Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrnovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius arba atsakovas) 2022 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-11499 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba trečiasis suinteresuotas asmuo) 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4444 „Dėl įmokų mokėjimo bazės maksimalaus dydžio, kai asmuo 2020 metais dirbo pas tris draudėjus“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) priteisti jam susidariusią 14 886,10 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) mokesčio permoką; 4) priteisti jo naudai visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2022 m. sausio 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl mokesčio permokos grąžinimo, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSD įstatymas) 10 straipsnio 9 dalis (priklausomai nuo laikotarpio, kuriuo galiojo atitinkama straipsnio redakcija) nustatė ir nustato, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos (toliau – VSD įmokos), išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 vidutinių darbo užmokesčių (toliau – VDU) suma, 2020 metais – 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas.

Paaiškina, kad iki 2020 m. vidurio jis dirbo trijose bendrovėse – uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nuo 2020 m. birželio įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teigia, kad per 2020 metus už darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam buvo priskaityta 86 471,57 Eur darbo užmokesčio. Nepaisant to, kad darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ metu 2020 metais jo bendros darbo pajamos viršijo 84 VDU sumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir toliau nuo 84 VDU viršijančios sumos išskaičiavo ir mokėjo valstybei VSD įmokas.

Teigia, kad jo bendros darbo užmokesčio pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos VSD įmokos, sudaro 174 263,96 Eur. Darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ išskaičiavo ir sumokėjo valstybei VSD nuo 84 VDU viršijančios darbo užmokesčio sumos, kuri, pareiškėjo skaičiavimu, sudaro 69 986,36 Eur (174 263,96 – 104 277,60). Atsižvelgiant į tai, kad bendras VSD tarifas – 21,27 proc., pareiškėjo skaičiavimu, valstybei darbdavys už jį permokėjo 14 886,10 Eur VSD mokesčio (69 986,36 x 21,27 proc.). Todėl atsakovo prašė grąžinti susidariusią 14 886,10 Eur VSD mokesčio permoką.

Pareiškėjas nurodo, kad 2022 m. vasario 3 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo jo prašymas grąžinti VSD mokesčio permoką atmestas. Dėl šio sprendimo pateikė skundą VSDFV, kuri skundą tenkinti atsisakė tais pačiais motyvais, kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, paaiškina, kad situacija dėl nurodyto mokesčio permokos susidarė dėl 2020 m. galiojusios ydingos ir diskriminacinės, socialinio teisingumo principo neatitinkančios tuometinės VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos, kurios paskutiniame sakinyje buvo nustatyta, kad, jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, VSD įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Kitaip tariant, ši nuostata diskriminavo darbuotojus, vienodas pajamas gaunančius pas vieną ir kelis darbdavius. Nurodo, kad ši nuostata panaikinta ir nebegalioja nuo 2021 m.

Pareiškėjo žiniomis Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas 2022 m. spalio 17 d. pateikė teismui prašymą-pareiškimą, kuriuo patikslino trečiąjį skundo reikalavimą, prašydamas priteisti iš atsakovo susidariusią 15 290,44 Eur VSD įmokų permoką.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėjas 2022 m. sausio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2020 metais jo bendros darbo užmokesčio pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU. VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinęs Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo draudėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs draudėjo pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas), bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo darbo užmokesčio suma pas kiekvieną draudėją atskirai neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur). VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 3 d. raštu Nr. (7.2E) DV_S-11499 apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes pasibaigus 2020 kalendoriniams metams, jeigu atitinkamo darbuotojo socialinio draudimo įmokos bendrai pas kelis draudėjus buvo apskaičiuotos nuo sumos, didesnės kaip 84 VDU, o pas kiekvieną draudėją atskirai buvo apskaičiuotos nuo sumos, ne didesnės kaip 84 VDU, tai socialinio draudimo įmokos turi būti skaičiuojamos tol, kol pas kiekvieną draudėją atskirai pasiekiamas 84 VDU socialinio draudimo įmokų bazės maksimalus dydis.

Nurodo, kad nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. raštu Nr. (7.2E) DV_S-11499, pareiškėjas apskundė jį VSDFV, kuri 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-4444 pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai negrąžino socialinio draudimo įmokų už 2020 metus.

Pažymi, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais, jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Mano, kad VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, todėl mano, pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

Nurodo, kad VSD įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog pagal VSD įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos), pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių (toliau - VDU) suma, 2020 metais – 84 VDU suma (VDU 2020 metais dydis – 1241,40 Eur, 84 VDU – 104277,60 Eur), 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Priskaičiavus pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies VSD įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių VSD įmokos, iki bus pasiekta atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų skaičiavimo maksimali suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal VSD įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, VSD įmokos pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai.

Tvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 3 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašyti duomenys apie pareiškėjui apskaičiuotas pajamas, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos (toliau – draudžiamosios pajamos), už 2020 metus nė pas vieną darbdavį neviršijo 84 VDU. Todėl pareiškėjo draudžiamosioms pajamoms nebuvo taikomas 0 procentų VSD įmokų tarifas (kai mokamos tik privalomojo sveikatos draudimo įmokos 6,98 proc. tarifu). Atitinkamai nebuvo pagrindo grąžinti VSD įmokų permoką.

Nurodo ir tai, kad pagal VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) VSD įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų VSD įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 dienos. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalies pakeitimas, kuriame nustatyta, kad apdraustųjų asmenų VSD įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų VSD įmokų bazė (60 VDU suma), grąžinamos tiesiogiai apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas VSDFV ar jos teritoriniams skyriams. 2021 metais maksimali suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, skaičiuojama bendrai, jei asmuo dirba pas kelis darbdavius.

Pažymi, kad VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalys yra materialinės teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę (lex retro non agit) jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip, ir atgalinio galiojimo laike galios neturi. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl VSD įmokų mokėjimo ir grąžinimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnį, 2020 metų laikotarpį. Mano, kad vadovaujantis materialine minėtų VSD įstatymo teisės normų prigimtimi apdraustųjų asmenų draudžiamosioms pajamoms, gautoms per 2020 metų laikotarpį, turi būti taikomos VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalies nuostatos, kurios buvo išdėstytos VSD įstatymo 2020 metais galiojusioje redakcijoje.

Pabrėžia, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra įstatymus ir kitus teisės aktus vykdančios institucijos ir joms nesuteikta teisė kvestionuoti ir nevykdyti galiojančių įstatymų nuostatų. Todėl nors Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bazės skaičiavimą ir iki 2021 m. sausio 1 d. siejo tik su mokesčio mokėtojo maksimalia GPM baze, jos neskaidant pagal darbdavius, tačiau VSD įstatymas nustatė papildomą sąlygą, kad VSD įmokos pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo VSD įstatyme nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Šios papildomos sąlygos taikymas apskaičiuojant mokėtinas už 2020 metus VSD įmokas buvo nustatytas 2020 metais galiojusiame VSD įstatyme, todėl yra privalomas. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta grąžinti pareiškėjui VSD įmokų permoką už 2020 metus, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus, prašydami juos tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais bei atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimą.

Atsakovo atstovė su skundo reikalavimais sutiko iš dalies. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimą, prašė tenkinti reikalavimus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, o dėl konkrečios VSD įmokų permokos priteisimo nurodė, kad šiuo metu vyksta VSD įmokų perskaičiavimas, todėl prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjo 2022 m. sausio 7 d. prašymą dėl permokos grąžinimo išnagrinėti iš naujo. Dėl pareiškėjo teismui pateiktos pažymos atsakovo atstovė nurodė, kad joje galimai nėra išskirtas VSD įmokų permokos dydis, ją perskaičiuoti privalo VSDFV Vilniaus skyrius. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat nesutiko su pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, ją prašė sumažinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (7.2E) DV_S-11499 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ ir VSDFV 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-4444 „Dėl įmokų mokėjimo bazės maksimalaus dydžio, kai asmuo 2020 metais dirbo pas tris draudėjus“ teisėtumo ir pagrįstumo, bei VSD įmokų permokos priteisimo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas D. S. 2022 m. sausio 7 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl darbdavių už jį 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir 14 886,10 Eur įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2020 metais jo pajamų suma, nuo kurios sumokėtos įmokos, viršijo 84 VDU.

VSDFV Vilniaus skyrius patikrino Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo D. S. draudėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs draudėjo pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas), bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, ir nustatė, kad: UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. ir nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 5 d. buvo 44 118,11 Eur; UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki ir nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 5 d. buvo 33 671,53 Eur; UAB „(duomenys neskelbtini)“ (draudėju registruota VSDFV Klaipėdos skyriuje) pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. ir nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 5 d. buvo 9 538,75 Eur; UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs draudėjo pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2020 m. liepos 31 d. ir nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 88 836,54 Eur.

VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 3 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2020 metais – 84 VDU suma (VDU 2020 metais dydis – 1241,40 Eur, 84 VDU – 104277,60 Eur), o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre turimais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, suma 2020 metais pas draudėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neviršijo 84 VDU sumos. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, atsakovas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo VSD įmokų už darbuotoją bazės maksimalaus dydžio skaičiuoti sudėjus kelių bendrovių VSD įmokų už darbuotoją bazes, todėl pareiškėjo prašymą dėl lėšų grąžinimo tenkinti atsisakė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimu, 2022 m. kovo 1 d. kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (9.8E)I-4444 skundo netenkino ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimas negrąžinti socialinio draudimo įmokas yra pagrįstas. VSDFV 2022 m. balandžio 27 d. sprendime nurodė, kad VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalys yra materialinės teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo taisyklę (lex retro non agit) jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir grąžinimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnį, 2020 metų laikotarpį. VSDFV taip pat nurodė, kad, vadovaujantis materialine minėtų VSD įstatymo teisės normų prigimtimi apdraustųjų asmenų draudžiamosioms pajamoms, gautoms per 2020 metų laikotarpį, turi būti taikomos VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalies nuostatos, kurios buvo išdėstytos VSD įstatymo 2020 metų redakcijoje. Pagal 2020 metų redakcijos VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalį, jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, VSD įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Todėl paaiškino, kad pareiškėjas 2020 metais dirbo trijose bendrovėse ir bendrai iš visų bendrovių per 2020 metus gavo didesnes nei 84 vidutiniai darbo užmokesčiai draudžiamąsias pajamas, tačiau jo VSD įmokos pagal kiekvieną bendrovę atskirai buvo apskaičiuotos nuo sumos ne didesnės kaip 84 VDU suma, tai VSD įmokos nuo pajamų, viršijančių šią ribą, nėra grąžinamos į apdraustojo asmens sąskaitą. Nurodė ir tai, kad sumokėtų VSD įmokų, viršijančių 60 VDU, grąžinimas į apdraustojo asmens sąskaitą pagal VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas, įsigaliojusias nuo 2021 m. sausio 1 d., bus taikomas tik 2021 metais gautoms asmens draudžiamosioms pajamoms.

Ginčo teisiniams santykiams yra aktuali VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašydamas ištirti, ar VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėjo, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir VSDFV 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą, kurie iš esmės buvo priimti vadovaujantis VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (7.2E) DV_S-11499 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ ir VSDFV 2022 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-4444 „Dėl įmokų mokėjimo bazės maksimalaus dydžio, kai asmuo 2020 metais dirbo pas tris draudėjus“ yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam susidariusią 15 290,44 Eur VSD įmokų permoką. VSD įmokų permokos dydį pareiškėjas grindžia VSDFV Vilniaus skyriaus Pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą, pateikta pagal pareiškėjo 2022 m. spalio 13 d. prašymą (toliau – Pažyma).

Susipažinus su Pažyma, nustatyta, kad joje yra pateikiami duomenys apie pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. draudėjų apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir įmokų socialinio draudimo išmokoms, sveikatos draudimui bei pensijų kaupimui (jeigu asmuo dalyvauja pensijų kaupime) sumas. Šioje pažymoje duomenų apie 2020 metais susidariusios socialinio draudimo įmokų permokos dydį nėra. Duomenys apie įmokų socialinio draudimo išmokoms, sveikatos draudimui bei pensijų kaupimui (jeigu asmuo dalyvauja pensijų kaupime) sumas pateikiami bendru skaičiumi. Taigi, šis dokumentas nepatvirtina pareiškėjo nurodytos VSD įmokos permokos dydžio teisingumo.

Pažymėtina, kad teismas pagal jam įstatymo suteiktą kompetenciją neatlieka VSD įmokų perskaičiavimo, jis tik gali patikrinti, ar konkrečių atveju nebuvo pažeistas įstatymas, ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti pažeidimą. Pagal VSD įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą, VSDFV teritoriniai skyriai pagal kompetenciją administruoja socialinio draudimo įmokas, užtikrina socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, teisingą apskaičiavimą, skyrimą ir organizuoja socialinio draudimo išmokų bei kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, mokėjimą laiku. Taigi, pareigą perskaičiuoti ir grąžinti VSD įmokos permoką, jei tokia susidarė, šiuo atveju turi VSDFV Vilniaus skyrius.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas grąžinti VSD įmokų permoką tenkinamas iš dalies, įpareigojant VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. sausio 7 d. prašymą dėl VSD įmokų permokos už 2020 metus grąžinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skunde prašo priteisti visas jo šioje byloje turėtas bylinėjimo išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

Kaip matyti iš byloje esančio 2022 m. gegužės 25 d. lėšų pervedimo nurodymo Nr. 1719, pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, sumokėjo 23,00 Eur žyminį mokestį. Įvertinus tai, kad yra tenkinama 50 proc. skundo reikalavimų, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 11,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patyrė 2 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš pateiktos 2022 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos faktūros Serija ARD Nr. 1106 matyti, kad pareiškėjui buvo teiktos teisinės paslaugos šioje byloje (nedetalizuota), įskaitant teisines paslaugas ikiteisminėje ginčo stadijoje – prašymo dėl mokesčio permokos grąžinimo VSDFV (jos Vilniaus skyriui) ir skundo dėl priimto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo parengimas). Pareiškėjas šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2022 m. spalio 14 d. Patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacija) (nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nustatyta, kad pareiškėją pagal 2022 m. gegužės 25 d. atstovavimo sutartį byloje atstovavo advokatas R. D.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimo išlaidų atlyginimą už 2022 m. sausio 7 d. prašymo atsakovui dėl VSD įmokų permokos grąžinimo parengimą. Pažymėtina, kad tokios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su teismo procesu ir nelaikytinos bylinėjimosi išlaidomis ABTĮ 39 straipsnio prasme. Pagrindas inicijuoti ginčą pareiškėjui atsirado tik gavus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, priimtą dėl šio prašymo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo išlaidų, patirtų dėl prašymo VSDFV Vilniaus skyriui parengimo, priteisti pareiškėjui.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, 2022 m. kovo 1 d. pateikė skundą VSDFV, kuri jo skundo netenkino, todėl pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamu atveju, nors advokatas R. D. su pareiškėju sutartį dėl atstovavimo teisme pasirašė po skundo VSDFV padavimo (t. y. 2022 m. gegužės 25 d.) ir šis skundas pasirašytas paties pareiškėjo, abejoti tuo, kad advokatas R. D. suteikė šią teisinę paslaugą pareiškėjui, nėra pagrindo. Apmokėdamas 2022 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta aptariama teisinė paslauga, pareiškėjas patvirtino, kad jam ši paslauga buvo suteikta.

Rekomendacijų 8.1 punktas nustato, kad už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 0,3, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsižvelgiant į tai, kad skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimo VSDFV paduotas 2022 m. kovo 3 d., taikytinas 2021 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1 598,1 Eur), todėl už advokato paslaugas rengiant skundą VSDFV pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 479,61 Eur (1598,1 Eur x 0,3).

Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Bylos duomenimis nustatyta, kad skundą teismui advokatas pateikė 2022 m. gegužės 30 d., todėl taikytinas 2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1 679,30 Eur), todėl už advokato paslaugas rengiant skundą teismui pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 4 198,25 Eur (1 679,30 Eur x 2,5).

Pateiktoje 2022 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta bendra suma už advokato suteiktas teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio už aptartas teisines paslaugas dydžių, tačiau įvertinus ginčo naujumą ir sudėtingumą, t. y. tai, kad skundai VSDFV ir teismui buvo parengti remiantis Vilniaus apygardos administracinis teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų konstitucingumo motyvais ir iš esmės yra tapataus turinio, spręstina, kad, tenkinant pareiškėjo skundą iš dalies (50 proc.), atlyginimo už nurodytas teisines paslaugas suma turi būti mažinama, pareiškėjui iš atsakovo už skundų VSDFV ir teismui parengimą priteisiant 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Taigi, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus priteisiant 711,50 Eur (11,50 + 700) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-11499 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4444 „Dėl įmokų mokėjimo bazės maksimalaus dydžio, kai asmuo 2020 metais dirbo pas tris draudėjus“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. S. 2022 m. sausio 7 d. prašymą.

Kitą pareiškėjo D. S. skundo dalį atmesti.

Pareiškėjo D. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus 711,50 (septynis šimtus vienuolika eurų ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.