G. V. ir E. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jie nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje. Apelianto nuomone, nuteistųjų asmenybes charakterizuoja ir tai, kad jie neįvertino savo veikos pavojingumo, o ėmėsi visų įmanomų priemonių išvengti baudžiamosios atsakomybės: keitė parodymus, ieškojo asmenų, kurie patvirtintų jų susikurtus melagingus alibi, dėl to buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai R. B. ir R. P. pagal LR BK 235 str. 1 d. Nurodo, kad G. V. ir E. V. nesiėmė jokių priemonių atlyginti padarytą žalą, nors turi realias galimybes tai padaryti – abu dirba, gauna nuolatines pajamas, turi nekilnojamojo turto. Apelianto teigimu, visų aplinkybių visuma patvirtina, kad G. V. ir E. V. nepadarė jokių išvadų, kritiškai nevertina savo elgesio ir yra abejingi padarytų nusikaltimų padariniams. Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai paskyrė minimalų bausmės atidėjimo terminą – 1 metus, paskirdamas tik vieną įpareigojimą, kuris iš esmės yra formalaus pobūdžio, ir tokia bausme nebus pasiekti bausmės tikslai, taip pat pažymi, kad tokia bausmė ignoruoja ir jo interesus. Teigia, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, kad abu nuteistieji yra jauno amžiaus, yra užimti, tačiau neįvertino, kad ir jis (nukentėjusysis) yra jauno amžiaus, sveikata buvo sutrikdyta dėl nusikalstamos veikos, dėl to patyrė didelę žalą. Apeliantas mano, kad teismas, paskirdamas G. V. ir E. V. subendrintą 1 metų laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą 1 metamas, pažeidė LR BK 41 str. 2 d. 5 p., reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą.
Nurodo, kad teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį nuo 15 000 Lt iki 7000 Lt, neįvertino visų šiai žalai apskaičiuoti reikšmingų aplinkybių ir nustatė per mažą neturtinės žalos dydį. Teigia, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas H. D. paaiškino, kad patyrus tokią traumą, yra liekamieji reiškiniai. Nurodo, kad patirtų sužalojimų pasekmes jis jaučiu iki šiol, dėl to gydėsi ir teismui pateikė tai patvirtinančius dokumentus, baiminasi dėl ateities - kaip kūno sužalojimai paveiks tolimesnę mano sveikatą, susirūpinęs savo fiziniu ir dvasiniu saugumu, išgyvenimai buvo sukelti dėl gyvybiškai svarbių dalykų- sveikatos sužalojimo. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, o esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Nurodo, kad dėl sumušimo jį ir dabar vargina galvos skausmai, galvos svaigimas, ūžimas, nerimas, sutrikęs miegas, nuolat jaučia bendrą silpnumą, darbingumo sumažėjimą, nuotaikos pokyčius, dėl visų sukeltų neigiamų pokyčių jo sveikatai ir patirtų išgyvenimų sumažėjo ir bendravimo galimybės. Mano, kad teismas neatsižvelgė į dėl G. V. ir E. V. padarytos žalos ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo jam sukeltus padarinius – patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, gydimosi trukmę ir dėl to patirtus nepatogumus. Taip pat mano, kad teismas neįvertino žalą padariusio asmens turtinės padėties, kadangi sužalojimus padarė du asmenys – G. V. ir E. V., – kurie dirba, turi nuolatines pajamas, abu jauni, darbingo amžiaus, turi nekilnojamo turto, neturi šeimų, neišlaiko mažamečių asmenų, todėl, apelianto nuomone, 15 000 Lt neturtinės žalos dydis būtų protinga nukentėjusiojo ir kaltininkų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už jo patirtus dvasinius išgyvenimus, skriaudą, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus.
Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros ir nukentėjusiojo skundus tenkinti, nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašė skundus atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Išnagrinėjus bylos medžiagą matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, G. V. ir E. V. nuteisti pagrįstai, jų veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota, skirdamas bausmes teismas vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais ir paskyrė tinkamas bausmes.
Susipažinus su prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniais skundais, darytina išvada, kad apeliantai ginčija skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtų bausmių už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą dydį, taip pat mano, kad bausmių vykdymo atidėjimo terminas yra per trumpas, o nukentėjusysis nesutinka ir su tik iš dalies tenkintu civiliniu ieškiniu neturtiniai žalai atlyginti.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. V. ir E. V. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį nuteistiesiems, teismas įvertino nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimu, numatytu BK 138 str. 2 d. 8 p., buvo sukelti padariniai, sužalotas žmogus, smurtauta be dingsties, nuteistieji padarė kvalifikuotą nusikaltimą – veika padaryta iš chuliganiškų paskatų, kas rodo didesnį veikos pavojingumo laipsnį, taip pat įvertino tai, kad nėra nustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupėje. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad abu kaltinamieji anksčiau neteisti. G. V. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, teritorinės policijos įstaigos pareigūno charakterizuojamas teigiamai, į policijos profilaktines įskaitas neįrašytas. E. V. baustas administracine tvarka, teritorinės policijos įstaigos pareigūno charakterizuojamas teigiamai, į policijos profilaktines įskaitas neįrašytas. Atidėdamas paskirtos bausmė vykdymą ir paskirdamas įpareigojimus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jauną kaltinamųjų amžių ir užimtumą ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų bei turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Prokuroro ir nukentėjusojo įsitikinimu, teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, už nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 2 d. 8 p., šių straipsnių nuostatas pažeidė, o nukentėjusysis, nesutikdamas su paskirtomis bausmėmis, savo prašymą skirti didesnes laisvės atėmimo bausmes argumentuoja ir tuo, kad, jo teigimu, nuteistieji nepadarė jokių išvadų, kritiškai nevertino savo elgesio, yra abejingi padarytos nusikalstamos veikos padariniams. Prokuroras ir nukentėjusysis apeliaciniais skundais už šios nusikalstamos veikos padarymą prašo nuteistiesiems paskirti laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai būtų viršijantys sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad G. V. ir E. V. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, nusikaltimai padaryti tą patį vakarą prieš vieną nukentėjusįjį, nuteistieji nusikaltimų padarymo metu neturėjo teistumo. LR BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. LR Baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų.
Taigi, apylinkės teismas nuteistiesiems paskyrė sankcijoje numatytą bausmę. Aplinkybė, kad nuteistiesiems nebuvo nustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o buvo nustatyta viena sunkinanti aplinkybė, nėra absoliuti sąlyga jiems skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, kadangi, kaip minėta, jie buvo teisiami pirmą kartą, jų asmenybės nėra apibūdinamos neigiamai, išskyrus tai, kad E. V. turi galiojančių administracinių nuobaudų, jie turi nuolatines gyvenamąsias vietas, dirba ir mokosi.
Nepagrįstas apeliantų argumentas, vadovaujantis LR BK 61 str. 2 d., skirti nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, viršijančias sankcijų vidurkį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad LR BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas bausmes nuteistiesiems skyrė motyvuotai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad LR BK 61 str. 2 d. reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad bausmės vykdymo atidėjimo terminas priklauso nuo teismo skiriamos bausmės dydžio ir negali būti trumpesnis nei vieneri metai ir ilgesnis negu treji matai (LR BK 75 str. 1 d.). Pažymėtina, kad visos formalios BK 75 straipsnyje nustatytos sąlygos bausmės vykdymui atidėti buvo nustatytos. To neneigia ir apeliantai, todėl šiuo atveju, nustačius, kad paskirtos tinkamos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės nuteistiesiems ir nustačius, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra pagrindo manyti, kad LR BK 75 straipsnio nuostatos buvo pritaikytos netinkamai. Taip pat, kaip minėta anksčiau, kolegija pažymi, kad ne tik bausmės, bet ir teismo įpareigojimų skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, kuriuos teismas parenka atsižvelgdamas į jų tikslingumą, įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam. Šiuo atveju paskirtas nuteistiesiems įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, yra tinkamas ir jo keisti į nukentėjusiojo nurodytus įpareigojimus nėra pagrindo.
Tai, kad nuteistieji neprisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, kritiškai nevertino savo elgesio nėra pagrindas jiems skirti didesnes laisvės atėmimo bausmes ir pakeisti teismo nustatytus įpareigojimus, juo labiau, kad BPK nuostatos leidžia įtariamiesiems (kaltinamiesiems) pasirinkti, kokius parodymus duoti. Parodymų davimas yra kaltinamojo gynybos priemonė. Vertinant nusikaltimų padarymo aplinkybes, kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, praėjus beveik penkioms valandoms po įvykio jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,26 promilės), nukentėjusysis sunkiai prisiminė įvykio aplinkybes ir iškart po įvykio atvykusiems pas jį policijos pareigūnams painiojosi pasakodamas, kas jam nutiko ir kur tai atsitiko (1 t., 16 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojos Z. A., E. A., R. J. nurodė, kad nukentėjusysis iškart po įvykio buvo agresyviai nusiteikęs, keikėsi ir grasino (3 t. 97–99 b. l.), ir tai leidžia abejoti nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginiais, kad tik nuteistieji elgėsi agresyviai.
R. J. apeliaciniu skundu prašo priteisti solidariai iš G. V. ir E. V. 15 000 Lt jo naudai patirtai neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, jog teismas nepagrįstai jam priteisė tik 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo teisėtas ir pagrįstas, padidinti neturtinės žalos dydį šioje byloje nėra jokio pagrindo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (LR BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2004 m. vasario 18 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-16/2004).
Civilinis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, teismas privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartis, bylos Nr. 2K-669/2006).
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajam R. J. 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pakankamai įvertino visus neturtinės žalos dydžio įvertinimui reikšmingus kriterijus.
Iš byloje medžiagos matyti, kad nukentėjusysis R. J. ikiteisminio tyrimo metu pareikštu civiliniu ieškiniu jam padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 litų, teisminio nagrinėjimo metu šią žalą padidino iki 15 000 litų. Nukentėjusysis nurodė, kad jį kamuoja galvos svaigimas, ūžimas, nerimas, sutrikęs miegas, nuolat jaučia bendrą silpnumą, sumažėjo darbingumas, atsirado nuotaikos pokyčiai, o dėl patirtų neigiamų pasekmių sveikatai ir patirtų išgyvenimų sumažėjo ir bendravimo galimybės. Padidintą neturtinės žalos dydį motyvavo tuo, kad, nors sveikata yra pagerėjusi, tačiau kartojasi galvos skausmai, kurių iki traumos nebuvo, girdisi ūžimas ausyse, atsirado nesaugumo jausmas, yra priverstas gyventi su šiais nepatogumais, lankytis pas gydytojus, gerti vaistus.
Teisminio nagrinėjimo metu civiliniam ieškiniui pagrįsti buvo išreikalauta iš V. S. įmonės ir Šiaulių ligoninės konsultacinės poliklinikos nukentėjusiojo ligos istorijų kortelės, iš kurių matyti, kad pas medikus nukentėjusysis dėl jo ieškinyje nurodytų negalavimų lankėsi 2010-07-15 prieš 2010-12-06 civilinio ieškinio pateikimą, po to pas medikus dėl minėtų negalavimų lankėsi tik prieš pat patikslinto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos pateikimą teismui, t. y. 2011-03-31. Taip pat iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusysis teismui pateikė įrodymus tik apie tai, kad vaistus, reikalingus gydytis jis pirko 2010-07-15 (1 t., 119 b. l.), o kiti vaistai buvo pirkti tik 2011-03-30 (3 t. 93 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad medicininiai dokumentai nepatvirtina, jog dėl nustatytų nukentėjusiojo sveikatos sutrikimų pastarasis turėjo intensyviai gydytis, nuolat lankytis pas gydytojus, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuolatinį medikamentų vartojimą, ką R. J. nurodo apeliaciniame skunde.
Kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis R. J. patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, taigi, neturtinę žalą. Ši žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniais G. V. ir E. V. veiksmais. Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių kokius nors liekamuosius nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų reiškinius, taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl nustatytų nukentėjusiojo sveikatos sutrikimų būtų pablogėjusios jo bendravimo galimybės, sumažėjęs darbingumas, atsiradęs nesaugumo jausmas.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija pažymi, kad apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis R. J. – 7000 Lt – yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms apeliantų skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. J. apeliacinius skundus atmesti.