- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-1733-590/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14824-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Atsakovas
- R. R.
- Ieškovas
- UAB „Barveža“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Barveža“ ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo ir atsakovės R. R. priešieškinį ieškovui UAB „Barveža“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Barveža“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės R. R. ieškovo naudai 26 000 Lt skolos, 2 975,37 Lt palūkanų, 1 546,69 Lt delspinigių, 10 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą negrąžintą skolą (26 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško paskolos sumos grąžinimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-12-06 tarp trečiojo asmens Vilniaus kredito unijos ir atsakovės buvo sudaryta Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis Nr. 139, pagal kurią trečiasis asmuo paskolino atsakovei 7000 Lt sumą, 2007-04-03 tarp trečiojo asmens ir atsakovės buvo sudaryta Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis Nr. 203, pagal kurią trečiasis asmuo paskolino atsakovei 9 000 Lt sumą, o 2008-04-01 tarp trečiojo asmens ir atsakovės buvo sudaryta Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis Nr. 253, pagal kurią trečiasis asmuo paskolino atsakovei 10 000 Lt sumą. Viso trečiasis asmuo atsakovei paskolino 26 000 Lt, kurių atsakovė trečiajam asmeniui negrąžino. 2010-10-28 trečiasis asmuo su ieškovu sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perėmė visus finansinius reikalavimus į atsakovę minėtų paskolos ir laidavimo sutarčių pagrindu. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė pripažino, jog bendras atsakovės įsiskolinimas ieškovui sudaro 26 000 Lt. 2011-06-15 ieškovas ir atsakovė vietoje pradinės prievolės, pakeisdami ją naująja prievole, pasirašė Paskolos (novacijos) sutartį Nr. 2011-06-15/01, pagal kurią atsakovė sutartyje nurodytą sumą įsipareigojo grąžinti iki 2021-06-15. Atsakovė savo įsipareigojimų grąžinti sutartyje nurodytą sumą tinkamai neįvykdė, daliniais mokėjimais sumokėjo tik dalį priskaičiuotų palūkanų, todėl ieškovas minėtą sutartį vienašališkai nutraukė. Pažymėjo, jog sutarties 2.1 p. atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 10 proc. metines palūkanas už naudojimąsi pinigais, skaičiuojant nuo sutarties sudarymo momento iki bus grąžinta visa paskola. Ieškovas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui paskaičiavo atsakovei 2 975,37 Lt palūkanų. Be to, pagal sutarties 6.1 p., ieškovas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį paskaičiavo atsakovei 1 546,69 Lt delspinigių.
Atsiliepimas
Atsakovė R. R. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011-03-10 atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius faktą, kad reikalavimas į jos skolos likutį buvo perduotas naujajam kreditoriui, tačiau jokių dokumentų patvirtinančių, kad ieškovas trečiajam asmeniui yra sumokėjęs pinigų sumą už reikalavimo perleidimą ji negavo. Pažymėjo, jog 2008-04-01 tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta paskolos sutartis dėl 10 000 Lt paskolos suteikimo, 2008-09-23 buvo pakeista paprastu neprotestuotinu vekseliu, tačiau ieškovas skolos reikalauja pagal paskolos sutartį. Savo ruožtu vekselis atsakovei grąžintas taip ir nebuvo. Nurodė, kad atsakovė pagal 2011-06-15 paskolos (novacijos) sutartį jokių pinigų negavo, todėl ir neprivalo pagal minėtą sutartį pinigų grąžinti. Atsakovės teigimu, ieškovas jokiais dokumentais, patvirtinančiais, jog ieškinyje reikalaujama pinigų suma atsakovei buvo perduota, neįrodė. Atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija ieškinį palaikė bei prašė jį tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovė R. R. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė 2011-06-15 tarp atsakovės ir ieškovo sudarytą Paskolos (novacijos) sutartį Nr. 2011-06-15/01 pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad 2011-06-15 atsakovė su ieškovu pasirašė Paskolos (novacijos) sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteiktą 26 000 Lt paskolą grąžinti iki 2021-06-15. Pažymėjo, jog nors ieškovas ieškinyje nurodo, kad įvykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis paskolino atsakovei paskolos objektu buvusias pinigines lėšas – 26000 Lt, tačiau atsakovė pagal minėtą sutartį nėra gavusi iš ieškovo piniginių lėšų, todėl, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, atsakovė neturi pareigos grąžinti ieškovui sutartyje nurodytų sumų, taip pat neprivalo mokėti ieškovui palūkanas ir kitus mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pagal ginčo sutartį nėra gavusi pinigų, ginčo sutartis pripažintina negaliojančia.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Barveža“ atsiliepime su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pinigų perdavimo pagal ginčo (novacijos) sutartį atsakovei faktą patvirtina 2005-12-06 kasos išlaidų orderis Nr. 203 7 000 Lt sumai, 2007-04-04 mokėjimo pavedimas 8 00 Lt sumai, 2007-04-03 kasos išlaidų orderis Nr. 52 8200 Lt sumai ir 2008-04-01 kasos išlaidų orderis 10 000 Lt sumai, kurie patvirtina, kad trečiasis asmuo, vykdydamas 2005-12-06, 2007-04-03 ir 2008-04-01 Savitarpio paskolos ir laidavimo sutarčių sąlygas, paskolino atsakovei viso 26 000 Lt sumą. Nurodė, kad 2010-10-28 trečiajam asmeniui perleidus reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal minėtas paskolos sutartis, ieškovas su atsakove 2011-06-15 sudarė ginčijamą paskolos (novacijos) sutartį, kurios pagrindu šalys sukūrę pradinę prievolę pakeičiančią naująją prievolę, kurios dalyku buvo pagal minėtas paskolos sutartis perduotos piniginės lėšos, įskaitant tai dienai paskaičiuotas palūkanas ir netesybas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei ginčijamoje sutartyje nurodyta 26 000 Lt suma buvo išmokėta trečiojo asmens minėtų paskolos sutarčių pagrindu, todėl nauja pinigų suma pagal ginčijamą sutartį atsakovei ir neturėjo būti išmokėta. Ieškovas prašė atsakovės priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija atsiliepime su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pati atsakovė ginčijamoje sutartyje patvirtino, kad jai paskolos dalykas (pinigai) buvo perduotas Savitarpio paskolos ir laidavimo sutarčių pagrindu, kas reiškia pinigų perdavimo įvykdymą praeityje. Pažymėjo, jog atsakovei neturėjo būti išmokėta ginčijamoje sutartyje nurodyta pinigų suma, kadangi ji buvo išmokėta jau anksčiau, todėl nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia. Trečiasis asmuo prašė priešieškinį atmesti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-27 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui UAB „Barveža“ iš atsakovės R. R. 26 000 Lt skolos, 2 975,37 palūkanų, 1 546,69 Lt delspinigių, 10 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą 26 000 Lt paskolos sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2012-11-16 dienos iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4 522,06 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-11-16 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 916 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė trečiajam asmeniui Vilniaus kredito unijai iš atsakovės R. R. 1 749,99 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovės R. R. priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, nustatė, kad trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija, vykdydamas Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis, išmokėjo atsakovei bendrą 26 000 Lt sumą. Pinigų gavimo faktą patvirtina atsakovės parašas kasos išlaidų orderiuose bei lėšų įskaitymas į atsakovės banko sąskaitą. Teismas konstatavo, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovės susiklostė prievoliniai paskolos teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad atsakovės pateikto vekselio kopija nėra pakankamas įrodymas, jog jis buvo išduotas trečiajam asmeniui ir/ar negrąžintas atsakovei, taip pat, kad šalys buvo susitarusios ankstesnę prievolę pakeisti vekseliu, atleidžiant atsakovę nuo ankstesnės prievolės, bei nepanaikina atsakovės prievolės pagal 2008-04-01 Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartį Nr. 253. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovei tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų pagal minėtas Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis, 2010-10-28 sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. VKU/2010/10/28/01 pagrindu, trečiasis asmuo perleido ieškovui, o ieškovas priėmė iš trečiojo asmens, reikalavimo teises, be kitų, ir į Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytą atsakovės skolą pagal Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis. Teismas atmetė atsakovės atsikirtimus, jog jai nebuvo tinkamai pranešta apie reikalavimo teisės į atsakovės skolą perleidimą naujajam kreditoriui – ieškovui. Teismas nustatė, jog faktą, kad atsakovei buvo pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą į jos skolą patvirtina 2011-03-10 atsakovės trečiajam asmeniui adresuotas raštas, kuriuo ji prašė trečiojo asmens pateikti tai įrodančius dokumentus, bei atsakovės pasirašytas raštas, jog ji sutinka su savo 26 000 Lt prievole ieškovui UAB „Barveža“. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2011-06-15 sudarė Paskolos (novacijos) sutartį Nr. 2011-06-15/01. Atsakovė 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartį ginčija tuo pagrindu, jog ginčijamą sutartį ji sudarė per prievartą, t. y. ieškovui darant jai psichologinį spaudimą. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų visetą, sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta ieškovui darant spaudimą ar grasinant, todėl konstatavo, kad byloje CK 1.91 str. sandorio negaliojimo pagrindas neįrodytas. Teismas nurodė, kad atsakovės prievolę pagal ginčijamą sutartį sudaro ne tik pagrindinė skola (21 490 Lt), tačiau taip pat ir 4 510 Lt suma, kuri buvo numatyta kaip kompensacija už verslo riziką ieškovui atsisakius laiduotojo iš atsakovės pusės. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovės įsiskolinimas pagal ginčo sutartį sudaro 26 000 Lt. Teismas konstatavo, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia (nesudaryta) tuo pagrindu, jog atsakovei pagal ginčijamą sutartį nebuvo perduotas paskolos dalykas (pinigai), nėra teisinio pagrindo, nes atsakovė nenuginčijo aplinkybių, jog ji iš trečiojo asmens pagal 2005-12-06, 2007-04-03 ir 2008-04-01 tarp trečiojo asmens ir atsakovės sudarytas Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis yra gavusi bendrą 26 000 Lt dydžio paskolą, taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo perleido ieškovui negaliojančią reikalavimo teisę. Atsižvelgdamas į tai kad atsakovė kitų ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindų nenurodė, teismas atsakovės priešieškinį dėl Paskolos (novacijos) sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių tai, jog atsakovė tinkamai vykdė savo prievolę ieškovui, pripažino, kad ieškovas teisėtai vienašališkai nutraukė ginčo sutartį su atsakove. Teismas sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš atsakovės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti. Nurodo, kad ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodė, kad jis tinkamai įvykdė 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartį ir atsakovei paskolino 26 000 Lt sumą. Ieškovas neginčijo ir netgi pripažino aplinkybę, kad jokių piniginių lėšų pagal 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartį atsakovei nėra perdavęs, t. y. konstatuotina, kad 2011-06-15 su atsakove nebuvo sudaryta jokia savarankiška paskolos sutartis ir šios sutarties (kaip paskolos) pagrindu negalėjo būti priteista 26000 Lt paskolos suma. Pažymi, jog ieškovas (bei ieškovo pusėje veikęs trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija) neįrodė, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties pasirašymo dienai atsakovės įsiskolinimas Vilniaus kredito unijai sudarė 21 490 Lt sumą. Po teismo sprendimo priėmimo atsakovė rado 2010-04-09 Kredito unijos „Vilties kelias“ (buvęs Vilniaus kredito unijos pavadinimas) pranešimą, iš kurio matyti, kad 2010-04-09 negrąžintos paskolos trečiajam asmeniui buvo: a) pagal 2005-12-06 Paskolos sutartį Nr. 139 – 2 400 Lt paskolos; b) pagal 2007-04-03 paskolos sutartį Nr. 203 – 2 050 Lt paskolos; c) pagal 2008-04-01 paskolos sutartį Nr. 253 – 3 570 Lt paskolos, t. y. iš viso – 8 020 Lt. Šis pranešimas atsakovei buvo pateiktas pusė metų iki reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, o įrodymų, kad per šį laiką trečiasis asmuo atsakovei suteikė kokias nors kitas paskolas nebuvo pateikta. Tai rodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie negrąžintos paskolos dydį yra nepagrįsta, teismas rėmėsi išimtinai ieškovo tvirtinimais apie paskolos dydį, nors aplinkybės apie įsiskolinimo dydį galėjo būti neabejotinai nustatytos, jei teismas būtų tenkinęs atsakovės prašymą dėl ieškovo (ar trečiojo asmens) įpareigojimo pateikti informaciją apie visus atsakovės atliktus mokėjimus pagal paskolos sutartis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pripažino, kad ieškovas visiškai pagrindė reikalavimą 26 000 Lt sumai, bei nepagrįstai konstatavo, kad skirtumas tarp šios sumos ir reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos sumos (21 490 Lt), t. y. 4 510 Lt, susidarė dėl to, kad ieškovas atsisakė laidavimo sutarties ir ši suma yra kompensacija už ieškovo verslo riziką sumažėjus užtikrinimo priemonių apimčiai. Jokių susitarimų tarp ieškovo ir atsakovės, jog laidavimo atsisakymas yra įvertinamas kokia nors suma, nebuvo pasirašyta ir laidavimo atsisakymas nebuvo jokia forma įvertintas. Pažymi, jog 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartį atsakovė pasirašė dėl ieškovo atlikto ekonominio spaudimo, t. y. realaus grasinimo perėmus reikalavimą, ekonominėmis priemonėmis su atsakove susidoroti, t. y. nukreipti išieškojimą į atsakovei priklausantį gyvenamąjį būstą, ją iškeldinti, o taip pat nukreipti išieškojimus į atsakovės šeimos narius – laiduotojus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta 2011-06-15 sutartis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą, kad prievolė pagal 2008-04-01 Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartį buvo pakeista paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. 2008-12-02 Kredito unijos „Vilties kelias“ valdybos pirmininko J. Ū. raštas patvirtina, kad toks vekselis iš tikrųjų buvo išrašytas ir trečiasis asmuo jo pagrindu iki šiol išlaiko reikalavimo teisę, kurią minėtu raštu reikalavo įvykdyti. Jokio atsisakymo nuo vekselyje nurodytos sumos reikalavimo trečiasis asmuo nepateikė, taip pat negrąžino ir paties vekselio.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Barveža“ ir trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija atsiliepimu į atsakovės R. R. apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, jog atsakovės argumentai, jog iš jos negalėjo būti priteista 26000 Lt suma, nes ieškovas jokių piniginių lėšų pagal 2011-06-15 paskolos (novacijos) sutartį jai nėra perdavęs, yra nepagrįsti. Pati atsakovė novacijos sutartyje patvirtino, kad jai paskolos dalykas buvo perduotas. Iš pačios novacijos sutarties matyti, jog pinigai atsakovei jau buvo perduoti ir, kad dėl šios priežasties nauja pinigų suma atsakovei neturėjo būti išmokėta. Dėl to laikytina, jog ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai. Nurodo, kad 2005-12-06, 2007-04-03, 2008-04-01 tarp trečiojo asmens ir atsakovės buvo sudarytos trys Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartys, atitinkamai 7 000 Lt, 9 000 Lt, 10 000 Lt sumoms. Šiomis sutartimis atsakovei buvo išmokėta viso 26 000 Lt (7 000 + 9 000 + 10 000). Sumų išmokėjimą patvirtina byloje esantys kasos išlaidų orderiai, o reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas perėmė iš trečiojo asmens visus finansinius reikalavimus į atsakovę pagal Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartis Nr. 139, Nr. 203 ir Nr. 253. Atsakovė pripažino novacijos sutartį iš dalies įvykdydama prievolę po šios sutarties pasirašymo ir tuo patvirtino, kad sutarta pinigų suma jai buvo perduota anksčiau ir, kad ji tinkamai suprato novacijos sutarties sukeliamus teisinius ir ekonominius padarinius. Pažymi, jog nesuprantama, kodėl atsakovė reiškia pretenzijas dėl skolinių įsipareigojimų dydžio tik po ieškovo pradėtų teisminių procedūrų, nors ginčo sutartys ir joje nurodytos sumos atsakovei buvo žinomos jau kelis metus ir jokių abejonių iki tol atsakovei nesukėlė. Nurodo, kad atsakovės prievolę pagal ginčijamą sutartį sudaro ne tik pagrindinė skola, tačiau taip pat ir 4 510 Lt suma, kuri buvo numatyta kaip kompensacija už verslo riziką ieškovui atsisakius laiduotojo iš atsakovės pusės. Atsakovė 26 000 Lt pagrindinės skolos ir laidavimo atsisakymo kompensacijos dydį taip pat pripažino atskirai išreikšdama savo valią, t. y. 2011-03-24 pranešimu patvirtindama būtent tokį skolos dydį. Nurodo, kad po novacijos sutarties sudarymo atsakovė atsidūrė palankesnėje padėtyje nei buvo iki tol, o ir pati atsakovės pasirašyta sutartis atitiko jos valią, ką patvirtina dalinis šios sutarties įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad novacijos sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu. Pažymi, jog atsakovės teiginiai, kad prievolė pagal 2008-04-01 Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartį Nr. 253 buvo pakeista paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, yra nepagrįsti. Trečiasis asmuo neturi atsakovės minimo vekselio. Net pripažinus, kad atsakovė išdavė vekselį trečiajam asmeniui ir, kad šis vekselis nebuvo grąžintas atsakovei, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad prievolė pagal 2008-04-01 Savitarpio paskolos ir laidavimo sutartį Nr. 253 buvo pakeista minėtu vekseliu, kadangi šis vekselis sukuria ne savarankišką prievolę, bet yra skirtas paskolos grąžinimo užtikrinimui. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad minėtas vekselis buvo išrašytas, trečiasis asmuo neišlaikė savo reikalavimo į atsakovę, nes tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria ieškovui buvo perduotos visos reikalavimo teisės į atsakovę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad 2011-06-15 paskolos (novacijos) sutarties pagrindu negalėjo būti priteista 26000 Lt suma. Atsakovės argumentai, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovė nėra gavusi pinigų, kaip to reikalauja CK 6.870 straipsnio 2 dalis, prieštarauja bylos aplinkybėms ir įrodymams. Iš 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutarties preambulės matyti, jog sutartis buvo sudaryta tarp atsakovės R. R. ir trečiojo asmens Vilniaus kredito unijos (ankstesnis pavadinimas Kredito unija „Vilties kelias“) sudarytų 2005-12-06, 2007-04-03 ir 2008-04-01 Savitarpio ir paskolos sutarčių Nr. 139, Nr. 203 ir Nr. 253, pagal kurias trečiasis asmuo suteikė atsakovei viso 26000,00 Lt (7000,00 Lt + 9000,00 Lt + 10000,00 Lt) paskolą, bei 2010-10-28 Reikalavimo perleidimo sutarties, kuria trečiasis asmuo Vilniaus kredito unija perleido visas reikalavimo teises į atsakovės skolą pagal minėtas Savitarpio ir paskolos sutartis ieškovui UAB „Barveža“, pagrindu. 2011-06-15 paskolos (novacijos) sutartyje atsakovė R. R. pripažino, kad jos bendras įsiskolinimas (įskaitant pagrindinę skolą, palūkanas ir netesybas) sudaro 26000 Lt. Atsakovė taip pat pripažino, jog paskolos objektu esantys pinigai jai buvo perduoti aukščiau nurodytų Savitarpio paskolos ir laidavimo sutarčių pagrindu (sutarties 1.1 punktas). Aplinkybę, kad pastarųjų sutarčių pagrindu atsakovė gavo 26000 Lt patvirtina kasos išlaidų orderiai su atsakovės parašu ir banko įvykdytas mokėjimo nurodymas (1 t., b. l. 117-120). Paminėtos 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutarties sąlygos ir pinigų gavimą patvirtinantys įrodymai suponuoja išvadą, kad atsakovė R. R. pasiskolino 26000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti ieškovui UAB „Barveža“. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bent iš dalies yra įvykdžiusi 2011-06-15 paskolos (novacijos) sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai visa apimtimi patenkino ieškinį.
Atsakovės argumentai dėl 2010-10-28 Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos 21490 Lt įsiskolinimo sumos ir 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartyje nurodytos 26000 Lt sumos neatitikimo nepaneigia paskolos sutarties fakto. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartimi buvo modifikuoti atsakovės įsipareigojimai numatyti Savitarpio ir paskolos sutartyse, kurias atsakovė sudarė su pirminiu kreditoriumi Vilniaus kredito unija. 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutartyje šalys nustatė, kad atsakovės įsiskolinimas (įskaitant pagrindinę skolą, palūkanas ir netesybas) sudaro 26000 Lt. Darytina išvada, kad sutarties šalys, įvertinusios negrąžintą pagrindinės skolos dalį, nesumokėtas palūkanas ir netesybas, modifikavo prievolės dydį ir susitarė dėl 26000 Lt įsiskolinimo sumos. Pažymėtina, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010-10-28, o Paskolos (novacijos) sutartis - 2011-06-15. Visą šį laiką atsakovė naudojosi skolintais pinigais, nemokėjo palūkanų ir netesybų, todėl šios aplinkybės bei ieškovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovas atsisakė laidavimo, objektyviai sąlygojo šalių susitarimą dėl prievolės dydžio modifikavimo.
Kaip neįrodytus kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl 2011-06-15 Paskolos (novacijos) sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes atsakovė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad sutartį buvo priversta pasirašyti dėl ieškovo atlikto ekonominio spaudimo, grasinimų susidoroti su atsakove ir jos šeimos nariais (CPK 178 str.).
Kolegija atmeta su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus, nes juos atsakovė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.).
Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Trečiasis asmuo ieškovo pusėje Vilniaus kredito unija pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1300 Lt (2 t., b.l. 10-11). Trečiojo asmens ieškovo pusėje apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas privalo atlyginti atsakovė, nes atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, iš atsakovės R. R. trečiojo asmens ieškovo pusėje Vilniaus kredito unijos naudai priteisiama 1000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Vilniaus apygardos teismas 2014-02-18 nutartimi atidėjo atsakovei 258 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovės valstybės naudai priteisiama nesumokėta 258 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės R. R. trečiojo asmens Vilniaus kredito unijos naudai 1000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės R. R. valstybės naudai 258 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.