Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-03-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-491/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-05
Bylos Nr.
1A-62-491/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Sigitas Bagdonavičius
Nuteistasis
V. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-491/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33929-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui,nuteistajam V. V.,gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui.

Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 11 d. (2 paros) bei atliktos bausmės laikas pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, jam buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams;

- iš jo valstybei konfiskuota automobilio „Audi 80“ vertę atitinkanti pinigų suma – 200 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. V. buvo nuteistas:

1.1. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. A., laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. 11 val. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. 11 val. iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiojo B. K. turtą: per nerakintas duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė bendros 50 Eur vertės krosnies ketaus kaitlentę su rinkėmis, dureles ir orkaitę; per nerakintas duris įsibrovė į lauko virtuvę, iš kur pagrobė bendros 50 Eur vertės krosnies ketaus kaitlentę su rinkėmis, dureles ir orkaitę; iš sodybos teritorijos pagrobė bendros 2020 Eur vertės įvairių daiktų.

1.2. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą, t. y. 2019 m. rugpjūčio 9 d. apie 11 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai alkoholio kiekio matuokliu 12.16 val. jam buvo nustatytas 2,19 promilių girtumas, o 12.31 val. – 2,23 promilių girtumas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo: jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį; sušvelninti jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta bausmė buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme; taikyti BK 75 straipsnį ir jam visiškai ar iš dalies atidėti bausmės vykdymą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

2.1. Teismas nepagrįstai B. K. turto vagystę pagal įsibrovimo į patalpą požymį kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusysis B. K. parodė, kad sodybos pastatų neberakino dėl nuolatinių vagysčių. Nuteistasis V. V. viso proceso metu parodė, kad į sodybos pastatų vidų nėjo, visus daiktus pavogė iš sodybos teritorijos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. V. būtų įėjęs į sodybos pastatų vidų ir iš ten ką nors pavogęs.

2.2. Nuteistojo V. V. vaidmuo vagystėje buvo antraeilis, nes nuteistasis A. A. iniciavo nusikalstamą veiką, pasiūlė sodyboje susirinkti metalą. Dėl sunkios savo materialinės padėties nuteistasis V. V. sutiko su A. A. pasiūlymu. Nors kiti asmenys į sodybos pastatus galėjo įeiti ir pavogti ten buvusius daiktus, tačiau tai buvo daroma nuteistajam V. V. nedalyvaujant. Perkvalifikavus nuteistojo V. V. veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, jam švelnintina ir bausmė.

2.3. Kadangi po pasišalinimo iš eismo įvykio nuteistasis V. V. su keleiviu R. J. dar gėrė miške, eismo įvykio metu nuteistojo girtumas turėjo būti mažesnis, negu buvo nustatytas. Be to, antrą kartą alkotesteris parodė didesnį jo girtumo laipsnį, negu pirmą kartą. Teismas už šią nusikalstamą veiką nuteistajam skyrė taip pat per griežtą bausmę, kadangi jis anksčiau nebuvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus.

2.4. Teismas nepagrįstai nuteistajam V. V. paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu jam skirta bausme, kadangi pagal šį nuosprendį bausmę jis buvo atlikęs. Taip pat, kadangi V. V. yra jauno amžiaus, darbingas, siekia keisti savo gyvenimą teigiama linkme, yra pagrindas jam taikyti BK 75 straipsnį ir visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka nuteistasis V. V.. Jis skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – prašo šią jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Taip pat nuteistasis nesutinka su jam nustatytu girtumo laipsniu vairuojant automobilį, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę bei jos vykdymą visiškai ar iš dalies atidėti pritaikius BK 75 straipsnį. Todėl teisėjų kolegija pasisako šiais klausimais.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. skunde teigia, kad jis ir jo bendrininkas A. A. į nukentėjusiojo B. K. sodybos patalpas (gyvenamąjį namą ir lauko virtuvę) neįsibrovė ir ten krosnių neardė, ketaus kaitlenčių su rinkėmis, durelių ir orkaičių nevogė, šie pastatai net nebuvo užrakinti. Nuteistasis V. V. šias aplinkybes neigė viso proceso metu. Tuo remdamasis, jis prašo šią jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (pašalinus įsibrovimo į patalpą požymį). Teisėjų kolegija su šiuo reikalavimu nesutinka.

7. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis V. V., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nuteistuoju A. A., vogė nukentėjusiojo B. K. turtą ne tik iš jo sodybos teritorijos, tačiau ir išgyvenamojo namo bei lauko virtuvės pagrobė minėtas dviejų krosnių metalines dalis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė byloje yra įrodyta iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, nukentėjusiojo B. K., liudytojų parodymais, kratos protokole užfiksuotais duomenimis bei kitais bylos įrodymais.

8. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė šią nuteistojo V. V. gynybos versiją bei ją motyvuotai atmetė (skundžiamo nuosprendžio 3.2.5. punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent nuteistieji V. V. ir A. A. nukentėjusiojo B. K. sodybos pastatuose – gyvenamajame name ir lauko virtuvėje, išardė dvi krosnis bei pagrobė jų metalines dalis (ketaus kaitlentes su rinkėmis, dureles ir orkaites). Pagal nuteistųjų, nukentėjusiojo B. K., liudytojų parodymus byloje nustatyta, kad B. K. turto (metalo) vagystė iš jo sodybos buvo padaryta laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. 11 val. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. 11 val. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis sodyboje paskutinį kartą buvo 2019 m. rugpjūčio 5 d. 11 val. ir viskas joje buvo tvarkoje. Po vagystės nukentėjusysis B. K. išvardino visus daiktus, kurių jis pasigedo iš sodybos teritorijos – įvairių metalinių daiktų, bei iš pastatų vidaus – dviejų krosnių kaitlenčių su rinkėmis, durelių ir orkaičių ir šių savo parodymų nuosekliai laikėsi viso proceso metu. Nuteistieji V. V. ir A. A. pripažino, kad pavogė visus nukentėjusiojo B. K. išvardintus daiktus iš jo sodybos teritorijos, išskyrus dvi kaitlentes su rinkėmis, dureles ir orkaites. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, gynybos versija, kad daiktus iš sodybos pastatų pavogė kiti asmenys, neįtikinama. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio nusikalstamų veikų (metalo vagysčių) tikslas yra surinkti kuo daugiau metalo bei jį iškeisti į pinigus, taip gaunant lėšų. Taigi, mažų mažiausiai nelogiška, kad kiti asmenys, o ne nuteistieji, iš sodybos pastatų varginosi išgriauti būtent dvi krosnis bei pavogti jų kaitlentes su rinkėmis, dureles ir orkaites, tačiau nevogė kitų, kaip kad parodė nuteistieji, laisvai sodybos teritorijoje besimėtančių metalinių daiktų. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir pačių nuteistųjų V. V. ir A. A. parodymus, jog prieš jiems pradedant vogti metalą iš B. K. sodybos jie nematė, jog iki jų atvykimo kas nors kitas būtų atvykęs į šią sodybą ir buvęs joje, nes žolė kieme nebuvo išmindžiota ar išvažinėta, jiems patiems buvo sunku pravažiuoti lengvuoju automobiliu, o tam, kad įvažiuotų didesnė technika, reikėjo išpjauti (apgenėti) dalį medžių. Taip pat nuteistieji neparodė, jog per kelias dienas veždami metalą iš B. K. sodybos (pagal metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis ir pinigų išmokėjimo kvitus 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuteistieji metalą iš sodybos vežė net 3 kartus, kitomis dienomis – po kartą) jie pastebėjo, kad be jų iš tos pačios sodybos metalą būtų vogę ir kiti asmenys. Tuo labiau, kad jie pripažino pavogę visus metalinius daiktus, kurių nukentėjusysis B. K. pasigedo po vagystės, išskyrus krosnių metalines dalis.

9. Be viso to, byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. nuteistasis A. A. į talką sukvietė kitus asmenis – tai E. T., E. J., I. Č., A. P., G. M., D. S.. Šie liudytojai parodė, kad iš sodybos teritorijos jie rinko metalą ir krovė jį į autobusiukus, su kuriais atvažiavo. Pasak jų, jie neardė ten esančių krosnių. Tiesa, liudytojai I. Č., D. S. ir A. P. neneigė, kad buvo sodybos pastatų viduje ir iš ten rinko metalinius daiktus, tačiau jie teigė prie krosnių nelindę, jų metalinių dalių nerinkę (D. S. paėmė laidus, A. P. – metalo dirbinius, I. Č. – dviračių ratus). Pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais nėra, jų nenurodė ir gynyba. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nebuvo nustatyta jokių požymių, kad iš nukentėjusiojo B. K. sodybos be nuteistųjų V. V. ir A. A. metalą vogti galėjo kokie nors kiti asmenys. Todėl, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nuteistųjų versija, jog jie iš pastatų nieko nevogė, yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Šiuo atveju iš esmės nėra svarbu tai, kuris iš nuteistųjų abu kartu arba vienas jų išgriovė krosnis bei pavogė jų metalines dalis, nes, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, jie veikė kaip bendrininkai, matė vienas kito veiksmus bei jiems pritarė, todėl atsako už bendrai padarytą veiką (bendrais veiksmais pavogtą visą turtą).

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. akcentuoja, kad nukentėjusiojo B. K. sodybos pastatai nebuvo užrakinti, tad kliūčių į juos patekti nebuvo. Byloje nustatyta, kad nuteistieji V. V. ir A. A., veikdami bendrininkų grupėje, į nukentėjusiojo B. K. sodybos gyvenamąjį namą ir lauko virtuvę pateko per nerakintas šių pastatų duris. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tai taip pat aptarė. Teisėjų kolegija sutinka, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą, nesvarbu, kokiu būdu asmuo į ją pateko, t. y. užėjo pro atviras duris ar pats jas atrakino, kadangi šios veikos kvalifikavimui esminę reikšmę turi neteisėtas patekimas, neturint leidimo į ją patekti. Iš bylos matyti, kad nuteistieji jokio leidimo patekti į B. K. sodybos pastatus neturėjo, taigi, į juos pateko neteisėtai, t. y. įsibrovė. Tokiu būdu, nuteistojo V. V. veikoje yra nustatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje – jis (kartu su A. A.) svetimą nukentėjusiojo B. K. turtą – be kita ko, dvi ketaus kaitlentes su rinkėmis, dureles ir orkaites, pagrobė įsibrovęs į patalpas – nukentėjusiojo sodybos gyvenamąjį namą ir lauko virtuvę. Vadinasi, V. V. nusikalstama veika, pagal įsibrovimo į patalpą požymį, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir negali būti perkvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl V. V. girtumo laipsnio vairuojant automobilį

(BK 281¹ straipsnio 1 dalis)

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. nesutinka su jam nustatytu girtumo laipsniu vairuojant automobilį, nes po pasišalinimo iš eismo įvykio (automobiliu „Audi 80“ įvažiavus į griovį), jis su R. J. dar gėrė miške, todėl jo girtumas vairuojant automobilį turėjo būti mažesnis, negu buvo nustatytas policijos pareigūnams jį suradus. Be to, antrą kartą alkotesteriu jam buvo nustatytas didesnis girtumo laipsnis negu pirmą kartą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. V. automobilį vairavo neblaivus, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas.

12. Visų pirma, nuteistasis V. V. į vagystės vietą atvyko jau būdamas neblaivus. Tai patvirtina jo paties bei nuteistojo A. A., liudytojų G. N., R. J., I. Č., D. S., A. P., D. Š., A. Š. parodymai. Pasak jų, vagystės vietoje jiems nuteistasis V. V. atrodė akivaizdžiai neblaivus. Nuteistasis V. V. parodė, kad gėrė tiek iš vakaro, tiek ryte prieš išvykdamas į B. K. sodybą. Nuteistasis A. A. tai patvirtino. Kita vertus, apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. iškėlė naują versiją, kad jis gėrė ir vėliau, kai automobiliu „Audi 80“ pasišalino iš sodybos. Apie tai nuteistasis neužsiminė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Šios jo versijos nepatvirtini ir kartu su juo buvęs R. J.. Pagal šio liudytojo parodymus, po eismo įvykio jis kartu su V. V. slėpėsi miške ir jokio alkoholio nevartojo iki tol, kol policijos pareigūnai juos surado ir sulaikė. Iš liudytojo R. P. parodymų matyti, kad jis savo automobiliu vijosi iš vagystės vietos automobiliu „Audi 80“ išvažiuojantį V. V., matė, kaip jis minėtu automobiliu įvažiavo į jam priklausančio javų lauko griovį; po kiek laiko jis palydėjo policijos pareigūnus iki tos vietos bei pastebėjo miške besislapstančius V. V. ir R. J., kurie buvo sulaikyti. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. N. šias aplinkybes patvirtino. Pažymėtina, kad nei liudytojas R. P., nei liudytojas G. N. neparodė matę V. V. ir R. J. geriančius miške. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad V. V. pakankamai greitai policijos pareigūnų buvo sulaikytas miške po pasišalinimo iš vagystės vietos (policijos pareigūnai buvo iškviesti apie 11 val., o V. V. buvo sulaikytas apie 12.10 val.), darytina išvada, kad nuteistojo V. V. versija apie jo gėrimą miške kartu su R. J. yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma bei vertinama kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13. Iš bylos matyti, kad praėjus 15 minučių nuo pirmo V. V. patikrinimo alkotesteriu, jam buvo nustatytas šiek tiek didesnis girtumo laipsnis, t. y. 12.16 val. – 2,19 promilių, 12.31 val. – 2,23 promilės. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog nuteistasis V. V. gėrė ne tik iš vakaro, tačiau ir 2019 m. rugpjūčio 9 d. ryte bei prieš išvykdamas į B. K. sodybą. Todėl, faktas, kad alkoholio kiekis jo organizme palaipsniui didėjo tik patvirtina, jog jis vartojo alkoholį neseniai, galimai ryte, ir bevyko jo reabsorbcija. Alkoholio kiekio matavimas nuteistajam V. V. buvo atliktas prietaisu, turinčiu galiojantį patikros sertifikatą, duomenų apie girtumo tikrinimo procedūros pažeidimą neužfiksuota, jų nenurodė ir nuteistasis teisiamajame posėdyje ar savo apeliaciniame skunde. Priešingai, jo girtumo patikrinimas buvo atliktas du kartus, tarp tikrinimų išlaukiant 15 minučių, abiejų matavimų rezultatai beveik tolygūs ir skiriasi itin nežymiai – stebimas 0,04 promilių alkoholio koncentracijos padidėjimas, kuris gali būti pateisinamas, be kita ko, alkoholio matavimo prietaiso paklaida. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti nuteistojo V. V. girtumo tikrinimo alkotesteriu rezultatais. Pagaliau, abiem atvejais nuteistajam nustatytas alkoholio kiekis viršija 1,51 promilės, todėl toks nežymus neturi jokio įtakos veikos pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kvalifikavimui.

14. Todėl, teisėjų kolegija pripažįsta, jog vien tai, kad nuteistojo V. V. girtumas buvo patikrintas praėjus kuriam tai laikui po automobilio vairavimo, eismo įvykio sukėlimo bei pasišalinimo iš jo, nepaneigia jo kaltės vairavus automobilį, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl V. V. paskirtos bausmės

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. nesutinka su jam paskirta bausme ir nurodo, kad ji yra per griežta. Nuteistasis prašo paskirti jam švelnesnę bausmę ir taikyti BK 75 straipsnį bei visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.

16. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. V. už šias nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausias sankcijose numatytas bausmes ir šių bausmių terminus nustatė mažesnius už vidurkį, t. y. atitinkamai 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas šias bausmes subendrino iš dalies jas sudedant ir paskyrė nuteistajam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis). Kadangi šias nusikalstamas veikas nuteistasis V. V. padarė iki priimant jam ankstesnį Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su minėtu ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 52 parų arešto bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir paskyrė nuteistajam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 1 mėnesiui. Teisėjų kolegija su tokia nuteistajam paskirta bausme sutinka.

18. Skirdamas bausmę nuteistajam V. V., pirmosios instancijos teismas jos skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į jo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino ir kitus bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmę matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį baigtus tyčinius nusikaltimus, į vieną jo atsakomybę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei kad abi nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino V. V. asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis – iki naujų nusikalstamų veikų padarymo jam buvo priimta net 10 apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais jis buvo nuteistas išimtinai už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, t. y. vagystes bei plėšimus. Nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. V. padarė praėjus vos 3 mėnesiams po paleidimo atlikus laisvės atėmimo bausmę (iš pataisos namų buvo paleistas 2019 m. gegužės 10 d.). Taip pat V. V. ne kartą buvo baustas ir administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs. Visa tai rodo, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, ankstesniais teismų nuosprendžiais jam paskirtos poveikio priemonės (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, realus šios bausmės vykdymas) jo tinkamai neauklėjo ir nedarė teigiamos įtakos jo elgesiui. Įvertinus nuteistojo sistemingai daromus teisės pažeidimus (tiek nusikalstamas veikas, tiek administracinius nusižengimus), akivaizdu, kad tai tampa jo gyvenimo dalimi, kurios jis nesistengia pakeisti. Taigi, nors V. V. yra jaunas, jis yra pavojingas visuomenei. Todėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir jų pavojingumas, jo asmenybė, negatyvus požiūris į visuomenėje nusistovėjusias teisingo elgesio ir geros moralės normas teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad skundžiamu nuosprendžiu jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra neteisinga.

19. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam V. V. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, taikė jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – šias bausmes ne visiškai (BK 63 straipsnio 3 dalis), bet sudėjo iš dalies (BK 63 straipsnio 4 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę jis atliko, todėl jos bendrinti nebereikėjo. Tačiau, pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, tais atvejais, kai nuteistasis ankstesniu nuosprendžiu bausmę yra visiškai atlikęs, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bei atlikta bausme, ją visiškai įskaitydamas į skiriamos galutinės bausmės laiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2012). Kadangi šiuo atveju naujas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. V. padarė iki Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžio priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrino su minėtu ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ir šiuo atveju nuteistajam taikė ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą – visišką jų sudėjimą (BK 63 straipsnio 3 dalis), o dalinį bausmių sudėjimą (BK 63 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam V. V. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

20. Atmetamas nuteistojo V. V. prašymas taikyti jam BK 75 straipsnį ir visiškai ar iš dalies atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad, be kita ko, laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Svarstant BK 75 straipsnio taikymo galimybes nuteistajam svarbūs bylos duomenys apie praeityje jo padarytas nusikalstamas veikas ir už jas taikytų bausmių jam poveikis bei teismo įsitikinimas, kad nuteistojo tinkamos ir efektyvios resocializacijos procesą galima užtikrinti jo neizoliuojant nuo visuomenės. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi anksčiau jau aptartus bylos duomenis, apibūdinančius nuteistąjį bei jo padarytas nusikalstamas veikas, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. V. realiai neatliekant jam paskirtos bausmės, todėl nėra pagrindo ir taikyti jam BK 75 straipsnį.

21. Kaip jau minėta, V. V.ne kartą buvo teistas, jo teistumas neišnykęs, naujas nusikalstamas veikas jis padarė praėjus tik keliems mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Iš to darytina išvada, kad nuteistasis savo nusikalstamų polinkių nesistengia pakeisti, jam sudėtinga laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių. V. V. elgesio nepakeitė ir jam anksčiau taikytos poveikio priemonės – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, šios bausmės realus vykdymas. Taigi, ir šių priemonių taikymas nuteistajam nebuvo sėkmingas jo reintegracijos į visuomenę procese bei bausmės tikslų pasiekimui. Kitaip tariant, V. V. yra linkęs daryti teisės pažeidimus, po anksčiau jam paskirtų bausmių atlikimo jis ir toliau elgėsi neteisėtai, kas leidžia jį charakterizuoti kaip neigiamą asmenybę. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo gali būti pagrįstas ir rezultatyvus. Šiuo atveju nuteistasis V. V. nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir nepasinaudojo galimybe įrodyti, kad jis padarė teigiamas išvadas iš savo ankstesnio teistumo ir esmingai pakeitė savo gyvenimą pozityvia linkme. Taigi, apeliacinio skundo reikalavimas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnį nėra pagrįstas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį V. V. yra 90 Eur. Šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (5 t., b. l. 105).

23. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

24. Kita vertus, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

25. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų išieškojimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-41-697/2021).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Taip pat įvertinama ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo V. V. gaunamas oficialias pajamas (bylos duomenimis, jis niekur nedirba), skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, turi būti apmokamos iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. V. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo V. V. 90 Eur už antrinę teisinę pagalbą dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliaciniame procese netenkinti.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusAlgirdas GaputisValdas Petras Meidus