Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-05-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-178-581/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-05
Bylos Nr.
1S-178-581/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Jolanta Raščiuvienė
Pareiškėjas
L. Š.
Kategorijos
Nr. 1S-178-581/2015
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos L. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-27 nutarties, kuria atmestas jos skundas ir paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Sandros Povilonienės 2015-02-25 nutarimas, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2015-02-03 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 50-1-00359-13, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2015-02-25 gautas L. Š. skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. Povilonienės ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės G. Petrulytės 2015-02-25, 2015-02-03 nutarimus kaip nepagrįstus.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-27 nutartimi pareiškėjos skundas atmestas, motyvuojant tuo, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstas ir teisėtas.

Šalies argumentai

Skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmiau paminėtus prokurorių nutarimus ir apylinkės teismo nutartį bei įpareigoti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje organizuojantį prokurorą per du mėnesius atlikti BPK 218 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus, surašyti kaltinamąjį aktą ir jį su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti įtariamojo M. P. kaltės klausimą.

Nesutinka su skundžiamuose procesiniuose sprendimuose konstatuota aplinkybe, kad jos dukra P. Š. išėjo staiga iš už krūmų priešais M. P. vairuojamą automobilį, dėl ko pastarasis neturėjo galimybės išvengti užvažiavimo ant mažametės pėsčiosios. Pabrėžia, kad įvykio seka rodo priešingas aplinkybes, t. y. kad P. Š. visą laiką - nuo namo trečiosios laiptinės iki partrenkimo ir sužalojimo vietos, judėjo kiemo važiuojamąja dalimi ta pačia rytų kryptimi, kuria atbulas judėdamas M. P. automobilis ją partrenkė. Tai reiškia, kad jos dukra buvo įtariamojo matomumo zonoje ir jokie krūmai ar kitos kliūtys jam netrukdė matyti nei važiuojamosios dalies bortelio, nei važiuojamoje dalyje buvusios nukentėjusiosios. Pažymi, kad M. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 34, 106 ir 119 punktų reikalavimus ir nematydamas jos dukros ir neįsitikinęs, kad pradėti važiuoti yra saugu, pradėjo važiuoti atbuline eiga. P. Š. tik kiemo važiuojama dalimi galėjo patekti iki netoliese esančiame prekybos centre įsikūrusią biblioteką.

Tiek pagal teisės aktų reikalavimus, tiek pagal teismų praktiką, vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, todėl M. P. veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo veikos pasekmėmis, t.y. jos dukros sužalojimu ir ne kas nors kitas, o būtent M. P. yra kaltas dėl P. Š. sužalojimo. Pareiškėjos įsitikinimu, prokurorė priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą negalėjo savarankiškai nuspręsti dėl vieno iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – įtariamojo M. P. kaltės, nes šį klausimą gali išspręsti tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, atlikęs įrodymų tyrimą ir priėmęs vieną iš BPK 303 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų. Todėl šiuo atveju, tikslinga įpareigoti prokurorą organizuojantį ikiteisminį tyrimą atlikti BPK 218 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus, surašyti kaltinamąjį aktą ir jį su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti įtariamojo M. P. kaltės klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, vėliau nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 281 straipsnio 3 dalį. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2014 m. vasario 10 d. prokurorės nutarimu (b. l. 83-86), tačiau aukštesniojo prokuroro 2014 m. kovo 21 d. nutarimu (b. l. 91) 2014 m. vasario 10 d. nutarimas panaikintas ir ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas. 2014 m. gegužės 9 d. prokurorės nutarimu (b. l . 147-151) ikiteisminis tyrimas vėl buvo nutrauktas, tačiau 2014 m. liepos 1 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (b. l. 167) toks procesinis sprendimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas toliau. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas prokurorės nutarimu buvo nutrauktas pakartotinai tuo pačiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytu pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, t. y. nustačius, kad vairuotojo M. P. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalies, subjektyviojo požymio – kaltės.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pareiškėjos skundo argumentais, pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, prokurorių priimtais nutarimas bei skundžiama apylinkės teismo nutartimi, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti L. Š. skundą ir panaikinti prokurorių priimtus nutarimus bei skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį.

Pareiškėja, nesutikdama su prokurorių ir apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo padarytomis išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, skunde nurodo, kad toks nepagrįstas procesinis sprendimas priimtas nepaisant to, kad įtariamojo M. P. veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo veikos pasekmėmis, t. y. jos dukros sužalojimu. Pateikia reikalavimą įpareigoti prokurorą atlikti BPK 218 straipsnyje numatytus veiksmus ir bylą su kaltinamuoju aktu perduoti teismui, nes tik teismas gali spręsti M. P. kaltės klausimą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, spręsti apie duomenų pakankamumą, priimant sprendimą įteikti asmeniui pranešimą apie įtarimą, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais, yra išimtinai prokuroro kompetencija. Todėl su pirmiau aptarta pareiškėjos argumentacija skundą nagrinėjantis teismas sutikti negali. Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti teisės aktai įtvirtina prokurorams pareigą organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką. Prokurorui nėra privaloma pareiškėjo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Kartu pažymėtina ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais, BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Kai tokių duomenų nėra – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas, nagrinėdami skundus, turi įvertinti ikiteisminio tyrimo išsamumą, esant būtinybei, nurodyti tyrimo trūkumus ir jų ištaisymo būdus ir tik po to daryti išvadą dėl tyrimo nutraukimo pagrįstumo, tačiau teismas negali įpareigoti prokurorą atlikti konkrečius procesinius veiksmus, tarp jų ir surašyti kaltinamąjį aktą, taip pat nurodyti, kaip vertinti surinktus duomenis, nes prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai, nepriklausomai ir būtent prokuroro kompetencijoje yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas yra tik prokuroro kompetencija (BPK 170 straipsnis). Net ir aukštesnysis prokuroras, kuriam įstatymas tiesiogiai suteikia teisę duoti privalomus nurodymus žemesniajam prokurorui, neturi teisės duoti nurodymą, kokį procesinį sprendimą priimti. Todėl taip, kaip prašo pareiškėja - įpareigoti prokurorą per 2 mėnesius atlikti BPK 218 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus, surašyti kaltinamąjį aktą ir jį su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti M. P. kaltės klausimą - nėra jokio teisinio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismo prerogatyva vertinant prokuroro procesinį sprendimą, apsiriboja nurodymu pašalinti nustatytus pažeidimus, o prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.

Šiuo atveju, prokurorės 2015 m. vasario 3 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateiktos išvados yra aiškios, išsamios ir skundą nagrinėjantis teismas jų nekartoja.

L. Š. savo skunde nenurodo jokių naujų svarbių aplinkybių dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, įskaitant ir tai, kokie, jos nuomone, ikiteisminio tyrimo veiksmai tyrimo metu nebuvo atlikti ir kokius veiksmus dar būtų būtina atlikti tam, kad būtų galima gauti naujus tyrimui reikšmingus duomenis, leidžiančius padaryti priešingas prokurorių nutarimams ir teismo nutarčiai išvadas. Vien tai, jog nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmusios prokurorės ir su tokiu sprendimu sutikusios vyriausiosios prokurorės bei tokius sprendimus teisėtais pripažinusio teismo išvados nesutampa su pareiškėjos nuomone, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje priimti procesiniai spendimai yra neteisėti.

Iš skundo matyti, kad pareiškėja M. P. atsakomybę sieja su Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2014-12-31 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota aplinkybe, kad automobilio „Volvo S60“ vairuotojo M. P. veiksmai – važiuodamas atbuline eiga partrenkė pėsčiąją P. Š. ir pervažiavo jai kojas, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti bei tvirtina, kad M. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 34, 106 ir 119 punktų reikalavimus.

Tačiau sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, atkuriant konkretaus įvykio eigą ir vertinant duomenų pakankamumą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo turi būti atsižvelgiama ne tik į specialisto išvados fragmentus, bet į ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų duomenų visumą.

Nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad 2013-10-08, apie 16 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) namu, M. P., vairuodamas automobilį Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) manevravo atbuline eiga ir parbloškė jam iš automobilio galo ėjusią mažametę pėsčiąją P. Š.. Byloje esančiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, pėsčioji, susidūrimo su automobilio galine dalimi, momentu buvo važiuojamoje dalyje – išilgai privažiavimo prie (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino tiek pati nukentėjusioji, tiek M. P., tiek įvykio liudytojai M. J., P. N. ir V. D., įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės ir kiti duomenys. P. Š. atstovė pagal įstatymą iš esmės nesutinka su skundžiamame nutarime konstatuota aplinkybe, kad jos mažametė dukra į važiuojamąją dalį įžengė staiga iš už krūmų, dėl ko automobilio vairuotojas objektyviai prarado galimybę ją matyti ir laiku sustabdyti vairuojamą automobilį.

Specialisto išvadoje, Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 180-182), kurios išvadų dalimi savo reikalavimus ir grindžia pareiškėja, į klausimą - kaip turėjo elgtis kiekvienas iš eismo įvykio dalyvių saugaus eismo reikalavimų požiūriu nustatytomis aplinkybėmis - buvo konstatuota, kad vairuotojas privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad nesukeldamas grėsmės eismo saugumui, duotų kelią kitiems eismo dalyviams, o pėsčioji įžengdama į važiuojamąją dalį privalėjo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu ir nebus sudaryta kliūtis artėjančioms transporto priemonėms. Be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga ir pasirinkdamas tokį važiavimo greitį, kad sustotų iki iš anksto numatomos kliūties ir duotų kelią kitiems eismo dalyviams, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo ir jo veiksmai – važiuodamas atbuline eiga partrenkė pėsčią – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Išvados aprašomojoje dalyje nurodoma, kad iš įvykio vietos nuotraukų matyti, kad vairuotojas turėjo objektyvią galimybę matyti pėsčiąją ties pirma laiptine, todėl grėsmė eismo saugumui kilo tuo metu, kai esant tokioms eismo sąlygoms važiuojamąja dalimi ar šalia jos ėjo mažametė pėsčioji ir automobilio vairuotojas vykdydamas nurodytus reikalavimus būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Specialisto išvadoje nurodyta, jog pagal tyrimui pateiktą medžiagą, negalima nustatyti, ar pėsčiosios veiksmai turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui.

Kelių eismo taisyklės, siekiant užtikrinti eismo saugumą kelia reikalavimus ir pėstiesiems. Vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Kaip matyti iš pirminių nukentėjusiosios P. Š. parodymų, ji pripažino, kad į važiuojamąją dalį įžengė pirmiausia praėjusi takeliu pagal namą, o šiam pasibaigus prie pirmosios namo laiptinės pasuko į kairę, pasižiūrėjusi tik į dešinę pusę, o į kairę nežvilgtelėjusi ir nepastebėjusi jokio automobilio (1 t., b.l. 18-20). Teikdama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, P. Š. juos kardinaliai pakeitė, nurodydama, kad matė M. P. automobilį ir, kad ėjo ne pagal namą, o borteliu besiribojančiu su važiuojamąja dalimi. Todėl į važiuojamą dalį įžengė, nes M. P. automobilis stovėjo prie antrosios namo laiptinės ir jai reikėjo jį apeiti. Ji prie pirmos laiptinės nulipo nuo bortelio ir netrukus buvo parblokšta. Kas, pareiškėjos nuomone, rodo tai, kad P. Š. buvo vairuotojo matomumo zonoje ir paneigia aplinkybę, kad ji į važiuojamąją dalį išėjo netikėtai.

Aukštesniojo teismo nuomone, prokurorės turėjo pagrįstą pagrindą suabejoti tokiais nenuosekliais nukentėjusios parodymais, kuriuos paneigia kiti faktiniai bylos duomenys – pirmiausia, liudytoju apklausto P. N. parodymai, kad P. Š. sparčiu žingsniu važiuojant M. P. automobiliui nedideliu greičiu, į važiuojamąją dalį išėjo iš už krūmų, prieš pat automobilį -1-2 metrų atstumu (1 t., b.l. 25). Liudytojas M. J. taip pat parodė, kad prieš pajudant automobiliui tiek jis, sėdintis keleivio vietoje, tiek vairuotojas M. P. pažiūrėjo pro galinio vaizdo veidrodėlį, kad įsitikintų ar nėra kliūties važiuojant atbuline eiga, pavažiavę išgirdo šauksmą ir suprato, kad užvažiavo ant pėsčiosios (1 t., b.l. 24). Įvažiavimo prie (duomenys neskelbtini) namo plotis yra tik du metrai, o vairuotojas važiuodamas atbuline eiga išvažinėjo į (duomenys neskelbtini) gatvės įvažiavimą, todėl nepaneigti M. P. parodymai (1 t., b.l. 82), jog jis važiuodamas atbuline eiga visą laiką kelią stebėjo pro galinį vaizdo veidrodėlį, nes manevruoti automobilį atbuline eiga šiuo atveju įmanoma tik stebint vaizdą pro galinį vaizdo ir šoninius vaizdo veidrodėlius. Gretinant tokius M. P. parodymus su nukentėjusiosios pirminiais parodymais, iškelta vėlesnė versija, kad nukentėjusioji neišėjo į važiuojamąją dalį staiga iš už krūmų, o praeidama pro stovintį automobilį ir nueidama ta pačia, kaip ir automobilio, važiavimo kryptis buvo matoma kliūtis vairuotojui, objektyviai nepagrįsta. Be to, atlikto eksperimento (1 t., b.l. 143-146) rezultatai, kai du iš trijų statistų nematė nukentėjusiosios, atkartoto įvykio situacijoje, o vienas atkreipė dėmesį, kad šalia nukentėjusiosios motinos, stovinčios iš už automobilio galo matomas mergaitės viršugalvis bei atlikti automobilio galinės dalies matavimai, atsižvelgus į nukentėjusiosios ūgį, patvirtina, kad pėsčioji, staigiai išėjusi į važiuojamąją dalį, negalėjo būti laikoma vairuotojui iš anksto numanoma kliūtimi.

Pažymėtina, jog kiekvienas eismo dalyvis turi laikytis KET reikalavimų ir to paties tikėtis iš kito eismo dalyvio. Pėstiesiems, išeinantiems į važiuojamąją kelio dalį, draudžiama sudaryti kliūtį transporto priemonėms. Daryti išvadas, kad nedideliu greičiu, ką patvirtino M. J., įvykį stebėjęs P. N. ir pati nukentėjusioji, nurodydama, kad transporto priemonė prie jos priartėjo jai nepajutus, ji nesuprato, kas ją stumia, kol neparkrito. Todėl pritartina ikiteisminį tyrimą nutraukusios prokurorės pozicijai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad važiavęs atbuline eiga M. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Taigi atsižvelgęs į byloje esančius ir pirmiau aptartus duomenis, aukštesnysis teismas pritaria prokurorių nutarimuose padarytoms išvadoms.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant bei tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai, surinkti visi tyrimui ir kartu procesiniam sprendimui priimti reikšmingi duomenys, tačiau duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, negauta, ikiteisminis tyrimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu nutrauktas pagrįstai.

Apibendrindamas aukštesnysis teismas sprendžia, kad panaikinus skundžiamus procesinius sprendimus, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad bus gauti kokybiškai skirtingi duomenys dėl automobilio vairuotojo veiksmų, nulemsiantys priešingas nei šiuo metu padarytos išvadas dėl ikiteisminio tyrimo baigties. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir įvertinti visi reikiami duomenys procesinio sprendimo priėmimui, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2015-02-03 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir šį sprendimą palikęs galioti aukštesniojo prokuroro 2015-02-25 nutarimas yra išsamūs ir motyvuoti ir dėl jų priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-27 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti, skunde nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Pareiškėjos L. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėja Jolanta Raščiuvienė