- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-23
- Bylos Nr.
- 2K-43/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- S. M., Ž. K., G. B.
- Nukentėjusysis
- G. N.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su 2008 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir 1250 Lt (10 MGL dydžio) bauda.
Priteista solidariai iš S. M., Ž. K. ir G. B. 23 500 Lt nukentėjusiajam G. N.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutartis, kuria nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestas.
Nuteistieji Ž. K. ir G. B. kasacine tvarka nesiskundžia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. K., G. B., iš anksto pasiskirsčius vaidmenimis, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t. y. Ž. K. 2008 m. gegužės 14 d., apie 21.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirinktu raktu atrakinęs UAB „A“ kabinetą Nr. 206, slapta pagrobė šiai bendrovei priklausantį 100 Lt vertės lagaminą su jame buvusiais trisdešimt dviejų automobilių raktais bei valdymo pulteliais, kurių vertė 19 983,56 Lt, ir perdavė jį G. B.; G. B. 2008 m. gegužės 14 d., apie 24.00 val., panaudojęs vieną iš pagrobtų raktų pagrobė iš Vilniuje, Verkių g. 39 esančios aikštelės 23 500 Lt vertės automobilį „Toyota Corolla“, priklausantį G. N., o S. M., 2008 m. gegužės 15 d., apie 1.30 val., panaudojęs Ž. K. pagrobtą ir jam G. B. perduotą raktą, iš tos pačios aikštelės pagrobė 40 000 Lt vertės automobilį „Toyota Land Cruiser“, priklausantį UAB „A“. Viso UAB „A“ pagrobto turto vertė yra didelė – 60 083,56 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutartį: pašalinti nuorodą, kad S. M. bendrininkavo padarant lagamino su automobilių užraktais ir automobilio „Toyota Corolla“ vagystes, panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteisimo iš S. M. solidariai 23 500 Lt G. N.; sumažinti S. M. paskirtą bausmę. Nuosprendžio dalis dėl S. M. nuteisimo už automobilio „Toyota Land Cruiser“ vagystę bendrininkaujant su G. B. neskundžiama. Kasaciniame skunde teigiama, kad S. M. nepagrįstai nuteistas už minėtas dvi vagystes. Buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bendrininkavimą, ir padaryta esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog vagystės padarytos bendrininkaujant visiems trims nuteistiesiems, pasiskirsčius vaidmenimis (BK 25 straipsnio 2 dalis), tačiau neįvardijo S. M. veiksmų, jo vaidmens, pastangų, neaišku, kokią BK 24 straipsnyje numatytą bendrininkų rūšį nuteistojo veiksmai atitinka, ir apskritai neaišku, kokia S. M. pagalba ir kokios pastangos buvo reikalingos Ž. K. ir G. B. darant lagamino su raktais ir automobilio „Toyota Corolla“ vagystes. Kasatorius pažymi, kad bendrininkaujant nusikalstama veika padaroma kelių asmenų pastangomis. Be susitarimo, bendrininko veiksmai yra būtina sąlyga bendrininkavime. Pripažinus asmenį bendrininku, nepakanka konstatuoti esant bendrininkų grupę, nuosprendyje turi būti įvardyti kiekvieno bendrininko veiksmai, nurodoma bendrininkavimo forma ir rūšis (BK 24, 25 straipsniai). Tokie reikalavimai keliami ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.10 punkte, tačiau teismas jų nesilaikė, todėl pažeidė įstatymo garantuotą kaltinamojo teisę į gynybą, nes S. M. iš esmės negalėjo tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimai).
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados apie tai, jog S. M. bendrininkavo darant lagamino bei automobilio „Toyota Corolla“ vagystes, nepagrįstos įrodymais. Išskyrus samprotavimus ir prielaidas, byloje nenustatyta jokių objektyviųjų ir subjektyviųjų S. M. bendrininkavimo požymių, nėra duomenų, kurie patvirtintų faktus apie S. M. prisidėjimą prie šių nusikaltimų, jo pažintį su Ž. K. Tuo tarpu Ž. K. su G. B. buvo pažįstamas, pastarajam perdavė automobilių užvedimo priemones, tarp šių asmenų buvo susitarimas ir sumanymas vogti du automobilius. Apie tokį šių asmenų sumanymą S. M. nebuvo žinoma, todėl jis negali atsakyti už kitų padarytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, nutartyje išdėstė bendrus teorinius samprotavimus apie bendrininkavimą, nesiremdamas konkrečia bylos medžiaga.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pašalinus nuorodą, jog S. M. bendrininkavo padarant lagamino ir automobilio „Toyota Corolla“ vagystes, turi būti panaikintas sprendimas dėl civilinio ieškinio priteisimo iš S. M. (solidariai). Sumažinus nusikalstamų veikų apimtį, be to, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis S. M. turi mažametį vaiką, jam turėtų būti atitinkamai mažinama bausmė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo S. M. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras A. Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai faktines bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Nuteistojo S. M. kaltė padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką nustatyta teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde, savaip interpretuojant arba neigiant nustatytas faktines bylos aplinkybes, bandoma teigti, jog nusikalstama veika padaryta ne bendrininkų grupe, ir kad priimant sprendimus šioje byloje neteisingai taikytos BK bendrosios dalies normos. Prokuroro nuomone, tai yra ne kartą teistų asmenų pasirinkta gynybos taktika akivaizdžiai bandant pasinaudoti situacija, kai nė vienas iš nuteistųjų nepripažino savo kaltės ir neigė bet kokį tarpusavio susitarimą daryti nusikalstamas veikas. Apie susitarimo ribas, bendrus kaltininkų veiksmus šiuo atveju galima spręsti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurias patvirtina įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe pagal iš anksto pasiskirstytus vaidmenis ir kad tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Veika padaryta bendromis kelių asmenų tarpusavyje suderintomis pastangomis. Kiekvieno bendrininko veiksmai buvo reikšmingi, sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ir taip buvo pasiektas bendras rezultatas. Visiškai pagrįstai teismų nustatyta, kad tarp atskirų kaltininkų veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys.
Prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui, nurodant, kuriais įrodymais turi būti remiamasi, o kuriais ne. Tačiau bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tai, kad teismai kitaip nei kasatorius vertino surinktų įrodymų visetą, negali būti laikoma esminiu BPK pažeidimu.
Atsiliepime nurodoma, kad gynėjo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl bausmės švelninimo buvo žinomos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams, tai buvo atitinkamai įvertinta skiriant S. M. bausmę, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 54 ir 64 straipsnių nuostatas.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas S. M. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, atsakė iš esmės į visus juose keltus klausimus, todėl negali būti daroma išvada, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų išvados dėl S. M. bendrininkavimo įvykdant UAB „A“ priklausančio turto – lagamino su jame buvusiais automobilių užraktais ir G. N. priklausančio automobilio „Toyota Corolla“ pagrobimą yra ne tik nepagrįstos, bet ir neaiškios, dėl to nuteistasis iš esmės negalėjęs tinkamai gintis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teoriniai samprotavimai apie bendrininkavimą neparemti konkrečiais bylos duomenimis ir BK bendrosios dalies normomis, kuriose nurodytos bendrininkavimo rūšys ir formos, bendrininkų atsakomybė (BK 24–26 straipsniai). Kasatoriaus manymu, toks teismo sprendimas neatitinka BPK reikalavimų, o padaryti pažeidimai yra esminiai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. M. skundą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į apelianto argumentus dėl bendrininkavimo su Ž. K., kuris, įsibrovęs į patalpą, pagrobė lagaminą su automobilių raktais, ir bendrininkavimo su G. B., kuris pagrobė automobilį „Toyota Corolla“, be to, teismo išvados yra prieštaringos. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma S. M. apeliaciniame skunde, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog, veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais – Ž. K. ir G. B., iš anksto pasiskirstę vaidmenimis, pagrobė svetimą turtą. Konkretūs bendrininkų veiksmai buvo tokie: Ž. K., įsibrovęs į patalpą, pagrobė lagaminą su automobilių užraktais, po to šį lagaminą perdavė G. B., kuris, panaudojęs vieną iš raktų, pagrobė automobilį „Toyota Corolla“, o dar vieną raktą perdavė S. M., kuris, šiuo raktu atrakinęs ir užvedęs, pagrobė automobilį „Toyota Land Cruiser“. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visi trys asmenys buvo nusikaltimo bendravykdytojai. Su tuo nesutikdamas S. M. apeliaciniame skunde prašė iš nuosprendžio pašalinti jam inkriminuotas aplinkybes dėl lagamino su raktais ir automobilio „Toyota Corolla“ pagrobimo bendrininkaujant su Ž. K. ir G. B. Apeliantas teigė negalintis atsakyti už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, jo manymu, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendrininkavimą, ir net nepasisakė, kokia iš jų taikoma, nenurodė, kokią bendrininkavimo rūšį ir formą nustatė.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuria atmetė S. M. apeliacinį skundą, bendrai apibūdino bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką sąvoką, bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindus, tačiau iš esmės į nuteistojo S. M. apeliacinio skundo argumentus neatsakė. Nors ir pripažindamas pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis, apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas, kurios tam iš dalies prieštarauja arba kelia abejonių. Nutartyje nurodyta, kad „...kiti (bendrininkai) nusikaltimo sudėties požymių neįgyvendino, taigi nusikaltimo lyg ir nepadarė“ arba „...savo veikomis BK specialiosios dalies normos lyg ir nepažeidė, tačiau padarė veikas, kurios palengvino kitiems bendrininkams daryti nusikalstamą veiką“.
BK 24 straipsnyje, apibūdinančiame bendrininkavimą, nurodytos bendrininkų rūšys, o BK 25 straipsnyje apibrėžtos bendrininkavimo formos. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės nuostatos įtvirtintos BK 26 straipsnyje. Taigi sprendžiant, kas sudaro bendrininko atsakomybės pagrindus, svarbu nustatyti ne tik BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, bet ir konkrečius bendrininkavimo požymius, nurodytus baudžiamajame įstatyme (BK bendrosios dalies normose), bei jų turinį sudarančias faktines aplinkybes; ypač tai aktualu sudėtinio bendrininkavimo atveju (kai kaltininkai, dalyvaudami bendroje nusikalstamoje veikoje, atlieka skirtingus, nevienodos apimties veiksmus). Minėtų aplinkybių ir konkrečios bendrininko rūšies nustatymas leidžia teisingai nustatyti baudžiamosios atsakomybės ribas ir teisiškai įvertinti (kvalifikuoti) veiką.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismas konstatuoja negalintis spręsti, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą dėl S. M. veikos. Šioje nutartyje nurodyti BPK pažeidimai, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo S. M. apeliacinis skundas ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.