Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Mockevičiaus,

dalyvaujant ieškovo ir trečiojo asmens ieškovo pusėje atstovui advokatui Dainiui Burduliui, atsakovo atstovei advokatei Redai Aleksynaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovo Z.Mockaus įmonės apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui Z.Mockaus įmonei, trečiajam asmeniui UADB „ERGO Lietuva“ dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, ir atsakovo Z.Mockaus įmonės priešieškinį atsakovui UAB Draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl išmokos dalies pagal draudimo sutartį priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2.Nurodo, kad ieškovas niekada neteigė išmokėjęs draudimo išmokas, žinodamas (turėdamas žinoti), kad neprivalo to daryti. Ieškovui iki draudimo išmokų išmokėjimo nebuvo žinomos aplinkybės, dėl kurių jis būtų galėjęs vertinti 2004-04-02 ir 2004-09-18 įvykius kaip nedraudiminius ir atsisakyti išmokėti draudimo išmokas atsakovui. Šios aplinkybės tapo žinomos tik po draudimo išmokų išmokėjimo. Pažymėtina, kad sutartys-suderinimo aktai Nr. CMR 2005-101588/002 ir Nr. CMR 2005-102597/004, kurių pagrindu buvo išmokėtos draudimo išmokos, buvo sudaryti tarp ieškovo ir atsakovo 2005-08-29. Tuo metu ieškovas iš žalų administravimo bylose surinktų dokumentų sprendė, jog sugadintos cisternos INGU 225573-3 ir WABU 241047-0 buvo kroviniai, todėl 2004-04-02 ir 2004-09-18 įvykius laikė draudiminiais ir manė turįs prievolę apskaičiuoti bei išmokėti draudimo išmokas. Draudimo išmokų išmokėjimo metu ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jis neprivalo šių išmokų mokėti, nes nėra tam teisinio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog nei draudėjui, nei draudikui nekilo abejonių, kad tai buvo nedraudiminiai įvykiai, abi šalys pripažino 2004-04-02 ir 2004-09-18 autoįvykius draudiminiais ir nei vienai iš šalių nekilo abejonių dėl sugadintos cisternos draudimo. Būtent pats ieškovas autoįvykį, tame tarpe ir cisterną pripažino draudiminiu įvykiu, tuo metu pripažino, kad cisterna yra krovinys. Iš tokio teiginio matyti, kad teismas pripažįsta, jog šalys 2005-08-29 sutarčių-suderinimo aktų Nr. CMR 2005-101588/002 ir Nr. CMR 2005-102597/004 sudarymo metu veikė pagal draudimo santykius reguliuojančias normas, nes laikė byloje nagrinėjamus įvykius draudiminiais, kurių atveju draudikas turi teisinę pareigą draudėjui išmokėti draudimo išmoką.

3.Nurodo, kad teismo sprendime nurodoma, jog pinigai neturėtų būti grąžinti ieškovui praėjus daugiau nei dvejų metų laikotarpiui nuo jų sumokėjimo, nes tai būtų nesąžininga atsakovo atžvilgiu bei pažeistų geros moralės nuostatas. Tačiau civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad jų subjektinės teisės teismo tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga, tik suėjus įstatymo nustatytam terminui (ieškinio senačiai). Ieškovas pareiškė ieškinį nepraėjus LR CK nustatytiems ieškinio senaties terminams.

4.Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog šioje konkrečioje situacijoje faktiškai patirtais nuostoliais turi pasidalyti abi šalys. Ginčo šalis siejo draudimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju 2004-04-02 ir 2004-09-18 įvykiai nebuvo draudiminiai. Šią aplinkybę ginčijamame sprendime patvirtino ir teismas, konstatavęs, kad draudiminio įvykio nebuvo, todėl teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad nuostoliais turi pasidalyti abi šalys.

1.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad cisterna nėra krovinys, kadangi ji neperduodama kaip krovinys nuvežimui gavėjui. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka. Nurodo, kad krovinio sąvoka yra paaiškinta galiojančiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose krovinių vežimo keliais veiklą - pavyzdžiui, Kelių transporto kodekso 26 str. 1 d. nustato, kad krovinių (prekių, produkcijos, iškasenų, atliekų, siuntų, konteinerių ir kitų daiktų) vežimas yra jų gabenimas už atlyginimą iš išsiuntimo vietos į paskirties vietą transporto priemonėmis. LAT teisėjų senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu patvirtintoje Lietuvos teismų praktikos taikant CMR konvenciją apžvalgoje yra teigiama, kad „transporto priemone laikytina tiek krovininė mašina, tiek ir puspriekabės, priekabos, išskyrus konteinerius ir padėklus, nes tai jau krovinys, o ne transporto priemonė“. Teigia, tai, kad cisternos yra daugkartinio naudojimo talpyklos, t.y. galėjo vėliau būti naudojamos ir kitų krovinių pervežimui, nepanaikina vežėjo atsakomybės už jas buvimo. Bet kurio vežimo atveju vežėjo atsakomybei už gabenamą turtą jokios įtakos neturi tai, kam gabenamas turtas priklauso, ir ar jį siunčia vienas asmuo kitam asmeniui, ar siunčia pats sau, ar tas pats krovinys gabenamas daug kartų.

2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, jog cisterna nebuvo krovinys, grindė Kelių transporto kodekso 35 str. bei Kelių transporto kodekso 45 str. nuostatomis, reglamentuojančiu vežėjo atsakomybę už krovinio ar bagažo praradimą, trūkumą bei sužalojimą. Teismas neatsižvelgė ir netaikė Kelių transporto kodekso 39 str., kuris nustato, kad krovimų tarptautinių vežimų keliais už atlygį santykius reglamentuoja 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija. Teismas, pasirėmęs netinkamomis teisės normomis, neanalizavęs ir neaiškinęs šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatų turimo bei šios sutarties tikslų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

5.Nurodo, jei draudikas (ieškovas) siekė apdrausti ne visą vežėjo civilinę atsakomybę, atsirandančią vežimo metu, o tik jos ribotą dalį, tą privalėjo aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti draudimo sutarties sąlygose bei nurodyti draudimo polise, kadangi LR CK 6.991 str. bei LR Draudimo įstatymo 77 str. reikalauja, kad draudimo objektas būtų nurodytas ne tik draudimo taisyklėse, bet ir draudimo liudijime (polise). Tokiu būdu draudimo sutarties sąlygų formuluotės leidžia daryti išvadą, kad vežėjas sutartimi apsidraudė tiek savo civilinę atsakomybę pagal tarptautinius teisės aktus - CMR konvenciją, tiek civilinę atsakomybę, kylančią pagal nacionalinės teisės normas.

6.Nurodo, kad nepagrįstas bei neteisėtas yra ir skundžiamame sprendime išdėstytas priešieškinio atmetimo motyvas, jog nuostolius dėl draudimo apsaugos netaikymo cisternoms turėtų prisiimti abi šalys, kadangi ieškovo darbuotojai atsakovui neišaiškino draudimo sąlygų turinio bei pasekmių, o atsakovas savo iniciatyva nesiėmė priemonių draudimo sutarties sąlygoms išsiaiškinti iki galo. Teismas, spręsdamas dėl abipusės šalių kaltės, neįvertino šios kaltės dydžio, priskirtino kiekvienai šaliai, ir dėl to nepasisakė sprendime.

7. Nurodo, kad LR Draudimo įstatymo 82 str. 3 d. nustato, kad draudikas (ieškovas) neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją mokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Atsakovas mano, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas neįrodė, jog po dalinių draudimo išmokų išmokėjimo ieškovui netikėtai paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindas 2005 m. rugpjūčio 29 d. sutartis dėl draudiminio įvykio ir dalinės draudimo išmokos mokėjimo pripažinti negaliojančiomis. Ieškovas išmokėjo dalį draudimo išmokos, įsitikinęs draudiminio įvykio ir savo prievolės mokėti draudimo išmoką buvimu, todėl atsakovo kaltė šiuo atveju nepasireiškė jokia forma.

8. Nurodo, kad draudimo sutarčių sąlygas reikėtų pradėti vertinti nuo to, kad tai yra standartinių sąlygų pagrindu sudarytos sutartys (LR CK 6.185 str.), ir tokias sutartis prisijungimo būdu sudariusi šalis yra laikoma silpnesniąja sutarties šalimi. Reikalinga atsižvelgti ir į LR CK 6.193 str. nuostatas, nustatančias, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant tokią sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, pasisakydamas dėl abipusės šalių kaltės, netinkamai taikė LR CK (1.2 str., 6.185 str., 6.193 str., 6.993-994 str.) bei LR Draudimo įstatymo 82 str. nuostatas.

9. Nurodo, kad vėlesnioji vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kurios sudarymas patvirtintas 2004 m. gegužės 13 d. draudimo polisu Nr. 102597, buvo sudaryta po to, kai įvyko pirmasis iš nagrinėjamų įvykių, todėl, sudarant vėlesniąją draudimo sutartį, ieškovui buvo žinoma apie anksčiau įvykusį įvykį. Apie tai, kad ieškovo nuomone draudimo apsauga negalioja, ieškovas neinformavo atsakovo ne tik 2004 m. vežėjo atsakomybės draudimo sutarties sudarymo metu, bet ir vėliau, 2004 m.-2007 m. laikotarpiu, įskaitant 2005 m. rugpjūčio 29 d., kai buvo pasirašytos sutartys dėl dalinių draudimo išmokų mokėjimo.

1.Nurodo, kad apeliantas laikosi nepagrįstos pozicijos, jog cisternos nagrinėjamu atveju buvo krovinys. Kad cisternos atsakovui buvo perduotos kaip krovinys, neatitinka tikrovės, nes nagrinėjamu atveju krovinys buvo ne cisternos, bet jose esantys chemikalai. Tuo tarpu cisternos INGU 225573-3 ir WABU 241047-0 buvo tik daugkartinio naudojimo talpyklos (įpakavimas) kroviniams vežti.

2. Nurodo, kad remiantis 2003-01-01 Krovinių pervežimo sutarties Nr. 03/01-09 1.1 p., šios sutarties dalykas buvo vežėjo teikiamos krovinio gabenimo paslaugos. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog apelianto nurodomos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir užmokestis pagal jas mokamas už vežėjo (atsakovo) suteiktas krovinių, o ne cisternų, vežimo paslaugas. Tuo tarpu cisternų numeriai (kaip beje ir vilkikų bei puspriekabių valstybiniai numeriai) minėtose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyti vien paslaugų, už kurias šios sąskaitos išrašytos, identifikavimo tikslais.

3. Nurodo, kad nei draudimo liudijimuose, nei taisyklėse nėra nurodyta, jog papildomai yra draudžiama vežėjo atsakomybė už jam laikinai patikėtą turtą (tretiesiems asmenims priklausančias cisternas, konteinerius, platformas, puspriekabes). Atsakovas turėjo galimybę apdrausti savo atsakomybę ir už jam laikinai patikėtą turtą, sudarydamas draudimo apimties papildymo susitarimus, numatytus taisyklių 5.1.2 p., arba bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kokios buvo sudaromos su kitais vežėjais papildomai prie vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutarčių, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

1.Nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ieškovas nurodė, jog jo pozicija dėl draudiminio įvykio vertinimo pasikeitė paaiškėjus tariamai naujoms aplinkybėms, t.y., kadangi cisternos priklausė kompanijai Hoyer, jos nėra laikytinos kroviniais; deklaruojant krovinius, jų kaina bei svoris buvo nurodomi neatsižvelgiant į cisternos kainą bei svorį. Dėl kokių priežasčių šios aplinkybės ieškovo nebuvo ištirtos draudiminio įvykio tyrimo metu, ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė. Atsakovo nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės bei neturi įtakos sprendimo dėl draudiminio įvykio ir draudimo išmokos priėmimui.

2.Nurodo, kad draudimo išmokos dalis buvo išmokėta pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. šalių (ieškovo ir atsakovo) sudarytas sutartis - suderinimo aktus Nr. CMR 2005 - 101588/002 bei Nr. CMR 2005 - 102597/004, kurių galiojimo bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas neginčijo. Kol šios sutartys laikytinos galiojančiomis, nėra pagrindo išreikalauti pagal šias sutartis įgyto turto. Nuginčijus šias sutartis įstatyme numatytais pagrindais, atsirastų pagrindas taikyti restituciją.

3. Nurodo, kad teismo pozicija, jog ieškovas, dvejus metus nereikalaudamas grąžinti sumokėtų pinigų, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė geros morales principus, atitinka ir LR CK 1.137 str. 3 d. numatytą piktnaudžiavimo savo teisėmis sąvoką, o tais atvejais, kai asmenys piktnaudžiauja savo teisėmis, teismas gali atsisakyti jas ginti.

4.Nurodo, kad teismas, padarydamas išvadą, jog draudiminio įvykio nebuvo, neturėjo pagrindo daryti išvados, jog nuostoliais turi pasidalinti abi šalys. Abu įvykiai, kurių aplinkybės yra nagrinėjamos šioje byloje, yra draudiminiai, todėl ieškovas turi pareigą pilnai išmokėti draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nekonstatuoja (LR CPK 320 str. 1d.).

Dėl cisternos sampratos

Šalių ginčas iš esmės kilo dėl cisternos sampratos. Todėl šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar cisterna yra laikytina kroviniu.

Byloje nustatyta, kad 2003-05-12 tarp ieškovo UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, vedančiojo draudiko, atsakomybės dalis 60 procentų, ir trečiojo asmens UADB „ERGO Lietuva“, dalyvaujančiojo draudiko, atsakomybės dalis - 40 proc., iš vienos pusės, ir atsakovo Z.Mockaus įmonės iš kitos pusės, buvo sudaryta vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, patvirtinta polisu Nr. 101588, kuria laikotarpiu nuo 2003-05-13 iki 2004-05-13 buvo apdrausta atsakovo, kaip krovinių vežėjo automobiliais, atsakomybė (I tomas b. l. 7-8). 2003-08-21 draudimo sutartis Nr. 101588 buvo papildyta priedu Nr. 4, kuriuo draudimo apsauga buvo išplėsta pervežimams, vykdomiems išvardintiems automobiliams, tame tarpe ir automobiliu Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (I tomas b. l. 9-10). 2004-05-13 tarp tų pačių šalių buvo sudaryta dar viena vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, patvirtinta draudimo polisu Nr. 102597, kuria atsakovo atsakomybė buvo apdrausta laikotarpiu nuo 2004-05-13 iki 2005-05-13 (I tomas b. l. 20-22). Sutarčių galiojimo laikotarpiu 2004-03-31 ir 2004-09-16 įvyko eismo įvykiai, kurių metu buvo apgadintos cisternos, tačiau jose vežti chemikalai Daltofoam TA 34238 ir Polyol (Arcol 1159) nebuvo apgadinti (I tomas b. l. 19, 23). Ieškovas teigia, kad cisterna, kurioje buvo patalpinti chemikalai nėra krovinys, atsakovas nurodo priešingai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju, tarptautinių krovinių pervežimo keliais pagrindiniu teisės šaltiniu yra Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), taip pat šalys privalo vadovautis LR Kelių transporto kodeksu, LR Civiliniu kodeksu. CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ir formos, o tik nurodo važtaraštį, kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą, kuris yra prima facine įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis. CMR konvencijos 6 str. įtvirtina reikalavimus važtaraščio turiniui. Be kitų minėtame straipsnyje išvardintų reikalavimų, važtaraštyje turi būti nurodytas krovinio rūšies nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas (CMR 6 str. 1 d. f) p.). Kaip matyti iš byloje pateiktų važtaraščių Nr. MA 0000543 (I tomas b.l. 19) ir Nr. MA 0000588 (I tomas b.l. 23), atsakovas, vykdydamas krovinių pervežimo sutartis, Klaipėdoje priėmė krovinius – chemikalus „Polyol (Arcol 1159)“ ir „Daltofoam TA34238“. Važtaraščiuose nurodyta, jog chemikalai patalpinti į cisternas INGU 225573-3 ir WABU 241047-0. Todėl darytina išvada, kad, sistemiškai aiškinat važtaraščio turinį, atsakovas vežė kaip krovinį tik chemikalus, kurie buvo patalpinti į cisternas, kitaip tariant „įpakuoti“, nes pagal savo savybes jie netinkami vežti jų neįpakavus. CMR konvencijos IV skyriuje reglamentuota vežėjo atsakomybė. Nurodyta, jog, kai krovinys pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu krovinys reikalingas įpakavimo, buvo vežamas neįpakavus (CMR 17 str. 4 d. b) p.). CMR konvencijos normos turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, todėl darytina išvada, kad chemikalų nepatalpinus į cisternas, jie būtų buvę netinkami vežti, todėl chemikalai laikytini kroviniu, o cisternos – chemikalų įpakavimo būdu. Be kito ko, LR Kelių transporto kodekso 26 str. reglamentuota, jog krovinių vežimas, t.y. prekių, produkcijos, iškasenų, atliekų, siuntų, konteinerių ir kitų daiktų gabenimas už atlyginimą iš siuntėjo išsiuntimo vietos į gavėjo paskirties vietą transporto priemonėmis, tačiau ir čia nėra minima, jog įpakavimas laikytinas kroviniu. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sugadintoji cisterna nėra draudiminio įvykio dalis, nes cisterna nebuvo krovinys.

Dėl išmokėtos sumos išreikalavimo

Byloje nustatyta, kad apie 2004-03-31 ir 2004-09-18 įvykius atsakovas pranešė ieškovui. 2005-08-29 ieškovas ir atsakovas sudarė sutartis – suderinimo aktus Nr. CMR 2005-101588/002 bei Nr. CMR 2005-102597/004 (I tomas b.l. 24-25), kuriais susitarė, kad ieškovas išmokės atsakovui dalines draudimo išmokas, lygias 60 proc. kroviniams padarytos žalos, o klausimas dėl likusios draudimo išmokų dalies išmokėjimo bus sprendžiamas, gavus visus reikiamus dokumentus draudimo išmokoms išmokėti. Remiantis šiomis sutartimis – suderinimo aktais ieškovas išmokėjo atsakovui 57739,37 Lt draudimo išmoką (I tomas b.l. 26). Atkreiptinas dėmesys, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str.). Tai reiškia, kad sutartis yra šalių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimo šaltinis. LR CK XVIII skyriuje yra reglamentuota sutarčių pabaiga. LR CK 6.217 str. numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. LR CK 6.224 str. nurodoma, kad sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Kadangi byloje nėra duomenų apie sutarčių – suderinimo aktų Nr. CMR 2005-101588/002 ir Nr. CMR 2005-102597/004 pripažinimą negaliojančiais, taip pat nėra pateiktą ir įrodymų, kad kuri nors iš šalių būtų reikalavusi nutraukti minėtas sutartis – suderinimo aktus ir, kad toks reikalavimas būtų patenkintas. Atsižvelgdama į tai, kad sutartys – suderinimo aktai Nr. CMR 2005-101588/002 ir Nr. CMR 2005-102597/004 yra pasirašytos abiejų šalių, įvykdytos, nėra pripažintos negaliojančiomis ar nutrauktos, todėl atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, neva pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis LR CK 6.237 str., kur numatyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinė instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis LR CK 6.241 str. 1 d. 3 p. ieškovas išmokėtos draudimo išmokos negali išreikalauti.

Dėl reikalavimo išmokėti likusią draudimo išmoką

Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais konstatuota, jog cisterna nėra krovinys ir todėl nėra draudiminio įvykio dalis. Vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str.) apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje konkrečioje situacijoje faktiškai patirtais nuostoliais turi pasidalyti abi šalys. Bylos duomenimis nustatyta, kad ne tik sudarant vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, bet ir įvykus eismo įvykiams bei pasirašant sutarčių – suderinimo aktus, šalys manė ir tikėjo, kad cisterna yra laikytina kroviniu ir yra draudiminio įvykio dalis. Vykdydami teisingumą, teismai vadovaujasi lygybės įstatymui ir teismui principu (LR CPK 6 str.), šalių procesinės teisės yra lygios (LR CPK 17 str.), kas reiškia, kad nei viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Dėl anksčiau išdėstytų motyvų konstatavus, kad ieškovas išmokėtos draudimo išmokos negali išreikalauti, nors nustatyta, kad tai nėra draudiminio įvykio dalis ir cisterna nėra krovinys, teisinga ir sąžininga tiek ieškovo, tiek atsakovo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo išvada, kad neišmokėtoji suma nebeturi būti mokama ir tai atitinka CMR konvencijos 1 str. nuostatoms dėl Konvencijos taikymo, kur nurodyta, kad Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Iš ieškovo ir atsakovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – po 4,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovo Z.Mockaus įmonės valstybei bylinėjimosi išlaidas – po 4,13 Lt (keturis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.