Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. ir atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir V. M. skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VšĮ Sapiegos ligoninei, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai V. K. ir V. M. skundu (b. l. 2-7, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 4v-32 ,,Dėl leidimo V. K. dirbti kitą darbą panaikinimo“; panaikinti Inspekcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 4v-28 ,,Dėl leidimo V. M. dirbti kitą darbą nesuteikimo“.

Paaiškino, kad Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymais Nr. 4v-32 ir 4v-28 atitinkamai V. K. panaikino, o V. M. nesuteikė teisės dirbti kitą darbą. Nurodė, kad neoficialiais duomenimis komisijos posėdis, kuriame iš esmės buvo svarstomi klausimai dėl leidimų jiems dirbti kitą darbą išdavimo, įvyko 2010 m. rugpjūčio 9 d., tačiau komisija neinformavo jų apie posėdžio datą ir laiką, pareiškėjai jame nedalyvavo. Tvirtino, kad tuo buvo apribota teisė ginti savo interesus tiesiogiai. Atkreipė dėmesį, kad kiti komisijos nariai nebuvo informuoti apie posėdį prieš protingą terminą, profesinės sąjungos atstovė komisijos narė D. K., kuri galėjo atstovauti pareiškėjus, apie planuojamą posėdį išvis nebuvo informuota. Pažymėjo, kad nebuvo sudaryta galimybė nesant D. K. ginti pareiškėjų interesus kitam įgaliotam profesinės sąjungos atstovui. Darė išvadą, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintų Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7, 10, 12, 13, 16 punktais, komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. posėdis ir jame priimti sprendimai yra neteisėti. Teigė, kad skundžiami įsakymai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, jie priimti Inspekcijos direktoriaus vienasmeniškai, atsižvelgta tik į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) rekomendacijas. Pareiškėjų manymu, Inspekcija pažeidė įstatymų viršenybės principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nurodė, kad skundžiamuose įsakymuose priimtos poveikio priemonės - naikinti, nesuteikti, yra neteisėtos, nes tokių poveikio priemonių nenumato jokie teisės aktai. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuose individualiuose administraciniuose aktuose nenurodyta apskundimo tvarka, patys sprendimai nepatvirtinti Inspekcijos antspaudu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 3 d.).

V. K. teigimu, prieš pradedant darbą Inspekcijoje jai žodžiu buvo užtikrinta, kad ji galės dirbti Inspekcijoje ir laisvu nuo pagrindinio darbo laiku dirbti kitą darbą - klinikinį pagal išsilavinimą. Iš pradžių jos teisėti lūkesčiai buvo pateisinti ir įteisinti, kadangi jai nuo 2007 m. kovo 20 d. pradėjus dirbti VšĮ Sapiegos ligoninėje buvo išduoti leidimai kitam darbui. V. M. teigimu, jis nuo 2007 metų dirba VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje (toliau – ir Žalgirio klinika) teisininko pareigose, Inspekcijoje nuo pat pradžių jam buvo išduoti leidimai dirbti kitą darbą.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Inspekcija neišdavė leidimų dirbti kitą darbą vienu bendru pagrindu - galimas interesų konfliktas atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje. Pareiškėjų manymu, toks ribojimas yra neproporcingas siekiamam Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslui. Teigė, kad turėtų būti nustatytas interesų konfliktas arba reali ir neišvengiama jo grėsmė atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje. Nurodė, kad šių aplinkybių (kriterijų) Inspekcija nevertino, o priimti įsakymai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje yra apie 1500-3000 asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Inspekcija atlieka įstaigų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę, t. y. esant pagrindui vertina jų teikiamų paslaugų kokybę. Tačiau Inspekcija per metus atlieka tik iki 300 kontrolių, kai kurios atliekamos toje pačioje įstaigoje kelis kartus. Darė išvadą, kad, viešai deklaravus ir teisėtai gavus leidimą dirbti kitą darbą net ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, Inspekcijoje nesudaromos net teorinės prielaidos kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, nes tarnautojui, kuris dirbo arba dirba šioje įstaigoje, neskiriama tirti ar dalyvauti tyrime. Teigė, kad Inspekcijoje pakanka tarnautojų, kurie gali atlikti tą patį darbą, be to, pareiškėjus kontroliuoja tiesioginiai vadovai, kurie turi teisę dalyvauti tyrime ar derinime. Pažymėjo, kad interesų konfliktas gali kilti ne vien tik iš kito darbo teisinių santykių, tačiau ir iš asmeninių, todėl suabsoliutinti ir riboti vien dėl kito darbo deklaruojamus teisinius santykius, pareiškėjų manymu, yra neproporcinga, neteisinga ir neprotinga.

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 35-42, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. komisijos posėdis buvo pakartotinis, t. y. atidėtas pagal Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko M. S. 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. SR-16 pateiktą prašymą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo kviesti valstybės tarnautoją dalyvauti komisijos posėdyje. Nurodė, kad V. M. kartu su Inspekcijos direktore R. N., Planinių kontrolių ir ekspertizių skyriaus vedėju R. G., Neplaninių kontrolių skyriaus vedėja N. M. 2010 m. liepos 1 d. dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame išsakė savo poziciją. Teigė, kad žodžiai nesuteikti / neišduoti yra sinonimai kaip ir naikinti / atšaukti. Atsakovo manymu, vidutiniam protingam asmeniui nekiltų pagrįsta abejonė, kad frazė nesuteikti leidimo yra pagal prasmę priešinga frazei neišduoti leidimo. Nurodė, kad Inspekcijos direktoriaus sprendimai Taisyklių reikalavimus atitiko, o teigti, jog rašytinis neinformavimas apie apskundimo tvarką atėmė iš pareiškėjų teisę minėtą sprendimą apskųsti, yra neteisinga, nes apskundimo tvarka buvo nurodyta Inspekcijos profesinės sąjungos pirmininkui M. S. adresuotame Komisijos 2010 m. liepos 13 d. rašte Nr. S-742-(2.9). Minėtame Komisijos rašte buvo naudojami terminai leidimo dirbti kitą darbą nesuteikimas ir panaikinimas, kas ir galėjo įtakoti Inspekcijos direktorių pavartoti būtent šiuos terminus. Inspekcijos nuomone, pareiškėjų nurodytų procedūrinių pažeidimų iš esmės nėra, todėl dėl jų naikinti skundžiamus įsakymus nėra pagrindo. Nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. įvykusiame komisijos posėdyje dalyvavo komisijos narė V. M., kuri yra Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos narė. Teigė, kad Taisyklių 8 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas, nes į Inspekcijos komisijos narių sąrašą buvo įtraukti du profesinės sąjungos atstovai. Paaiškino, kad sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gegužės 20 d. pavedimu Nr. 17-623, atsižvelgdamas į dienraščio „Lietuvos rytas“ 2010 m. gegužės 20 d. straipsnyje „Valstybės tarnyba - vešlios uždarbio iš šalies ganyklos“ minimus faktus, pavedė Inspekcijos direktoriui kreiptis į Komisiją ir prašyti pateikti rekomendaciją dėl iškilusių abejonių, ar darbas, kurį valstybės tarnautojai dirba, nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, ir iki 2010 m. birželio 11 d. pateikti išvadas. Inspekcijos direktorė kreipėsi į Komisiją, kuri 2010 m. birželio 10 d. raštu Nr. S-623-(2.9) pasisakė, jog iš V. M., V. K. ir kitų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų akivaizdžiai matyti, kad jie turi administracinius įgaliojimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, todėl interesų konfliktas jiems dirbant atitinkamose įstaigose neabejotinai kils (atsižvelgiant į leidimų dirbti suteikimo datas, jau galėjo kilti). Nurodė, kad Inspekcijos direktorius 2010 m. birželio 11 d. raštu Nr. 4R-1067 informavo sveikatos apsaugos ministrą apie Komisijos pateiktą rekomendaciją. Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. birželio 14 d. rezoliucija pavedė sveikatos apsaugos viceministrei kontroliuoti rekomendacijos įgyvendinimą. Sveikatos apsaugos viceministrė 2010 m. birželio 14 d. rezoliucija pavedė Inspekcijos direktorei įgyvendinti Komisijos rekomendaciją. Atkreipė dėmesį, jog Komisija, pakartotinai įvertinusi tarnautojų prašymus leisti dirbti kitą darbą, konstatavo, kad jos nuomonė nepasikeitė ir kad Inspekcijos veikla negali kelti visuomenės pasitikėjimo, kai pusė jos darbuotojų dirba įvairiose kontroliuojamose institucijose. Atsakovo teigimu, iš Teisės skyriaus vedėjo pareigybei priskirtų funkcijų akivaizdu, kad šio skyriaus vedėjui net ir nusišalinus nuo sprendimų, susijusių su Žalgirio klinika, priėmimo, išlieka nekontroliuojama galimybė paveikti Inspekcijos valstybės tarnautojus, siekiant šiai įstaigai palankaus sprendimo. Pažymėjo, jog minėtoji įstaiga atsiduria privilegijuotoje padėtyje, nes, nusišalinus Teisės skyriaus vedėjui, šioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teiktų paslaugų kokybės ataskaita ir sprendimas yra derinami tik Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto, o ne Teisės skyriaus vedėjo. Pažymėjo, kad iš V. K. pareigybės aprašymo matyti, jog net jai nusišalinus nuo sprendimų priėmimo procedūrų, susijusių su jos papildoma darboviete, išliktų nuolatinė grėsmė, kad tarnybinė Inspekcijos informacija būtų panaudota ne tarnybos tikslams. Paaiškino, kad Inspekcijoje neplaninės (pagal skundą) asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūra yra atliekama pagal direktoriaus patvirtintą procedūrą, ji yra daugiapakopė, kiekvienu neaiškiu klinikiniu atveju diagnostikos ir gydymo tinkamumo įvertinimui Inspekcija kreipiasi į sveikatos apsaugos ministerijos specialistus konsultantus, kurie ir vertina diagnostikos ir gydymo taktikos atitiktį medicinos mokslo ir praktikos reikalavimams. Inspekcijos tarnautojai atlieka kontrolės procedūrą ir nustato teisės aktų ir vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimus. Inspekcijos nuomone, neturint pakankamai žinių apie kitose šalyse nustatytą atitinkamą teisinį reguliavimą, negalima daryti vienareikšmių išvadų ir teigti, jog būtina perimti atitinkamą patirtį. Paaiškino, kad Inspekcijos direktoriaus pareigas laikinai einantis asmuo, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų kitų darbų, vadovavosi minėtų asmenų paaiškinimais, Komisijos 2010 m. birželio 10 d. raštu Nr. S-623-(2.9) „Dėl rekomendacijos pateikimo“, kuriame pateiktos Komisijos rekomendacijos įgyvendinimui buvo nustatytas vieno mėnesio terminas, Komisijos 2010 m. liepos 13 d. raštu Nr. S-742-(2.9) „Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. birželio 3 d. rekomendacijos“, Komisijos 2009 m. gegužės 11 d. rezoliucija Nr. KS-41, Inspekcijos komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. rekomendacija, sveikatos apsaugos ministro pavedimu sveikatos apsaugos viceministrei kontroliuoti Komisijos rekomendacijos įgyvendinimą, sveikatos apsaugos viceministrės pavedimu vykdyti Komisijos rekomendaciją, Europos Parlamento pareigūnų ir tarnautojų pareigų vadovo (Elgesio kodekso) nuostatomis. Taip pat atkreipė dėmesį į Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. SR-17 pateiktas pastabas, atsižvelgė į ypatingą Inspekcijos vaidmenį, siekiant užtikrinti tinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, nuolatinį žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, tai, jog Inspekcijos sprendimai nuolat viešai aptariami. Pabrėžė, kad buvo siekiama maksimaliai padidinti visuomenės pasitikėjimą Inspekcijos veikla, sumažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę, nes tik užtikrinus vienodą visų Inspekcijos tarnautojų padėtį - tarnybą tik Inspekcijoje, o ne paralelinį kai kurių tarnautojų darbą ir Inspekcijoje, kuri atlieka asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę ir ekspertizę, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose, galima pasiekti deramą autoritetą ir visuomenės pasitikėjimo lygį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Sapiegos ligoninė atsiliepimu į skundą (b. l. 96-97, I t.) prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad V. K. šiuo metu dirba VšĮ Sapiegos ligoninėje Vidaus ligų skyriaus gydytoja budėjimams stacionare. Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas yra susijęs išimtinai su valstybės tarnautojos ir viešojo administravimo įstaigos teisiniais santykiais. VšĮ Sapiegos ligoninėje darbo santykiai nėra privalomai reguliuojami valstybės tarnybą reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas nėra teisiškai įpareigojantis VšĮ Sapiegos ligoninę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu skundo dalį dėl V. K. reikalavimo tenkino, skundo dalies dėl V. M. skundo netenkino, pripažino neteisėtu ir panaikino Inspekcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 4v-32 „Dėl leidimo V. K. dirbti kitą darbą panaikinimo“, likusioje dalyje skundo netenkino.

Teismas analizavo Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjo, Neplaninių kontrolių skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymuose įtvirtintas pareigybių paskirtis, nurodė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnį. Pažymėjo, kad V. K. dirba kitą darbą – gydytoja Sapiegos ligoninėje, t. y. įstaigoje, teikiančioje sveikatos priežiūros paslaugas. Nurodė, kad, formaliai vertinant jos tarnybinę padėtį Inspekcijoje, pareiškėja turi administracinius įgaliojimus sveikatos priežiūros funkcijas teikiančių įstaigų atžvilgiu, taip pat ir Sapiegos ligoninės atžvilgiu. Tačiau tuo pačiu, V. K. yra eilinė Inspekcijos padalinio darbuotoja, neturinti valdingų įgalinimų savo kolegų Inspekcijoje atžvilgiu. Savo įgalinimus ji realizuoja tik pavedus jos viršininkui, t. y. pati savarankiškai pasirinkti kontroliuojamo objekto negali. Todėl, atsiradus galimam interesų konfliktui dėl kokių nors aplinkybių, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, šiuo atveju Sapiegos ligoninėje, pareiškėja, kaip Inspekcijos darbuotoja, teismo manymu, turi galimybę nusišalinti nuo sprendimo priėmimo procedūrų, susijusių su interesų konfliktą keliančiu asmeniu, nes institucijoje būtų kiti asmenys, galintys ją pakeisti. Atsakovo motyvą, kad Inspekcijoje dirba nedidelis darbuotojų skaičius - 25 asmenys, todėl yra grėsmė, kad tarnybinė Inspekcijos informacija būtų panaudota ne tarnybos tikslams, teismas vertino kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovas niekuo nemotyvuojant darė išvadą, kad nedidelis darbuotojų skaičius leidžia daryti prielaidą, jog tie asmenys yra ar bus nesąžiningi. Pažymėjo, kad Inspekcijos veiklą reglamentuojantys norminiai aktai neišskiria šios institucijos iš kitų institucijų tarpo ir nenumato kokių nors specialių draudimų, todėl tokį plečiamą interesų konfliktų aiškinimą teismas laikė nepagrįstu.

Nurodė, kad Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjas turi valdingus įgalinimus tiek kontroliuojamų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių institucijų atžvilgiu, tiek Teisės skyriaus likusių darbuotojų atžvilgiu. Net laikinai V. M. nusišalinus nuo konkretaus atvejo tyrimo, jį pavaduojantis Teisės skyriaus darbuotojas ir toliau liks V. M., kaip Teisės skyriaus vedėjo, pavaldinys. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju neišvengiama situacija, kai V. M., kaip teisininkas, konsultuotų Žalgirio ligoninės administraciją ruošiant ir teikiant informaciją Inspekcijai, o V. M., kaip Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjo, pavaldinys turėtų vertinti šio skyriaus vedėjo paruoštą ir pateiktą informaciją. Todėl teismas pripažino pagrįstomis išvadas dėl egzistuojančio viešųjų ir privačių interesų konflikto Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjui V. M. dirbant teisininku kitoje gydymo įstaigoje, teikiančioje sveikatos priežiūros paslaugas.

III.

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 95-99, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Inspekcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 4v-32 „Dėl leidimo V. K. dirbti kitą darbą panaikinimo“ pakeisti ir V. K. skundo netenkinti.

Nesutinka su teismo argumentu, kad Inspekcijoje būtų kiti asmenys, kurie V. K. nusišalinus, bet kuriuo atveju galėtų ją pakeisti. Atkreipia dėmesį, kad Inspekcija privalo vykdyti jai Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir kitų įgaliotų institucijų pavedimus per jų nustatytą terminą, todėl tikėtina reali situacija, kai kitiems penkiems darbuotojams susirgus, atostogaujant ir V. K. nusišalinus, nebus įmanoma įvykdyti pavedimų per nustatytą terminą. Nurodo, kad teismas neargumentavo, kodėl Inspekcija turi nesivadovauti Komisijos 2009 m. gegužės 11 d. rezoliucija Nr. KS-41 „Dėl prievolės vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti“, taip pat 2010 m. birželio 10 d. rašte Nr. S-623-(2.9) pateikta nuomone. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalį, V. K. pareigybės aprašyme įtvirtintą pareigybės paskirtį, bendrosios veiklos sritį, specialiosios veiklos sritį, funkcijas, atkreipia dėmesį į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, 53 straipsnio 1, 3 dalis, pabrėžia, kad tikrinimo aktą pildo patikrinimą atliekantis Inspekcijos valstybės tarnautojas, jis vertina ir kontroliuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigos pateikiamus dokumentus ir tikrinimo aktą pateikia nurodytiems asmenims. Paaiškina, kad priimant sprendimą neišduoti V. K. leidimo dirbti kitą darbą buvo atsižvelgta į aplinkybių visumą, ypatingą Inspekcijos vaidmenį, siekiant užtikrinti tinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, nuolatinį žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, tai, jog Inspekcijos sprendimai nuolat viešai aptariami, kritikuojami žiniasklaidos priemonėse. Pabrėžia, kad sprendimu dėl V. K. buvo siekiama maksimaliai padidinti visuomenės pasitikėjimą Inspekcijos veikla, sumažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę, pasiekti deramą autoritetą ir visuomenės pasitikėjimo lygį. Atkreipia dėmesį į, atsakovo manymu, analogiškoje administracinėje byloje priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. I-3406-815/2010. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-914/2009, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimą.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 101-104, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo V. M. reikalavimo netenkinimo pakeisti ir panaikinti Inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 4v-28.

Teigia, kad teismas nevertino komisijos ir Inspekcijos administracijos padarytų Taisyklių 10, 12, 13, 17 punktų pažeidimų. Pažymi, kad teismas klaidingai vertino jo nuolatinių valdingų įgaliojimų turėjimo faktą. Mano, kad Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnis valdingų įgaliojimų subjektu išskiria ne įstaigą ar instituciją, kurioje valstybės tarnautojas dirba, bet patį valstybės tarnautoją. Nurodo Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnį, 58 straipsnio 1 dalį, išvardija Inspekcijos turimus valdingus įgaliojimus ir pabrėžia, kad šiuos įgaliojimus turi Inspekcija, kaip sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės subjektas, o ne asmeniškai apeliantas. Teigia, kad savarankiškai, be atskiro Inspekcijos direktoriaus pavedimo, neturi valdingų įgalinimų, negali priimti jokių sprendimų dėl Inspekcijos kontroliuojamų subjektų. Daro išvadą, kad Žalgirio klinikos atžvilgiu jis savaime valdingų įgaliojimų, kurių turėjimas kliudytų dirbti šioje įstaigoje, neturi. Atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3v-30 patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekspertizės procedūra, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės planinės ir neplaninės kontrolės procedūros ir Raštų rengimo Teisės skyriuje procedūra nustato procedūrose dalyvaujančius asmenis, jų funkcijas, pvz., valdingų įgaliojimų pareiškėjui suteikimo (atsiradimo) momentą, o ne savarankišką turėjimą, dalyvavimą projektų rengime, o ne sprendimo priėmimą, laiko reikalavimus ir dokumentus įrašams atlikti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-914/2009 ir daro išvadą, kad jis neturi teisės savarankiškai kontroliuoti įstaigų. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-516/2007, pažymi, kad byloje nenustatytas nei vienas faktas, jog teismo nurodyta situacija galėtų būti realizuota. Atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino jo, kaip Žalgirio klinikos teisininko, pareigų instrukcijos. Pareiškėjo manymu, dirbant Žalgirio klinikoje 0,25 etato krūviu ir atliekant jam nustatytas funkcijas nekyla joks interesų konfliktas su tiesioginių pareigų vykdymu. Nurodo, kad per jo darbo laiką Inspekcijoje Žalgirio klinikoje buvo atliktos trys kontrolės, o per visą Inspekcijos egzistavimo laiką – šešios kontrolės. Daro išvadą, kad galimas tik teorinis, vienkartinio pobūdžio konfliktas.

Pareiškėja V. K. atsiliepimu į Inspekcijos apeliacinį skundą (b. l. 112-116, II t.) prašo Inspekcijos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Inspekcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 4v-32 „Dėl leidimo V. K. dirbti kitą darbą panaikinimo“, palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-516/2007. Nurodo, kad Neplaniniame kontrolių skyriuje, kuriame ji dirba, yra 1 vedėjo ir 9 valstybės tarnautojų etatai. Pareiškėjos manymu, tai, kad atsakovas nepriima į skyriuje esančias laisvas pareigas pakaitinių valstybės tarnautojų, nėra pagrindas neleisti jai dirbti kito darbo. Teigia, kad VšĮ Sapiegos ligoninėje ir Inspekcijoje dirba tik pareiškėja, per 13 metų VšĮ Sapiegos ligoninėje atliktos tik šešios neplaninės kontrolės. Nurodo, kad Inspekcija ginčijamame sprendime nėra įvardijusi sąlygos, jog dėl V. K. darbo VšĮ Sapiegos ligoninėje atsiranda tikimybė, kad Inspekcijos tarnybinė informacija būtų panaudota ne tarnybos tikslais, todėl mano, kad teismas neturėjo vertinti nesusijusių su byla aplinkybių. Paaiškina, kad dirba gydytoja budėjimams darbo dienomis po darbo valandų, švenčių ir poilsio dienomis, neturi vadovaujančio asmens statuso, nėra vidaus medicininio audito narė. Pabrėžia, kad jai nėra nei išorės, nei vidaus teisės aktais pavesta nuolatos stebėti tam tikrų asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, jai nėra priskirtas joks regionas, teritorija ar konkrečios įstaigos, kurių veiklą reikia nuolat kontroliuoti ar stebėti, pagal neplaninės kontrolės procedūrą ji neturi nuolatinio pobūdžio funkcijos kontroliuoti konkrečią įstaigą ir savarankiškai negali imtis veiksmų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-914/2009. Paaiškina, kad jos pareigų aprašymas, Inspekcijos nuostatų 16.4 punktas, neplaninės kontrolės procedūra jai suteikia galimybę vykti į įstaigą, rinkti duomenis, informaciją Inspekcijos direktoriaus pavedimo pagrindu. Teigia, kad daugiapakopėje sprendimo priėmimo procedūroje ji yra žemiausioje grandyje, neturi valdingų įgaliojimų kitiems Inspekcijoje dirbantiems ar sprendimo priėmimo procese dalyvaujantiems tarnautojams, pati yra pavaldi. Daro išvadą, kad tiesioginių sąlygų, nurodytų Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnyje ir panašiose administracinėse bylose, nėra. Mano, kad, atsižvelgiant į protingumo principą, privaloma taikyti ne tik leidimų dirbti kitą darbą institutą, bet ir privačių bei viešų interesų konflikto institutą kaip prevencinį mechanizmą. Teigia, kad atsakovas netinkamai aiškina Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nuostatas, jas vertina atskirai nuo Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3v-30 patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės neplaninės kontrolės procedūros reikalavimų. Pabrėžia, kad minėto įstatymo 58 straipsnyje aiškiai įtvirtintos įstaigos, o ne tarnautojo teisės, 53 straipsnyje aiškiai numatyta, kad valstybės tarnautojas be Inspekcijos vadovo paskyrimo negali įgyvendinti savo teisių. Pažymi, kad Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės neplaninės kontrolės procedūroje numatyta, jog vyriausiasis specialistas negali pateikti jokio privalomo nurodymo įstaigai, negali pateikti tikrinimo akto. Teigia, kad užsienio valstybių pateikta informacija apie teisinį reguliavimą šiuo klausimu leidžia teigti, jog praktikuojantis gydytojas tokio pobūdžio darbe yra vertinamas. Mano, kad šioje byloje nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-914/2009.

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į V. M. apeliacinį skundą (b. l. 118-125, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl V. M. palikti nepakeistą ir V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. posėdis buvo pakartotinis, teigia, kad Taisyklės nenumato imperatyvaus reikalavimo kviesti valstybės tarnautoją dalyvauti komisijos posėdyje. Atkreipia dėmesį, jog V. M. dalyvavo Komisijos posėdyje, todėl nepagrįstai teigia nesuprantantis, kas pasikeitė, kad jam nebebuvo išduotas leidimas dirbti kitą darbą. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 3 dalį ir daro išvadą, kad V. M., būdamas Inspekcijos Teisės skyriaus vedėju, karjeros valstybės tarnautoju, beveik trejus metus neteisėtai dirbo kitą darbą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 ir teigia, kad pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų iš esmės nėra, o jei teismas pripažintų juos buvus, jie neturėjo įtakos priimto sprendimo pagrįstumui. Nurodo Inspekcijos nuostatų 8 punktą, pažymi, kad Inspekcijoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ir ekspertizės procedūros atliekamos pagal Inspekcijos direktoriaus įsakymais patvirtintas procedūras. Jose nustatyta, kad Teisės skyriaus vedėjas yra atsakingas už Ataskaitos ir Sprendimo projektų derinimą, pastabų ir pasiūlymų pateikimą, pažeidimų nustatymą, kontrolės išvadų pagrįstumą, sprendimo teisėtumą, Ataskaitos ir Sprendimo vizavimą. Nurodo Teisės skyriaus vedėjo pareigybės paskirtį, bendrosios veiklos sritį, specialiosios veiklos sritį, funkcijas ir daro išvadą, kad Teisės skyriaus vedėjui net ir nusišalinus nuo sprendimų, susijusių su Žalgirio klinika, priėmimo, išlieka nekontroliuojama galimybė paveikti Inspekcijos valstybės tarnautojus, siekiant šiai įstaigai palankaus sprendimo. Be to, minėta įstaiga atsiduria privilegijuotoje padėtyje, nes, nusišalinus Teisės skyriaus vedėjui, šioje įstaigoje teiktų paslaugų kokybės ataskaita ir sprendimas yra derinami tik Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto, o ne Teisės skyriaus vedėjo. Pažymi, kad Teisės skyriuje yra 1 vedėjo ir 3 valstybės tarnautojų etatai, sprendimų priėmimo metu ir dabar dirba vedėjas ir du teisininkai. Nurodo Inspekcijos nuostatų 13, 15 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 31¹ straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad esant sveikatos apsaugos ministro ir sveikatos apsaugos viceministrės rezoliucijoms, jų nevykdymas būtų reiškęs tiesioginį pavedimų nevykdymą. Mano, kad tik nustačius vienodą visų valstybės tarnautojų padėtį, t. y. tarnybą tik Inspekcijoje, bus įmanoma įgyvendinti Komisijos rezoliuciją. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neišsakė savo argumentų dėl Komisijos rezoliucijos. Nurodo Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos rekomendacijas „Dėl žmogiškųjų išteklių pasitelkimo valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms vykdant projektus, finansuojamus Europos Sąjungos ir tarptautinės finansinės paramos lėšomis“, „Dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų teisę dirbti kitą darbą“ ir daro išvadą, kad V. M. tendencingai aiškina savo, kaip Žalgirio klinikos teisininko, pareigų instrukciją, kurioje, be kita ko, numatyta atsakomybė už pavėluotus, netikslius ar klaidingus teisinius sprendimus ar išvadas, dėl ko buvo pralaimėtos teisminės bylos. Pažymi, kad Inspekcijos direktorius 2009 m. sausio 19 d. įgaliojimu Nr. 4R-6 įgaliojo V. M. atstovauti Inspekcijos interesams visuose Lietuvos Respublikos teismuose (kitose institucijose). Nurodo Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 259¹, 43¹-43⁴ straipsnius ir daro išvadą, kad V. M. turi itin plačius valdingus įgaliojimus. Pabrėžia, kad skundžiamu sprendimu buvo siekiama maksimaliai padidinti visuomenės pasitikėjimą Inspekcijos veikla, sumažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę, pasiekti deramą autoritetą ir visuomenės pasitikėjimo lygį. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kiek pacientų skundų Inspekcija nagrinėjo dėl Žalgirio klinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų bei kelių pacientų skundų nagrinėjime jis dalyvavo kaip Žalgirio klinikos teisininkas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-914/2009, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 4v-32 (b. l. 16, I t.), kuriuo panaikintas pareiškėjai V. K. suteiktas leidimas dirbti kitą darbą VšĮ Sapiegos ligoninėje, ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 4v-28 (b. l. 17, I t.), kuriuo pareiškėjui V. M. nesuteiktas leidimas dirbti kitą darbą VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikose, teisėtumo ir pagrįstumo. Minėti įsakymai priimti atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateiktas rekomendacijas dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje.

Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privatūs interesai – tai asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Interesų konfliktu laikoma situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo privačiais interesais (Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 str. 4 d.). Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, jo tikslas yra įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje, skatinti žmonių pasitikėjimą valdžios įstaigomis bei jų administraciniais gebėjimais.

Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti kitą darbą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad joje nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarys administracinėse byloje Nr. A143–185/2008, A438–914/2009 ir kt.).

Taikydama nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijus šioje byloje nagrinėjamajai situacijai, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra speciali valstybės institucija – viešojo administravimo biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis dalyvauti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos srityje (sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941 patvirtintų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 1 p.). Inspekcija savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nešališkumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais. Šie principai įgyvendinami per kiekvieno konkretaus valstybės tarnautojo atliekamas tarnybines pareigas. Visuomenės požiūriu, bet kokių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas abejonėms dėl valstybės tarnybos principų pažeidimo, egzistavimas, gali diskredituoti valstybės tarnybos autoritetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2541/2011).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2010 m. liepos 13 d. rašte Nr. S-742 (b. l. 20, I t.) Inspekcijos profesinės sąjungos pirmininkui ir Inspekcijos direktorei išdėstė savo nuomonę, kad Inspekcija negali kelti visuomenės pasitikėjimo, kai pusė jos darbuotojų dirba įvairiose kontroliuojamose institucijose, todėl tokio pobūdžio leidimų išdavimas gresia sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolę vykdančio subjekto diskreditavimu – visuomenės akyse akivaizdžiai kenkia institucijos autoritetui ir griauna pasitikėjimą ja. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame Komisijos rašte pabrėžta, jog sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu, vadovaudamasis Vyriausybės nustatyta tvarka, įtvirtinančia leidimo dirbti kitą darbą suteikimo procesą, o Komisija dėl leidimo dirbti kitą darbą pateikia tik rekomendacijas. Taigi, nepaisant to, kad Komisija prižiūri kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti Komisijos kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, ji turi teisę priimti tik rekomendacinio pobūdžio rezoliucijas, kuriose pateikiama Komisijos nuomonė tam tikru klausimu (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 18 str. 1 d. 15 p.), o sprendimą leisti ar neleisti asmeniui papildomai dirbti priima jį į pareigas priėmęs asmuo (Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. M. dirba Inspekcijos Teisės skyriaus vedėju. Pagal šios pareigybės aprašymą (b. l. 81, I t.) Teisės skyriaus vedėjo paskirtis – organizuoti, koordinuoti, vertinti ir kontroliuoti Inspekcijos Teisės skyriaus veiklą, jam priskirta funkcija vykdyti pagal kompetenciją Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekspertizės procedūras, siekiant įvertinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus dokumentų reikalavimams. Pareiškėjo pareiginių funkcijų pobūdis rodo, kad jis turi valdingus įgalinimus tiek kontroliuojamų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių institucijų atžvilgiu, tiek Teisės skyriaus darbuotojų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad V. M. nusišalinus nuo funkcijų atlikimo jas paskirtas atlikti Inspekcijos Teisės skyriaus darbuotojas išliks pareiškėjui pavaldus. Taip pat pareiškėjui priskirtų funkcijų pobūdis rodo, kad galima situacija, jog V. M. ruoštų informacinio pobūdžio raštus Inspekcijai, o juos vertintų pareiškėjui, kaip Teisės skyriaus vedėjui, pavaldus asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad V. M., kaip Žalgirio klinikos teisininko, pareiginėje instrukcijoje (b. l. 93-94, I t.) nurodytos funkcijos vyr. gydytojo pavedimu atstovauti įstaigą teismuose bei kitose institucijose, ruošti įsakymų projektus, informacinio pobūdžio raštus pagal savo kompetenciją, nagrinėti darbuotojų ir kitų institucijų skundus, pretenzijas, pageidavimus ir pasiūlymus, juos analizuoti, rengti atsakymų projektus. Jam numatyta atsakomybė už pavėluotus, netikslius ar klaidingus teisinius sprendimus ar išvadas, dėl ko buvo pralaimėtos teisminės bylos ir patirta nuostolių. Aptartų pareigų pobūdis lemia, kad pareiškėjo V. M. darbas Inspekcijos Teisės skyriaus vedėju yra ar gali būti susijęs su Žalgirio klinikos paslaugų kokybės kontrole, o tai lemia, jog pareiškėjo darbas Žalgirio klinikoje kliudytų jam tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Be to, tokia išvada darytina ir dėl to, kad dėl pareiškėjo darbo Žalgirio klinikoje atskirais atvejais jis gali būti nušalintas ar priverstas nusišalinti nuo konkrečių pavedimų vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo darbas Žalgirio klinikoje atitiktų Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, ribojančias jo teises dirbti kitą darbą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja V. K. dirba Inspekcijos Neplaninių kontrolių skyriaus vyriausiąja specialiste. Pagal šios pareigybės aprašymą (b. l. 82, I t.) pareiškėja, be kita ko, atlieka visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės neplaninę kontrolę pagal Valstybinės medicininio audito inspekcijos kokybės sistemos procedūrą, siekiant įvertinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus dokumentų reikalavimams. Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad ji neturi valdingų įgalinimų Inspekcijos darbuotojų atžvilgiu, pirmosios instancijos teismo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja negali savarankiškai pasirinkti kontroliuojamo objekto, atsakovo atstovės pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikti teiginiai, jog į konkrečią įstaigą atlikti patikros V. K. eina su savo pažymėjimu ir su Inspekcijos pavedimu, kad konkrečioje įstaigoje jai yra pavesta atlikti kontrolę, kiekvienai įstaigai tikrinti rašomas atskiras pavedimas (b. l. 73, II t.), nepaneigia Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintos sąlygos nekliudyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas egzistavimo nagrinėjamu atveju. Nepaisant to, kad V. K., kaip VšĮ Sapiegos ligoninės Vidaus ligų skyriaus Terapijos poskyrio vidaus ligų gydytojo budėjimams stacionare, pareiginiuose nuostatuose (b. l. 98-99, I t.) numatytos pareigos ir funkcijos, išimtinai susijusios tik su medicininės priežiūros ir pagalbos teikimu budėjimo metu, pareiškėjos, kaip Inspekcijos Neplaninių kontrolių skyriaus vyriausiosios specialistės, pareigybės aprašymas patvirtina, kad ji turi administracinius įgaliojimus sveikatos priežiūras paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, todėl interesų konfliktas, pareiškėjai dirbant kitą darbą VšĮ Sapiegos ligoninėje budinčia gydytoja neabejotinai kils. Todėl atsakovo skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai esant šioms aplinkybėms nekilo Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje numatyta teisinė pasekmė ir buvo panaikintas leidimas pareiškėjai dirbti kitą darbą.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2010 m. birželio 10 d. rašte Nr. S-623-(2.9) (b. l. 19, I t.) pažymėjo, kad, jei galimas interesų konfliktas yra vienkartinio pobūdžio ir asmuo turi galimybę nusišalinti nuo sprendimo priėmimo procedūrų, susijusių su interesų konfliktą keliančiu asmeniu (kai tarnautojui pagal jo pareigybės aprašymą gali tekti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtų susiję su įmone, kurioje papildomai dirba, bet institucijoje yra žmogus, galintis jį pakeisti), jam gali būti suteiktas leidimas dirbti papildomą darbą. Kita vertus, jei interesų konfliktas būtų nuolatinis (pvz., atliekant tarnybines pareigas tektų prižiūrėti kurią nors įmonės, kurioje papildomai dirba, veiklos sritį) ar institucijoje nėra žmonių, galinčių interesų konflikto situacijoje pakeisti papildomai dirbantį asmenį, leidimas papildomam darbui neturėtų būti suteikiamas. Įvertinus tai, kad Inspekcija iš esmės atlieka sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, todėl net jei atitinkamas tarnautojas nusišalintų nuo sprendimų priėmimo procedūrų, susijusių su jo papildoma darboviete, išliktų nuolatinė grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams, nagrinėjamu atveju pareiškėjų kitas darbas nepriskirtinas prie tokių, dėl kurių kyla tik pareiškėjų akcentuojami galimi vienkartiniai interesų konfliktai. Panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje Nr. A492-2541/2011. Dėl šių aplinkybių netenka reikšmės įrodinėjimas, kad Inspekcijoje būtų ar nebūtų žmonių, galinčių pakeisti pareiškėjus. Todėl atsakovo konstruojama hipotetinė situacija, jog, Neplaninių kontrolių skyriuje esant 10 etatų, iš kurių 3 valstybės tarnautojos buvo atostogose vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, kitiems darbuotojams sergant ar atostogaujant, o V. K. nusišalinus nebus įmanoma įvykdyti pavedimų per nustatytą terminą, nėra reikšminga bylos nagrinėjimui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant sprendimus panaikinti leidimą dirbti kitą darbą VšĮ Sapiegos ligoninėje V. K. ir nesuteikti leidimo dirbti kitą darbą Žalgirio klinikoje V. M., atsižvelgiant į Komisijos rekomendacijas dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje, buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės – pareiškėjų valstybės tarnyboje turimi administraciniai įgaliojimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams, visuomenės pasitikėjimas valdžios įstaigomis, taip pat kliudymas tinkamai atlikti pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai, apeliuodami į galimybę suderinti interesus nusišalinant nuo tam tikrų pavedimų vykdymo, pernelyg susiaurina Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje Nr. A492-2541/2011.

Atkreiptinas dėmesys, kad Inspekcijos 2010 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 3V-14 (b. l. 43, I t.), vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 patvirtinta Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių 7 punktu, buvo patvirtinta naujos sudėties Inspekcijos valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos sudėtis, į kurią buvo įtrauktos dvi darbuotojų profesinės sąjungos atstovės – V. M. ir D. K.. Pareiškėjai 2010 m. birželio 14 d. buvo informuoti apie Komisijos rekomendacijas, jiems buvo pasiūlyta per keturias darbo dienas pateikti savo paaiškinimus (b. l. 51, 52, I t.). Valstybinės medicininio audito inspekcijos tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos posėdis įvyko 2010 m. rugpjūčio 9 d., jame dalyvavo komisijos narė Profesinės sąjungos atstovė V. M.. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad komisijos posėdyje nedalyvavo profesinės sąjungos atstovė D. K., jie nebuvo pakviesti į posėdį, nesilaikyta prašymo nagrinėjimo, sprendimo priėmimo terminų, yra formalaus pobūdžio, nesukliudė objektyviai įvertinti visas aplinkybes, todėl neturi esminės reikšmės skundžiamų atsakovo įsakymų teisėtumui. Pažymėtina, kad komisijos posėdyje dalyvavo kita Profesinės sąjungos atstovė, be to, buvo įvertinti pareiškėjų paaiškinimai, Profesinės sąjungos kreipimaisi į Komisiją, kita susijusi medžiaga (b. l. 56-57, I t.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus prioritetus, neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, siekdamas maksimaliai padidinti visuomenės pasitikėjimą Inspekcijos veikla, neproporcingai plečiamai įvertino Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintus leidimo dirbti kitą darbą neišdavimo pagrindus. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad Inspekcijos sprendimas neleisti V. K. dirbti kitame darbe dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, nėra pagristas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir atitinkamai atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl Inspekcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 4v-28 „Dėl leidimo V. M. dirbti kitą darbą nesuteikimo“ yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjo V. M. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas.

Pareiškėjo V. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu ir panaikintas Valstybinės medicininio audito prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 4v-32 „Dėl leidimo V. K. dirbti kitą darbą panaikinimo“ panaikinti ir skundą šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė