Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams R. M., V. M. dėl skolos priteisimo, ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl sutarties nutraukimo, išvadą teikiančios institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Ieškovė motyvuoja, kad atsakovei įsigijus butą, kuriame buvo šilumos tiekimo įrenginiai, buvo sudaryta šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis su ieškove, kuri iki šiol neva naudojasi ieškovės tiekiama šiluma. Tačiau ši sutartis, kurios ieškovė tinkamai nevykdė ir pažeidinėjo, yra nutraukta nuo 2010 m. rugpjūčio 31d., nes byloje yra pateikti įrodymai ir pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovės butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2010 m. rugpjūčio 31d. Todėl teismo sprendimas sudarė sąlygas ieškovei nepagristai praturtėti. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės, kaip iš šilumos energijos vartotojos, įsiskolinimą už šilumos energiją, kurios ji faktiškai nesuvartojo, netinkamai taikė materialines teises normas ir nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, todėl toks sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagristas.

Kadangi atsakovė visiškai nenorėjo keisti savo sutarties šalies - Vilniaus miesto savivaldybės įmonės " Vilniaus šilumos tinklai", įmone- UAB „ Vilniaus energija", kuri yra atsakovei yra nežinoma įmonė, savo veiklą pradėjusi nuo bandymo apgaule tiekti šilumą vartotojams ir su kuria atsakovė nėra sudariusi jokios sutarties, nėra įsitikinusi jos paslaugų tinkama kokybe, todėl sumažėja vartotojui suteikiamos garantijos. Todėl atsakovės reikalavimai mokėti už prieš vartotojo valią patiektą šilumą nesant sudarytos sutarties ne tik prieštarauja CK 6.368 straipsniui, draudžiančiam tiekti daiktus vartotojui be vartotojo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti ir, jeigu vartotojui buvo pateikti daiktai be vartotojo sutikimo, vartotojas gali jais naudotis savo nuožiūra neatlygintinai, bet ir teisiniam principui, kad iš neteisės (šilumos tiekimo esant draudimui tai daryti) negali atsirasti teisė (sutartiniai santykiai).

Pirmos instancijos teismo sprendime iš esmės teigiama, kad atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų įteisinimas turėtų vykti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ginčo santykiams iš esmės taiko tik poįstatyminių teisės aktų - Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių" ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių" teisės normas, neatsižvelgdamas į šių taisyklių paskirtį. Šių taisyklių paskirtis yra reglamentuoti tik šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, o ne šildymo būdo keitimą, kuris gali būti reglamentuotas tik Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.). Todėl buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, nes tai nėra jų paskirtis, o Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai. Statybos darbus reglamentuoti yra įgaliota tik Aplinkos ministerija, todėl bet kokie Ūkio arba Energetikos ministerijų bandymai ne pagal kompetenciją reglamentuoti statybos darbus yra neteisėti ir niekiniai bei nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis nustato, kad buto šildymo būdas keičiamas tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o ne Ūkio arba Energetikos ministerijų priimtų poįstatyminių teisės aktų tvarka, kurie priimti neteisėtai. Viešojoje teisėje galioja principas „galima tik tai, kas leidžiama", o reglamentuoti šildymo pakeitimą būdą leidžiama tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kurią detalizuoti gali tik Aplinkos ministerija. Statybos įstatymas ir jį reglamentuojantis Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys", numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui, kuriem nėra reikalingas joks projektas, leidimas arba sutikimas, ypač kai darbai atliekamai ne bendro naudojimo patalpose, o privačiame bute. Todėl atsakovės bute buvo teisėtai ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų buvo išmontuoti buto centralizuoto šildymo vartotojo įrenginiai (šildytuvai) atliekant tik paprastojo remonto darbus, kuriems nenumatytas ir neišduodamas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Šiems darbams nereikalingas nei projektas, nei statybos leidimas.

Už bute esančių centrinio šildymo vamzdžių, taip pat radiatorių tvarkingumą yra atsakingi tik to buto savininkai, kurie sutrukus vamzdžiams patys turi prisiimti kylančias pasekmes (LAT c.b. Nr. 3K-3-483/2005). Tai reiškia, kad bute esantys centrinio šildymo šildytuvai ir vamzdynai yra atskiroji vartotojo inžinerinė sistema, o ne bendrojo naudojimo inžinerinė sistema. Pažymėtina, kad per atsakovės butą einantys du magistraliniai bendro naudojimo šildymo sistemos vamzdžiai (nuo kurių buvo išmontuoti radiatoriai) yra tinkamai, reikiama medžiaga izoliuoti, apšiltinti ir uždengti apsauginėmis nenuimamomis konstrukcijomis su revizinėmis angomis, jų skleidžiama šiluma į atsakovės butą nepatenka, todėl nėra vartojama, šiais vamzdžiai atsakovės kaimynai ir toliau gauna ieškovės tiekiamą šilumą. Atsakovė buvo visiškai atsiskaičiusi ieškovei už šilumos energiją, patiektą iki atsakovės buto atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos 2010 metais. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės gyvenamojo namo kitų butų ir patalpų savininkai sutiko su atsakovės buto atjungimu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nekėlė klausimo, kad sutarties dėl ieškovų buto šildymo nutraukimas padarys jiems žalos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams, kurie net nėra įtraukti trečiaisiais asmenimis šioje byloje, akivaizdžiai pripažįstant, kad atsakovės atliktas atjungimas nepažeidžia bendraturčių teisių.

Šioje byloje turi būti taikomos ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatos. Per prašomą priteisti laikotarpį buvęs abonentas, kuris buvo ir paslaugos vartotojas, šilumos energijos nenaudojo, nes šildėsi alternatyviu vietinio šildymo būdu elektra. Vartotojas turi pareigą apmokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, tai iš buvusio abonento negali būti išieškomas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją. Tai prieštarautų Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra, šiame įstatyme įtvirtintai įstatymo leidėjo valiai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar paslaugą.

Pirmos instancijos teismas nepagristai ir neteisėtai sprendime priteisė atsakovei sumokėti ieškovas neteisėtai ir nepagristai paskaičiuotus delspinigius nuo visos ieškinio sumos, nors delspinigiams numatyta šešių mėnesių senatis, kurią atsakovė prašo taikyti. Civilinis kodeksas numato, kad mokėjimams esant periodiniams, senatis pradedama skaičiuoti kiekvieną dieną nuo kiekvienos įmokos, taigi delspinigiai gali būti skaičiuojami tik nuo sumos už šildymą už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pateikimo, o ne nuo visos ieškinio sumos. Dar daugiau, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims" ir jį reglamentuojantis Vyriausybės 1996-01-25 nutarimas Nr. 124 dėl delspinigių skaičiavimo tokį delspinigių dydį numato tik valstybės ir savivaldybės įmonėms už teikiamas paslaugas, o ieškovas yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri teikia ne paslaugas, o tiekia prekes - šilumą. Todėl šis įstatymas netaikytinas, nes viešojoje teisėje galioja principas - galima tik tai, kas leidžiama. Pagal analogiją specialiosios teisės normos nėra taikomos. Be to, teismo priteisti delspinigiai nebuvo numatyti jokioje šilumos vartojimo sutarties nuostatoje, o Ūkio ministro patvirtintos standartinės šilumos vartojimo sutarties sąlygos nesuteikia teisės šilumos tiekėjui skaičiuoti delspinigius.

Teismas pažeidė teisės būti išklausytam (audiatur et altera pars) principą, kuris atskleidžiamas CPK normų reglamentuojamoje teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarkoje (CPK 117-134 straipsniai). Jis neatsižvelgė į nurodytas procesinės teisės normas, nes atsakovams ( atsakovų atstovui) nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Teismo šaukimas atsakovams ( atsakovų atstovui) nebuvo įteiktas asmeniškai. Nurodytas procesinės teisės normos pažeidimas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kartu tai reiškia asmens teisės į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme due process principo pažeidimą.

2002-02-01 tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai", Vilniaus miesto savivaldybės, bendrovės „Dalkia" ir nuomininko UAB „Vilniaus energija" pasirašytos nuomos sutarties (toliau - Nuomos sutartis) pagrindu UAB „Vilniaus energija" perėmė visas SP AB „Vilniaus šilumos tinklai" kaip centralizuotos šilumos energijos tiekėjos Vilniaus mieste funkcijas, teises ir pareigas. Remiantis nuomos sutarties 10.1 bei 10.2 punktais UAB „Vilniaus energija" turi teisę ir pareigą tiekti šilumos energiją bei teisę gauti pajamas. Vykdant nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai" ir UAB „Vilniaus energija" pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, pagal kurios 1.1 punktą prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Tiek apie priimtą 2002-01-09 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 477, tiek apie sudarytą nuomos sutartį buvo viešai skelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Be to, nuo 2003-07-01 įsigaliojusio Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka šilumos tiekimo licencija (kuri galima tik vienam šilumos tiekėjui toje pačioje teritorijoje) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos buvo išduota ne bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai", tačiau šilumos tiekėjui Vilniaus mieste UAB „Vilniaus energija".

CPK 306 str. 2 d. numatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad jokios faktinės aplinkybės ir (ar) teisiniai argumentai dėl esą apgaule sudaryto sandorio nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Teiginys, jog atsakovai nebuvo sudarę su ieškove jokių sutarčių yra visiškai nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog poįstatyminiai teisės aktai, reguliuojantys atsijungimo nuo šildymo sistemų tvarką, yra neteisėti. Pažymime, kad teisės aktų konstitucingumo ir (ar) teisėtumo klausimus nagrinėja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Sprendime minimi poįstatyminiai teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais įstatymams. Todėl atsakovų argumentai esą ginčo atveju pritaikyti teisės aktai yra „neteisėti" yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Remiantis CK 6.37 str., 6.210 str. ieškovei iš atsakovų priteistinos tiek materialiosios, tiek procesinės palūkanos. Kadangi atsakovė yra praleidusi terminą apmokėti už šilumos energiją, tai iš jos ieškovės naudai pagrįstai priteistos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 str. 1 d., Standartinių sąlygų 48 p.). Taigi, apeliacinio skundo argumentai, dėl esą nepagrįstai priteistų delspinigių yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo šaukimas atsakovams ir jų atstovui nebuvo įteiktas asmeniškai ir tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas. Manome, kad toks teiginys yra nepagrįstas. Teismas sprendime nurodė, kad procesiniai dokumentai pagal LR CPK 121 str. 1 d. siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Dar daugiau, atsakovai yra atstovaujami advokato - savo srities profesionalo - privalančio laikytis procesinių pareigų bei jas išaiškinti savo atstovaujamiesiems. Taigi, šiuo atveju procesiniai dokumentai, teismo sprendime pagrįstai laikyti tinkamai įteiktais pagal LR CPK 121 str. nuostatas, taigi argumentai dėl procesinės teisės pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apelianto argumentas, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, yra pagrįstas.

Teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas teisės būti išklausytam principas, paneigiama teisė į tinkamą procesą, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo bei kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. N. M., bylos Nr. 3K-3-681/2006; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. P. ir kt. v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-193/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje tvarką bei nepranešė apeliantui tinkamai apie bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą (CPK 124 str., 329 str. 3 d.).

Pagal bendrąją taisyklę (CPK 232 straipsnis) parengiamajame teismo posėdyje teismas, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, kurioje nurodomas teismo posėdžio laikas ir vieta, taip pat pavedimai išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt.

Tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės tuoj po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties (CPK 231 str. 5 d.). Civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 234 str.). Toks pranešimas šiuo atveju reiškia informavimą būtent apie bylos nagrinėjimą teisme iš esmės. Aiškinant šias proceso teisės normas sistemiškai, darytina išvada, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės iš karto, t.y. tuoj pat po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties, ir priimti teismo sprendimą, tačiau tik tada, kai parengiamajame teismo posėdyje dalyvavo visi dalyvaujantys byloje asmenys ar jų atstovai. Priešingu atveju teismas privalo priimti minėtą nutartį (CPK 232 str.) skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą CPK nustatyta tvarka, arba vadovautis CPK 230 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią dėl neatvykusios į parengiamąjį posėdį šalies, kuriai yra tinkamai pranešta, ir atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių.

Bylos esantys duomenys įrodo, kad 2011-12-01 vykusiame teismo parengiamajame teismo posėdyje buvo pranešta apie kito teismo parengiamojo posėdžio datą ir laiką – 2012-02-14, atsakovą atstovaujantis pagal sutartį advokatas R. S. (b.l.19) savo parašu patvirtino, kad jam apie paskirto 2012-02-14 parengiamojo posėdžio datą ir laiką yra pranešta tinkamai (b.l.35). 2012-02-14 parengiamojo teismo posėdžio protokole (b.l.71-72) fiksuota, kad į parengiamąjį teismo posėdį atvyko ieškovo atstovė, neatvyko atsakovai, atsakovo atstovas (teismo šaukimai grįžo neįteikti), bei išvadą duodančių institucijų atstovai. Pirmosios instancijos teismas, nedalyvaujant apeliantui, 2012 m. vasario 14 d. posėdyje nutarė pradėti bylos nagrinėjimą iš esmės ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas parengiamojo teismo posėdžio metu turėjo teisę pradėti žodinį nagrinėjimą ir išnagrinėti bylą iš esmės, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje numatytos konkrečią procesinę bylos padėtį įtvirtinančios nutarties tik tokiu atveju, jei parengiamajame teismo posėdyje būtų dalyvavę visi dalyvaujantys byloje asmenys ar jų atstovai. Kadangi dalyvaujantys byloje asmenys tiek 2011-12-01 parengiamojo teismo posėdžio protokoline nutartimi dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo 2012-02-14 datai, tiek teismo pranešimais (b.l.66-70) buvo informuoti apie vyksiantį parengiamąjį teismo posėdį, bylos išnagrinėjimas teismo posėdyje iš esmės vertintinas kaip bylos išnagrinėjimas apeliantui tinkamai nepranešus apie teismo posėdį. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė asmens teisę į teisingą procesą, bei CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šalies procesines teises, įgalinančias ginti savo poziciją ir siekti teisingo teismo sprendimo, o taip pat padarė absoliutų procesinės teisės normos pažeidimą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Apeliantas šia aplinkybe remiasi apeliaciniame skunde. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos.