- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-1626-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01453-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- V. D.
- Ieškovas
- S. O.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. O. ieškinį atsakovei V. D. dėl skolos priteisimo, bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 22000 eurų skolą, 690 eurų palūkanų, metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Savo ieškinį grindė tuo, jog jis su byloje trečiuoju asmeniu esančiu D. E. B. ir atsakove 2009-03-19 sudarė sutartį, kuria buvo susitarta, jog trečiasis asmuo yra skolingas ieškovui 22000 eurų sumą, kurių apmokėjimui 2009-03-19 buvo išrašyti penki vekseliai. Vekseliai turėjo būti apmokėti iki 2009-10-30, jų apmokėjimą laidavo atsakovė. Nurodytos sutarties pagrindu skola yra trečiojo asmens įsipareigojimas už atsakovės motiną sumokėti ieškovui kainos dalį buto, esančio Justiniškių g. 28A-41, Vilniuje, kurį ieškovas pardavė atsakovės motinai R. B. 2007-09-25 buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Trečiajam asmeniui vekselių neapmokėjus, ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo 2009-10-28 pasirašė naują susitarimą, pagal kurį buvo išrašyti nauji keturi vekseliai 22000 eurų sumai, tinkamą vekselių apmokėjimą taip pat laidavo atsakovė. Trečiasis asmuo vekselių neapmokėjo, todėl skola priteistina iš atsakovės kaip iš laiduotojos.
Atsakovė ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti ir priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2009-03-19 sutartį ir 2009-03-19 laidavimą pagal sutartį, 2009-10-28 susitarimą ir 2009-10-28 laidavimą pagal susitarimą, 2009-10-28 vekselį dėl 5000 eurų (apmokėjimo terminas iki 2010-06-03), 2009-10-28 vekselį 6000 eurų (apmokėjimo terminas iki 2010-10-30), 2009-10-28 vekselį 5000 eurų (apmokėjimo terminas iki 2010-07-30), 2009-10-28 vekselį 6000 eurų (apmokėjimo terminas iki 2010-09-30), laidavimą pagal vekselius, priteisti iš ieškovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2007-09-25 tarp ieškovo ir R. B. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu R. B. įsigijo butą Justiniškių g. 28A-41, Vilniuje, bei garažą. Atsakovės motina R. B. visiškai atsiskaitė už perkamą nekilnojamąjį turtą. Ieškovas buvo kreipęsis dėl 22000 eurų skolos priteisimo iš jos, motyvuodamas, kad skola susidarė R. B. nesumokėjus 22000 eurų sumos pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas patvirtino taikos sutartį, kuria ieškovas pripažino, kad R. B. yra visiškai atsiskaičiusi, ir bylą nutraukė. 2009-03-19 susitarimas, 2009-10-28 susitarimas, 20009-10-28 vekseliai buvo pasirašyti dėl neegzistuojančios piniginės prievolės, kadangi už butą buvo visiškai atsiskaityta, tapati civilinė byla dėl 22000 eurų skolos priteisimo buvo nutraukta sudarius taikos sutartį. Pasirašyti vekseliai nepasižymėjo abstraktumo savybe. Ieškovas šantažavo atsakovę, grasindamas sunkiais ekonominiais padariniais atsakovės motinos R. B. atžvilgiu, bei naudojo ekonominį spaudimą, todėl laidavimo sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl valios ydingumo. Dėl ieškovo šantažo ir grasinimų atsakovė patyrė neturtinę žalą. Vekselius pasirašęs asmuo D. E. B. neturėjo jokio intereso vykdyti piniginę prievolę už R. B. ir jos nevykdė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-10-14 sprendimu ieškinį patenkino ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 22000 eurų skolos, 690 eurų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo ir 5035 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovės valstybės naudai priteisė 2901 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimo pagrindu esančių susitarimų bei vekselių pasirašymo ydingumo atsakovė neįrodė (LR CPK 178 str., LR CK 1.91 str.). Teismas konstatavo, jog pasirašydami priešieškiniu ginčijamus susitarimus ir vekselius, šalys valią dėl to išreiškė ne vieną kartą, atsakovė teismui pripažino, jog suprato jais prisiimtų įsipareigojimų turinį. Tik atsiradus ginčui dėl jai, kaip laiduotojai, kylančios prievolės, pradėjo neigti išreikštos valios tikrumą jų nuginčijimo būdu. Teismas nenustatė, jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovei buvo daromas spaudimas, juolab, kad jis buvo ekonominio pobūdžio. Nenuginčijus susitarimų ir sandorių (vekselių), esančių ieškovo reikalavimo pagrindu, teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimai pripažintini pagrįstais (b.l. 109-113, 2 tomas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-10-14 teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti (b.l. 116-123, 2 tomas). Apeliantė nurodo, kad teismas nesiaiškino ir nevertino buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu susiklosčiusių santykių ir ar prievolės pagal minėtus santykius yra įvykdytos. Nurodo, kad 2007-09-25 buto pirkimo-pardavimo sutartimi bei 2009-02-10 tarp ieškovo ir R. B. pasirašyta taikos sutartimi yra įrodyta, jog R. B. yra visiškai atsiskaičiusi pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl ieškovas šių oficialiuose dokumentuose nustatytų faktų nepaneigė. Apeliantė nurodė, kad savo teiginius, jog ginčijamus sandorius ji pasirašė spaudimo ir grasinimų įtakoje, ji įrodė paaiškinimais teismo posėdžio metu. Neturtinę žalą apeliantė taip pat įrodė savo paaiškinimais teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo vekselius bei paskolos sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl nepagrįstai nenustatė jų pažeidimo. 2009-03-19 ir 2008-10-28 susitarimai bei vekseliai buvo sudaryti dėl neegzistuojančios prievolės, todėl turėjo būti pripažinti negaliojančiais. Teismas savo sprendime neatsakė į šiuos atsakovės argumentus. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir rėmėsi išimtinai tik ieškovo atstovės ir trečiojo asmens paaiškinimais bei atmetė didesnę įrodomąją galią turinčius atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus. Todėl nurodo, kad teismas buvo nešališkas ir atsiribojo nuo sisteminio įrodymų visumos vertinimo, kas daro teismo sprendimą neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti spaudimo ar grasinimo įtakoje, taip pat, jog ji patyrė neturtinę žalą. Be to, apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias vekselių bei paskolos sutarčių sudarymą. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina tą faktą, kad pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį buvo visiškai atsiskaityta, todėl 2009-03-19 ir 2009-10-28 susitarimai bei vekseliai buvo pasirašyti dėl neegzistuojančios piniginės prievolės. Apeliantė nurodo, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nes neatsakyta į pagrindinius ginčo aspektus (dėl piniginės prievolės neegzistavimo, atsakovės valios trūkumo sudarant sandorius), todėl toks pažeidimas turi būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 134-141, 2 tomas) ieškovas prašo palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, jog R. B. prievolė pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė, nes jos skolą ieškovui perėmė tretysis asmuo D. E. B., laiduojant atsakovei. Todėl, nurodo, jog teismas pagrįstai detaliai neanalizavo ieškovo ir R. B. teisinių santykių. Naujasis skolininkas D. E. B. ir ieškovas pasirašė privatų raštą, kuriuo naujasis skolininkas įsipareigojo sumokėti ieškovui R. B. skolą, todėl šis susitarimas yra ne kas kita, kaip skolos perkėlimo sutartis, kurios atsakovė net neginčija. Skolos perkėlimo sutartį patvirtina ir vėlesni šalių sudaryti sandoriai – 2009-03-19 ir 2009-10-28 susitarimai, kuriuos pasirašė pati atsakovė ir už juos laidavo. Todėl teismas pagrįstai nustatė, jog R. B. prievolė ieškovui pasibaigė, jos skolą perėmus kitiems asmenims ir įforminus ginčijamais susitarimais. Ieškovas nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas nemotyvuotai atmetė jos pateiktus rašytinius įrodymus. Priešingai, teismas juos vertino ir nurodė, kad R. B. nėra skolinga ieškovui, nes kaip įrodo kiti ieškovo pateikti įrodymai, to priežastis yra skolos perkėlimas trečiajam asmeniui, laiduojant atsakovei. Ieškovas nurodo, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog prieš ją buvo imtasi neteisėtų ar nepateisinamų veiksmų, buvo grasinama. Kadangi atsakovė neįrodė sandorio pripažinimo negaliojančiais pagrindų buvimo, tai teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Taip pat ieškovė neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą. Ieškovas nurodo, kad teismas pagrįstai netaikė paskolos santykius reglamentuojančių normų, nes ginčo šalis nesieja jokie paskoliniai santykiai, o reikalavimas yra kilęs iš pasirašytų vekselių. Šiuo atveju atsakovė turėjo įrodinėti pagrindo išduoti vekseliui nebuvimą ir vekselio gavėjo nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad S. O. ir R. B. 2007-09-25 pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria S. O. pardavė, o R. B. nupirko butą, esantį Justiniškių g. 28A-41, Vilniuje (b.l. 116-119, 1 tomas). Sutarties 3.1. p. S. O., be kita ko, patvirtino gavęs 22000 eurų prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Teisme buvo nagrinėjamas ieškinys atsakovei R. B. dėl 22000 eurų priteisimo pagal minėtą sutartį, byla patvirtinus taikos sutartį 2009-03-23 nutartimi nutraukta (b.l. 51-52, 2 tomas). 2009-03-19 ieškovas S. O., atsakovė V. D. (buvusi Bručaitė) ir trečiasis asmuo D. E. B. pasirašė privatų dokumentą (b.l. 20-22, 24-25, 1 tomas), kuriuo faktiškai patvirtino 22000 eurų skolos pagal 2007-09-25 pirkimo-pardavimo sutartį buvimą, šios sumos apmokėjimui 2009-03-19 buvo išrašyti penki vekseliai. Vekseliai turėjo būti apmokėti iki 2009-10-30, jų apmokėjimą laidavo atsakovė. Nurodytos sutarties pagrindu skola yra trečiojo asmens įsipareigojimas už atsakovės motiną sumokėti ieškovui kainos dalį buto, esančio Justiniškių g. 28A-41, Vilniuje, kurį ieškovas pardavė atsakovės motinai R. B. 2007-09-25 buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Trečiajam asmeniui vekselių neapmokėjus, ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo 2009-10-28 pasirašė naują susitarimą (b.l. 23, 26, 1 tomas), kuriuo visi trys patvirtino anksčiau išrašytų penkių vekselių apmokėjimo negalimumą bei patvirtino naujas 22000 eurų apmokėjimo sąlygas naujų keturių vekselių išrašymo būdu ir tokie buvo išrašyti atsakovei prisiėmus avalisto (laiduotojo) pareigą (b.l. 26, 40-68, 1 tomas).
Kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neanalizavo buto pirkimo-pardavimo sutarties aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pirminio pirkimo-pardavimo eigoje susiformavę santykiai modifikavosi tokiu būdu kaip nurodė ieškovas bei tretysis asmuo, todėl pirkimo-pardavimo santykių neanalizavo. Kolegija sutinka su tokia teismo išvada, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovo ir trečiojo asmens privatus dokumentas (b.l. 20-22, 24-25, 1 tomas) bei susitarimas dėl naujų keturių vekselių emisijos (b.l. 23, 26, 1 tomas) patvirtina, kad buto, Justiniškių g. 28/A, Vilniuje, pirkimo-pardavimo santykiai, tarp ieškovo ir atsakovės motinos R. B. transformavosi į naujus teisinius santykius tarp ieškovo, atsakovės ir trečiojo asmens skolos perkėlimo pagrindu (CK 6.115 str.). Todėl kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog pagal 2007-09-25 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria S. O. pardavė, o R. B. nupirko butą, esantį Justiniškių g. 28A-41, Vilniuje, R. B. yra atsiskaičiusi. Tačiau šis faktas nepanaikina trečiojo asmens ir atsakovės prievolės prieš ieškovą, nes prievolę atsiskaityti iš R. B. perėmė tretysis asmuo ir atsakovė, kaip laiduotoja. Pažymėtina, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje ieškovas reiškė reikalavimus R. B., taikos sutartis buvo sudaryta ir ieškovas atsisakė reikalavimų būtent dėl to, jog atsakovė pasirašys vekselius (b.l. 219-220, 1 tomas). Tai patvirtina ir ieškovo bei trečiojo asmens paaiškinimai. Taip pat matyti, jog susitarimai dėl skolos perkėlimo buvo pasirašyti 2009-03-19, o taikos sutartis sudaryta 2009-02-10 (b.l. 125, 1 tomas). Atsakovės nurodytas įrodymas – notarės liudijimas apie tai, jog su ieškovu buvo atsiskaityta pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 120, 1 tomas), negali vienareikšmiškai būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, jog prievolė buvo įvykdyta. Sandorį tvirtino ne ta pati notarė, kuri išdavė liudijimą, o tarptautinis mokėjimo pervedimas buvo atliktas 880000 eurų sumai, t.y. ne visai sandorio sumai, dėl kurios šalys ginčo nekėlė. Taip pat apeliantės nurodytas trečiojo asmens raštas, pateiktas karabinieriams, nesudaro pagrindo teigti, jog pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį buvo atsiskaityta visiškai.
Teismas byloje esančius įrodymus vertina ir išvadą konstatuoja ne kiekvieno atskiro įrodymo pagrindu, o vadovaudamasis visų įrodymų visuma (CPK 185 str.). Nors pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neanalizavo kiekvieno byloje pateikto dokumento atskirai, tačiau įvertinęs jų visumą, padarė teisingą ir logišką išvadą dėl šalis siejančių teisinių santykių.
Atmestini apeliantės argumentai, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog ji nepateikė įrodymų pagrįsti savo priešinius reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė ginčydama jos sudarytus sandorius dėl vekselių pasirašymo bei laidavimo turėjo įrodyti, jog egzistuoja CK 1.91 str. numatyti pagrindai. Kaip matyti iš bylos, apeliantė savo priešieškinio pagrįstumą įrodinėjo vien tik savo paaiškinimais. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtino priešingai, t.y. jog buvo apeliantės valia sudaryti ginčijamus sandorius ir ji suprato bei tinkamai išreiškė valią sudarydama sandorius. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus pačios apeliantės paaiškinimus, jog prieš ją buvo naudojamas spaudimas, jai grasinama ir šantažuojama, siekiant priversti sudaryti ginčijamus sandorius. Priešingai, byloje yra pateiktas advokato, kurio akivaizdoje buvo pasirašomi ginčijami dokumentai, patvirtinimas, kuriame teigiama, jog atsakovė teisinius dokumentus pasirašė be jokių grasinimų (b.l. 223-224, 1 tomas). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadas, jog apeliantė neįrodė, jog ginčijamus sandorius sudarė grasinimų, šantažo įtakoje ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė su trečiuoju asmeniu gyveno kaip šeima ir į Lietuvą grįžo tik 2010-12-11 (b.l. 221-222, 1 tomas), kas taip pat netiesiogiai patvirtina, jog abejotinas yra apeliantės argumentas dėl grasinimų ir šantažo.
Kolegija nesutinka su apeliantės nurodytu argumentu, jog teismas netinkamai taikė materialines teisės normas. Apeliantė nurodo, kad teismas nesivadovavo vekselius bei paskolos santykius reglamentuojančios normomis. Visų pirma, teismas nesirėmė ir visai netaikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančių normų, nes nenustatė, jog šalis sietų paskolos teisiniai santykiai ir su tokia teismo pozicija kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatomis ir pagrįstai priteisė iš atsakovės kaip laiduotojos ieškovui nesumokėtą sumą. Šiuo atveju kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovas turi teisę pasirinkti kam reikšti reikalavimą ir tokio pasirinkimo teismas neturi pagrindo ignoruoti. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog vekseliai buvo išrašyti neegzistuojančios prievolės pagrindu. Tai, jog piniginė prievolė egzistavo, patvirtina šalių rašytiniai susitarimai dėl skolos perėmimo (2009-03-19, 2009-10-28 susitarimai, b.l. 20-26, 1 tomas). O atsakovei neįrodžius savo priešieškinio ir nenuginčijus minėtų susitarimų, konstatuotina, kad vekseliai (b.l. 40-68, 1 tomas) buvo išduoti teisėtai ir pagrįstai.
Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendime nebuvo motyvuota ir pasisakyta dėl prievolės neegzistavimo bei valios trūkumo. Kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prievolė egzistavo, t.y. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu kilusi prievolė buvo perkelta atsakovei bei trečiajam asmeniui. Be to, teismo sprendime yra nurodyta, jog atsakovė pasirašydama ginčijamus susitarimus bei vekselius suprato prisiimtų įsipareigojimų turinį, išreiškė savo valią sudaryti sandorius bei tai ne kartą patvirtino ir pripažino teisme. Tai, jog pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai yra lakoniški bei glausti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jų iš viso nėra ir teismo sprendimas nėra motyvuotas.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio bei priešieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės valstybės naudai priteistina 2200 Lt žyminio mokesčio, nes teikiant apeliacinį skundą, apeliantei buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas (b.l. 126-127, 2 tomas) (CPK 84 str., 96 str.).
Ieškovo naudai iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1296 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 98 str.). Ieškovas pateikė įrodymus, jog byloje apeliacinės instancijos teisme patyrė 5100 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 161-166, 2 tomas), tačiau kolegija priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį nustato vadovaudamasi Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau-Rekomendacijos) nustatytus maksimalius užmokesčio dydžius. Rekomendacijose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau tokių išlaidų, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-122/2011). Rekomendacijų 8.11 p. numato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas – 1.5 koeficientas, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA, kuri procesinių dokumentų parengimo metu buvo lygi 800 Lt). Todėl už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina 1200 Lt (800 Ltx1,5). Taip pat matyti, kad byloje ieškovo atstovas rengė ir pateikė teismui pareiškimą dėl rašymo apsirikimų teismo sprendime ištaisymo (b.l. 143-144, 2 tomas), todėl už šio dokumento parengimą priteistina suma sudaro 96 Lt (Rekomendacijų 8.16 p.: 800 Ltx0,12).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės V. D. 2200 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.
Priteisti iš apeliantės V. D. ieškovo S. O. naudai 1296 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje teismo instancijoje.