Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-5315-535/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-09-19
Bylos Nr.: eI3-5315-535/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02026-2023-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas: J. S.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Advokatai: Karolis Kurapka

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-5315-535/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02026-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Karoliui Kurapkai,atsakovės atstovei Anželikai Rastenienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau –NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2022-11-30 raštą Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.); 2) panaikinti NŽT 2023-01-24 sprendimą Nr. 1SS-91-(5.59 E.); 3) įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022-11-07 prašymą; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad ginčijamais raštais buvo atsisakyta įrašyti ją į piliečių sąrašą, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Vilniaus mieste.

Pareiškėja teigia, kad raštas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsniui, kadangi yra nemotyvuotas, jame pateikiami su realijomis nesuderinami teiginiai, todėl yra naikintinas.

Pareiškėja pažymi, kad jos pateiktuose, nepraleidus galiojusiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąją turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, prašymuose, yra nurodyta, kad žemę pageidauja grąžinti natūra arba jam ekvivalentine natūra, taip pat suteikti naują žemės sklypą. Iki šios dienos visa laisva žemė nėra grąžinta, nesuteikta ekvivalentine natūra ir dėl jai neaiškių (nesuprantamų) priežasčių ji buvo išbraukta iš eilės gauti naują žemės sklypą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad NŽT 2013-07-10 sprendime Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ nėra informacijos apie tai, kad dalis žemės sklypo yra priskirta iki, kita po 1995 m. Vilniaus teritorijai. Tokios informacijos nėra ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005-11-22 įsakyme „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ Nr. 30-1821. Tokia informacija niekaip nepateikiama ir su skundžiamus raštu. Iš kur tokius duomenis paėmė NŽT Vilniaus skyrius ir kaip tai nustatė, nėra atskleidžiama. Visa to pasekmėje, NŽT Vilniaus skyriaus rašte išdėstyti teiginiai yra išgalvoti – prieštaravimas VAĮ 10 straipsniui, kuris aiškiai nustato, jog administracinis sprendimas turi būti motyvuotas.

NŽT, priimdama sprendimą, neišpildė tinkamo motyvavimo pareigos, todėl pažeidė VAĮ 10 straipsnį. Sprendimu iš esmės pakartoja tą pačią tikrovei neatitinkančią informaciją, kurią nurodė NŽT Vilniaus miesto skyrius rašte.

Šalies argumentai

Pareiškėja eilę kartų skunde teigia, kad skundžiamais raštais buvo pažeistos ne tik VAĮ 10 straipsnio nuostatos, tačiau ir VAĮ 3 ir 14 straipsniai, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išaiškinimus, pareiškėjos nuomone, patvirtinančius raštų neteisėtumą.

Pareiškėja teigia, kad žemės sklypas, kuris buvo jai grąžintas prie namų valdos (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje ir pagal aukščiau išvardintas teisės aktų nuostatas šioje teritorijoje, atkūrimas vykdomas kaip kaimo vietovėje. Kaimo vietovėje negalima suteikti naujo žemės sklypo, o minimas įstatymas numato tik ekvivalentinę natūrą. Taigi, 2013 m. jai buvo atkurta ekvivalentinė natūra 0,18 ha (duomenys neskelbtini). Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, žemė grąžinama kaip kaimo vietovėje. Tai pagrindžia ir doktrina.

Pareiškėja pažymi, kad NŽT turėjo pareigą (o ir teisinį pagrindą, aptartą aukščiau) patenkinti jos skundą, panaikinti NŽT Vilniaus skyriaus raštą ir imtis veiksmų, siekiant kaip greičiau ir efektyviau atkurti jai nuosavybės teises.

Pareiškėja nurodo, kad NŽT atsisakė nagrinėti dalį jos skundo, o tai pažeidžia VAĮ 14 straipsnį, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnį. NŽT neturėjo teisės atsisakyti nagrinėti dalį skundo, kadangi NŽT Vilniaus skyrius jos prašymą išnagrinėjo, o NŽT, atsižvelgiant į jos skundą, turėjo pareigą jį išnagrinėti. NŽT sprendime nepagrįstai nurodo, jog „atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius neturi teisinio pagrindo Jūsų skundo dalį dėl priimto Sprendimo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka“. NŽT nepagrįstai nusprendė nenagrinėti skundo dalies tuo pagrindu, jog ji kelia klausimus, susijusius su NŽT 2013-07-10 sprendimu Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“. Aplinkybė, jog ji kelia klausimus, susijusius su 2013 m. sprendimu yra svarbi, siekiant pagrįsti, jog NŽT Vilniaus skyriaus raštas yra grindžiamas neadekvačiais ir nesuprantamais teiginiais, ko pasekmėje ji yra priversta kelti klausimus ir priminti institucijoms apie jų pačių priimtus sprendimus.

Pareiškėja teigia, kad NŽT direktoriaus įsakymo „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Aplinkos ministerijos ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ 30 punkte, kuriame išdėstytos galimos priimti administracinių sprendimų rūšys, ryšium su gautu skundu, tarp kurių nėra sprendimo palikti skundo dalį nenagrinėtą, todėl NŽT sprendimu pažeidė įstatymo viršenybės principą, kadangi NŽT direktorius turėjo paisyti teisės aktų nuostatų, taip pat, laikytis privalomos ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

Pareiškėja nurodo, kad sprendimu pažeidžiamas teisėtumo principas, kadangi NŽT nenurodė nei tinkamų teisinių, nei faktinių motyvų.

Atsiliepimas

Atsakovės NŽT atstovas Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti.

Atsakovė dėsto Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991-07-31 iki 1997-07-08 reglamentavusio Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), o nuo 1997-07-09 reglamentuoja Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimo Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) nuostatas, teismų praktiką, faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu, ir nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad ,,<...> Pareiškėjos pateiktuose, nepraleidus galiojusiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąją turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, prašymuose, yra nurodyta, kad žemę pageidaujama grąžinti natūra arba jam ekvivalentine natūra, taip pat suteikti nauja žemės sklypą<...>“.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas nustatė terminus, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, taip pat nustatė terminus, per kuriuos piliečiai galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012-01-01) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatyme nurodytas terminas 2003-04-01 yra naikinamasis, o asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali (LVAT 2013-07-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013; 2014-01-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2501/2013; 2014-02-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-384/2014). Todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

Nutarimo 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Nutarimo 3¹ punkte besąlygiškai nustatyta, kad tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsakovė pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3058 esančius pareiškėjos teiktus prašymus iki Atkūrimo įstatymo naikinamojo termino, t. y. 2003-04-01, nustatyta, kad pilietė J. S. tuomečiam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame 2001-11-19 prašyme nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra, taip pat vėlesniuose pil. J. S. 2001-11-19 ir 2001-12-10 prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – natūra (turėtoje vietoje). Todėl pil. J. S., nesant jos išreikštai valiai dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste (iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003-04-01), niekada nebuvo įtraukta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. O valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėja išreiškė tik 2015-02-02 teiktame prašyme, o 2022-10-05 prašyme nurodė ,,<...> prašau grąžinti visą laisvą žemę natūra, suteikta ekvivalentine natūra ir tik likusią dalį atlyginti lygiaverčių miško plotu<...>“, t. y. Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu pakeitė valią prašydama grąžinti žemę natūra, o už likusią žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu.

Be to, pareiškėjos 2022-10-05 prašyme nurodytas atkūrimo būdas ,,<...> suteikta ekvivalentinė natūra<...>“, tuo metu, kai buvo teikiamas šis prašymas, Atkūrimo įstatyme nebuvo nustatytas, todėl šiuo būdu atkurti nuosavybės teisių institucija neturi pagrindo.

Atsakovė akcentuoja, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio žemės savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini), turėtą žemės valdą, pil. J. S. NŽT 2013-07-10 sprendimu Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn 0,1800 ha žemės sklypo dalis, esanti 0,3600 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad priimant šį sprendimą buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005-11-22 įsakymu Nr. 30-1821 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ suprojektuoto 0,3600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,2160 ha dalis pateko iki 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, o 0,1440 ha dalis pateko po 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją (schema pridedama), ir šis žemės sklypas nepatenka į buvusio žemės savininko P. I. turėtos žemėvaldos ribas, todėl pil. J. S. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypo dalį, atitinkamai 0,1080 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, o 0,0720 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad visi duomenys atsispindi NŽT 2013-07-10 sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ 4 punkte. Todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad ,,<...> NŽT 2013-07-10 sprendime Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ nėra jokios informacijos apie tai, kad dalis žemės sklypo yra priskirta iki, kita po 1995 m. Vilniaus teritorijai<...>“ yra nepagrįsti. Be to, jei pil. J. S. netenkino NŽT 2013-07-10 sprendimas Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 198 straipsnio 1 dalies nuostatomis priimtą sprendimą pareiškėja galėjo apskųsti teismui per 30 dienų nuo jo įteikimo dienos, tačiau jis nebuvo apskųstas. Todėl NŽT pagrįstai skundžiamame 2023-01-24 sprendime Nr. 1SS-91-(5.59 R.) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl NŽT 2013-07-10 sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“.

Atsakovė nurodo, kad atsižvelgdama į nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą bei įvertindama tai, kad pareiškėjai jau buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn 0,1080 ha ploto naudojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje), į tai, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, net jei pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino būtų išreiškusi valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste, pareiškėjai nebūtų galimybės papildomai perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują ne mažesnį kaip 0,0400 ha žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai (0,1200 ha (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatytas dydis) – 0,1080 ha (pilietei perduotas neatlygintinai nuosavybėn namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), dalis, patenkanti į Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtą teritoriją) = 0,0120 ha (likęs plotas)), nes jis neatitiktų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyto perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai Vilniaus mieste ploto, todėl NŽT neturi pagrindo įtraukti pareiškėją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Atsakovė pažymi, kad nėra ginčo, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,2694 ha buvusio savininko P. I. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) paribiuose turėtą žemės dalį, iš kurios 1,9043 ha patenka į Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtą teritoriją, o 1,3651 ha į Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtą teritoriją, tačiau šiuo metu NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalimi, Tvarkos 34, 35 ir 36 punktais, neturi pagrindo pareiškėjos įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, (toliau – Piliečių eilė) pagal pirminio prašymo padavimo datą – 2001-11-19, kaip pretendentės į buvusio savininko P. I. turėtą žemę. Todėl NŽT, priėmus sprendimą, kuriuo pareiškėja būtų įrašyta į Piliečių eilę, būtų pažeistos tiek Atkūrimo įstatymo, tiek Tvarkoje įtvirtintos nuostatos ir tai sąlygotų NŽT neteisėtus veiksmus, t. y. būtų pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatos ir būtų pamintas įstatymo viršenybės principas.

Atsakovė nurodo, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo, Tvarkos nuostatomis, pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko P. I. turėtą žemę gali būti atkuriamos natūra arba atlyginant lygiaverčiu miško plotu.

Šalies argumentai

Pareiškėjos prašomi panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2022-11-30 raštas Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.) ir NŽT 2023-01-24 raštas Nr. 1SS-91-(5.59 E.) yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, remiantis teismų praktika, laikantis procedūrų ir priimti kompetentingos institucijos, todėl pareiškėjai nepateikus pagrįstų įrodymų, kad buvo pažeistos minėto straipsnio nuostatos, nėra pagrindo naikinti šių raštų.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Atsakovės atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais nebuvo tenkintas pareiškėjos 2022-11-07 prašymas įrašyti J. S. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022-11-07 prašymą.

Byloje nustatyta, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3058 esančius dokumentus, matyti, kad pil. J. S. 2000-12-14 prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. I. kaime turėtą žemę, nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą – „natūra“.

Valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo J. S. pareiškė ir vėlesniuose prašymuose, kuriuose nurodė, t. y. 2001-11-19 ir 2001-12-10 prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – natūra (turėtoje vietoje).

2003-12-11 buvo atliktas buvusio savininko P. I. iki 1940 m. nacionalizacijos ties Pienių g., buvęs adresas Kairėnai, turėto žemės sklypo ribų kartografavimas, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2005-12-05 įsakymu Nr. V-180 ši kartografija buvo pripažinta negaliojančia, kadangi nepakako nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-03-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-803/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. I. įsigijo nuosavybėn 7,1640 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pagal 1934-04-06 Vilniaus – Trakų apskrities seniūno sprendimo 6 punktą, ir kurį nuosavybės teise valdė iki 1940 metų nacionalizacijos.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atliko P. I. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribų kartografavimą ir 2009-12-03 surašė Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. R-17-252. Šiame akte nurodyta, kad buvo remtasi archyviniais dokumentais, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-03-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-803/2008 ir liudininkų – Š. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir B. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) parodymais.

NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011-05-04 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1693 „Dėl P. I. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo 2009-12-03 akto Nr. R17-252 bei prie jo pridedamų priedų – planų panaikinimo“ pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009-12-03 Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. R-17-252 bei prie jo pridedamus žemės sklypo planus.

NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011-09-14 pakartotinai atliko buvusio savininko P. I. iki nacionalizacijos turėtos žemės kartografavimą, remiantis 1933 m. archyviniu planu ir surašė Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo aktą Nr. R17-298. Atlikus minėtą žemės kartografavimą buvo nustatytos buvusio savininko P. I. turėtos žemės ribos: žemės sklypas Nr. 1 – 4,0246 ha (patenka į Vilniaus miesto teritoriją, priskirtą miestui iki 1995-06-01) ir žemės sklypas Nr. 2 – 3,1394 ha (iš kurio 2,8742 ha patenka į Vilniaus miestui po 1995-06-01 prijungtą teritoriją ir 0,2652 ha į Vilniaus rajono teritoriją).

Pagal 2011-09-14 atliktą buvusio žemės savininko P. I. iki nacionalizacijos turėtos žemės kartografavimą 4,0246 ha ploto žemės sklypas Nr. 1 priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užimtas privačių namų valdų žemės sklypais ir 2,4985 ha patenka į Vilniaus universiteto Botanikos sodo naudojamą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Informacija, jog P. I. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004-06-22 raštu Nr. 51-6501-(3.6), taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010-04-19 raštu Nr. A51-8339(2.14.2.12-MP), 2018-08-07 raštu Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8) bei 2021-03-16 raštu Nr. A51-23405/21(2.14.2.12E-ŽEM).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012-02-27 parengė pažymą Nr. 49PAŽ-13 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad J. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,4494 ha žemės plotą buvusio savininko P. I. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą buvusiame (duomenys neskelbtini), iš kurio 2,0123 ha žemės plotas patenka į Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtą teritoriją ir 1,4371 ha žemės plotas į Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtą teritoriją.

Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio žemės savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini), turėtą žemės valdą, J. S. NŽT 2013-07-10 sprendimu Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn 0,1800 ha ploto žemės sklypo dalis, esanti 0,3600 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo.

NŽT, priimdama minėtą sprendimą, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005-11-22 įsakymu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ Nr. 30-1821 suprojektuoto 0,3600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,2160 ha dalis pateko iki 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, 0,1440 ha dalis pateko po 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, ir šis žemės sklypas nepatenka į buvusio žemės savininko P. I. turėtos žemės ribas, todėl pil. J. S. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypo dalį, atitinkamai 0,1080 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje

teritorijoje, o 0,0720 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje.

NŽT, remdamasi nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3058 esančiais dokumentais, nustatė, kad pil. J. S., nesant jos išreikštai valiai dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus mieste (iki Atkūrimo įstatymo nustatyto naikinamojo termino, t. y. 2003-04-01) bei pageidaujant žemės grąžinimo natūra, niekada nebuvo įtraukta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos.

Po naikinamojo termino, t. y. 2003-04-01, J. S.: 2012-05-22 prašyme, registracijos Nr. 49GF-3363, prašė grąžinti žemę natūra, o nesant galimybės – gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Vilniaus mieste, už likusį neatkurtą plotą – lygiavertį žemės ar vandens telkinio plotą; 2015-02-02 prašyme, registracijos Nr. 49GF-581, išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodydama, kad prašo iš likusios dalies žemės palikti 12 a gauti naują sklypą individualiai statybai, už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę. Likusią dalį atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje; 2022-10-05 prašyme, registracijos Nr. 49FP-5499, nurodė, kad prašo grąžinti visą laisvą žemę natūra, suteikta ekvivalentine natūra ir tik likusią dalį atlyginti lygiaverčių miško plotu.

Pareiškėja su 2022-11-07 prašymu (2022-11-08 reg. Nr. 49FP-6203) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių ir prašė įtraukti ją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022-11-30 rašte Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.) išdėstė aktualias teisės aktų nuostatas, nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su J. S. nuosavybės teisių atkūrimu ir nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, bei įvertindamas tai, kad pil. J. S. jau perduota neatlygintinai 0,1080 ha naudojamo žemės sklypo dalis (iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje), tai, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, net jei pilietė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino būtų išreiškusi valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste, pilietei nebūtų galimybės papildomai perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują ne mažesnį kaip 0,0400 ha žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai (0,1200 ha (Nutarimu nustatytas dydis) – 0,1080 ha (pilietei perduotas neatlygintinai nuosavybėn plotas) = 0,0120 ha (papildomas plotas kuris galėtų būti perduotas)), nes jis neatitiktu Nutarimu nustatyto perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai Vilniaus mieste ploto, Vilniaus miesto skyrius neturi pagrindo įtraukti pil. J. S. pavardę į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Pareiškėja, nesutikdama su NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022-11-30 rašte Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.), su 2022-12-27 skundu kreipėsi į NŽT ir prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2022-11-30 raštą Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.) ir įrašyti ją į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti.

NŽT 2023-01-24 sprendime Nr. 1SS-91-(5.59 E.) išdėstė teisės aktų nuostatas, nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, leidžiančio piliečiui pakeisti valią, ji nebuvo išreiškusi valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste. Informavo, kad Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms, o vienas pagrindinių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Be to, teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Taigi, duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose yra savivaldybės kompetencijai priskirta funkcija.

Nurodė pareiškėjai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2018-08-07 raštu Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos žemės tvarkymo ir administravimo skyrius 2021-03-16 raštu Nr. A51-23405/21(2.14.2.12E-ŽEM) informavo, kad žemė, kurią ji pageidauja susigrąžinti natūra yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad jai nėra pateikta informacija, kokiu pagrindu dalis Vilniaus miesto buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m., o dalis – po 1995 m., nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas reglamentuoja, kad savivaldybes steigia, esamas savivaldybes panaikina, taip pat jų teritorijų ribas ir centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. NŽT išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja tik tuos skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties, kurie paduoti iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. NŽT nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skunde kelia klausimą dėl NŽT 2013-07-10 priimto sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas, NŽT direktorius neturi teisinio pagrindo skundo dalį dėl priimto sprendimo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

NŽT pažymėjo, kad Vilniaus miesto skyrius 2022-11-30 skundžiamu raštu pareiškėjai išsamiai paaiškino teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo ir valios dėl būdo pakeitimo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuostatas, minėtas raštas nėra nuginčytas ar panaikintas teismo, NŽT nuomone, raštas pagrįstas ir jame teisingai išdėstyti teisės aktų reikalavimai. NŽT pažymėjo, kad remiantis J. S. 2000-12-14, 2001-11-19 bei 2001-12-10 prašymuose išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra ir vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, neturi teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto skyriaus 2022-11-30 rašto Nr. 49SD-14498-(14.49.136 E.) ir tenkinti skunde išdėstyto prašymo įrašyti J. S. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti.

NŽT papildomai informavo, kad nuo 2022-08-01 įsigaliojo Atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymas, numatantis galimybę piliečiams iki 2023-02-01 pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatyme nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo. Taigi, jeigu ji pageidaus pasinaudoti Atkūrimo įstatyme nustatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą valstybės išperkamą žemę, kad būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, ji Vilniaus miesto skyriui iki 2023-02-01 turi pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant valstybės išperkamos žemės plotą, už kurį pageidauja gauti lygiavertį miško plotą, bei pasirinktą rajoną ir kadastro vietovę kaimo vietovėje, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti. Išaiškino, kad jeigu ji nustatytais terminais nepareikš valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais.

Pareiškėja nesutinka su ginčijamais raštais, teigia, kad ji turi teisę būti įrašytai į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 2001-11-19, kaip pretendentės į buvusio savininko P. I. turėtą žemę, taip pat teigia, kad ginčijami raštai neatitinka VAĮ nuostatų.

Nuosavybės teisių atkūrimo ir valios dėl būdo pakeitimo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka), bei kiti teisės aktai.

Valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas (galiojusias iki 2012-02-01), pilietis (jo turto paveldėtojai) galėjo pareikšti arba pakeisti iki 2003-04-01 Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas (galiojusias iki 2012-02-01), jeigu pilietis, iki 2003-04-01 nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parinkdavo šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (ši nuostata galiojo laikotarpiu nuo 2003-04-01 iki 2012-01-31).

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.); 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis - 0,0400 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą).

Tvarkos 34 punkte nustatyta, kad kai neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise kitai paskirčiai perduodami individualiai statybai numatyti žemės sklypai, šių žemės sklypų ar kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių dydis turi atitikti (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (toliau - Nutarimas) patvirtintus nustatytus numatomų perduoti individualiai statybai žemės sklypų dydžius. Š. N. patvirtinta, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas Vilniaus mieste turi būti ne mažesnis kaip 0,0400 ha.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Vyriausybės nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą (Vilniaus mieste - 0,1200 ha).

Aptartų teisės aktų analizė ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurie išdėstyti aukščiau, leidžia konstatuoti, kad Vilniaus miesto skyrius neturėjo pagrindo įtraukti pareiškėją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Byloje pateikti Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3058 esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja tuomečiam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame 2001-11-19 prašyme nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - natūra, 2001-11-19 ir 2001-12-10 prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas - natūra (turėtoje vietoje).

Pareiškėjos prašymuose išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, leidžia teigti, kad pareiškėja nebuvo išreiškusi valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste (iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino), todėl niekada ir nebuvo įtraukta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos.

Bylos duomenys patvirtina, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio žemės savininko P. I. iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini), turėtą žemės valdą, pareiškėjai NŽT 2013-07-10 sprendimu Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn 0,1800 ha žemės sklypo dalis, esanti 0,3600 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad NŽT, priimdama minėtą sprendimą, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005-11-22 įsakymu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ Nr. 30-1821 suprojektuoto 0,3600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,2160 ha dalis pateko iki 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, 0,1440 ha dalis pateko po 1995-06-01 Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, ir šis žemės sklypas nepatenka į buvusio žemės savininko P. I. turėtos žemės ribas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypo dalį, atitinkamai 0,1080 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, o 0,0720 ha žemės plotas buvo perduotas neatlygintai nuosavybėn už tenkančią atkurti žemės dalį Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja NŽT 2013-07-10 sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ teisėtumo neginčijo, taigi sutiko su sprendime jai atkurta nuosavybės teisės dalimi.

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, bei įvertinant tai, kad pareiškėjai jau perduota neatlygintinai 0,1080 ha naudojamo žemės sklypo dalis (iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje), į tai, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, net jei pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino būtų išreiškusi valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai gavimo Vilniaus mieste, pareiškėjai nebūtų galimybės papildomai perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują ne mažesnį kaip 0,0400 ha žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai (0,1200 ha (Nutarimu nustatytas dydis) - 0,1080 ha (pareiškėjai perduotas neatlygintinai nuosavybėn plotas) = 0,0120 ha (papildomas plotas kuris galėtų būti perduotas)), nes jis neatitiktu Nutarimu nustatyto perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai Vilniaus mieste ploto.

Teismas konstatuoja, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius neturėjo pagrindo įtraukti pareiškėjos pavardę į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad NŽT nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundo dalį dėl NŽT 2013-07-10 sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“, dar karta akcentuotina, kad pareiškėja minėto sprendimo teisėtumo neginčijo, taigi sprendimas yra teisėtas ir galiojantis, todėl atsakovė neturėjo pagrindo pasisakyti dėl NŽT 2013-07-10 sprendimo Nr. 49S-491 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. S.“ teisėtumo ir pagrįstai šioje dalyje paliko pareiškėjos skundą nenagrinėtu.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad skundžiamais raštais buvo pažeistos VAĮ nuostatos, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, LVAT jurisprudencija.

VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020-10-31 VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

LVAT 2008-04-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, LVAT 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Taip pat LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019-01-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2565-968/2019). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Nagrinėjamu atveju, iš ginčijamų aktų turinio matyti, kad juose aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kodėl nėra tenkintinas pareiškėjos prašymas įrašyti ją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius sprendimuose nurodė faktines aplinkybes, teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą, pagrindė priimtus sprendimus ne tik faktiniais duomenimis, bet ir teisės aktų normomis, tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, faktinės aplinkybės ir pagrindas, kurios lėmė tokių sprendimų priėmimą, pareiškėja aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimti skundžiami sprendimai, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad aptariami sprendimai neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų ir kad juos priimant buvo pažeisti teisėtumo ir gero administravimo principai.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT teisėtai ir pagrįstai atsisakė įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Ginčijami sprendimai atitinka keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, todėl darytina išvada, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių nėra teisinio pagrindo panaikinti.

Teismui pripažinus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022-11-07 prašymą.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiJūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė