Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2016-01-18 · Civilinė byla Nr. e2A-710-585/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-18
Bylos Nr.
e2A-710-585/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
Atsakovas
akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
Civilinės bylos numeris e2A-710-585/2016
Teisminio proceso numeris 2-68-3-17098-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2016 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 35 418,65 Eur draudimo išmokas, 2 479,31 Eur delspinigius ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Paaiškino, jog šalys 2012 m. spalio 1 d. sudarė geležinkelio riedmenų, mobilių mašinų ir įrengimų bei specialios paskirties transporto priemonių draudimo sutartį. Šalys 2013 m. rugpjūčio 20 d. sudarė susitarimą, kuriuo pratęsė sutarties galiojimo terminą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu sugedo trylika apdraustų lokomotyvų. Atsakovė tik keturis gedimus pripažino draudžiamaisiais įvykiais. Atsakovės atsisakymas pripažinti kitus devynis gedimus draudžiamaisiais įvykiais ir išmokėti draudimo išmokas yra nepagrįstas. Atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ginčo defektai / gedimai egzistavo iki draudimo sutarties sudarymo ir ieškovė žinojo apie šiuos defektus / gedimus.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirtinėjo, jog, remiantis draudimo sutarties 6.1 punktu, riedmenys, mašinos ar transporto priemonės draudžiami nuo staigiai ir netikėtai atsiradusių nuostolių. Ginčo gedimai – sisteminiai defektai, kurie draudimo sutarties 6.1 punkto prasme negali būti laikomi staigiai ir netikėtinai įvykusiais įvykiais. Iki buvo pratęstas draudimo sutarties galiojimas, jau buvo nustatyti keturi analogiški gedimai. Vadinasi, ieškovė, pasirašydama susitarimą dėl draudimo sutarties galiojimo termino pratęsimo, jau žinojo apie sisteminius lokomotyvų variklių defektus. Atsakovės užsakymu buvo atliktas įvykių tyrimas ir nustatyta, jog ginčo defektai yra analogiški (įtrūkusi kolektoriaus sienelė). Ieškovė turėjo skubiai imtis prevencinių veiksmų, siekdama užkirsti kelią ginčo defektams pasireikšti, bet to nepadarė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2012 m. spalio 1 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią ieškovės geležinkelio riedmenims, mobilioms mašinoms, įrengimams ir specialios paskirties transporto priemonėms buvo suteikta draudimo apsauga. Šalys 2013 m. rugpjūčio 20 d. susitarimu pratęsė draudimo sutarties galiojimo terminą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu sugedo trylika lokomotyvų, tai yra įtrūko variklių išmetimo kolektoriai. Atsakovė išmokėjo draudimo išmokas nuostoliams, atsiradusiems sugedus keturiems lokomotyvams, kompensuoti. Atsakovė, remdamasi draudimo sutarties 7.1.7 punkto nuostatomis, pripažino, jog kiti devyni gedimai yra nedraudžiamieji įvykiai.

Iki pasirašant susitarimą dėl draudimo sutarties galiojimo termino pratęsimo, jau buvo nustatyti keturi analogiški lokomotyvų variklių išmetimo kolektorių gedimai (įtrūkimai). Todėl, teismo vertinimu, ieškovė, pasirašydama susitarimą, jau žinojo apie egzistuojančias sistemines lokomotyvų variklių problemas. Pasirašius susitarimą, įvyko devyni analogiški gedimai ir taip pasitvirtino nepriklausomo eksperto išvada, kad kolektoriaus defektas yra sisteminis. Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji ėmėsi priemonių eksploatacinio pobūdžio priežastims, nurodytoms sugedusių lokomotyvų gamintojo atsakyme, pašalinti. Ginčo defektai nėra staigiai ir netikėtai įvykę įvykiai. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti draudimo išmokas yra nepagrįstas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas rėmėsi draudimo sutarties 7.1.7 punktu, bet iš esmės nevertino jo turinio, nepateikė motyvų ir nepasisakė, kodėl ginčo įvykiai turi būti laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Po sutarties pratęsimo įvykę tokio paties pobūdžio lokomotyvų gedimai nebuvo nulemti iš anksto ir iki pat jų pasireiškimo egzistavo rizika, kad jie gali ir neįvykti. Sutartimi buvo apdrausti keturiasdešimt keturi analogiški lokomotyvai, net trisdešimt vienas lokomotyvas liko nesugedęs. Be to, vienareikšmė lokomotyvų gedimų priežastis (priežastys) nebuvo ir nėra nustatyta iki šiol. Buvo įvardytos tik galimos gedimų priežastys. Negana to, atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė žinojo apie ginčo defektus / gedimus;pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo draudimo sutarties sąvoką „staigiai ir netikėtai“, nesiaiškino, kokią prasmę šalys suteikė šiai sutarties sąvokai. Draudimo sutarties 6.1 punkto turinys ir sąvoka „staigiai ir netikėtai“ buvo detaliai aptarta, dar prieš šalims sudarant sutartį. Ieškovė, atsakydama į atsakovės paklausimą dėl viešojo konkurso sąlygų, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog staigumo ir netikėtumo elementas nėra / nebuvo būtinas, kad įvykis butų pripažintas draudžiamuoju. Be to, staigumo ir netikėtumo elementas sietinas su tais gedimais, kurių ieškovė, turėdama būtinas žinias ir patirtį, nebūtų galėjusi numatyti. Atsakovė iš anksto žinojo, jog jai tenka rizika dėl analogiškų gedimų;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalimi. Teismo argumentas dėl contra preferentum taisyklės taikymo yra nepagrįstas vien todėl, kad apskritai nebuvo neaiškių draudimo sutarties sąlygų. Šalys iš anksto aptarė sutarties sąlygas. Be to, atsakovė yra savo srities profesionalė, todėl jai, sudarant ir vykdant sutartį, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atsakovė, prieš šalims pratęsiant draudimo sutarties galiojimą, turėjo informaciją apie jau įvykusius keturis tokio paties pobūdžio lokomotyvų gedimus. Todėl privalėjo pati išsiaiškinti sutarties sąlygų turinį, įsivertinti savo galimą būsimą riziką ir nuspręsti, pratęsti ar ne sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi draudimo sutarties 6.1 ir 7.1.7 punktais. Atsakovės nuomone, priešingai negu nurodo ieškovė, aplinkybė, jog iš apdraustųjų keturiasdešimt keturių lokomotyvų sugedo net trylika lokomotyvų, rodo, kad gedimai buvo ne pavieniai ir įvykę ne staiga ir netikėtai, o sisteminiai. Ginčo gedimai nebuvo nenuspėjami, nenumatyti, siurpriziniai ir negalėjo nustebinti ieškovės;ieškovės argumentai, kad staigumo ir netikėtumo elementas nėra / nebuvo būtinas, kad įvykis butų pripažintas draudžiamuoju, be to, staigumo ir netikėtumo elementas sietinas su tais gedimais, kurių ieškovė, turėdama būtinas žinias ir patirtį, nebūtų galėjusi numatyti, prieštarauja draudimo sutarties sąlygoms, kurios aiškiai numato, kad riedmenys, mašinos ar transporto priemonės draudžiamos nuo staigiai ir netikėtai atsiradusių nuostolių;ieškovė rengė draudimo sutarties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalies nuostata.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Prašo priimti šiuos įrodymus. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimtus naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujai teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teikiami įrodymai nepatvirtina bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus (Civilinio proceso kodekso 180 ir 314 straipsniai).

Dėl bylos esmės

Šalys, tarpininkaujant draudimo brokeriui, 2012 m. spalio 1 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią apeliantės valdomiems geležinkelio riedmenims, mobilioms mašinoms, įrengimams ir specialios paskirties transporto priemonėms buvo suteikta draudimo apsauga. Draudimo apsaugos laikotarpis – 2012 m. spalio 1 d. - 2013 m. rugsėjo 30 d. Šalys 2013 m. rugpjūčio 20 d. susitarimu pratęsė draudimo apsaugos galiojimo terminą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu sugedo 13 (trylika) apdraustųjų lokomotyvų. Atsakovė išmokėjo draudimo išmokas, skirtas keturių lokomotyvų gedimų, pasireiškusių iki sutarties pratęsimo, šalinimo kaštams padengti. Atsakovė atsisakė kompensuoti kitų lokomotyvų gedimų, užfiksuotų po 2013 m. rugpjūčio 22 d. (toliau – ir ginčo gedimai, įvykiai), šalinimo kaštus. Atsakovė, remdamasi draudimo sutarties 7.1.7 punkto nuostatomis, pripažino ginčo gedimus nedraudžiamaisiais įvykiais.

Apeliantė, nesutikdama su aukščiau nurodytu atsakovės sprendimu, pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės draudimo išmokas, skirtas ginčo gedimų šalinimo kaštams padengti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovės pozicijai, jog ginčo gedimai yra nedraudžiamieji įvykiai, ir atmetė ieškinį. Apeliantė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Kaip nustatyta, atsisakymo išmokėti draudimo išmokas pagrindas – draudimo sutarties 7.1.7 punktas. Pagal šią draudimo sutarties nuostatą nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi ir draudimo išmoka nemokama nuostoliams dėl sunaikinimų ar sugadinimų, defektų ir / ar gedimų, kurie egzistavo iki draudimo sutarties įsigaliojimo momento ir apie kuriuos draudėjas žinojo (gedimas ar defektas buvo užfiksuotas atitinkamuose dokumentuose), kompensuoti. Remiantis draudimo sutarties 7.1.7 punktu, įvykiui nedraudžiamuoju pripažinti yra būtinos dvi sąlygos: pirma, įvykis turi egzistuoti iki draudimo sutarties įsigaliojimo momento, antra, draudėjas turi žinoti apie tokį įvykį. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę pripažinti įvykį nedraudžiamuoju. Apeliantė pagrįstai nurodo, jog pagal kasacinio teismo praktiką nedraudžiamieji įvykiai negali būti aiškinami plečiamai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004). Atsakovei tenka procesinė pareiga įrodyti sąlygas, sudarančias pagrindą įvykiams nedraudžiamaisiais pripažinti ir draudimo išmokoms nemokėti (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi sprendimo pripažinti įvykius nedraudžiamaisiais priėmimo dieną) 96 straipsnio 7 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė pagrįstai ginčo gedimus pripažino nedraudžiamaisiais įvykiais ir atsisakė išmokėti draudimo išmokas, iš esmės nenustatinėjo ir nepasisakė, egzistavo ar ne draudimo sutarties 7.1.7 punkto sąlygos tokiam atsakovės sprendimui priimti. Taip pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Ši gali būti, todėl ir atskleistina apeliacinės instancijos teisme.

Kaip jau pasisakyta, pagrindas įvykiui nedraudžiamuoju pagal draudimo sutarties 7.1.7 punkto nuostatas pripažinti egzistuoja, kai yra dvi sąlygos – įvykis atsirado iki draudimo sutarties įsigaliojimo momento ir draudėjas žinojo apie tokį įvykį. Šios sąlygos atspindi pačios draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, esmę. Draudimo sutarties esmė yra ta, jog draudėjas perleidžia draudikui už atlygį – draudimo įmoką – įvykio, kuriam šalys suteikia draudžiamojo įvykio statusą, atsiradimo (draudimo) riziką (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi gedimų pasireiškimo momentais) 2 straipsnio 20 dalis). Jeigu įvykis, kuriam šalys suteikia draudžiamojo įvykio statusą, sutarties įsigaliojimo momentu jau yra įvykęs, kaip yra numatyta draudimo sutarties 7.1.7 punkte, ar jis neišvengiamai įvyks, sudarius sutartį, ir tokia aplinkybė yra žinoma draudėjui, neegzistuoja draudimo rizika, kaip tokia. Nesant draudimo rizikos, nėra ir draudimo apsaugos.

Atsakovė savo sprendimui dėl ginčo gedimų pripažinimo nedraudžiamaisiais įvykiais pagrįsti pateikė argumentus, jog, iki buvo pratęstas draudimo apsaugos galiojimas, jau buvo nustatyti keturi analogiški vėliau pasireiškusiems gedimai. Apeliantė, pasirašydama susitarimą dėl draudimo sutarties galiojimo termino pratęsimo, jau žinojo apie sisteminius lokomotyvų variklių defektus, kurie atsirado prieš draudimo sutarties sudarymą, tai yra kolektorių gamybos, montavimo ar variklio surinkimo metu. Šiems argumentams pagrįsti pateikė nepriklausomo eksperto 2013 m. rugsėjo 23 d. ataskaitą. Šioje ataskaitoje, be kita ko, užfiksuota, jog, pirma, apžiūrėjus vienuolika pateiktų išmetimo kolektorių ir remontuojamo lokomotyvo variklį, nustatyta, kad visų išmetimo kolektorių įtrūkimai yra analogiški (įtrūkusi kolektoriaus sienelė, esanti prieš kolektoriaus flancą). Antra, remiantis apžiūros rezultatais, galima daryti prielaidą, kad kolektorių sienelių įtrūkimai įvyksta dėl konstrukcinių priežasčių ir / arba priežasčių, susijusių su dujų išmetimo sistemos montavimu, ir / arba priežasčių, susijusių su variklio surinkimu. Trečia, nebuvo galimybių nustatyti tikslias kolektorių sienelių įtrūkimo priežastis, nes yra reikalinga atlikti variklio ardymo darbus, matavimus, bandymus ir taip toliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši ataskaita, nors ir patvirtina, kad pasireiškė analogiški gedimai, nėra pakankama išvadai, jog ginčo gedimai atsirado iki draudimo sutarties sudarymo, daryti. Šia ataskaita pateiktos ne kategoriškos ar tikėtinos išvados, o prielaidos dėl galimų gedimų priežasčių. Prielaidos, kurios, kaip nurodyta ataskaitoje, padarytos iš esmės tik vizualiai (be detalesnio tyrimo) apžiūrėjus kolektorius ir variklį, nėra pakankamos gedimų priežastims patvirtinti. Ataskaitoje nurodyta, jog, jos rengėjo nuomone, norint nustatyti tikslias kolektorių sienelių įtrūkimo priežastis, reikia iškviesti gamintojo specialistus arba pateikti variklių gamintojui lokomotyvą su sugedusiu varikliu. Panaši pozicija yra užfiksuota ir apeliantės pateiktame variklių gamintojo elektroniniame laiške, adresuotame apeliantei. Atsakovė, remdamasi šiomis pozicijomis, akcentuoja, jog konkrečių gedimų priežasčių nustatymas tiesiogiai priklausė nuo apeliantės valios. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečių gedimų priežasčių nustatymas priklausė ne tiek nuo apeliantės valios, kiek nuo galimybių detaliai apžiūrai ir variklių ištyrimui sudarymo. Visgi atsakovė, kuri pripažino ginčo gedimus nedraudžiamaisiais įvykiais ir atsisakė išmokėti draudimo išmokas, pirmiausia turėjo būti suinteresuota išsiaiškinti, kokios yra gedimų priežastys. Tuo labiau, kad būtent atsakovės iniciatyva ir užsakymu buvo atliktas tyrimas, kurio baigiamojoje stadijoje pateiktos prielaidos ir nurodyta, jog nebuvo galimybių išsiaiškinti tikslias gedimų priežastis. Atsakovė neįrodė, jog apeliantė nesudarė sąlygų tikslioms gedimų priežastims vienu ar kitu būdu išsiaiškinti. Atsakovė nurodo, kad ekspertas, atlikęs tyrimą, ir variklių gamintojas siūlėsi atlikti sugedusių detalių tyrimą, bet nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Be to, ataskaitą, kiek joje užfiksuotos galimos gedimų priežastys, paneigia jau paminėtas variklių gamintojo elektroninis laiškas, adresuotas apeliantei. Šiame laiške, be kita ko, nurodyta, jog gedimus galėjo nulemti priežastys, susijusios su pačių lokomotyvų eksploatavimu. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė neįrodė, kad ginčo gedimai atsirado iki draudimo sutarties sudarymo (įsigaliojimo). Draudimo sutarties 7.1.7 punktas, kuriuo remiasi draudikė, sieja draudikės teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kai įvykis, dėl kurio turi būti nuspręsta, draudžiamasis jis ar ne, įvyksta iki draudimo sutarties įsigaliojimo. Įvykis nagrinėjamu atveju yra kolektoriaus įtrūkimas, kuris pasireiškia aiškiu defektu, sukeliančiu lokomotyvo variklio darbo trūkumus. Akivaizdu, kad nė vienas iš apeliantės nurodomų draudžiamaisiais įvykių nėra įvykęs iki draudimo sutarties įsigaliojimo, dėl to byloje nėra ginčo. Atsakovė draudimo sutartį aiškina taip, kad įvykiu sutarties 7.1.7 punkto prasme turi būti laikomas galimas variklio (konstrukcijos, eksploatavimo arba montavimo) defektas, dėl kurio yra didelė kolektoriaus įtrūkimo rizika, bet ne pats kolektoriaus trūkimas. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja sutarčiai ir negali būti teismo priimtas, nes galimas atsakovės nurodomas defektas tik sukelia prielaidas (riziką) atsirasti variklio gedimui (kolektoriaus trūkimui), bet pats negali būti laikomas įvykiu draudimo sutarties 7.1.7 prasme ir bendra prasme net nėra įvykis, o tik būklė.

Pirmosios instancijos teismas, paviršutiniškai pasisakydamas antrosios sąlygos egzistavimo aspektu, netinkamai aiškino draudimo sutarties 7.1.7 punktą. Kaip nustatyta, sutarties vykdymo stadijoje pratęstas jos galiojimo terminas, palikus kitas pagrindines sutarties sąlygas nepakeistas, o ne sudaryta nauja draudimo sutartis. Šalys aiškiai susitarė, jog pagrindas įvykiui nedraudžiamuoju pagal draudimo sutarties 7.1.7 punktą pripažinti yra, kai draudėjas žinojo, kad įvykis egzistavo iki draudimo sutarties sudarymo (įsigaliojimo). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudikui nekyla pareiga atlyginti nuostolių dėl sistemingai pasikartojančių analogiškų gedimų bei nuostolių dėl defektų, kurie egzistavo iki sutarties pratęsimo ir buvo žinomi draudėjui, yra nepagrįsta. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė žinojo ar negalėjo nežinoti apie ginčo gedimus, iki buvo sudaryta draudimo sutartis. Kaip minėta, gedimai, kaip įvykiai, atsirado tik po sutarties įsigaliojimo (vėlesni gedimai atsirado po sutarties pratęsimo).

Pirmosios instancijos teismas apeliantės žinojimo momentą siejo su sutarties termino pratęsimo diena. Net ir pripažinus atsakovės ir pirmosios instancijos teismo aiškinimą pagrįstu, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog apeliantė draudimo sutarties galiojimo pratęsimo momentu žinojo arba negalėjo nežinoti apie ginčo gedimus. Aplinkybė, jog, pratęsiant draudimo sutarties galiojimo terminą, jau buvo pasireiškę keturi analogiški gedimai, nėra pakankama išvadai daryti, kad ieškovė galėjo žinoti apie gedimus, kurie dar nebuvo įvykę. Didesnę gedimo riziką dėl variklio galimų defektų ar konstrukcinių ypatumų prisiėmė draudikė, pratęsdama sutartį, nes apie įvykusius iki draudimo sutarties pratęsimo gedimus draudikė žinojo ir net už juos išmokėjo draudimo išmokas, todėl šią riziką galėjo įvertinti sutarties pratęsimo momentu. Apeliantė nurodo, jog draudimo sutartimi buvo apdrausti 44 (keturiasdešimt keturi) lokomotyvai. Kaip nustatyta, draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu sugedo 13 (trylika) lokomotyvų. Tokie skaičiai leidžia įvertinti draudikės priimtą rizikos laipsnį (draudžiamojo įvykio tikimybę) už apeliantės sumokėtą draudimo įmoką, tačiau neturi įtakos draudėjos teisei gauti draudimo išmoką pagal šalių sudarytą sutartį.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog atsakovė neįrodė sąlygų, kurios yra būtinos įvykiui nedraudžiamuoju pagal draudimo sutarties 7.1.7 punktą pripažinti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo gedimai yra nedraudžiamieji įvykiai.

Kaip nustatyta, atsisakymo išmokėti draudimo išmokas pagrindas – ginčo gedimų pripažinimas nedraudžiamaisiais įvykiais. Apeliantė pareikštu ieškiniu būtent ir ginčijo tokį atsakovės sprendimą. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį pateikė argumentą, jog apeliantė nesiėmė jai prieinamų priemonių žalai sumažinti ar išvengti. Šiuo argumentu (pagrindu) nebuvo grindžiamas atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmokas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo argumentu ir pritardamas atsakovės pozicijai, jog apeliantė nesiėmė priemonių žalai sumažinti ar išvengti, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas apeliantės ieškiniu. Teisėjų kolegija, šalindama pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, konstatuoja, jog nėra pagrindo pasisakyti aptariamu atsakovės argumentu, nes juo keliamas klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Draudimo sutarties 6.1 punkte įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) draudžiamųjų įvykių sąrašas. Šalys šios bylos faktinių aplinkybių kontekste skirtingai interpretuoja šio sutarties punkto nuostatą „riedmenys, mašinos ar transporto priemonės draudžiami nuo staigiai ir netikėtai atsiradusių nuostolių“. Šios sutartinės nuostatos prasmei išsiaiškinti pasitelktinos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurias reglamentuoja Civilinio kodekso 6.193 straipsnis. Šiame straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo.

Draudimo sutartis buvo sudaryta, atsakovei laimėjus atvirą konkursą, paskelbtą draudimo paslaugoms įsigyti. Apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė kreipėsi į apeliantę, siekdama išsiaiškinti tam tikras konkurso sąlygas. Atsakovė, be kitų klausimų, pateikė klausimą, ar draudžiamaisiais įvykiais bus pripažinti tik staiga ir netikėtinai įvykę įvykiai, kurie tokiais (draudžiamaisiais) gali būti pripažįstami pagal 6.1.1-6.1.5 punktus, ar ir tie, kurie neturės „staiga ir netikėtai“ požymio ir / ar bus tęstinio ar numatomo pobūdžio. Apeliantė, atsakydama į šį klausimą, paaiškino, jog 6 paragrafe „Draudžiamieji įvykiai“ įvardytos rizikos, kurios nebūtinai sietinos su staiga ir netikėtai atsitinkančiomis. Apeliantės tikslas – apsidrausti nuo bet kokių staiga ir netikėtai atsiradusių nuostolių, taip pat ir nuo nuostolių, kurių ji laiku nenumatė arba, turėdama būtinas žinias ir patirtį, nebūtų galėjusi numatyti. Vadinasi, atsakovei, iki buvo sudaryta draudimo sutartis, buvo aiškiai atskleisti apeliantės ketinimai, susiję su siekiama gauti draudimo apsauga ir jos apimtimi. Kaip jau buvo aukščiau pasisakyta, įvykio, neturinčio netikėtumo faktoriaus, pripažinimas draudžiamuoju apskritai prieštarautų draudimo sutarties esmei. Jeigu ir būtų toks draudimo šalių susitarimas, įvykis, kuris neišvengiamai įvyks, negalėtų būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Toks šalių susitarimas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl neturėtų teisinės galios (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog atsakovė žinojo, kad apeliantės ketinimai – gauti draudimo apsaugą visoms sutartimi numatytoms rizikoms, pasireiškiančioms po draudimo sutarties sudarymo, kurių atsiradimas nebūtinai siejamas su staigumo faktoriumi, taigi – ir tokiems įvykiams, kurių atsiradimo tikimybė yra didelė, jeigu ji nėra neišvengiama. Atsakovei buvo priimtinos apeliantės pasiūlytos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas labai glaustai pasisakė dėl Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalies taikymo aiškinant draudimo sutartį. Pirminė šios sutarties aiškinimo taisyklės taikymo sąlyga – abejonės dėl sutarties sąlygos ar sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra abejonių dėl draudimo sutarties 6.1 punkto sąlygos prasmės ir esmės. Šios sutarties sąlygos galimi neaiškumai buvo pašalinti dar ikisutartiniuose santykiuose. Kaip nustatyta, atsakovės ikisutartiniai veiksmai patvirtina, jog jai nebuvo aiški aptariama sutarties sąlyga. Todėl ji kreipėsi į apeliantę, siekdama pašalinti kilusias abejones dėl šios sutarties sąlygos. Apeliantė, kaip nustatyta, paaiškino, kokie yra šios sutarties sąlygos prasmė ir jos ketinimai, susiję su tokios sąlygos nustatymu. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklę.

Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo gedimai buvo neišvengiami įvykiai. Todėl konstatuotinas ginčo gedimų atsitiktinumas, kuris yra būtinoji sąlyga įvykiui draudžiamuoju pripažinti. Nors, remiantis draudimo sutarties 6.1 punktu, staigumo faktorius nėra būtinoji įvykio pripažinimo draudžiamuoju sąlyga, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir šiuo aspektu. Atsakovei, atsisakiusiai išmokėti draudimo išmokas, vėlgi tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo gedimai negali būti laikomi staiga įvykusiais įvykiais. Atsakovė neįrodė ir šios aplinkybės. Kaip nustatyta, atsakovė savo atsisakymui išmokėti draudimo išmokas pagrįsti pateikė nepriklausomo eksperto 2013 m. rugsėjo 23 d. ataskaitą. Ši ataskaita, kaip jau buvo pripažinta, nėra pakankama išvadai, kad ginčo gedimai atsirado iki draudimo sutarties sudarymo, daryti. Kartu aptariama ataskaita, kurioje nurodytos tik galimos gedimų priežastys, pagrįstos prielaidomis, nepatvirtina aplinkybės, jog ginčo gedimai atsirado ne staiga.

Ginčo gedimai, kaip tokie, patenka tarp draudžiamųjų įvykių, numatytų draudimo sutarties 6.1.2 punkte. Be to, kaip nustatyta, sutartimi yra pateiktas pavyzdinis (nebaigtinis) draudžiamųjų įvykių sąrašas. Remiantis draudimo sutarties 6.1.5 punktu, įvykis pripažintinas draudžiamuoju, jeigu jis nėra nurodytas nedraudžiamųjų įvykių sąraše. Todėl bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo ginčo gedimų priežasčių, šie gedimai yra draudžiamieji įvykiai, nes jie nėra nurodyti nedraudžiamųjų įvykių sąraše.

Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti apeliantei draudimo išmokas.

Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės 35 418,65 Eur draudimo išmokas. Atsakovė pirmosios instancijos teisme kėlė abejones dėl apeliantės patirtos žalos dydžio. Atsikirtinėjo, jog apeliantės reikalaujamos kompensuoti žalos dydis nėra tinkamai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atsakovės argumentu. Apeliantė kiekvieno lokomotyvo gedimams ir jų šalinimo kaštams pagrįsti, be kita ko, pateikė lokomotyvo apžiūros aktą, defektinį aktą, remonto darbų atlikimo aktą, paslaugų (darbų) priėmimo aktą, sąskaitas faktūras ir pranešimus, adresuotus atsakovei, kuriuose užfiksuota informacija apie gedimus ir jų šalinimo kaštus (žalą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių įrodymų visetas yra pakankamas žalai ir jos dydžiui pagrįsti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti prašomos kompensuoti žalos dydžiu. Apeliantė ieškiniu reikalauja tiek, kiek sudaro jos patirta žala. Todėl atsakovės argumentas, jog tos pačios gedimų šalinimo išlaidos yra įtrauktos į dvi sąskaitas faktūras, yra teisiškai nereikšmingas. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog, priešingai negu nurodo atsakovė, apeliantė pagrindė reikalaujamos kompensuoti (draudimo išmokų pavidalu) žalos dydį.

Apeliantė papildomai reikalauja 2 479,31 Eur delspinigių. Tokia jos reikalavimo teisė yra numatyta draudimo sutarties 14.5 punkte. Pagal šią sutarties nuostatą, draudikui arba draudėjui pažeidus savo įsipareigojimų įvykdymo terminus, numatytus sutartyje, skaičiuojami 0,2 procento delspinigiai nuo prievolės vertės už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, bet ne daugiau kaip 20 procentų nuo preliminarios metinės draudimo įmokos sumos. Preliminari metinė draudimo įmoka, numatyta sutartyje, – 852 191,04 Eur (2 942 445,23 Lt). Akivaizdu, jog apeliantės reikalaujami delspinigiai neviršija šio ekvivalento. Apeliantės reikalaujami delspinigiai apskaičiuoti laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d., kurią atsakovė galutinai atsisakė išmokėti draudimo išmokas, iki 2015 m. gegužės 14 d., kurią buvo pareikštas ieškinys. Apeliantė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis turi materialinę subjektinę teisę reikalauti 2 479,31 Eur delspinigių, apskaičiuotų nurodytu laikotarpiu.

Be to, apeliantei, jos materialiniams subjektiniams reikalavimams esant pagrįstiems, priklauso jos reikalaujamos procesinės penkių procentų palūkanos (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – tenkina ieškinį ir priteisia apeliantei iš atsakovės 35 418,65 Eur draudimo išmokas, 2 479,31 Eur delspinigius ir procesines penkių procentų palūkanas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantė laimėjo bylą. Todėl ji turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovė, savo ruožtu, neturi tokios teisės (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 785 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Todėl jai iš atsakovės priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Apeliantė laimėjo ir apeliacinį ginčą. Todėl taikytina analogiška aukščiau nurodytai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 dalis). Apeliantė šiame bylos etape vėlgi patyrė 785 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Todėl jai iš atsakovės priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį:

priteisti akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 35 418,65 Eur draudimo išmokas, 2 479,31 Eur delspinigius ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas už 37 897,96 Eur nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 1 570 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Grąžinti akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ 40 Eur žyminio mokesčio permoką (2015 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymas Nr. 00004215).

Teisėjai Vaclovas PaulikasAsta PikelienėVytautas Zelianka