- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-21
- Bylos Nr.
- A-442-664-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti teisės aktą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priimti teisės aktą, t. y. nustatyti, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu veikiantiems juridiniams asmenims, kurių nariais yra asmenys, priklausantys Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1 punkte nurodytoms asmenų grupėms, mažinamas šių asmenų - patalpų ar pastatų savininkų - nuosavybės teise turimų patalpų plotų dydžiui tenkančia nuomos mokesčio dalimi; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Nr.T-40 „Dėl Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje 2007 m. lapkričio 30 d. reikalavimo Nr.8-29 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo laikymosi“.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr.T-435 pakeitė 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 1.1 punktą ir nustatė valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą daugiabučių namų savininkų bendrijoms nuo 2007 m. sausio 1 d.. Pagal 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1 punktą nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio atleidžiami tam tikroms socialinėms grupėms priklausantys asmenys (I ir II grupės invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai asmenys), tenkinantys nustatytąsias sąlygas. Toks atsakovo nustatytas reglamentavimas reiškia, kad minėtame 3.1 punkte nurodyti žemės nuomininkai (naudotojai) yra atleidžiami nuo mokesčio, tačiau tie patys asmenys, įkūrę daugiabučio namo savininkų bendriją, praranda teisę būti atleidžiami nuo mokesčio mokėjimo, nes valstybinės žemės sklypo nuomininkas yra daugiabučio namo savininkų bendrija. Jeigu savivaldybės taryba nusprendė išskirti minėto sprendimo 3.1 punkte nurodytas asmenų grupes, tuomet turi būti laikomasi tokios pat pozicijos ir dėl daugiabučių namų savininkų bendrijų narių, nediskriminuojant pastarųjų dėl sprendimo steigti namo savininkų bendriją.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad yra galimas skirtingas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į skirtingą asmenų teisinę padėtį. 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1 punktu nuo mokesčio atleidžiami tam tikri fiziniai asmenys, kurie priskiriami labiausiai pažeidžiamoms visuomenės socialinėms grupėms, atsižvelgiant į jų finansinę padėtį konkrečiu laikotarpiu. Tuo tarpu bendrijos, vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsniu, priskiriamos privatiems ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, įgyvendinantiems daugiabučio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Žemės nuomos mokesčius moka ne daugiabučių namų savininkų bendrijų nariai (fiziniai asmenys), o juridinis asmuo - bendrija, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas pažeidžia asmenų lygybės principą. Mokesčio lengvatos numatytos atitinkamoms socialinėms grupėms priklausantiems fiziniams asmenims, o mokestį už daugiabučiams namams priskirtus sklypus moka juridiniai asmenys - bendrijos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė.
Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir 1996 m. vasario 28 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, yra galimas skirtingas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į asmenų skirtingą teisinę padėtį ir į konkrečias teisines aplinkybes. Šioje byloje nagrinėjamu atveju atsakovo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 3.1 punktu nuo mokesčio yra atleidžiami tam tikri fiziniai asmenys, kurie priskiriami labiausiai pažeidžiamoms visuomenės socialinėms grupėms, atsižvelgiant į jų finansinę padėtį konkrečiu laikotarpiu, o tuo tarpu bendrijos, vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsniu, priskiriamos privatiems ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims. Žemės nuomos mokesčius moka ne daugiabučių namų savininkų bendrijų nariai (fiziniai asmenys), o juridiniai asmenys - bendrijos, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 13 straipsniu, 26 straipsnio 1 punktu, pati bendrija sprendžia valstybinės žemės nuomos mokesčio rinkimo, paskirstymo, bendrijos narių atleidimo nuo šio mokesčio klausimus, o pareiškėjo šiuo atveju paduotame pareiškime keliamas reikalavimas pažeistų daugiabučių namų savininkų bendrijų teises, kurios išimtinai suteiktos bendrijos narių susirinkimui. Teismas nurodė, kad, pagal Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą Nr.602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei ir mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“, iki 1996 metų vidurio bendrijos taip pat mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį. Šiame teisės akte buvo įtvirtintas toks pat teisinis reguliavimas kaip ir atsakovo 2003 m. birželio 19 d. sprendime Nr.T-272. Tai taip pat patvirtina, kad atsakovo nustatytas teisinis reguliavimas nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų teisinės lygybės principo. Teismas nurodė, kad dėl paminėtų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo priimti teisės aktą atmestinas. Atmetus šį reikalavimą, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo sprendimo panaikinimo. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog, atsakovui 2003 m. birželio 19 d. sprendimu Nr.T-272 nustačius, jog daugiabučių namų savininkų bendrijos yra žemės nuomos mokesčio mokėtojos ir, pagal šio sprendimo 3.1 punktą, nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio atleidus tam tikroms socialinėms grupėms priklausančius asmenis, o vėlesniais šio sprendimo pakeitimais atidėjus apmokestinamąjį laikotarpį, pareiškėjas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nesikreipė dėl tokių sprendimų pakeitimo ar panaikinimo. Atsakovo 2003 m. birželio 19 d. sprendimas Nr.T-272 ir vėlesni šio sprendimo pakeitimai yra įsigalioję, todėl, šių sprendimų nepakeitus ar nepanaikinus, pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo priimti atitinkamą teisės aktą sukeltų teisinę painiavą. Be to, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti konkretaus turinio teisės aktą nėra pagrįstas sprendimo priverstinio įvykdymo prasme, nes, pagal Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, savivaldybės taryba susideda iš nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų, o to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog vietos savivalda grindžiama jos institucijų veiklos laisve ir savarankiškumu, kai jos priima sprendimus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo pareiškimą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 13 straipsnio ir 26 straipsnio 1 punkto nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad bendrija pati sprendžia valstybinės žemės nuomos mokesčio rinkimo, paskirstymo, bendrijos narių atleidimo nuo šio mokesčio klausimus, tačiau minėtos teisės normos skelbia kitaip. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog, atsakovui priėmus konkretaus turinio teisės aktą (nustačius taisyklę, pagal kurią bendrijos turėtų pagrindą nerinkti iš jų narių, priklausančių atsakovo apibrėžtai asmenų grupei, valstybinės žemės nuomos mokesčio dalies proporcingai turimai nuosavybei), būtų pažeista išimtinė bendrijų kompetencija, nustatyta įstatyme. Be to, teismas neįvertino bendrijų specifiškumo. Nors Daugiabučių namų savininkų bendrijų statymo 3 straipsnio 1, 2 dalys apibrėžia bendrijas kaip privačius ribotos atsakomybės pelno nesiekiančius juridinius asmenis, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad pagal savo esmę bendrijos yra viešieji juridiniai asmenys, nes gali įgyti ir turėti tik steigimo dokumentams ir veiklos tikslams neprieštaraujančių civilinių teisių ir pareigų. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog jis nesikreipė dėl atsakovo 2003 m. birželio 9 d. sprendimo Nr.T-272 ir vėlesnių jo pakeitimų panaikinimo, negali būti kliūtis patenkinti jo šioje byloje paduotą pareiškimą. Pareiškėjas nesiekia pripažinti atitinkamų atsakovo sprendimų neteisėtais. Šiuo atveju ginčas kyla dėl esamo teisinio reguliavimo savivaldybės lygmenyje nepakankamumo, t. y. dėl teisės akto trūkumo, kai tokio akto priėmimo būtinybė kyla iš tikslo užtikrinti Konstitucijoje įtvirtinto asmenų teisinės lygybės principo laikymąsi. Pareiškėjas nurodo, kad negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti konkretaus turinio teisės aktą nėra pagrįstas sprendimo priverstinio įvykdymo prasme, nes, pagal Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, savivaldybės taryba susideda iš nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų, o to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog vietos savivalda grindžiama jos institucijų veiklos laisve ir savarankiškumu, kai jos priima sprendimus. Sutikus su tokia teismo argumentacija, nebetektų prasmės Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis remdamasis pareiškėjas įgyvendina jam Konstitucijos suteiktus įgaliojimus reikalauti, kad būtų laikomasi Konstitucijos, būtų įgyvendinami įstatymai ir Vyriausybės sprendimai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo pareiškimą ir pagrindinis teismo argumentas, su kuriuo atsakovas sutinka, buvo tai, jog mokesčio lengvatos nagrinėjamu atveju yra numatytos atitinkamoms socialinėms grupėms priklausantiems fiziniams asmenims, o mokestį už daugiabučiams namams priskirtus sklypus moka juridiniai asmenys - bendrijos. Žemės nuomos mokesčio mokėjimo pareiga atsiranda iš valstybinės žemės nuomos sutarties ir aukštesnės galios teisės aktų. Ši pareiga atsiranda ne bendrijos nariams, o pačiai bendrijai, kaip juridiniam asmeniui. Tuo tarpu konkrečių įmokų dydį ir jų rinkimo tvarką nustato pati bendrija, tai įtvirtindama savo įstatuose. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašomas priimti atsakovo teisės aktas neįpareigotų bendrijų rinkti skirtingo dydžio įmokų iš savo narių, nes tokia teisė savivaldybėms nėra suteikta. Atsakovas nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 3 punktu administraciniam teismui yra suteikti įgaliojimai įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą. Šia teisės norma administraciniam teismui nustatyta kompetencija tik įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą tinkamai įgyvendinti ir vykdyti teisės aktus, o ne priimti konkretų pareiškėjo prašomą sprendimą. Todėl, šiuo atveju įpareigojus atsakovą priimti konkretų teisės aktą, administracinis teismas ne tik pažeistų Vietos savivaldos įstatyme nustatytą savivaldybių institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo principą, bet ir viršytų jam įstatymų nustatytus įgaliojimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Viešojo administravimo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. I1-02/2006, Nr. I1-4-05, I444-4/2008).
Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Su šiuo principu yra glaudžiai susijęs konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas, kuris yra užtikrinamas tik tuomet, kai poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos savo galia nekonkuruoja su įstatymo normomis, nes poįstatyminis teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas).
Taigi, sprendžiant šį ginčą, visų pirma, būtina įvertinti kokia apimtimi atsakovui yra pavesta reguliuoti teisinius santykius, susijusius su valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimu, taip pat būtina įvertinti, ar atsakovas turi įgaliojimus priimti pareiškėjo reikalaujamą norminio administracinio akto pataisą.
Civilinio kodekso 6.552 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalis įpareigoja Vyriausybę nustatyti be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką. Vyriausybė, įgyvendindama Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalį, 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ (Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 892 redakcija) nustatė be aukciono išnuomotos žemės nuomos mokesčio dydį ir jo mokėjimo tvarką. Šio nutarimo 1.4. punkte (Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 892 redakcija) nustatyta, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas.
Įgyvendindama šią minėto Vyriausybės nutarimo nuostatą, Kauno miesto savivaldybės taryba 2003 m. birželio 19 d. sprendimu Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ yra nustačiusi metinius nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifus, kurie taikytini ir daugiabučių namų savininkų bendrijoms priklausantiems valstybinės žemės sklypams. Šio sprendimo 3.1. punkte nustatyta, kad nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio atleidžiami I ir II grupių invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai asmenys, kai šių asmenų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų, išskyrus mokymo įstaigų dieninių skyrių studentus bei moksleivius, kai žemės sklypas yra išnuomotas ne aukciono būdu ir kai sklypo plotas yra ne didesnis kaip 0,2 ha (b.l. 9-17)
Pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.545 straipsnio 1 dalis). Žemės nuomos sutarties šalys yra žemės nuomotojas ir nuomininkas. Nuomojant valstybinę žemę, nuomotoju yra apskrities viršininkas ar savivaldybė, kuri valdo valstybinę žemę patikėjimo teise (Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), o žemės nuomininku gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys. Taigi teisės aktai, reglamentuojantys be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, yra skirti reguliuoti tik žemės nuomotojo ir žemės nuomininko teisinius santykius, susijusius su valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimu.
Pareiškėjas prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą priimti teisės aktą, t. y. nustatyti, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu veikiantiems juridiniams asmenims, kurių nariais yra asmenys, priklausantys Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1 punkte nurodytoms asmenų grupėms, mažinamas šių asmenų - patalpų ar pastatų savininkų - nuosavybės teise turimų patalpų plotų dydžiui tenkančia nuomos mokesčio dalimi.
Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.8. punkte (Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 892 redakcija) numatyta, kad savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę mažinti valstybinės žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, yra skirti reguliuoti tik žemės nuomotojo ir žemės nuomininko teisinius santykius, susijusius su žemės nuomos mokesčio mokėjimu, todėl, vadovaujantis šia minėto Vyriausybės nutarimo nuostata, savivaldybės tarybos tik žemės nuomininkams gali mažinti valstybinės žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti.
Tais atvejais, kai valstybinę žemę be aukciono nuomoja daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios yra privatieji ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), pagal CK 6.545 straipsnio 1 dalį jos yra žemės nuomininkai. Be to, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog žemės sklypo priskyrimo daugiabučiui namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai. Tai reiškia, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos netaikomos valstybinės žemės sklypų, kurie yra priskirti daugiabučių namų savininkų bendrijoms, nuomos teisiniams santykiams. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą, jog šis priimtų teisės aktą, kuriuo būtų sumažintas valstybinės žemės nuomos mokestis daugiabučių namų savininkų bendrijoms, tokį sumažinimą sieja su šių bendrijų narių, kurie nėra žemės nuomos teisinių santykių subjektais, tam tikra teisine padėtimi. Pareiškėjas siekia, kad daugiabučių namų savininkų bendrijų nariai, atitinkantys Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1. punkte nurodytus kriterijus, būtų atleidžiami nuo įmokų daugiabučio namo savininkų bendrijai, susijusių su priskirto daugiabučiam namui žemės sklypo nuoma. Taigi, patenkinus pareiškėjo prašymą dėl atsakovo įpareigojimo priimti reikalaujamą teisės aktą, pareiškėjo siūlomas teisinis reguliavimas įtakotų ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo reguliuojamus teisinius santykius tarp daugiabučio namo savininkų bendrijos ir šios bendrijos narių, nes žemės nuomos mokesčio, kurį privalo mokėti daugiabučių namų savininkų bendrijos, sumažinimas suponuotų pareigą sumažinti ir bendrijos narių, atitinkančių Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.T-272 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifų bei mokėjimo terminų nustatymo“ 3.1. punkte nurodytus kriterijus, įmokas, mokamas bendrijai už namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą.
Tokiu būdu būtų peržengtos savivaldybės įgaliojimų ribos žemės nuomos mokesčio teisinio reguliavimo srityje, nustatytos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4. ir 1.8. punktais (Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 892 redakcija). Be to, teisės aktas, kurį pareiškėjas reikalauja priimti, prieštarautų ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalies nuostatai, nes jis nustatytų ne tik valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo tvarką, bet ir suteiktų tam tikras teises daugiabučio namo savininkų bendrijos nariams, kurie nėra valstybinės žemės nuomos teisinių santykių subjektai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pareiškėjo prašymo patenkinimas pažeistų teisinės valstybės bei įstatymų viršenybės principus.
Konstatavus tai, kad atsakovas neturi įstatymo suteiktų įgaliojimų priimti pareiškėjo reikalaujamą norminio administracinio akto pakeitimą, yra pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo. Todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo prašyme ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalaujamą norminio administracinio akto pakeitimą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.