Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. Ž. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimo K. Ž. administracinėje byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas K. Ž. surašytas už tai, kad jis, būdamas darbdaviu – įmonės administracijos vadovu, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams: susitarimui dėl darbo užmokesčio, darbo funkcijų, darbovietės, darbo tvarkos ir kitų darbo sutarties sąlygų, 2012 m. lapkričio 8 d. leido dirbti įmonėje J. B. darbininko darbą – minėtame padalinyje remontuoti administracinio pastato patalpas: atlikti administracinių patalpų vidaus apdailos darbus, apkalti duris apvadais bei kitus darbininko darbus, nustatyta tvarka nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie J. B. darbo pradžią, t. y. nelegaliai, ir tuo pažeidė DK 98 str. 1 d. 1 p., 2 p., 99 str. 2 d., 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrų nuostatų 25.1 p. normas. Tokia veika K. Ž. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. Ž. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamame nutarime išdėstytiems motyvams.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde tapačiai tvirtina, kad jį su J. B. nesiejo atlygintiniai darbo santykiai, ir kad darbo inspekcija tikrino ne įmonės, bet jo asmenines patalpas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, daro išvadą, kad minėtus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginius pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės ir jais pagrįstai nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai byloje esančius įrodymus įvertino viseto aspektu, tuo tarpu apeliantas skunde nepagrįstai atsietai nuo kitų įrodymų akcentuoja tik savo paties bei liudytojo J. B. parodymus ir juos savaip interpretuoja. Tai, jog teismas nevertino byloje esančių įrodymų taip, kaip tai naudinga apeliantui, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios normos. Prie apeliacinio skundo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. Ž. pateikti nauji įrodymai (fotonuotraukos, K. D. rašytinis paaiškinimas) byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertintini tik kaip apelianto pasirinkta gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Sprendžiant K. Ž. paskirtos nuobaudos dydžio pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad ATPK 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 41³ str. 1 d. sankcijoje numatyta bauda nuo 3000 Lt iki 10 000 Lt. Taigi, sankcijoje numatytos baudos vidurkis sudaro 6 500 Lt. ATPK 30² str. numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir priklausomai nuo to baudos dydis mažinamas arba didinamas. Šiuo atveju jokių K. Ž. atsakomybę lengvinančių, kaip ir atsakomybę sunkinančių, aplinkybių nėra. Šiam asmeniui paskirtoji nuobauda (6000 Lt bauda) yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas baudos vidurkis, tad apeliantas skunde neteisingai teigia, kad jam paskirta bauda yra didesnė negu sankcijoje numatytas jos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad K. Ž. paskirtoji nuobauda yra teisinga ir tinkama realizuoti administracinės nuobaudos tikslus.

Įvertinęs visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, todėl panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.