Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Dalios Gumuliauskienės ir Eglės Kiaurakytės,

2016 m. birželio 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ir Visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimo, priimto byloje Nr. TGK-6. Pareiškėjas skundžia Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2016 01 22 sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti socialinę pašalpą, prašo įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti jos 2015 12 03 prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti

Dėl 2016 01 22 sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-680

Vertindama skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2014 12 02 įstatymo Nr. XII-1366 redakcija) (toliau – ir Įstatymas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014-01-30 sprendimu Nr. T2-2 patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Įstatymas reglamentuoja piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – ir kompensacijos). Įstatymo 8 straipsnyje aprašytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, viena iš jų – asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 11 straipsnyje reglamentuotas kompensacijų dydis. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Visų pirma, bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė turi neviršyti turto vertės normatyvo; antra, kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų turi atitikti bent vieną iš šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą; trečia, įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais turi būti sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Įstatymo 9 straipsnis skirtas reglamentuoti socialinės pašalpos dydį. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis nustato, kad kompensacijos skiriamos 3 mėnesiams nuo mėnesio, kurį bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo įgijo teisę į kompensacijas, pirmos dienos, tačiau ne daugiau kaip už du praėjusius mėnesius iki prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipėsi dėl kompensacijų ir sprendimo priėmimo metu, taip pat laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, turi teisę gauti kompensacijas, o Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog socialinė pašalpa skiriama 3 mėnesiams nuo minėto prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą.

Vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, dėl piniginės socialinės paramos bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba savivaldybės, kurios teritorijoje nuomojamas būstas, administraciją, o jei bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo gyvenamosios vietos neturi, - į savivaldybės, kurios teritorijoje jie gyvena, administraciją.

Piniginės socialinės paramos skyrimas reglamentuojamas Įstatymo 21 straipsnyje. Atskirai reglamentuojamas atvejis, kai piniginę socialinę paramą gauna asmuo, įregistruotas teritorinėje darbo biržoje. Įstatymo 21 straipsnio 11 dalis nustato, jog jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama piniginė socialinė parama, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus įsidarbinimo atvejį, arba registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje jam buvo nutraukta, piniginė socialinė parama bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui neskiriama arba paskirtosios mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo. Šiems asmenims, kai jie yra šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys, piniginė socialinė parama skiriama, jeigu jie ne trumpiau kaip 3 mėnesius registruoti Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Ši nuostata netaikoma, jeigu per šioje dalyje nurodytą laikotarpį vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbina ar pradeda dirbti savarankiškai ir dirba ne trumpiau kaip 1 mėnesį arba dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams po paskutinio piniginės socialinės paramos gavimo laikotarpio. Tokia pati nuostata numatyta ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014-01-30 sprendimu patvirtinto Tvarkos aprašo 26 punkte, išskyrus kitaip formuluojama Įstatyme numatyta išlyga dėl socialinės paramos skyrimo. Tvarkos aprašo 26 punktas, kuris nurodytas kaip skundžiamo sprendimo juridinis pagrindas, reglamentuoja, jog jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama socialinė pašalpa, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus įsidarbinimo atvejį, arba registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje jam buvo nutraukta, socialinė pašalpa bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui neskiriama arba paskirtosios mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo. Šiems asmenims, kai jie yra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys, socialinė pašalpa skiriama, jeigu jie ne trumpiau kaip 3 mėnesius yra įsiregistravę (nepertraukiamai registruoti) teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus Tvarkos aprašo 10.5 papunktyje nurodytus atvejus. Minėtas 10.5 punktas nustato, jog sąlyga teisei į socialinę pašalpą atsirasti yra, kai vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų, įsiregistravęs Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, kuriam paskutinio piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje buvo nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, išskyrus įsidarbinimo atvejį. Šiuo atveju socialinė pašalpa teikiama ne ilgiau kaip 3 mėnesius nuo registracijos Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje dienos.

Įstatymo 23 straipsnis apibrėžia savivaldybės administracijos teises ir pareigas piniginės socialinės paramos teikimo srityje, kurio 2 dalies 11 punkte numatyta teisė papildomai apklausti asmenis, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar gauna šią paramą, tikrinti jų pateiktus dokumentus ir reikalauti papildomų duomenų, įrodančių bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę į piniginę socialinę paramą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015 12 03 atsakovei pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (b.l. 43-48), prašydamas skirti socialinę pašalpą nuo 2015 12 01 iki 2016 03 01. Kartu pateikė Vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų veiklos pobūdžio duomenis teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, nurodydamas, jog yra įsiregistravęs Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje (b.l. 12, 67). Nepateikti socialinei paramai gauti reikalingi dokumentai (b.l. 6). Atsakovė, įgyvendindama Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 11 punkte reglamentuojamą teisę, patikrino pareiškėjo pateiktus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje bei Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje ir nustatė, jog pareiškėjas nuo 2015 06 03 (b.l. 24) įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje, registraciją nutraukė 2015 12 07 (b.l. 24) ir iš naujo įsiregistravo 2015 12 10 (b.l. 12). Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 12 03 prašymą, skundžiamu 2016 01 22 sprendimu Nr. (23.45)-SP13-680 (b.l. 8-9, 19-20) atsisakė skirti piniginę socialinę paramą vadovaudamasi Įstatymo 21 straipsnio 11, 1, 4 dalių nuostatomis, t.y. tuo pagrindu, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų piniginei socialinei paramai gauti, nes buvo nutraukęs registraciją teritorinėje darbo biržoje ir po naujos registracijos nebuvo ilgiau kaip 3 mėnesius registruotas Lietuvos teritorinėje darbo biržoje. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyti prašymo-paraiškos papildomi netenkinimo motyvai, kad nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių teisę į piniginę socialinę paramą nuo 2015 12 01.

Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas – Įstatymo 21 straipsnio 11 dalis ir Tvarkos aprašo 26 punktas konkrečiai nustato, jog asmenims, nutraukusiems registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje piniginė socialinė parama neteikiama, o sąlyga tokiai teisei atsirasti yra reikalavimas asmeniui būti registruotam Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ne trumpiau kaip tris mėnesius. Nors įstatymų leidėjas konkrečiai neįvardijo minėtų trijų mėnesių registracijos darbo biržoje nepertraukiamumo, tačiau teisėjų kolegija, vertindama tai, jog piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką bei racionaliai naudojant turimus išteklius (socialinio veiksmingumo ir teisingumo principai (3 straipsnis), sprendžia, jog piniginę socialinę paramą asmenys, kurie nutraukė registraciją teritorinėje darbo biržoje ir iš naujo įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje, gali gauti tada, kai yra nepertraukiamai ne trumpiau kaip tris mėnesius (iš naujo užsiregistravus po registracijos nutraukimo) registruoti teritorinėje darbo biržoje.

Pagal bylos medžiagą – Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašą matyti, jog pareiškėjas nuo 2015 06 03 buvo įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje ir darbo paieškas nutraukė savo pageidavimu 2015 12 07 (pagal Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtino 2009-08-04 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-473, 25.13 punktą). Pareiškėjas iš naujo 2015 12 10 įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje. Teisėjų kolegija, vertindama duomenis iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės sprendžia, jog pareiškėjas buvo nutraukęs registraciją teritorinėje darbo biržoje 3 dienas.

Kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas, jog jis išsiregistravęs iš teritorinės darbo biržos buvo tik dvi dienas, todėl laiko, kad kreipimosi dieną ir sprendimo priėmimo dieną jis buvo įsiregistravęs Darbo biržoje. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytus motyvus laikyti pagrįstais nėra jokio teisinio pagrindo. Šioje byloje nekyla ginčas dėl įsiregistravimo ir išsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje pagrįstumo, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Duomenys iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės vertinami kaip tinkami įrodymai, patvirtinantys registravimosi darbo biržoje pertraukiamumo faktą, o tai lėmė neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliančio sprendimo priėmimą, t.y. ginčijamu sprendimu pareiškėjui nebuvo paskirta piniginė socialinė parama.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti pateikė 2015 12 03, ir vertinant Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog prie prašymo turi būti pateiktos pažymos apie pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, teisėjų kolegija sprendžia, jog analogiškai turi būti skaičiuojamas ir registravimosi teritorinėje darbo biržoje terminas. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju būtina sąlyga pareiškėjo teisei į socialinę paramą įgyvendinti buvo nepertraukiamas registravimas teritorinėje darbo biržoje laikotarpiu nuo 2015 m. spalio iki gruodžio mėnesio. Nors pareiškėjas prašymo-paraiškos pateikimo momentu buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje, tačiau registracija laikotarpiu nuo 2015 12 07 iki 2015 12 10 buvo nutrukusi, ir po šio nutrukimo buvo būtina 3 mėnesių nepertraukiama registracija teritorinėje darbo biržoje, ir tai reiškia, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neatitiko Įstatymo 21 straipsnio 11 dalies ir Tvarkos aprašo 26 punkto reikalavimų dėl trijų mėnesių registracijos darbo biržoje nepertraukiamumo, todėl atsakovė turėjo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą priimti sprendimą neskirti pareiškėjui piniginės socialinės paramos.

Vertinant papildomus skundžiamo sprendimo priėmimo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad jame nepagrįstai nurodytas pagrindas neskirti socialinės pašalpos todėl, kad pareiškėjas nepateikė papildomų duomenų, patvirtinančių jo teisę į socialinę pašalpą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas papildomai 2015 12 08 buvo kviečiamas atvykti į skyrių ir pateikti papildomus įrodymus (b.l. 42). Atsakovė 2016 01 06 priėmė sprendimą neskirti socialinės pašalpos, nes pareiškėjas nepateikė visų dokumentų reikalingų piniginei socialinei paramai gauti, tačiau šis sprendimas 2016 01 18 įsakymu Nr. SP1-211 panaikintas (b.l. 6-7). Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta teisė savivaldybės administracijai, teikiant piniginę socialinę paramą, papildomai apklausti asmenis, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar gauna šią paramą, tikrinti jų pateiktus dokumentus ir reikalauti papildomų duomenų, įrodančių bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę į piniginę socialinę paramą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė šia teise pasinaudojo ir pareiškėjui nurodė pateikti papildomus duomenis dėl jo teisės į socialinę pašalpą, tačiau pareiškėjas nepateikė papildomų dokumentų. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Piniginei socialinei paramai gauti trūkstami dokumentai pateikiami ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos pareikimo dienos <..>. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas prašymą-paraišką pateikė 2015 12 03, papildomus įrodymus pateikė nustatytu termin, todėl nepagrįstas 2016 01 06 sprendimas buvo panaikintas pačios atsakovės 2016 01 18 įsakymu. Atsakovė priimdama 2016 01 22 ginčijamą sprendimą neturėjo teisinio pagrindo, nurodyti ir vieną iš pagrindų, nepateikimą papildomų įrodymų, atsisakyti skirti socialinę pašalpą.

Įvertinus tai, jog nagrinėjamoje situacijoje sprendimas priimtas neskirti piniginės socialinės paramos S. J. dviem pagrindais : 1) nutraukimas registracijos darbo biržoje, 2) nepateikimas kitų duomenų (dokumentų), patvirtinančių teisę gauti socialinę pašalpą. Antras pagrindas neskirti socialinės paramos šalintinas iš 2016 01 22 sprendimo, nes neatitinka faktinių bei teisinių aplinkybių.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Socialinė parama – viena iš socialinės apsaugos formų. Šiuo Konstitucijos straipsniu išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 kovo 5 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos nuomone, asmenys, besinaudojantys solidarumo principu grįstomis socialinės apsaugos formomis, inter alia pinigine socialine parama – socialine pašalpa ir kompensacijomis, privalo nuolat patys aktyviai rūpintis savo gerove, būti sąžiningais, laikytis nustatytų socialinės paramos gavimo taisyklių.

Įvertinus bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavus teisinį socialinės piniginės paramos skyrimo reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą socialinei piniginei paramai gauti. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog atsakovės 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.45.)-SP13-680 paremtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti prašymą piniginei socialinei paramai gauti.

Dėl skundžiamo akto atitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms

Vertindama atsakovės priimto 2016 01 22 sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-680 „Dėl piniginės socialinės paramos S. J.“ teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmenims teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Be to, sprendžiant, ar atitinkamas aktas sukelia asmenims teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį akto turinį, ar jais yra išreiškiami tam tikri valinio pobūdžio patvarkymai.

Pažymėtina, kad vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovė yra Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovės skundžiamas raštas vertinamas kaip sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes. Jame nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, aiškiai nurodyta priežastis, lėmusi neigiamo sprendimo priėmimą – pareiškėjas nebuvo ilgiau kaip 3 mėnesius registruotas teritorinėje darbo biržoje, todėl neturi teisės gauti socialinę paramą, nurodyta jo apskundimo tvarka. Šių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo skundžiamo akto panaikinti dėl jo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus –iš naujo išnagrinėti 2015 12 03 prašymą socialinei paramai gauti yra išvestinis, todėl pripažinus 2016 01 22 sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-680 teisėtu ir pagrįstu, šis pareiškėjo skundo reikalavimas netenkintinas.

Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 02 22 sprendimo Nr. TGK-6

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Administracinių ginčų komisijų įstatymas (1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1031), Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas ir Įstatymas), Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014-01-30 sprendimu Nr. T2-2 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Administracinių ginčų komisijų įstatymas nustato bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką (1 straipsnio 1 dalis). Administracinių ginčų komisijų įstatymas 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog <...> savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ikiteismine tvarka nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų arba valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos (11 straipsnis). Ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę skųsti tą sprendimą atitinkamam apygardos administraciniam teismui (19 straipsnis).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 01 22 priimto akto Nr. (23.45.)-SP13-680, kuriuo buvo atsisakyta skirtisocialinę paramą. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija šioje byloje skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi Nuostatų 44.1 punktu, nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kilusio administracinio ginčo kontekste, be kita ko, pažymėtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimo turinys atitiko Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 10 punkto reikalavimų, kadangi buvo išsamiai pasisakyta dėl skundžiamo individualaus administracinio akto – 2016 01 22 sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-680 – teisėtumo. Iš Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 02 22 sprendimo Nr. TGK-6 šalintinas motyvas dėl papildomų dokumentų nepateikimo, nes prieštaraja faktinėms ir teisinėms aplinkybėms.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnį, skundžiamas administracinis aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas arba neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavus teisinį socialinės piniginės paramos skyrimo reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamas Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 02 22 sprendimas Nr. TGK-6 yra pagrįstas ir teisėtas, nes savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija bei Visuomeninė administracinių ginčų komisija priimdama skundžiamus sprendimus nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, skundžiami sprendimai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovė buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamus sprendimus naikinti (ABTĮ 89 straipsnis). Atsižvelgus į bylos teisines bei faktines aplinkybes pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.