Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-04 · Administracinė byla Nr. I-3933-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-04
Bylos Nr.
I-3933-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04169-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
D. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3933-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04169-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – LR SAM), priteisti po 3 000 (tris tūkstančius) Eur, iš viso 6 000 Eur, neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškino, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI), kurio kamerose nebuvo įrengtų peleninių rūkantiems asmenims. Kadangi teisės aktai nenumato tokio reikalavimo, pareiškėjas kreipėsi dėl Departamento bei LR SAM neveikimo, kuris pasireiškė nepriimant atitinkamo teisės akto bei nepapildant jau egzistuojančių teisės aktų, reglamentuojančių tardymo izoliatorių įrengimą. Dėl to Šiaulių TI neturėjo teisinio pagrindo kamerose įrengti peleninių. Taip, anot pareiškėjo, nebuvo sudaroma saugi sveikatai aplinka. Iš Šiaulių TI laikomų asmenų reikalaujama laikytis higienos reikalavimų, tačiau patiems pasidarius pelenines, skiriamos nuobaudos. Susiklosto situacija, kuomet teisės aktai leidžia kalinamiems asmenims įsigyti ir naudoti tabako gaminius, tačiau nenustato reikalavimo įrengti pelenines. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas rūkyti prie sanitarinio mazgo, kas kėlė diskomfortą. Pareiškėjas tokį valstybės institucijų neveikimą vertiną kaip Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 ir 138 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nurodė, kad dėl atsakovės atstovų neveikimo patyrė diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeidimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu, prašė už šiuos pažeidimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė kad nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

Paaiškino, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos neturtinės žalos prezumpcijos, todėl būtina įrodyti tokios žalos padarymo faktą bei kitas valstybės institucijos atsakomybės sąlygas. Tuo tarpu pareiškėjas tik apibūdina laikymo Šiaulių TI sąlygas. Pareiškėjo ir jo nurodytų institucijų nesieja jokie administraciniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu jis galėtų kelti reikalavimus. Be to, žalą darantys veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs. LR SAM neveikimas, nepriimant pareiškėjo nurodytų teisės normų, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, taip pat nėra ir priežastinio ryšio tarp menamo LR SAM neveikimo ir pareiškėjo apibūdintos žalos.

Teisės aktai įpareigoja LR SAM nustatyti darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus. Lietuvos higienos normos rengiamos pagal teisės aktais LR SAM suteiktus įgaliojimus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintus administracinio reglamentavimo principus. Pareiškėjo argumentai LR SAM atžvilgiu nėra grindžiami teisės normomis, įpareigojančiomis LR SAM vykdyti pareiškėjo nurodymas reguliavimo priemones.

Vadovaujantis teisės aktuose pateiktais apibrėžimais ir įtvirtintomis LR SAM funkcijomis, peleninių įrengimas nelaikytinas sveikatos saugos reikalavimu. Be to, tardymo izoliatoriai priskiriami Departamento normatyvinių statinio paskirties dokumentų normavimo sričiai. Pažymėjo, kad Kalinamų asmenų aprūpinimas inventoriumi, reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepimą į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka bei paaiškino, kad pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio, įrodymais nepagrįsti paaiškinimai dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nenurodė, kaip grindžiamas padarytos žalos dydis, neapibūdino priežastinio ryšio tarp žalos ir pasekmių. Be to, siekiant konstatuoti neturtinę žalą, neigiamas poveikis asmeniui turi būti pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis. Būtina nustatyti realius pareiškėjo patirtus tęstinius dvasinius išgyvenimus. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo sudaromos išimtinai blogos sąlygos, ar buvo siekta jį kankinti, nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat teisės aktai nenumato reikalavimo, kad tardymo izoliatorių areštinėse būtų įrengtos ar išduodamos peleninės. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015-09-09 raštu buvo informuotas apie galimybę įsigyti peleninę nuteistųjų parduotuvėje. Jeigu parduotuvės prekių sąraše peleninės nėra, yra galimybė ją užsakyti, kaip užsakomą prekę, kuri pristatoma užsakiusiam asmeniui.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo, neįtvirtinančio reikalavimo tardymo izoliatorių kamerose išduoti peleninę.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai.

Pareiškėjas padavė skundą teismui dėl nepakankamo žmogaus orumui užtikrinti suėmimo vykdymo sąlygų reglamentavimo. Reikalavimus suėmimą vykdančioms įstaigoms, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – SVĮ). Pagal SVĮ 2 str. 1 dalį, suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Vadovaujantis SVĮ 3 straipsniu, tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. SVĮ 32 str. 1 d. 1 punkte įtvirtinta suimtųjų pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos. Suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas reglamentuojamas SVĮ 44 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo taisyklės), teisinis reglamentavimas nėra pakankamas, siekiant užtikrinti žmogaus orumo nežeidžiančias kalinimo sąlygas. Neturtinę žalą kildino iš LR SAM bei Departamento neveikimo, minėtuose tardymo izoliatorių įrengimą reglamentuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nenustatant reikalavimo, išduoti kalinamiems asmenims pelenines.

Tiek HN 76:2010 (galiojusi iki 2015-11-01), tiek Įrengimo taisyklės reglamentuoja tardymo izoliatorių kamerų įrengimo būtinuosius reikalavimus. HN 76:2010 skirta reglamentuoti bendruosius sveikatos bei saugos reikalavimus, siekiant užtikrinti sveikatai saugią aplinką. Teismo vertinimu, peleninės išdavimas nelaikytinas būtinuoju sveikatos bei saugos reikalavimu. Nelaikytina, kad neišdavus peleninės į kamerą, gali būti pažeidžiami sveikatos bei saugos reikalavimai. Tuo tarpu, Įrengimo taisyklėmis reglamentuojamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, siekiant užtikrinti žmogaus orumo nežeminantį komforto laipsnį. Teismo vertinimu, peleninė nėra būtina užtikrinti priimtinas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pažymėtina, kad rūkymas nelaikytinas svarbiu ir būtinu kiekvienam asmeniui, todėl ir patogių sąlygų rūkyti neužtikrinimas, pasireiškiantis peleninės nesuteikimu, nelaikytinas asmens garbės bei orumo pažeidimu.

Taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nustato tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų sąrašą, kaip vieną iš laikymo rėžimo elementų. SVĮ 32 str. 3 dalyje (nuo 2013-01-01 iki 2015-08-31 galiojusi įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad suimtiesiems draudžiama turėti BVK 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis. BVK 1 priede (galiojęs iki 2016-04-01) buvo pateiktas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas. Minėtame sąraše nebuvo numatyta, kad nuteistiesiems draudžiama turėti pelenines. Todėl negalima sutikti, kad nepakankamas teisinis reglamentavimas užkirto pareiškėjui kelią naudotis nuosava pelenine.

Dėl pareiškėjui padarytos žalos būtina pažymėti, kad LVAT laikosi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš nepatogumų, patirtų rūkant prie tualeto. Teismo vertinimu, rūkyti ar ne yra pareiškėjo asmenimis pasirinkimas, todėl negalima sutikti, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės išvengti minėtų nepatogumų. Be to, kaip jau buvo minėta, teisinis reglamentavimas nesudarė kliūčių pareiškėjui turėti nuosavą peleninę bei ja naudotis. Pažymėtina, kad pareiškėjui teisės aktai nedraudė pačiam pasidaryti peleninės. Todėl negalima sutikti, kad jam buvo sudarytos sunkiai įveikiamos kliūtys išvengti skunde teismui minimo garbės bei orumo pažeidimo. Taigi, vadovaujantis LVAT suformuluotais kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nelaikyti pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių TI pareigūnai atimdavo jų pačių pasidarytas pelenines bei skirdavo nuobaudas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad šie galimi pažeidimai pasireiškė dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, o ne Departamento ar LR SAM neveikimo. Šioje byloje sprendžiami klausimai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusių su minėtų institucijų neveikimu, poįstatyminiais teisės aktais neįpareigojant tardymo izoliatoriaus administracijos išduoti suimtiesiems asmenims pelenines, o ne dėl neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų. Todėl dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Šiaulių TI pareigūnų veiksmais, kliudant suimtiesiems naudotis pelenine, teismas nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovės Lietuvos valstybės atstovai Departamentas bei LR SAM poįstatyminiuose teisės aktuose neįtvirtinę reikalavimo tardymo izoliatoriaus kamerose laikomiems asmenims išduoti peleninės, neatėmė galimybės pareiškėjui naudotis pelenine bei nesukėlė jam dvasinių išgyvenimų, galinčių būti pagrindu neturtinei žalai priteisti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. P. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas