Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-446-383-2013

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00680-2012-2

2013 m. birželio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, gynėjai advokatei Editai Marijai Šlapikienei, nuteistajam D. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį D. B. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 13 d. apie 18.30 val. D. K. ir I. K. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, iš D. K. reikalavo grąžinti jam benzininį pjūklą „Stihl“, o šiam nesutikus, vieną kartą kumščiu sudavė D. K. į krūtinę, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, o išvykdamas iš D. K. gyvenamųjų namų pasiėmė 350 litų vertės benzininį pjūklą „Stihl“, tokiu būdu nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tikrą teisę atsiimti pjūklą ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, tuo pačiu metu D. K. ir I. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pastūmė mažametį D. K., gimusį 2008 (duomenys neskelbtini), kuris galva atsitrenkė į durų staktą, tuo padarydamas mažamečiui D. K. muštinę žaizdą dešinio smilkinio srityje ir taip sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y., nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymu.

Be to, jis buvo kaltinamas ir tuo, kad jis D. K. ir I. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą įspyrė I. K. į dešinę koją, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje blauzdoje ir sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y., nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu.

Teismo išvada, kad apeliantas prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinę prievartą, jo teigimu, yra visiškai nepagrįsta, neįrodyta ir prieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams, paties nukentėjusiojo bei apelianto paaiškinimams. Tai, kad jokios tyčios jo veiksmuose nebuvo, teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino net keturi liudytojai: L. P., Z. S.. D. J., V. P., kurie matė ši įvykį tiesiogiai. Apelianto manymu, teismas neįvertinos svarbios aplinkybės, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo stipriai apgirtęs. Apeliantas teigia, jog, matydamas tiesiai į jį einantį nukentėjusįjį D. K., kuris buvo aiškiai neblaivus, norėdamas išvengti kontakto, nes iki jų susidūrimo buvo likę apie metrą, jį kaire ranka nuo savęs atitraukė (atsistūmė). Šie veiksmai tikrai nebuvo tyčiniai, jais apeliantas tiesiog norėjo išvengti tiesioginio kontakto su neblaiviu asmeniu, tačiau šis, būdamas išgėręs, susvirduliavo, neišlaikė pusiausvyros ir pats nukrito. Šias aplinkybes nukentėjusysis pats patvirtino teismo posėdyje. Be to, apelianto teigimu, specialisto išvada nepatvirtina aplinkybės, kad nežymus sveikatos sutrikdymas – poodinė kraujosruva, D. K. atsirado būtent nuo suduoto smūgio. Apeliantas taip pat pažymi, kad specialisto tyrimas buvo atliktas praėjus keturioms dienoms po įvykio, t. y. 2012 gegužės 17 d., todėl neatmetama galimybė, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti ir vėliau. Apelianto teigimu, jis yra nekaltas, arba galimai yra padaręs Lietuvos Respublikos adminstracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje numatytą teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad D. B. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo yra įrodyta. Nors nuteistasis D. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų D. K. ir I. K., liudytojo L. P. parodymais, iš dalies ir paties D. B. parodymais teismo posėdyje, taip pat ištirtais rašytiniais įrodymais.

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamos tik aplinkybės, susijusios su fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu D. B. inkriminuota aplinkybė, jog jis du kartus sudavė D. K. į veidą, iš kaltinimo pašalinta, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamasis D. B., suduodamas smūgį nukentėjusiajam D. K. į krūtinę, jį pastūmė, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. D. B., apklaustas teismo posėdyje neigė, jog sudavė smūgius D. K. į krūtinę, ir teigė, kad jį pastūmė rankos dilbiu, o nuo šio stumtelėjimo nukentėjusysis nugriuvo. Nukentėjusysis teismo posėdyje nurodė, kad jam buvo suduota į krūtinę, šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusioji I. K.. Liudytojas L. P., apklaustas teismo posėdyje, nurodė, kad D. B. S. K. nuo savęs atstūmė, dėl ko S. K. nugriuvo. Tuo tarpu liudytojai V. P., Ž. S. ir D. J., kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, tiesiogiai nematė tarp D. B. ir D. K. kilusio konflikto. Iš teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 57) matyti, kad D. K. konstatuota poodinė kraujosruva krūtinkaulio srityje, kuri padaryta kietu buku daiktu ir galėjo gautis tiek sudavus tiesioginį smūgį, tiek nugriuvus ant žemės ir atsimušusį kietus bukus daiktus ar paviršius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B. savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą, yra teisėta ir pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Tai, jog pats nuteistasis ir liudytojas L. P., kuris yra nuteistojo posūnis, D. B. prieš D. K. panaudotą veiksmą vadina atsistūmimu ar pastūmimu, nepaneigia fakto, kad D. B. prieš D. K. naudojo fizinę prievartą. Pažymėtina, kad ir pats D. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad nuo jo pastūmimo D. K. galėjo atsirasti kraujosruva.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.