Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant nukentėjusiosios R. N. atstovei advokatei Astai Kakoškinai, nuteistajai O. Ž., jos gynėjai advokatei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteista 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu: 1) neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 2) atsiprašyti nukentėjusiosios R. N..

Nukentėjusiosios R. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš O. Ž. priteista 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Ž. nuteista už tai, kad 2014-03-10, apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinėje, lipant laiptais prasilenkusi su R. N., iš nugaros per sprandą sudavė smūgį R. N. ir ją stumtelėjo, dėl to R. N. nukrito nuo laiptų, ko pasekoje jai buvo sumušta galva ir koja, tuo buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniame skunde O. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo 2015-07-03 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisinti. Skunde teigiama, kad nuosprendis nėra pagrįstas ir teisėtas, nes nusikalstamos veikos apeliantė nepadarė. Teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, dėl to priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių. O. Ž. pabrėžia, kad niekada nepripažino sudavusi smūgį R. N. ar tuo labiau nustūmusi R. N. nuo laiptų. R. N. galėjo susižaloti pati, kadangi ji dėl savo garbaus amžiaus (85 metai) ir turimų sveikatos problemų (jai diagnozuota stuburo osteoporozė) sunkiai vaikšto, ypač jai sunku lipti laiptais žemyn, jos judėjimo funkcija yra apsunkinta. Šias aplinkybes visiškai patvirtino byloje surinkti duomenys – R. N. asmens sveikatos istorija, liudytoja apklausta dukra V. B., teismo medicinos ekspertas L. Gogelis, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Toks byloje surinktų įrodymų vertinimas prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms, numatytoms BPK 20 str. 5 d. Pasak apeliantės, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kaltę iš esmės grindė nukentėjusiosios R. N. parodymais, specialisto išvada apie R. N. padarytą sveikatos sutrikdymą bei liudytojos I. F. parodymais. Tačiau šių duomenų nepakanka kaltei pagrįsti. Tokių duomenų pakanka galbūt tik spėjimui, kad nukentėjusiosios R. N. sveikata galėjo būti sutrikdyta jos nurodytomis aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. N. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitiko kitų įrodymų. Teismas neįvertino, kad nukentėjusioji R. N., pranešdama apie įvykį greitosios medicinos pagalbos medikams, nurodė, kad buvo sumušta galva, galvoje guzas ir sumušta koja. Teismo medicinos ekspertui L. Gogeliui atliekant apžiūrą nukentėjusioji nurodė, kad susimušė galvą, nugarą, kairę koją. Apklausiama teisme nurodė, kad jai dėl patirtų sužalojimų lūžo stuburo slanksteliai. Nukentėjusiosios parodymus dėl jos patirtų sužalojimų galvos srityje paneigė teismo posėdyje apklaustas ekspertas L. Gogelis, kuris parodė, kad atliekant R. N. apžiūrą, sužalojimų galvoje nekonstatuota ir mažai tikėtina, kad užsigavus galvą, kaip nurodė nukentėjusioji, galvoje guzo neliktų, neliktų jokių požymių. Bylos duomenys patvirtina, kad sužalojimai galvoje nenustatyti ir nukentėjusiąją apžiūrint Kauno klinikose, kur konstatuota, kad ūmių traumai būdingų pakitimų nematyti. Medicinos ekspertas L. Gogelis paneigė nukentėjusiosios parodymus, kad stuburo slankstelis galėjo lūžti nuo patirtų sužalojimų. Ekspertas nurodė, kad prieš 1,5 m. iki įvykio ir 8 mėn. po įvykio nukentėjusiajai nustatyti stuburo lūžimai nesusiję su įvykiu. Paneigti ir nukentėjusiosios parodymai dėl sąmonės netekimo.

Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl sužalojimo aplinkybių viso proceso metu buvo nenuoseklūs, kiekvienos apklausos metu ji nurodė vis kitokias aplinkybes. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Nors pats teismas pripažino nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir objektyvumą, tačiau į šias aplinkybes neatsižvelgė. Priešingai – besąlygiškai patikėjo nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi, nėra patvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl jais apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo galima grįsti. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi liudytojos I. F. duotais parodymais, tačiau iškreipė šios liudytojos parodymus neteisingai juos nurodydamas teismo nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad liudytojos I. F. parodymai pilnai atitinka nukentėjusiosios parodymus apie kaltinamosios smurtą jos atžvilgiu. Nuteistosios nuomone, teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kaip nenuoseklius dėl to, kad nukentėjusiojo R. N. turi koordinacijos problemų ir pati galėjo nukristi, sunkiai vaikšto. Parodymuose nėra jokio nenuoseklumo, kadangi parodymai dėl nukentėjusiosios koordinacijos problemų, apsunkintos judėjimo funkcijos patvirtina kiti bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais. Parodymai nėra paneigti byloje surinktais duomenimis, todėl jais netikėti ir vertinti kritiškai pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo liudytojos D. B. duotais parodymais apie tai, kad ji mačiusi nukentėjusiąją R. N. po neva įvykusio jos nustūmimo nuo laiptų, sėdančią į troleibusą. Nors šios liudytojos parodymai nėra paneigiami kitais byloje esančių įrodymų teikiamais duomenimis, teismas nepagrįstai jais nesirėmė. Bylos duomenys patvirtina, kad į greitąją pagalbą nukentėjusioji kreipėsi tik po valandos laiko nuo įvykusio įvykio ir ta aplinkybė, ką veikė nukentėjusioji ir su kuo kontaktavo nukentėjusioji, liko neišsiaiškinta. Be to, byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuoti R. N. sužalojimai, nepatvirtina, kad būtent apeliantė padarė nukentėjusiajai specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas neatmetė galimybės, kad sužalojimai būdingi ir traumai buityje. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas in dubio pro reo principo ir taip palaikydamas nukentėjusiąją, buvo šališkas, todėl pažeidė Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. bei BPK 44 str. 5 d. nuostatas. Teismas visas abejones aiškino nukentėjusiosios naudai, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neištyręs visų bylos aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad dėl nuoskaudų, kurias nukentėjusioji R. N. jaučia apeliantės atžvilgiu beveik 40 metų, siekia apeliantei kerštauti, dėl to turėjo pagrindą nurodyti duomenis, neatitinkančius faktinių aplinkybių.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusiosios R. N. atstovė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skunde O. Ž., ginčydama savo kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą teigdama, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino abejonių ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka norint nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, laiko, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 str. 4 d., 5 d.) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų), pačios nuteistosios parodymus, rašytinius įrodymus ir dėl jų padarė teisingas išvadas. Nors ir nesutikdama su nuosprendyje padarytomis išvadomis, apeliantė skunde nepateikia teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra iš esmės neteisingos, prieštaraujančios faktinėms aplinkybėms. Savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantė grindžia subjektyvių byloje surinktų įrodymų vertinimu ir interpretavimu, tačiau pažymima, kad asmens nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes šiuo atveju apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame esminių prieštaravimų nėra.

Apeliantė skunde tvirtina, kad ji niekada nepripažino pastūmusi nukentėjusiąją R. N., o versija, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir apsunkinto judėjimo galėjo susižaloti pati, liko nepaneigta. Šios skunde nurodytos aplinkybės nėra naujos, tokią versiją O. Ž. buvo išdėsčiusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir ją teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę taktiką, kurios, priešingai negu teigiama skunde, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Aplinkybė, kad O. Ž. dėl jai pareikšto kaltinimo neprisipažino, pati savaime, nėra besąlygiškas pagrindas išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Išvadas dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką, ar jo nekaltumo, kitų bylai reikšmingų aplinkybių teismas sprendžia iš tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos. Taigi, baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neigimas nėra pagrindas asmenį išteisinti, jei kiti byloje surinkti ir kaltę pagrindžiantys įrodymai abejonių nekelia. Nagrinėjamu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl O. Ž. kaltės, objektyvumu ir patikimumu. Taip pat kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati dėl garbaus amžiaus ir sveikatos būklės. Nors nukentėjusioji ir yra garbaus amžiaus (85 metai), tačiau duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad nukentėjusiosios judėjimas yra itin apsunkintas dėl jos susirgimų (būklių), dėl ko ji galėjo pati nugriūti ir susižaloti, byloje nėra. Tokių duomenų savo skunde nenurodė ir nuteistoji. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas L. Gogelis, patvirtinęs, kad yra susipažinęs su nukentėjusiosios R. N. medicininiais dokumentais, paaiškino, kad nukentėjusiosios judėjimo funkcija sutrikdyta nebuvo, lipti laiptais, vaikščioti ji galėjo, jos judėjimas yra pakankamai geras (T. 1, b. l. 144, 145). Eksperto paaiškinimai paneigia O. Ž. teiginius, kad nukentėjusioji R. N. sunkiai vaikšto, nekoordinuoja savo judesių, ją mėto į šalis. Taip pat priešingai, negu nurodo O. Ž., ekspertas kategoriškai nepatvirtino, kad R. N. galėjo susižaloti buityje. Apklausiamas teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir buityje, tačiau tai nėra kategoriška išvada. Ekspertas įvykio vietoje konflikto metu tarp O. Ž. ir nukentėjusiosios nebuvo, sveikatos sutrikdymo mastą nustatė įvertinęs objektyviai matomus sužalojimus, kurie atsirado nukentėjusiajai griuvimo metu kontaktuojant su kietu paviršiumi. Sutinkama, kad nugriūti ir susižaloti galima ir buityje, tačiau nagrinėjamu atveju sužalojimų atsiradimo aplinkybės yra nustatytos objektyviai ir neginčijamai.

O. Ž. skunde tvirtina, kad teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios parodymus, kadangi jie dėl sužalojimo aplinkybių ir sužalojimų pobūdžio nenuoseklūs, prieštaringi, parodymai dėl galvoje padarytų sužalojimų iš viso nepatvirtinti jokiais įrodymais, tačiau tokia nuteistosios pozicija nėra pagrįsta. Nukentėjusioji R. N. viso proceso metu buvo nuosekli tvirtindama, kad ją laiptinėje pastūmė O. Ž., dėl to ji nugriuvo nuo laiptų ir susižalojo. Nukentėjusiajai padaryti sužalojimai buvo nustatyti objektyviai atlikus asmens kūno apžiūrą, surašyta specialisto išvada, kurioje aprašyti ant nukentėjusiosios kūno esantys sužalojimai, jų padarymo laikas, mechanizmas, įvertintas sveikatos sutrikdymo mastas. Tai, kad nukentėjusioji nurodė ir sužalojimus (galvos srityje), kurie nebuvo nustatyti specialisto išvadoje, savaime nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusioji sako netiesą teigdama, jog susižalojo nukritusi nuo laiptų, kai buvo pastumta O. Ž.. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji R. N. apkalba O. Ž. pasakodama išsigalvotas sužalojimo laiptinėje aplinkybes ne tik dėl to, kad nukentėjusioji dėl šių aplinkybių visą laiką buvo nuosekli, jai padaryti sužalojimai nustatyti objektyviai (nukentėjusioji kvietė greitąją medicinos pagalbą, buvo vežama į gydymo įstaigą, apžiūrėta eksperto, sužalojimai fiksuoti specialisto išvadoje), bet ir dėl to, kad R. N. nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausta liudytoja I. F.. Nors ši liudytoja tiesiogiai R. N. pastūmimo fakto ir nematė, tačiau, apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad su O. Ž. palaiko draugiškus santykius, jai buvo žinoma, kad O. Ž. ir sesers R. N. santykiai yra konfliktiški. Taip pat liudytoja patvirtino, kad iš O. Ž. žinanti, kad ją puolė R. (N.), tarp jų kilo konfliktas ir ji (O. Ž.), gindamasi, R. N. pastūmė, ši nukrito (T. 1, b. l. 74). Liudytoja šiuos parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos santykiai su O. Ž. draugiški, jos parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti minėtos liudytojos parodymų objektyvumu ir jais nesivadovauti.

Nuteistoji skunde taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos D. B. parodymais, kad ji iš karto po įvykio laiptinėje matė nukentėjusiąją sėdant į troleibusą. Liudytojos D. B. parodymai buvo išsamiai išanalizuoti pirmosios instancijos teismo. Teismas, ištyręs D. B. parodymus, palyginęs juos su kitais bylos įrodymais, juos vertino tinkamai. Teismas pagrįstai nurodė, kad šios liudytojos parodymai negali būti pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Vertinant D. B. parodymus pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad liudytoja negalėjo atsiminti, ką veikė prieš mėnesį, kokią dieną pirmą kartą buvo teisme, tačiau puikiai atsiminė, kas vyko prieš metus, t. y. kaip po konflikto laiptinėje nukentėjusioji sėdo į troleibusą. Be to, pati liudytoja patvirtino, kad aplinkybes jai padėjo prisiminti O. Ž. jų pokalbio, kaip O. Ž. prašė paliudyti teisme, metu. Pati liudytoja to, kas vyko laiptinėje, nematė, aplinkybes žinojo tik iš O. Ž.. Iš byloje esančios asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės kopijos matyti, kad į gydymo įstaigą nukentėjusioji greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo pristatyta 15.04 val., nusikalstamos veikos padarymo laikas nustatytas apytiksliai – apie 13.00 val., todėl nelogiška ir neįtikinama, kad nukentėjusioji apie 13.40 val. – 14.00 val. (toks laikas nustatytas analizuojant liudytojos D. B. paaiškinimus) būtų važiavusi troleibusu, po to grįžusi namo ir išsikvietusi greitosios medicinos pagalbos automobilį. Taigi, D. B. parodymais teismo padarytos išvados dėl O. Ž. kaltės nėra paneigtos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, kaip nepatikimus.

Nepagrįstais laikytini apeliantės teiginiai, kad teismas nepašalino visų abejonių ir, akivaizdžiai palaikydamas nukentėjusiąją, buvo šališkas. Nuteistoji, nors skunde ir tvirtindama, kad šioje byloje liko nepašalintos abejonės, nenurodė, kokie įrodymai liko neištirti, kokios aplinkybės reikšmingos šiai bylai, liko neišaiškintos ir nenustatytos, kokios abejonės ištyrus ir įvertinus visus bylos įrodymus, liko nepašalintos. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kartu lygindamas tarpusavyje, dėl visų byloje ištirtų įrodymų pasisakė, pateikė savo vertinimą, kuris sutampa ir su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu. Ta aplinkybė, kad nuteistosios vertinimas nesutampa su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad nuteistosios netenkina pirmosios instancijos teismo priimtas nepalankus sprendimas, nėra teisinis pagrindas pripažinti, kad įrodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir įvertinti pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas. Jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrpdymus, buvo šališkas, apeliantė skunde nenurodė. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Aplinkybės, dėl kurių teismas gali būti laikomas šališku, nurodytos BPK 58 str. Nei vienos iš paminėtų aplinkybių O. Ž. skunde nenurodė. Vien tai, kad teismas tikėjo ne jos, o nukentėjusiosios paaiškinimais, nėra pagrindas pripažinti teismą buvus šališku, kadangi, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Jeigu įrodymai buvo vertinami laikantis BPK 20 str. 5 d. numatytų taisyklių ir nepadaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo priimtas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju kolegija įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė.

Paminėtų aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama O. Ž. kaltei padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagrįsti. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybes teismo padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios R. N. atstovė advokatė A. Kakoškina pateikė prašymą atlyginti nukentėjusiajai jos turėtas proceso išlaidas, susijusias su advokato suteikta teisine pagalba. Iš pinigų priėmimo kvito Nr. 681665 kopijos matyti, kad nukentėjusioji R. N. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, dokumentų surašymą, kitas teisines paslaugas sumokėjo 600 Eur (T. 2, b. l. 17).

Pagal BK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistosios O. Ž. iniciatyva, nukentėjusioji, siekdama tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, turėjo kreiptis teisinės pagalbos. Nukentėjusiosios turėtos proceso išlaidos turi būti atlygintos, tačiau, kolegijos vertinimu, ne tokia apimtimi, kaip prašoma. Įvertinus tai, kad baudžiamoji byla nėra itin sudėtinga, nagrinėtos vienos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, byla nėra didelės apimties (pirmosios instancijos teisme bylos medžiagą sudarė vienas tomas), apeliaciniame skunde nėra keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, ginčijamas įrodymų vertinimas, taip pat atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, nukentėjusiajai priteistina proceso išlaidų suma mažintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios O. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Iš O. Ž. priteisti nukentėjusiajai R. N. 200 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.