Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-09-23 · Administracinė byla Nr. I-3732-643/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-09-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-07-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-09-23
Bylos Nr.
I-3732-643/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01737-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Rūta Miliuvienė, Gintaras Dzedulionis
Pareiškėjas
D. O. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Rokas Kairelis
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3732-643/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos D. O. K. atstovui advokatui Rokui Kaireliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. O. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja D. O. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti 2013-04-12 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-46590; 2) panaikinti 2013-05-06 VSDFV sprendimą Nr. (6.5)I-2964; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai 12055,63 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesius; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, jog nuo 2009-04-07 įgijo teisę į senatvės pensiją. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d. iki 2011 m. gruodžio mėn. 31 d., remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjai buvo mokama ne visa priklausanti senatvės pensija, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėja dirbo pagal darbo sutartį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantys senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012-09-21. Pareiškėja nurodo, jog už minėtą ginčo laikotarpį jai buvo neišmokėta 12055,63 Lt pensijos nepriemoka. Nesutikdama nei su 2013-04-12 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, nei su 2013-05-06 VSDFV sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu.

Pareiškėjos nuomone, VSDFV atsisakymas išmokėti jai priklausančią pensijos dalį, motyvuojant praleistu terminu, yra nepagrįstas. Iki Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo, Laikinojo įstatymo nuostatos buvo privalomos tiek pareiškėjai, tiek atsakovams ir vykdytinos visa apimtimi. Dėl šios priežasties, iki 2012-09-21 (oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos), atsakovas nebūtų galėję patenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos nepriemokos sumokėjimo, nes tai reikštų įstatymų nevykdymą. Tačiau po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, pareiškėja įgijo teisę reikalauti, o atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius – pareigą išmokėti priklausančią pensijos dalį (nepriemoką).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai prašė teismo, nustačius, jei yra praleistas skundo padavimo terminas, jį atnaujinti.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 16–18) į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad D. O. K. paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010-2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai už 2010-2011 metus buvo neišmokėta 12109,63 Lt senatvės pensijos dalis. Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, vykdant Laikinąjį įstatymą, perskaičiavo pareiškėjai senatvės pensiją ir 2010-2011 metais mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1) 3- 46590 ir VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-2964, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010-2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nurodo nėra ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti jai skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos.

Taip pat akcentavo, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Tad šis Konstitucinio Teismo nutarimas, atsakovo nuomone, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 31–35) į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, patenkinus pareiškėjos skundą, priteistą neišmokėtos senatvės pensijos dalį prašo išdėstyti dalimis.

Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį. Todėl nurodo, kad pareiškėja apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja su skundu išmokėti jai 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį į VSDFV kreipėsi tik 2013-04-24, o į teismą su skundu – 2013-05-22. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

VSDFV, grįsdama savo poziciją, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartimi (administracinė byla Nr. A-552-432/2013) ir 2003-06-27 nutartimi (administracinė byla Nr. A-5-264/2003).

Sutinka su atsakovo nuomone, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl nėra pagrindo pareiškėjai išmokėti už 2010-2011 metų susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nes tuo metu buvo taikomi ir vykdomi galioję teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad yra praleistas apskundimo terminas, VSDFV nuomone, byla turi būti nutraukta.

Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos skundą, prašo priteistiną sumą išdėstyti dalimis, nes iš karto visos sumos priteisimas sukeltų VSDF biudžetui papildomą finansinę naštą, kadangi 2013 metų pirmojo ketvirčio VSDF deficitas yra 669 mln. Lt, o šio ketvirčio pabaigoje VSDF skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 253,1 mln. Lt.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 45–46). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

2009 m. gegužės 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. 12-17-3683 nusprendė pareiškėjai D. O. K. skirti 941,51 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 19).

2010 m. gegužės 27 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. 12-17-3428 perskaičiavo ir nusprendė pareiškėjai D. O. K. skirti 966,81 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 22).

2011 m. gegužės 23 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. 12-17-3591 perskaičiavo ir nusprendė pareiškėjai D. O. K. skirti 991,13 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 25).

2013 m. kovo 26 d. pareiškėja D. O. K. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu nurodyti, kokia senatvės pensijos dalis jai buvo neišmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir ją išmokėti (b. l. 5, 26).

2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. (10.1)3-46590 išaiškino pareiškėjai, kodėl jos senatvės pensija buvo ribojama, pateikė skaičiavimus, kaip ji buvo apskaičiuojama ir nurodė, jog teisėtai vykdė ir taikė Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 7–9, 27–29).

Pareiškėja, nesutikdama su pateiktu sprendimu, 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į VSDFV su skundu prašydama panaikinti 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-46590 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai nesumokėtą pensijos dalį (b. l. 6, 36).

2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi pareiškėja, VSDFV nuomone, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų apskundimo terminą (b. l. 10, 37–38).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje ginčo nėra dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo. Byloje keliamas ginčas ir dėl minėtų 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-46590 ir 2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-2964 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr.59-1153; Žin., 2005, Nr.71-2555, toliau - ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr.91-1781; Žin., 2005, Nr.83-3066, toliau – ir Nuostatai). 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (Žin., 2009, Nr. 152-6820; Žin., 2010, Nr. 132-6717, toliau - ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 5 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010-10-26 redakcija) buvo įtvirtinta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal tos pačios redakcijos 8 straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos buvo panaikintos ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas) ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009-12-09 ir 2010-10-26 redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas nutarime išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Dėl praleisto termino kreiptis į VSDFV ir ginčijamų sprendimų panaikinimo

Primintina, jog atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (10.1)3-46590 išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir išaiškino jai, kad jos senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama teisėtai pritaikius Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatas bei nurodė, jog teisėtai vykdant ir taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, nėra pareigos išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 7–9, 27–29). 2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi pareiškėja, VSDFV nuomone, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų apskundimo terminą (b. l. 10, 37–38).

Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013-02-08) 103 p. buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) nebėra nustatytas apskundimo terminas. Nurodyta tik, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Teismo nuomone, VSDFV atsisakymas nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neva praleisto 3 metų termino, vertintinas kritiškai. Minėtoje Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) nuostatoje yra aiškiai nurodyta, jog 3 metų terminas yra taikomas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismų praktikoje aiškinant sužinojimo apie pažeistą teisę momentą, termino pradžia nusakoma ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), bet subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises), nes teisę ginti pažeistas savo teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, tačiau ši data negali būti laikoma pareiškėjos sužinojimo apie pažeistas savo teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl ši data, teismo vertinimu, turėtų būti laikytina pareiškėjos sužinojimo apie savo pažeistas teises (šiuo atveju neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimą) diena, nuo kurios turėtų būti pradedamas skaičiuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo 45 str. nustatytas 3 metų apskundimo terminas. Teismo nuomone, tik tuomet, kai visuomenei buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo, žmonės galėjo suvokti, jog jų atžvilgiu priimti VSDFV skyrių sprendimai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ VSDFV atstovai privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl akivaizdu, kad pareiškėja, kaip ir visi kiti, kuriems senatvės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažintos, negalėjo 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos yra prieštaraujančios Konstitucijai ir, kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pareiškėja D. O. K. laiku kreipėsi su skundu į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. O VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos skundą, netinkamai aiškino ir taikė Pensijų įstatymo 45 str. (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų apskundimo termino pradžią, t.y. pareiškėjos sužinojimo apie pažeistą teisę dieną. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. gegužės 6 d. priimtas VSDFV sprendimas Nr. (6.5)I-2964 laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti ir 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-46590. Teismas pažymi, kad šiame sprendime yra pateikiama informacija apie pareiškėjai mokėtinos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jame taip pat yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusios pensijos nepriemoką.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Minėta, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė socialinio draudimo pensija, taikymo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2- ojo pensijų skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-46590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Minėta, jog pareiškėjos pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl ginčijamo sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, yra teisėta, ir ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti negautą senatvės pensijos dalį

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Remiantis 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendime Nr. (10.1)3-46590 pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai D. O. K. paskirta senatvės pensija iš pradžių 941,51 Lt, vėliau 966,81 Lt, dar vėliau 991,13 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta du kartus, t.y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalimi (b. l. 7–9). Tačiau pareiškėja teismui reiškia reikalavimą tik dėl pensijos sumažinimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Primintina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis pripažino prieštaraujančias Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nutarime iš esmės pripažino, kad senatvės pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijos gavėjai, darytina išvada, kad pareiškėjai D. O. K. nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu susidarė 12055,63 Lt senatvės pensijos nepriemoka (b. l. 8–9). Pareiškėjos pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDF teritoriniai skyriai. Atsižvelgiant į tai, remiantis 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendime Nr. (10.1)3-46590 pateiktais duomenimis ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjai D. O. K. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteistina 12055,63 Lt neišmokėta senatvės pensijos dalis iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų VSDF biudžeto lėšų panaudojimo, išmokant pareiškėjai iš karto priteistą sumą gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi VSDF administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir jų pusiausvyra, todėl sprendžia, jog teismo priimtas įpareigojimas, pareiškėjos naudai priteisti 12055,63 Lt senatvės pensijos nepriemokos iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus, gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 ir 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. O. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai D. O. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 12055,63 Lt (dvylika tūkstančių penkiasdešimt penkis litų šešiasdešimt tris centus) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių susidariusią 12055,63 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjai per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti 2013 m. balandžio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-46590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Panaikinti 2013 m. gegužės 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5)I-2964.

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras DzedulionisRūta MiliuvienėMargarita Stambrauskaitė