Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva KazlauskienėTeisėja Nijolė ŽimkienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-583-648/13Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00033-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

2013 m. spalio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Artūro Šumsko, Rositos Patackienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos D. V. atstovo gynėjo Arūno Bertulio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 23 d. nutarties, kuriuo privataus kaltinimo byla pagal nukentėjusiosios D. V. pareiškimą T. P. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. požymius nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T.P. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 05 06 d. apie 22 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas neblaivus, trenkė kumščiu D. V. į galvą, šaukdamas, kad ją sumuš, jai sukėlė fizinį skausmą.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas turėjo perduoti bylą į teisiamąjį posėdį ir tik ištyręs bei nustatęs visas įvykio aplinkybes nusikalstamos veikos padarymu kaltinamą asmenį T.P. V. išteisinti arba tik tuomet nutraukti bylą dėl senaties termino suėjimo. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo bylos pirmame teismo posėdyje be D. V., nors jame dalyvavo jos atstovas, kuris turėjo visus įgaliojimus atstovauti privataus kaltinimo byloje. Vėliau taikinamieji posėdžiai negalėjo vykti dėl T.P. V. ligos, nors tai jam netrukdė dirbti notaro darbą. D. V. neatvykimas negalėjo būti vertinamas kaip kaltinimo atsisakymas, kadangi, kaip minėta, posėdyje dalyvavo jos atstovas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 34 str. 1 d., 55 str. 3 d. nukentėjusiojo atstovui yra suteikta teisė ginti nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus ir jam nedalyvaujant. Atsižvelgtina ir į tai, kad D. V. buvo anksčiau išreiškusi raštu savo nesutikimą taikytis.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pagal bylos medžiagą T.P. V. nuo 2013 03 26 d. iki 2013 04 05 d. buvo ligotas, tačiau kaip matyti iš 2013 03 29 d. įgaliojimo, jam liga netrukdė vykti į darbą ir dirbti savo darbus. Dėl to darytina išvada, kad kaltinamasis neatvyko į teismo posėdį be svarbios priežasties. Tik ikiteisminis tyrimas padėtų nustatyti, ar T.P. V. iš tikrųjų sirgo, ar pateikė teismui galimai tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismo posėdyje dalyvavusi privati kaltintoja ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, ir jo gynėjas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nenagrinėjo bylos pirmame teismo posėdyje be D. V., nors jame dalyvavo jos atstovas, kuris turėjo visus įgaliojimus atstovauti privataus kaltinimo byloje, tačiau su tokia apeliacinio skundo išvada nesutiktina.

BPK 413 str. 1 d. nenumatytas imperatyvus reikalavimas nagrinėti privataus kaltinimo bylą atvykus į taikinamąjį posėdį tik nukentėjusiojo atstovui. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, taikinamojo posėdžio metu spręsdamas bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus skundą padavusiam asmeniui klausimą, išklausė tiek privačios kaltintojos atstovo, tiek asmens, kurio atžvilgiu pateiktas skundas, ir jo atstovo nuomonę, atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo prieštaravo bylos nagrinėjimui neatvykus skundą padavusiam asmeniui, ir, siekdamas užtikrinti galimybę pasinaudoti procesiniu susitaikymo institutu, pagrįstai nutarė, pripažinus, kad kaltintoja į taikinamąjį posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, skelbti taikinamojo posėdžio pertrauką (b. l. 26). Konstatuoti, kad apylinkės teismas šiuo atveju būtų pažeidęs BPK reikalavimus, nėra pagrindo. Atvirkščiai nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. V. neatvykimas į taikinamąjį posėdį 2013 02 27 d. nebuvo apylinkės teismo traktuojamas kaip kaltinimo atsisakymas, kadangi buvo paskelbta posėdžio pertrauka, o ne nutrauktas baudžiamasis procesas, kaip įstatymas nurodo kaltinimo atsisakymo atveju.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad T.P. V. neatvyko į teismo posėdžius be svarbios priežasties. Apygardos teismo nuomone, byloje esančių duomenų nepakanka tokiai išvadai pagrįsti. Vien tai, kad 2013 03 29 d. ligos metu jis buvo atvykęs į darbą atlikti neatidėliotinų notarinių veiksmų, nesuteikia pagrindo abejoti byloje esančių medicininių pažymų, kurios, kaip nustatė apylinkės teismas, yra atitinkančios įstatymo reikalavimus formos ir pagrindžia teismo išvadą, kad T.P. V. į teismo posėdžius neatvyko dėl svarbios priežasties – ligos, teisėtumo (b. l. 33, 36, 71, 81). Be to, apylinkės teismas neapsiribojo vien tik pateiktomis pažymomis dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą, bet ir pats tikrino minėtą informaciją, užklausdamas įvairias institucijas (b. l. 45, 46, 49, 77), tačiau gautais atsakymais (b. l. 51 – 52, 64, 67, 87) tik patvirtintas pateiktų medicininių pažymių turinys.

Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pagal teismų praktiką BPK 3 str. 1 d. 2 p. nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu, tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo perduoti bylą į teisiamąjį posėdį, suėjus senaties terminui, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi, kad aplinkybės, turinčios reikšmės senaties trukmės nustatymui (nusikalstamos veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas ir pan.), neturi kelti abejonių. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų (pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka, b. l. 1 – 2, medicininių dokumentų, b. l. 4, Vilniaus miesto VPK 5-ojo PK nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 5) matyti, kad T.P. V. kaltinamas 2008 05 06 d. padaręs nesunkų nusikaltimą. Apygardos teismo nuomone, šios aplinkybės yra pakankamai akivaizdžios, kad leistų nustatyti senaties trukmę, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo perduoti bylą nagrinėti į teisiamąjį posėdį ir tik nustatęs visas įvykio aplinkybes galėjo nutraukti bylą dėl senaties termino suėjimo, yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008).

Pagal BK 95 straipsnį, suėjus senaties terminui, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje toks nevienodas teisinis reguliavimas, nelaikomas prieštaringu nurodant, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė byla Nr. 2K-7-233/2007). Kita vertus, tais atvejais, kai yra aišku, jog BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti besąlygiškai nutraukiamas nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas (kasacinės bylos Nr. 2K-93/2007, 2K-P-100/2008).

Pagal BK 95 str. 1 d. b) p. (redakcija, galiojusi iki 2010 06 29 d.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą jo padarymo metu buvo penkeri metai. Nors pareiškimo pateikimo teismui metu įstatymo nuostata dėl senaties terminų buvo pasikeitusi, tačiau remiantis BK 3 str. 3 d. nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, laikytina, jog senaties terminas ir jo skaičiavimo taisyklės yra tokios, kokios jos buvo veikos padarymo metu, t. y. penkeri metai.

Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad T.P. V. nėra anksčiau teistas ir, kaip nurodė taikinamojo posėdžio metu, tęsti proceso siekiant reabilituojančio sprendimo jis nepageidauja, ir nepažeisdamas baudžiamųjų įstatymų reikalavimų bei teisingumo ir protingumo principų bylą nutraukė, konstatavus aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tokią nutartį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismui nėra jokio pagrindo.

Prašymo dalis dėl kreipimosi į prokurorą dėl tyrimo pradėjimo - nenagrinėtina, nes toks prašymas peržengia apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti privačios kaltintojos D. V. atstovo advokato Arūno Bertulio apeliacinį skundą.