Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-245/2016

Teisėja Rasa Balsevičienė Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00601-2015-2

2016 m. birželio 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorėms Kristinai Mockienei, Linai Laurusevičienei, nuteistajam E. M., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d., ir jam paskirta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2015-02-15 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, kuria BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu subendrintos bausmės: prie 2012-11-23 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris subendrintas su 2012-02-21 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės iš dalies pridėta bausmė paskirta 2014-03-24 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, nustatytos galutinės subendrintos ir neatliktos bausmės dalimi - 1 m. 4 mėn. 23 d. laisvės atėmimo, taikant bausmių subendrinimą visiško sudėjimo būdu, ir E. M. paskirta subendrinta bausmė - 4 (keturi) metai 4 (keturi) mėnesiai 23 (dvidešimt trys) dienos laisvės atėmimo.

Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. M. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, jį suimant teismo salėje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė panaikinama.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. K., dėl kurio apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir prie savęs laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurios masė 0,6492 g, kurioje yra 0,1467 g gryno amfetamino, ir 2015-09-05, apie 21.05 val., prie 10-11 būrių vartelių minėtą psichotropinę medžiagą perdavė nuteistajam A. K., o pareigūnai iškart nuteistąjį A. K. sulaikė ir minėtą psichotropinę medžiagą paėmė.

Skunde akcentuojama ir tai, kad vietovė, kurioje vyko narkotinių medžiagų perdavimas, nebuvo apšviesta. Liudytojas R. K. buvo 15 metrų atstumu nuo narkotines medžiagas perdavusio ir priimančio asmenų, todėl realiai, esant prastam matomumui, nebuvo įmanoma įžiūrėti, kad šiame nusikaltime dalyvavo ir jisai. Be to, neaišku, kodėl būtent tuo metu neveikė stebėjimo kamera ir niekas nebuvo užfiksuota. Taigi tiesioginių jo kaltės įrodymų byloje nėra, yra tik pareigūno parodymai, kuriais teismas vienašališkai patikėjo, neįvertinęs visų nustatytų aplinkybių visumos. Nuteistojo manymu, pareigūnas siekia jį apkalbėti tam, kad pataisos namuose nereikėtų daryti patikrinimų ir tyrimo, kadangi reikėtų ieškoti to asmens, kuris iš tiesų perdavė narkotinę medžiagą. Jis tiesiog atsidūrė ne laiku ir ne vietoje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. M. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. E. M. buvo užtikrinta jo teisė į teisingą ir nešališką teismą. Vis dėlto, ne visos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

BK 260 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. M. yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir prie savęs laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos - amfetamino, ir 2015-09-05, apie 21.05 val., minėtą psichotropinę medžiagą perdavė nuteistajam A. K.. Taigi apeliantas nuteistas dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgijimo, laikymo ir platinimo.

Narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas yra alternatyvi BK 260 straipsnio dispozicijoje numatyta veika. Įgijimas suvokiamas kaip veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotines ar psichotropines medžiagas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-353/2007 ir kt.). Psichotropinės ar narkotinės medžiagos gali būti įgyjamos tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai, todėl įgijimu pripažįstami tokie veiksmai, kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos taip pat gali būti įgyjamos per tarpininkus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009; 2K-405-507/2015 ir kt.), inkriminuojant narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo požymį, būtina nustatyti esmines tokios medžiagos įgijimo aplinkybes: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo narkotines medžiagas. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad analizuojamu atveju liko neįrodyta, kur, kaip, kada, kokiais veiksmais, iš kokio asmens E. M. įgijo psichotropinę medžiagą. Jis pats taip pat neigia amfetamino įgijimo faktą, todėl iš kaltinimo šalintina formuluotė, jog E. M. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Nors teisėjų kolegija pašalina vieną iš apeliantui inkriminuotų neteisėtų veiksmų (psichotropinės medžiagos įgijimą), tačiau jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nesikeičia, kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl psichotropinės medžiagos laikymo prie savęs ir perdavimo kitam nuteistajam. Vadovaujantis teismų praktika, atsakomybė pagal BK 260 straipsnį kyla taip pat tuo atveju, kai psichotropinės ar narkotinės medžiagos ne tik parduodamos, bet ir kitaip platinamos, o pirmos kategorijos prekursoriai – kitaip realizuojami. Kitokiu platinimu laikomas narkotinių ar psichotropinių medžiagų perleidimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, jomis grąžinant ankstesnes skolas, neatlygintinai duodant tokias medžiagas pavartoti išbandymui ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2008, 2K-350/2009 ir kt.).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino kito nuteistojo A. K. nuoseklius parodymus, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo pirštų antspaudų ant pakuotės su psichotropine medžiaga nebuvo rasta, taip pat, teismas pernelyg sureikšmino pataisos namuose dirbančių pareigūnų parodymus, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Su šiais teiginiais aukštesnės instancijos teismas nesutinka, kadangi jie neatitinka bylos aplinkybių bei motyvuoto pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog A. K. šioje byloje yra suinteresuotas asmuo, kadangi jo atžvilgiu buvo vykdomas tyrimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl neteisėto psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgijimo ir laikymo. Minėtas asmuo nėra neutralus liudytojas, šioje byloje jis turi kaltinamojo statusą, todėl jo parodymai apylinkės teismo pagrįstai buvo vertinami itin atidžiai, visų surinktų įrodymų kontekste, ir pagrįstai pripažinti kaip siekis padėti E. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesutiktina su apeliantu, jog nuteistojo A. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad 2015-09-05, apie 21.05 val., stovėjo prie 10-11 būrių vartelių. Pro šalį ėjo nuteistasis E. M., kuris buvo vienas. Šis sustojo prie minėtų vartelių ir su juo pasisveikino, paduodamas ranką. E. M. jam nieko neperdavė. Tuomet pribėgę pareigūnai nuo žemės prie šiukšlių dėžės paėmė baltą popieriuką ir jį su E. M. nuvedė į budinčiąją dalį (t. 1, b. l. 167). Teisminio nagrinėjimo metu A. K. savo parodymus iš dalies pakeitė, pripažino, kad įvykio metu prie savęs turėjo psichotropinę medžiagą, tačiau ją buvo įgijęs ne iš E. M., tačiau iš kito nuteistojo. Vis dėlto, A. K. nesugebėjo įvardyti nei amžiaus, nei vardo ar pavardės nuteistojo, iš kurio įgijo psichotropinę medžiagą. Be to, A. K. pažymėjo, kad jo įgytas paketėlis buvo juodos spalvos, nors kratos metu rasta baltos spalvos pakuotė. Šį parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį sutrukdyti teismui nustatyti objektyvias įvykio aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančio savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 35) matyti, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus patalpoje pareigūnas V. L. pateikė užklijuotą ir užantspauduotą paketą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra baltos spalvos paketėlis, kurį nuteistasis A. K., ištraukęs ranką iš kišenės, numetė ant žemės. Ant paketo yra E. M. ir A. K. parašai, kad paketėlis supakuotas jų akivaizdoje (t. 1, b. l. 38). Taigi teisminio nagrinėjimo metu pateikti parodymai apie juodos spalvos paketėlį prieštarauja faktinėms byloje užfiksuotoms aplinkybėms.

Vis dėlto, svarbu pažymėti tai, kad esminė aplinkybė, t. y. psichotropinės medžiagos perdavimo būdas, išliko nepakitęs. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu abu nuteistieji – E. M. ir A. K., pripažino, kad 2015-09-05, vakare, susitikę prie 10-11 būrių vartų jie pasisveikino vienas kitam paduodami ranką. Nors abu nuteistieji teigė, jog nieko vienas kitam neperdavė, tačiau jų parodymus paneigia įvykį tiesiogiai savo akimis stebėję prižiūrėtojai R. K. ir G. S.. Minėti asmenys tą pačią įvykio dieną rašytuose savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad vaistų einantis E. M. priėjo prie 10-11 būrių tvoros ir nuteistajam A. K. padavė baltos spalvos pakelį (t. 1, b. l. 5, 6). Atkreiptinas dėmesys, kad R. K. nedelsdamas nuėjo prie E. M. ir A. K., kuris paketėlį iš kišenės numetė ant žemės. Šį veiksmą stebėjo ir G. S.. Analogiškus parodymus pataisos namų prižiūrėtojai davė ir teisminio nagrinėjimo metu. Vis dėlto, apeliantas skunde bando įrodyti, kad abu prižiūrėtojai negalėjo matyti psichotropinės medžiagos perdavimo fakto, kadangi vietovė, kurioje vyko draudžiamos disponuoti medžiagos perdavimas, nebuvo apšviesta, o pataisos namų prižiūrėtojai buvo pakankamai toli nuo jo ir nuteistojo A. K.. Šių teiginių nepagrįstumas išsamiai aptartas skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nesikartoja, tačiau pažymima, kad nustatyti tikslų atstumą, kiek prižiūrėtojai buvo nutolę nuo nuteistųjų, kai stebėjo jų neteisėtus veiksmus, nėra esminė įrodinėjimo dalyką sudaranti aplinkybė. Prižiūrėtojai nurodė apytikslį atstumą, kuris svyruoja nuo 6-7 iki 15 metrų. Taip pat, nors įvykio metu buvo vakaras, prieblanda, tačiau matomumas buvo pakankamai normalus. Pažymėtina ir tai, kad E. M. perduotas A. K. paketėlis buvo šviesios spalvos, t. y. baltas, todėl ši spalva net ir prieblandoje prižiūrėtojams gerai matėsi. Be to, toje vietoje yra apšvietimo stulpas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pataisos namų prižiūrėtojai būtų suinteresuoti šios bylos baigtimi, turėtų išankstinį neigiamą nusistatymą apelianto atžvilgiu, siektų jam pakenkti ir pan. Todėl netikėti prižiūrėtojų parodymais nėra pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu G. S. pažymėjo, kad situacija, kai 21.00 val. būna praviri vartai tarp būrių, nuteistieji naudojasi, nes būna didelis judėjimas nuteistųjų, šiems einant į medicinos punktą pasiimti vaistų. Tokia situacija visiems prižiūrėtojams yra žinoma, todėl jie būna kur kas atidesni ir budresni. Apygardos teismas daro išvadą, kad E. M. inkriminuotą neteisėtą veiką pataisos namų prižiūrėtojai tiesiogiai stebėjo, todėl detaliai nurodė visas reikšmingas įvykio aplinkybes, kurios yra užfiksuotos ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 13-19, 23-28).

Vien ta aplinkybė, kad ant pakuotės su psichotropine medžiaga nebuvo rasta apelianto E. M. pirštų antspaudų, nepaneigia psichotropinės medžiagos perdavimo fakto. Pažymėtina, kad atlikus DNR tyrimą, ant pakuočių vidinių ir išorinių pusių DNR profilio, tinkamo vertinimui, negauta (t. 1, b. l. 41-42). Taigi nėra galimybės nustatyti, koks konkretus asmuo lietė tyrimui pateiktas pakuotes. Daryti kategorišką išvadą, kad ant rastos pakuotės nėra apelianto pirštų antspaudų nėra pagrindo, nes, jau minėta, rastas DNR profilis nėra tinkamas identifikavimui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. M. kaltei pagrįsti byloje ir be šio įrodymo yra surinkta pakankamai įrodymų. Be to, po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo E. M. pateikė raštišką prašymą leisti jam pradėti vykdyti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016-02-24 nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tokiu būdu netiesiogiai pripažindamas savo kaltę.

Apeliaciniame skunde yra keliams ir paskirtos bausmės individualizavimo klausimas. E. M. teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai jam bausmes bendrino ne dalinio, tačiau visiško sudėjimo būdu, BK 41, 54 straipsnių nuostatas taikė tik formaliai, tačiau apygardos teismas šiems teiginiams nepritaria.

Teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir trukmę, teisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su kaltininko padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu ir jo asmenybe, t. y. įvertino, jog padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių kategorijai, be to, jis buvo užbaigtas ir padarytas neišnykus teistumui – neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė E. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, o jo asmenybės charakteristiką vertino neigiamai. Šis teistumas apeliantui jau šeštasis, su teisėsaugos institucijomis nuteistasis pirmą kartą susidūrė dar būdamas nepilnamečiu ir nuo to laiko sistemingai nusikalsta. Anksčiau E. M. yra teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, šiuo metu jis nuteistas už analogišką veiką turint tikslą minėtas medžiagas platinti. Taigi apelianto nusikalstami planai tik didėja, daromos veikos sunkėja. Laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo metu nuteistajam efektyvaus poveikio nedaro. E. M. nuolat nepaklūsta pataisos namų režimo reikalavimams, pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles – baustas septynis kartus, skatintas nebuvo nei karto, nors bausmę atlieka nuo 2012-01-17, t. y. per daugiau nei ketverius metus neparodė jokių pastangų keisti savo elgesį bei nuostatas. Įsidarbinti pataisos namuose E. M. niekada nesiekė, net ir pataisos įstaigos administracijai pasiūlius darbą, atsisakė jį dirbti be jokios pateisinamos priežasties. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas pataisos namuose yra baustas už marihuanos vartojimą. Visa tai sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad nuteistasis perdavė psichotropinę medžiagą kitam asmeniui, turėdamas tikslą ją platinti. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ne formaliai, tačiau motyvuotai pasirinko apeliantui nepalankesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. visišką sudėjimą.

BK 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas subendrintą bausmę, gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Įstatyme nenurodyta, kada teismas privalo bausmes bendrinti dalinio, o kada - visiško sudėjimo būdu. Taigi bausmių bendrinimo būdas įstatymo leidėjo valia paliktas teismo nuožiūrai. Teismas pats sprendžia, kokiu būdu bendrinti bausmes konkrečioje byloje, nors teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant visišką bausmių sudėjimo būdą, reikėtų konkrečiau nurodyti, kodėl pasirinkta būtent ši bendrinimo galimybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą ir baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta ar neproporcinga, neadekvati jo padarytai nusikalstamai veikai.

E. M. apeliaciniame skunde reiškia nepasitenkinimą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktu jo interesus ginti advokatu, kuris, apelianto teigimu, net nesusipažino su baudžiamosios bylos medžiaga. Tokį teiginį teisėjų kolegija laiko deklaratyviu. Vien tai, jog teismas priėmė E. M. nepalankų baigiamąjį procesinį sprendimą, nėra pagrindas konstatuoti jo teisės į gynybą pažeidimo. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis naudojosi advokato paslaugomis. Advokatas dalyvavo visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, uždavinėjo klausimus kaltinimo liudytojams, pasakė išsamią baigiamąją kalbą baigiamųjų kalbų metu. Duomenų, jog proceso metu E. M. būtų išreiškęs nepasitikėjimą jo interesus atstovaujančiu advokatu, būtų nepatenkintas šio dalykine kompetencija ir pan., bylos medžiagoje nėra. Vadovaujantis BPK 52 straipsnio nuostatomis E. M. galėjo atsisakyti gynėjo paslaugų, tačiau to nepadarė. Todėl daryti išvadą, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas nebuvo susipažinęs su bylos medžiaga, netinkamai atliko savo pareigas, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį pakeisti: iš E. M. inkriminuoto kaltinimo formuluotės pašalinti aplinkybę, kad jis iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.