Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas sienos nuo drėgmės buvo pasidengusios grybeliu, pelėsiu, langų rėmai buvo išlaužyti, per tarpus pūsdavo vėjas, gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų ir graužikų. Nuo drėgmės pelydavo drabužiai, skleidė blogą kvapą, todėl pareiškėjas jautė pažeminimą, nervinosi. Nebuvo kur susidėti asmeninių daiktų, todėl drabužius teko laikyti po lova. Dėl to pareiškėjas daug nervinosi, depresavo, jautė orumo pažeminimą, nes laikant drabužius po lova jie greitai sudrėkdavo ir supelydavo.

Būnant 17 būryje pareiškėjui teko naudotis tualetu visiems nuteistiesiems matant, nes tualeto kabinos atskirtos tik pakabinamomis užuolaidomis, kurios neužtikrino privatumo atliekant gamtinius reikalus, nes kabinos įrengtos viena prie kitos. Todėl pareiškėjui teko tualetu naudotis naktį. Taip pat nebuvo suteikta galimybė po sporto nusiprausti karštu vandeniu. Į dušą leisdavo vieną kartą per savaitę 15 minučių. Sanitariniame mazge prausykloje nebuvo įrengta veidrodžių, taip pat nebuvo įrengta vandens šildytuvų. 17 būrio virtuvėje nebuvo įrengta kriauklė, nebuvo kur išsiplauti indus. Ant langų nebuvo užuolaidų, kad būtų užtikrinta apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių. Lovos buvo surūdijusios. Dėl Alytaus PN neteisėtų veiksmų ir nežmoniškų kalinimo sąlygų pareiškėjas buvo susirgęs TBC liga ir buvo išvežtas gydytis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 9 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje pateikti įrodymai (b. l. 8, 13, 14) patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 17 būrį, 5 miegamąjį, kuris yra 37,06 kv. m ploto, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, pareiškėjui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą teigia, jog miegamųjų vietų buvo dvigubai daugiau nei nurodo atsakovas (b. l. 65). Atsakovo atstovas, pareiškėjo nurodomoms aplinkybėms paneigti pateikė papildomus įrodymus (b. l. 69–94), kurie patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu 17 būrio 5 miegamajame gyveno ne daugiau kaip 8 nuteistieji. Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, be to, teismui pateiktame 2019 m. sausio 7 d. skunde pareiškėjas nurodo, jog 17 būrio 5 sekcijoje buvo 8 vietos (b. l. 3). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių ir gyvenamųjų patalpų plotus, todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais ir prieštaringais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje veisėsi graužikai ir tarakonai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos sutartys (b. l. 27 – 31) dėl deratizacijos ir dezinsekcijos darbų teikimo Alytaus PN gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Pateikti įrodymai (b. l. 40 – 45, 51, 52 – 62) patvirtina, kad darbai pagal sutartis buvo atliekami, taip pat ir 17 būryje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl patalpose esančių parazitų atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 17 būrio 5 miegamajame buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis, langų rėmai buvo išlaužyti, lovos surūdijusios.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus PN vėdinamos pro atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo aktas Nr. PA.1-309 (b. l. 32 – 35). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose bei pelėsio kaupimosi. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji (b. l. 9). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, langų ir lovų būklę, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo akte Nr. PA.1-309, kuris buvo surašytas atlikus visų Alytaus PN patalpų patikrinimą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Be to, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl patalpų drėgmės, blogos langų būklės, surūdijusių lovų dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad šiltu dušu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, prie sporto salės nebuvo dušo, todėl pareiškėjas negalėjo nusiprausti po sporto, būrio prausykloje nebuvo vandens šildytuvo.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo į bylą pateikti įrodymai (b. l. 36). Teismas pažymi, jog teisės aktuose nenumatytas šilto vandens tiekimas (šildytuvų įrengimas) bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausyklose.

Minėtame teisės akte nėra numatyta reikalavimo įrengti prie sporto salės dušą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestautina, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo trukdžių apsiprausti po sporto būrio prausykloje bei, kaip minėta, nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniame mazge esančiame tualete nebuvo užtikrinamas privatumas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad 17 būrio sanitariniame mazge tualetai yra atskirti 1,5 m sienelėmis (b. l. 9). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 16.5 punkte numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms įrengta vieta. Taisyklių 13.5 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis.

Pareiškėjas iš esmės neneigia atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad tualetai atskirti dalinėmis pertvaromis, be to, skunde nurodo, kad 17 būrio tualeto kabinos atskirtos dar ir pakabinamomis užuolaidomis (b. l. 3). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi, įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Alytaus PN veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su baldų trūkumu gyvenamojoje patalpoje, nurodydamas, kad nebuvo susidėti asmeninių daiktų, ant langų nebuvo užuolaidų, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžių, virtuvėje nebuvo įrengtos kriauklės.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog 17 būrio 5 miegamasis buvo aprūpintas baldais ir kietuoju inventoriumi, vadovaujantis Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma“. Taip pat nurodė, kad 17 būrio virtuvėlėje pareiškėjas galėjo išsiplauti indus po valgio, o sanitariniame mazge įrengtas veidrodis (b. l. 9 – 10), tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, tai iš esmės leistų konstatuoti šiuo aspektu Aprūpinimo normų pažeidimą, tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, o šie nereagavę į jo nurodytus pažeidimus, todėl jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl baldų trūkumo, užuolaidų gyvenamojoje patalpoje, veidrodžių sanitariniame mazge, kriauklės virtuvėlėje nebuvimo negali būti pripažinti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.