- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-662-219-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Telšių apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-253-355/2005 pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovei Telšių apskrities viršininko administracijai dėl vilkinimo atlikti veiksmus, įpareigojimo, sprendimo panaikinimo, žalos bei delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. M. skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti Telšių apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Institucija) įvykdyti 1995 m. lapkričio 15 d. Telšių apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. 78-4020 galiojantį 3.1.4 punktą, kuriame numatytas nuosavybės atkūrimo būdas – išpirkti 22,85 ha žemės plotą, išmokant nominalios vertės 219360 litų kompensaciją pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas (taikant koeficientą 1,6), vykdant šį sprendimą išmokėti už laikotarpį 1996-2005 m. 168738 litų kompensaciją, 9041,70 litų palūkanų ir 50000 litų neturtinės žalos, 50622 litus išmokant laike 3 metų lygiomis dalimis kasmet. Panaikinti 2005 m. kovo 25 d. Telšių apskrities viršininko sprendimą Nr. 78-14662 kaip prieštaraujantį 1995 m. lapkričio 15 d. sprendimui Nr. 78-4020, priteisti 24500 litų materialinę žalą bei 1500 litų teismo išlaidų, susijusių su skundo surašymu.
Paaiškino, kad Institucijos 1995 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 78-4020 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę – 26,70 ha, grąžinant natūra 3,85 ha žemės ir išperkant 22,85 ha bendros 137100 litų vertės turėtos žemės plotą, išduodant akcijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 11 d. panaikino šio sprendimo dalį, kuria nuspręsta už 22,85 ha žemės jai kompensuoti išduodant akcijas. Šis sprendimas liko galioti ir jai turėjo būti išmokėti pinigai už žemę tokiu dydžiu ir tvarka, koks buvo numatytas sprendimo priėmimo metu, tačiau atsakovė nevykdo savo anksčiau priimto sprendimo, nors privalo tai daryti. Esant galiojančiam sprendimui, atsakovė 2005 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 78-14662 nusprendė atkurti jai nuosavybę į 20,38 ha žemės, išmokant kompensaciją pinigais 87186 litus, o į 2,47 ha žemės nuosavybę atkurti vėliau, pasirinkus atkūrimo būdą. Tuo ne tik sumažino kompensuojamos žemės plotą, tačiau ir pačios kompensacijos dydį. Nurodė, kad buvo paėmusi iš Žemės ūkio banko 18 tūkstančių litų paskolą, tačiau dėl ilgalaikio atsakovo neveikimo grąžinant žemę, patyrė 24500 litų materialinę žalą, kurią taip pat prašė priteisti iš atsakovės. Teisme prašė palūkanų sumą sumažinti iki 4400 litų, nes skaičiavimuose įsivėlė klaida.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu R. M. skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nurodė, kad priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį 1995 m. lapkričio 15 d. atsakovės sprendimas Nr. 78-4020 liko galioti tik dalyje dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į 25,70 ha žemės, tačiau nebeliko jo pagrindo – nuosavybės atkūrimo būdo, be to, buvo išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl 18 000 litų kreditorinio įsiskolinimo įskaitymo į valstybės skolą, palūkanų ir delspinigių priteisimo, todėl šį reikalavimą teismas atmetė. Atkreipė dėmesį, kad naikinant 1995 m. lapkričio 15 d. Telšių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 78-4020 3.1.4 punktą, nei vienas teismas nepasisakė dėl kompensavimo pinigais, tik įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti kompensavimo būdo klausimą. Konstatavo, kad kai nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procese iki priimant galutinį sprendimą keičiasi įstatymai, taikomas įstatymas, galiojantis galutinio sprendimo priėmimo metu. Nurodė, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo komisijos posėdžio 2005 m. kovo 10 d. protokolo Nr. 39 matyti, jog R. M. piniginė kompensacija už žemę bus išmokama indeksuojant 1,6 indeksu ir sudarys 139498 litus, kas yra daugiau už 1995 m. numatytą kompensaciją akcijomis, todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 78-14662.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtinos pagal sprendimo priėmimo metu galiojančius teisės aktus, o valstybės išperkamos žemės vertė turi būti apskaičiuota vadovaujantis valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, kadangi 1995 m. lapkričio 15 d. atsakovės sprendimas Nr. 78-4020 kompensacijos būdo nustatymo dalyje teismų pripažintas negaliojančiu. Pabrėžė, kad pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo tvarką išperkamos žemės ha kaina yra ne 6000, o 3000 litų už ha.
Konstatavo, kad atsakovė sprendimų priėmimo nevilkino, savalaikiai informuodavo pareiškėją apie pasikeitimus dėl kompensacijos būdo, atliekamus veiksmus dėl atsiskaitymo už valstybės išperkamą žemę. Nesant atsakovo kaltų veiksmų, negalima ir jo turtinė, neturtinė atsakomybė bei delspinigiai.
III.
Pareiškėja R. M. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.
Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, peržengdamas jos skundo reikalavimus, priėmė Konstitucijos 5, 23, 29 ir 120 straipsnius pažeidžiantį sprendimą, įteisindamas Institucijos sprendimą, ir neteisėtai iš jos atimdamas 77392 litus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
R. M. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-253-355/2005. Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje priėmė 2005 m. rugsėjo 19 d. Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. pateikė teismui prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 1 d. nutartimi termino apeliaciniam skundui paduoti neatnaujino. Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą tik 2009 m. balandžio 9 d. Prašymą atnaujinti procesą grindžia aplinkybėmis, kurios nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Prie prašymo atnaujinti procesą pareiškėja pridėjo dokumentus, kuriuose informacijos su tokiomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis taip pat nėra. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nepateikia jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Todėl, nagrinėjamu atveju ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino eigos pradžia laikytina diena, kai, vadovaujantis ABTĮ 96 straipsniu ir 127 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, kuris šioje byloje buvo galutinis, t. y. 2005 m. spalio 4 d. R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2009 m. balandžio 9 d., praėjus daugiau kaip 3 metams po byloje priimto galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo, t. y. praleidusi ABTĮ 156 straipsniu nustatytą prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.
Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino atnaujinimo klausimas šiuo atveju iš esmės negali būti sprendžiamas, nes šiuo atveju taikytinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytas galimybės atnaujinti prašymo padavimo terminą apribojimas. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalį prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalimi, 159 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-253-355/2005 pagal pareiškėjos R. M. skundą ir patikslintus skundus atsakovei Telšių apskrities viršininko administracijai dėl atsakovės vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtinus veiksmus, įpareigojimo juos atlikti, sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos bei delspinigių priteisimo, teismo išlaidų atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.