- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-20
- Bylos Nr.
- N-502-789-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Sigita Rudėnaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininko), Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarimo V. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius V. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad ji leido dirbti B. K. pardavėjos pareigose – pardavinėti klientams laikraščius, žurnalus, knygas ir kitas smulkias prekes V. G. priklausančiame spaudos kioske, esančiame adresu Nemuno 75, Panevėžyje, laikotarpyje nuo 2006-07-01 iki 2006-07-31, mokėjo darbo užmokestį, neįforminus rašytinės darbo sutarties, neišdavus darbuotojo darbo pažymėjimo, tuo pažeisdama Darbo kodekso 99 straipsnio 2, 3 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
V. G. neprisipažino padariusi šį pažeidimą ir parodė, kad ji dirbo, prekiavo knygomis, laikraščiais, žurnalais, atvirukais bei saldumynais, turėdama įsigijusi verslo liudijimą prekybai iš (nuo) laikinųjų prekybos įrenginių. Pagal sutartį su VšĮ Panevėžio miesto poliklinika ji buvo išsinuomojusi 7 kv. m. plotą poliklinikos, esančios Nemuno g. 75, Panevėžyje, vestibiulyje. Šioje vietoje firmos – UAB „Impress Teva“, UAB „Medipresa“, firma AMM, UAB „Paletti“, kurių leidiniais ir prekėmis ji prekiavo, įrengė prekyvietę, pastatė stalus, stovus, kitą reikalingą įrangą. Tai nebuvo kioskas. Kadangi kelis metus dirbo be atostogų ir dažnai sirgo, 2006 m. gegužės mėn. ji pradėjo ieškoti žmogaus, kuris galėtų ją pavaduoti liepos mėnesį. UAB „Medipresa“ vadybininkė R. K. jai pasakė, kad ją galėtų pavaduoti jos pažįstama moteris, kaip vėliau sužinojo, jos sesuo – B. K. . B. K. pas ją atėjo birželio mėnesio viduryje. Ji apžiūrėjo jos prekybos vietą, matė, kaip ir ką ji dirba. Tada ji B. K. pasakė, kad jai liepos mėnesiui būtinai reikia įsigyti verslo liudijimą prekybai nuo laikinųjų prekybos įrenginių. Taip pat paaiškino, kad atlyginimą reikės užsidirbti pačiai ir jį sudarys 15 procentų nuo gautų pinigų už parduotas prekes. Be to, ji B. K. pasakė, kas tiekia prekes, kad iš uždirbtų pinigų jai reikės sumokėti patalpų nuomos mokestį ir mokestį už suvartotą elektrą. Ji B. K. nedavė jokių nurodymų dėl darbo laiko, tačiau pasakė, kad ji dirba nuo 7 val. iki 15 – 16 val. ir kad 7 val. reikia pasiimti spaudą. Jos susitarė, kad B. K. jos prekyvietėje pradės darbą 2006 m. liepos 1 d. Antrą kartą B. K. pas ją atėjo birželio 30 d. Tą dieną jos abi padarė patikrinimą ir prekių perdavimą, surašydamos prekių perdavimo aktą. Sužinojusi iš B. K. , kad ji dar neįsigijusi verslo liudijimo, ji nustebo ir sunerimo, tačiau manė, kad B. K. iki darbo pradžios suspės įsigyti reikalingą verslo liudijimą. Atostogų metu, 2006 m. liepos 3 d. ir kitomis dienomis, lankydamasi pas gydytojus poliklinikoje, ji aplankydavo ir B. K. jos darbo vietoje ir matė, kad jai darbas sekasi prastai, ko neslėpė ir pati B. K. . Pastaroji liepos mėn. pati kas savaitę atsiskaitydavo su prekių tiekėjais, išskyrus UAB „Impress Teva“, su kuria reikėdavo atsiskaityti kartą per mėnesį. Liepos mėn. paskutinę dieną, B. K. baigus darbą, jos abi vėl padarė patikrinimą, B. K. pati suskaičiavo kiek priklauso sumokėti UAB „Impress Teva“, tačiau pinigų jai neperdavė. Liepos mėn. tiekėjai B. K. prekes tiekė pagal jos vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, nes sudaryti sutartis su kitu žmogumi jos atostogų laikotarpiui firmos nesutiko. B. K. , atsiskaitydama su tiekėjais, pinigų priėmimo kvite, prie jos pavardės pasirašydavo savo parašu. 2006 m. rugpjūčio 6 ar 7 dieną, žinodama, kad atvyks UAB „Impress Teva“ atstovė, ji paskambino B. K. , kad ji atvežtų pinigus atsikaitymui su minėta bendrove. B. K. pasakė, kad visų pinigų neturi, tačiau pinigus, nors ir ne pilną sumą, atnešė. 2006-08-19 pas ją atėjo B. K. su vyru, dukra bei dukros draugu ir pareikalavo sumokėti algą. Tada ji dar kartą B. K. paaiškino, kad ji neprivalanti jai mokėti atlyginimo, kad ji sau algą užsidirbo, pasiimdama 15 procentų nuo suprekiautos prekių sumos. Tada B. K. jai numetė 2006-08-10 data pasirašytą pranešimą ir pagrasino, kad kreiptis į darbo inspekciją. Ji B. K. 242,17 Lt, kaip nurodyta šiame pranešime, tikrai nemokėjo. Jokių sutarčių su B. K. ji nesudarė. Dirbdama pagal verslo liudijimą, ji neturi teisės sudarinėti rašytinių darbo sutarčių, negali nieko priimti į darbą ir mokėti atlyginimą.
Liudytojas R. G., V. G. sutuoktinis, davė iš esmės V. G. paaiškinimams atitinkančius parodymus.
Liudytoja B. K. parodė, kad ji pagal darbo sutartį dirba Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariate areštinės valytoja. Kad papildomai užsidirbti pinigų, ji sutiko 2006 m. liepos mėn. dirbti sesers R. K. pasiūlytą darbą – pavaduoti V. G. jos atostogų metu. Pirmą kartą su V. G. susitiko 2006 m. gegužės mėn. pabaigoje, tačiau tuomet apie darbo sąlygas jos nekalbėjo. Antrą kartą – 2006 m. birželio 30 d. ji nuėjo į V. G. darbo vietą, esančią Panevėžio miesto poliklinikos vestibiulyje. Jos abi suskaičiavo prekes, kurias ji priėmė iš V. G. , surašant patikrinimo aktą. V. G. jai sakė, kad dirbdama ji gaus minimalų atlyginimą, o jei prekių parduos daugiau, tai uždirbs daugiau, nei minimalų atlyginimą, kad jos atlyginimas bus 15 procentų nuo visų parduotų prekių sumos. Tik liepos 3 d. ji iš V. G. sužinojo, kad Panevėžio miesto poliklinikos vestibiulyje plotą, kuriame buvo įrengta prekyvietė, V. G. nuomoja ir jai reikės už V. G. sumokėti nuomos mokestį, taip pat mokesčius už suvartotą elektros energiją, ką ji, dirbdama liepos mėn., ir padarė. Taip pat ji sužinojo, kad V. G. dirba pagal verslo liudijimą. Tada V. G. jai pasakė, kad liepos mėnesiui verslo liudijimą ji jau yra įsigijusi, o jai suabejojus, ar ji gali dirbti pagal V. G. vardu išduotą verslo liudijimą ir kas būtų, jei ją patikrintų, V. G. atsakė, kad čia nieko tokio, kad ji turinti pažįstamų Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Apie tai, kad ji pati turi įsigyti verslo liudijimą savo vardu, jokios kalbos tarp jos ir V. G. nebuvo, o pati šiuo klausimu ji nepasidomėjo. Visą liepos mėnesį ji dirbo niekaip neįforminta, be verslo liudijimo ir bijodama, jog dirba nelegaliai. Laikraščiai, žurnalai bei kitos prekės, kuriomis prekiavo, jai buvo tiekiamos V. G. vardu. Prekes tiekėjai palikdavo su sąskaita – faktūra, išrašyta V. G. vardu, ir ji jas pasiimdavo iš spaudos kiosko, esančio prie poliklinikos adresu Nemuno g. 75, Panevėžyje. Šias sąskaitas – faktūras ji kartais pasirašydavo savo parašu, dalies visai nepasirašė. Su prekių tiekėjais ji atsiskaitydavo kas savaitę, sumokėdama už parduotas prekes grynais pinigais tiekėjų atstovams jų apskaičiuotas sumas, atskaičius 15 procentų nuo prekių pardavimo kainos, ir pasirašydama pinigų priėmimo kvitus, kurie buvo išrašomi V. G. vardu. Ji dirbo nuo 6.30 val. iki 14.30 val., t. y. tokį darbo laiką, kurį buvo nurodžiusi V. G. . Liepos 31 d., baigus darbą, ji su V. G. vėl padarė patikrinimą ir ji jai perdavė prekes. Už darbą liepos mėnesio laikotarpyje jai asmeniškai liko tik 242,17 Lt. Pasitaikė, kad poliklinikos lankytojai nuo prekystalių pavogė knygas, atvirukus, kas jai atnešė nuostolį. Baigus darbą, V. G. iš jos paėmė visus liepos mėnesį gautus dokumentus: sąskaitas – faktūras ir kvitus. 2006-08-29 ji buvo atėjusi pas V. G. , kurios prašė pilnai sumokėti žadėtą atlyginimą, t. y. dar 385,75 Lt, įteikdama V. G. rašytinį pranešimą. Jokių mokesčių ji nuo gautos 242,17 Lt sumos nemokėjo ir šių pajamų Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo.
Liudytoja R. Č. parodė, kad 2006 m. liepos mėnesį ji ne kartą lankėsi Panevėžio miesto poliklinikoje, esančioje Nemuno gatvėje, ir matė B. K. ten pardavinėjančią spaudą, atvirukus ir kitas smulkias prekes. Vieną kartą ji matė, kaip B. K. priėmė prekes iš tiekėjo ir už jas pasirašė. Anksčiau šį darbą toje pačioje vietoje ji matė dirbant V. G. . Iš B. K. pasakojimo ji žino, kad B. K. šį darbą pasiūlė jos sesuo ir ji dirbo V. G. atostogų metu. B. K. jai sakė, kad V. B. K. žadėjo mokėti minimalų atlyginimą ir priedą, priklausantį nuo suprekiauto prekių kiekio, o liepos mėnesiui pasibaigus, V. G. prašė susimokėti už verslo liudijimą, B. K. sumokėjo kažkiek pinigų, dėl kurių tarp jų įvyko kažkoks konfliktas ir kad B. K. sūnus vežė kažkokius pinigus atsiskaitymui už prekes. B. K. jai minėjo, kad V. G. plotą prekybai nuomoja iš miesto poliklinikos.
Liudytojas G. B. parodė, kad nuo 2006 m. birželio pabaigos iki liepos mėn. 21 d. jis beveik kasdien lankėsi pas gydytojus Panevėžio miesto poliklinikoje, esančioje Nemuno g. 75, Panevėžyje ir matė ten dirbančią B. K. . Pastaroji jam sakė, kad kiosko savininkę V. G. , kurią jis pažįsta ir anksčiau pats matė toje vietoje dirbančią, mėnesiui išleido atostogų ir tikisi užsidirbti minimalų atlyginimą. B. K. jam skundėsi, kad pasitaiko prekių vagysčių.
Liudytoja O. B. parodė, kad ji dirba valytoja Panevėžio miesto poliklinikoje, esančioje Nemuno g. 75, Panevėžyje. Poliklinikoje spauda, atvirukais prekiaudavo V. G. , o 2006 m. liepos mėnesį, V. G. atostogaujant, šią pavadavo B. K. . Jų pardavinėjamos prekės buvo laikomos ant prekystalių, stovų, nuo kurių ir vyko prekyba. Ji su B. K. , kuri ateidavo dirbti apie 7 val., pasikalbėdavo. B. K. jai skundėsi, kad lankytojai labai vagia prekes. Apie B. K. darbo sąlygas, atlyginimą, jos nekalbėjo.
II.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutarimu V. G. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant šio pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Teismas iš 1998-12-31 negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties nustatė, kad VšĮ Panevėžio miesto poliklinika, atstovaujama direktorės, ir V. G. sudarė neterminuotą nuomos sutartį, pagal kurią V. G. išsinuomojo poliklinikos, esančios Nemuno g. 75, Panevėžyje, vestibiulyje 4 km. m. plotą prekybai spauda, kanceliarinėmis prekėmis. Iš verslo liudijimo Nr. V0393788 teismas nustatė, kad V. G. 2006-05-02 buvo išduotas verslo liudijimas prekybai iš (nuo) laikinųjų prekybos įrenginių (įeina į EVRK klasę 52.63) respublikos miestuose. Veiklos kodas pagal klasifikatorių 04.03.02. Šis verslo liudijimas pratęstas iki 2006-09-07. Teismas nurodė, kad 2004-06-01 prekių tiekimo sutartis ir 2006-07-26 leidinio pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad UAB „Impress Teva“, UAB „Medipresa“ (tiekėjai) susitarė su V. G. (gavėja) dėl periodinės spaudos ir kitų leidinių (prekių) tiekimo ir prekių priėmimo bei pardavimo adresu Nemuno 75, Panevėžyje. Pagal šias sutartis V. G. suteikta teisė pirkti prekes su 15 procentų prekybine nuolaida. Iš PVM sąskaitos – faktūros ir pinigų priėmimo kvitų (b. l. 48 – 64) teismas nustatė, kad UAB „Medipresa“ 2006 m. liepos mėn. laikotarpyje tiekė prekes V. G. , ir su minėta bendrove buvo atsiskaitoma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Darbo kodekso 98 straipsnį nelegaliu laikomas darbas, kai esant šio įstatymo 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, o būtent: darbuotojo įsipareigojimui dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklūstant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai ir darbdavio įsipareigojimui suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad V. G. ir B. K. darbo vieta neturėjo kiosko apibrėžimą atitinkančių požymių. Ir V. G. , ir B. K. prekiavo spauda ir kitomis smulkiomis prekėmis atvirai nuo prekystalių, todėl V. G. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos jai inkriminuojamo pažeidimo aplinkybės, kad V. G. yra spaudos kiosko, esančio adresu Nemuno g. 75, Panevėžyje, savininkė bei kad B. K. dirbo V. G. priklausančiame spaudos kioske, teismo vertinimu, neatitinka faktinių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn traukiama V. G. dirbo pagal verslo liudijimą, kurio turėjimas nesuteikia teisės įdarbinti kitą asmenį. Asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, kaip toks nėra darbdavys.
Be to, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tarp V. G. ir B. K. nebuvo darbo teisinių santykių. V. G. iki 2006 m. liepos mėn., o B. K. visą liepos mėnesį vykdė prekybą nuo laikinųjų prekybos įrenginių Panevėžio m., t. y. vertėsi veikla, kuriai būtinas atitinkamas verslo liudijimas. V. G. turėjo įsigijusi reikalingą verslo liudijimą minėtai veiklos rūšiai, o B. K. šia veikla vertėsi be verslo liudijimo ir jos darbas nebuvo niekaip įformintas. Iš V. G. ir liudytojos B. K. parodymų teismas nustatė, kad V. G. nebuvo įsipareigojusi mokėti B. K. sulygtą darbo užmokestį. B. K. pripažino, kad ji buvo V. G. informuota, jog jos pajamas sudarys 15 procentų nuo jos pačios parduotų prekių bendros sumos. Teismas nurodė, kad tarp V. G. ir B. K. nebuvo pavaldumo, V. G. nebuvo nustačiusi B. K. darbo tvarkos. B. K. dirbo savarankiškai ir nevykdė tam tikros rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos.
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad B. K. per liepos mėnesį negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio pajamų, kurias tikėjosi gauti, ir dėl to vėliau pareikalavo iš V. G. sumokėti jai neuždirbtą dalį, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad B. K. dirbo atlygintinai ir V. G. pripažinti kalta dėl nelegalaus darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog tarp V. G. ir B. K. 2006 m. liepos mėn. buvo susiklostę Civilinio kodekso normomis reguliuojami santykiai – B. K. veiklą vykdė V. G. vardu išnuomotose patalpose, gaudavo ir parduodavo prekes pagal V. G. su tiekėjais sudarytas sutartis, tačiau šie santykiai nebuvo niekaip įforminti ir išaiškėjo tik dėl tarpusavyje kilusio konflikto, kurį B. K. bandė spręsti, kreipdamasi su skundu į Valstybinę darbo inspekciją ir nurodydama aplinkybes, kurias pati nagrinėjant administracinę bylą teisme paneigė.
Taigi, teismas padarė išvadą, kad V. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį surašytas nepagrįstai, nes nėra nelegalaus darbo kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, todėl V. G. administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
III.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo teisme. Apeliantas nurodo tokius argumentus:
1. Pažeidimo padarymo vieta buvo nustatyta tinkamai, ji atitinka faktines aplinkybes – Nemuno g. 75, Panevėžys. Tai, kad prekyvietė administracinio teisės pažeidimo protokole pavadinta spaudos kiosku, neturi esminės reikšmės.
2. Teismo motyvas, kad V. G. , dirbanti pagal verslo liudijimą, negali būti laikoma darbdaviu, nelogiškas ir nepagrįstas. Darbo kodekso 16 straipsnio 2 dalis numato, kad darbdaviu gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Protokolas V. G. surašytas kaip fiziniam asmeniui, kurio naudai dirbo B. K. .
3. Darbinių santykių buvimą įrodo tai, kad B. K. dirbo V. G. nuomojamame plote, V. G. vardu nuomotojui mokėjo nuomos mokestį, pardavinėjo prekes, kurios buvo gautos pagal V. G. vardu išrašytas sąskaitas – faktūras.
B. K. vykdė pardavėjos darbo funkcijas – pardavinėjo laikraščius, knygas, saldumynus, kitas prekes, atliko tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu, todėl teismo išvada, kad ji nevykdė tam tikros rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos, yra nepagrįsta.
5. Tarp B. K. ir V. G. buvo susitarimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo, t. y. kad bus mokamas minimalus darbo užmokestis, o jei B. K. prekių parduos daugiau, tai uždirbs daugiau, nei minimalų atlyginimą, jos darbo užmokestis bus 15 procentų nuo parduotų prekių sumos. B. K. ne pati nusistatė sau atlyginimo dydį už darbą, o sutiko dirbti darbdavio V. G. darbo apmokėjimo sąlygomis. Veika, draudžiama pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nežiūrint, kaip skaičiuojamas darbo užmokestis.
6. Iš byloje esančių liudytojų parodymų matyti, kad B. K. dirbo darbdavės nustatytomis konkrečiomis valandomis, kad darbdavė kontroliavo B. K. darbą, net reiškė pretenzijas dėl blogo darbo.
Atsiliepimas
V. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad B. K. dirbo ne spaudos kioske. Ji, V. G. , nebuvo įsipareigojusi mokėti B. K. darbo užmokesčio, tą pripažino pati B. K. , kuri parodė, kad buvo informuota, jog jos pajamas sudarys 15 procentų nuo jos pačios parduotų prekių bendros sumos. Tarp jų nebuvo pavaldumo, ji nebuvo nustačiusi B. K. darbo tvarkos, pastaroji dirbo savarankiškai. Teismas teisingai motyvavo, kad tarp jų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teismas tinkamai įvertino visų liudytojų parodymus, kitus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n statuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato darbdavių ar jų įgaliotų asmenų administracinę atsakomybę už nelegalų darbą. Nelegalaus darbo požymius apibrėžia Darbo kodekso 98 ir kituose straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Nelegalus darbas, kaip administracinis teisės pažeidimas, objektyviai pasireiškia realiai darbuotojo dirbamu darbu, darbdavio ir darbuotojo santykiams turint darbo sutarties požymius, tačiau nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių.
Darbo sutarties sąvoka įtvirtinta Darbo kodekso 93 straipsnyje, tai – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Esminiai Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, reikšmingi asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį, yra 1) darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; 2) asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 3) asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; 4) asmuo dirba atlygintinai.
Pirmosios instancijos teismas bylą ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė nustatęs, kad atsakomybėn traukiamos V. G. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, o būtent, kad V. G. nebuvo darbdavė, ir kad jos bei B. K. teisiniai santykiai neturėjo darbo sutarties požymių. Kolegijos vertinimu, teismas tokias išvadas padarė netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas ir pažeidęs įrodymų įvertinimo taisykles, numatytas ATPK 257 straipsnyje.
Darbdavys gali būti kiekvienas fizinis asmuo (Darbo kodekso 16 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, kaip toks nėra darbdavys, neatitinka šios įstatymo normos. Tarp fizinių asmenų gali būti sudaroma darbo sutartis, o tai, ar konkrečiu atveju fizinių asmenų teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip darbo teisiniai santykiai, turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes.
Teismo išvada, kad V. G. ir B. K. teisiniai santykiai neturėjo darbo sutarties požymių, grindžiama tuo, kad V. G. nebuvo įsipareigojusi mokėti B. K. darbo užmokesčio, kad tarp jų nebuvo pavaldumo, V. G. nebuvo nustačiusi B. K. darbo tvarkos, B. K. dirbo savarankiškai, nevykdė rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos, taigi B. K. 2006 m. liepos mėn. pati vertėsi individualia veikla. Šios teismo konstatuojamos aplinkybės jokiais įrodymais nepagrindžiamos. Priešingai, byloje surinkta įrodymų, kurie prieštarauja joms, tačiau teismas jų visiškai neįvertino, motyvų, kodėl juos atmeta, nenurodė.
Iš liudytojų paaiškinimų institucijai ir parodymų teismui, atsakomybėn traukiamos V. G. paaiškinimų teismui, rašytinių įrodymų matyti, kad B. K. su V. G. sudarė susitarimą, pagal kurį B. K. įsipareigojo 2006 m. liepos mėn. atlikti tokias pat funkcijas, kokias iki tol atliko V. G. . Pastaroji iki 2006 m. liepos mėn. poliklinikoje, esančioje adresu Nemuno g. 75, Panevėžyje, vykdė individualią veiklą: 1998 m. gruodžio 31 d. sudarė neterminuotą patalpų nuomos sutartį su poliklinika (b. l. 10-11), kurioje įsipareigojo 4 kv. m. ploto patalpas naudoti prekybai spauda, kt. prekėmis, su bendrovėmis, tiekiančiomis leidinius, sudarė prekių tiekimo sutartis (b. l. 42-47), veiklą vykdė įsigijusi verslo liudijimą (b. l. 41). Matyti, kad B. K. 2006 m. liepos mėn. faktiškai vykdė tokią pat veiklą, kokią iki tol vykdė V. G. . Ji priimdavo iš tiekėjų prekes, už jas sumokėdavo, prekiavo spaudos leidiniais ir kitomis prekėmis. Tokia veikla gali būti apibūdinama ne tik kaip individuali veikla, bet ir kaip pardavėjos darbo funkcijos. Todėl būtina nustatyti, ar šią veiklą B. K. vykdė savo vardu, savarankiškai, ar paklusdama nustatytai darbo tvarkai, ne savo vardu.
Byloje surinkti duomenys, įgalinantys suabejoti teismo išvada, kad B. K. 2006 m. liepos mėn. veiklą vykdė savarankiškai. Tai, kad veikla buvo vykdoma pagal V. G. nustatytą darbo tvarką, jos vardu, įrodo tai, kad nuomos ir tiekimo sutartys, V. G. sudarytos su trečiaisiais asmenimis, nebuvo nei nutrauktos, nei pakeistos, jos buvo vykdomos V. G. vardu. Veikla nuo 2006 m. liepos 1 d. buvo tęsiama – B. K. 2006 m. birželio 30 d. V. G. paliko prekių likutį, 150 Lt grąžai atiduoti. Nepaneigti B. K. parodymai, kad V. G. jai nurodė darbo laiką nuo 6.30 val. iki 14.30 val. Šie parodymai dalinai sutampa su V. G. paaiškinimu, kad ji pasakiusi B. K. apie savo darbo laiką. Nors V. G. neigia davusi nurodymus dėl darbo laiko, yra užfiksuotas jos paaiškinimas, kad ji pasakiusi B. K. , jog reikėtų ateiti prieš 7 valandą tam, kad pasiimti spaudą ir ją išsidėlioti. Nors atsakomybėn traukiama V. G. teismui paaiškino, kad iš B. K. reikalavusi įsigyti verslo liudijimą ir nustebusi, kai birželio 30 d. B. K. jai pasakiusi, kad dar neįsigijo verslo liudijimo, toks paaiškinimas prieštarauja V. G. išduotame verslo liudijime esančiam įrašui, kad jo galiojimas liepos mėnesiui buvo pratęstas 2006 m. birželio 28 d. Tai įgalina abejoti V. G. paaiškinimų patikimumu ir sudaro pagrindą tikėti B. K. parodymais, kad V. G. iš jos nereikalavo jokių dokumentų ir jai paaiškino, kad ji dirbs pagal V. G. vardu išpirktą verslo liudijimą. Nepaneigti B. K. parodymai, kad 2006 m. birželio 30 d. V. G. jai parodė, kokiomis kainomis ji turės pardavinėti prekes, kaip vesti apskaitą, kaip reikia atskaičiuoti nuo sumos 15 procentų pelno. Abi moterys proceso metu pripažino, kad V. G. lankėsi poliklinikoje ir bendravo su B. K. 2006 m. liepos 3 d. Užfiksuotas V. G. paaiškinimas, kad, lankydamasi poliklinikoje, ji pasiteiraudavo, kaip B. K. sekasi, duodavo patarimų. Iš bylos matyti, kad B. K. , liepos mėn. baigusi darbą, prekių likutį, pinigus ir visus veiklos dokumentus perdavė V. G. . Visi šie duomenys prieštarauja teismo išvadai, kad B. K. 2006 m. liepos mėn. veiklą vykdė savarankiškai.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad tarp B. K. ir V. G. buvo susitarimas dėl atlygintino darbo. Skiriasi tik B. K. ir V. G. paaiškinimai dėl apmokėjimo formos – V. G. aiškino, kad B. K. už darbą galėjo pasilikti 15 procentų nuo leidinių pardavimo sumos, o B. K. nurodė, kad pagal susitarimą, jai turėjo būti sumokėtas minimalus darbo užmokestis ir procentas nuo pardavimo sumos, jei jis būtų didesnis, nei minimalus darbo užmokestis.
Darytina išvada, kad byloje yra duomenų, jog buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis darbo sutarties požymius. V. G. leido B. K. faktiškai dirbti, tačiau nesilaikė darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, administracinio teisės pažeidimo bylą nepagrįstai nutraukė ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas, teismo nutarimas naikintinas, byla grąžintina nagrinėti teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t aria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą patenkinti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarimą panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.
Nutartis neskundžiama.