Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2018-04-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1005-1015/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-04-05
Bylos Nr.
1-1005-1015/2018
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-00079-2018-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ingrida Mikužytė
Kaltinamasis
R. A.
Advokatai
Pavelas Ravluševičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-1005-1015/2018Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00079-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 5 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė,sekretoriaujant Rasai Pladaitei,dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai,kaltinamajam R. A., jo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. A. (R. A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), Grigiškės, Vilniaus m. sav., išsiskyręs, bedarbis, teistas 18 kartų - paskutinį kartą Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį; Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme – terminuotu laisvės atėmimu 10 mėnesių, ir R. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams ir 10 mėnesių; iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2017 m. gruodžio 4 d.,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį.

Teismas, pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent, 2018 m. vasario 7 d. neuniformuotiems policijos pareigūnams Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui T. J. ir vyresniajam tyrėjui V. A. atvykus atlikti kratą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, R. A., gyvenamojoje patalpoje ir siekiant sulaikyti R. A., pastarasis apie 16.35 val., nepaklausęs minėtų policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams sustoti, būdamas automobilyje VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su A. N., nieko nežinančia apie daromą nusikalstamą veiką, užrakindamas automobilio duris iš vidaus, įjungęs galinę pavarą ir nuspaudęs akceleratoriaus pedalą pradėjo važiuoti atbulas, siekdamas išvengti sulaikymo, padidindamas greitį, mėgino pasišalinti, po ko vyresniajam tyrėjui T. J. mėginant sustabdyti automobilį, pagriebiant už vairuotojo pusės priekinių durų rankenos durys neatsidarė, po ko vyresnysis tyrėjas T. J., siekdamas išvengti fizinių sužalojimų dėl automobilio manevravimo, bandė atsistumti nuo automobilio ir to nespėjus padaryti, ranka (alkūne) atsirėmė į langą, dėl ko lango stiklas sudužo, po ko vyresniajam tyrėjui T. J. mėginant R. A. vairuojamą automobilį sustabdyti, pagriebus R. A. už striukės gobtuvo, ant kurio buvo nuo sudužusio lango stiklų, susipjaustė dešinės rankos plaštaką, po ko R. A. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir naudodamas fizinį smurtą, t. y. manevruodamas automobilį, taip siekdamas sužaloti policijos pareigūną, nereaguodamas į pareigūnų reikalavimus sustabdyti automobilį bei matydamas, kad sudužęs automobilio stiklas, atbulomis važiuodamas pasuko į nevažiuojamą kiemo dalį ir per šaligatvį atbulomis nuvažiavo į kitą kelią, tokiu būdu R. A., pasipriešindamas valstybės tarnautojams, pasišalino iš įvykio vietos ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), padarydamas vyresniajam tyrėjui T. J. nežymų sveikatos sutrikimą.

Nurodytais veiksmais R. A. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje.

Kaltinamasis R. A. teisiamojo posėdžio metu prisipažino kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodė, kad gailisi. Parodė, kad vasario 7 dieną, 16.35 min. nutarė nuvažiuoti su drauge pas savo mamą, draugė išėjo pirma, o jis paskui. Mašina nuo laiptinės buvo apie 8 metrai. Užvedus mašiną, jis pradėjo važiuoti atbuline eiga. Išgirdo, kad kažkas griebė už durelių. Matė prieš tai einantį žmogų ir išgirdo, kaip kažkas čiupo už durelių rankeną, jis (kaltinamasis) pradėjo važiuoti, apsisuko ir nuvažiavo į Žemaitės gatvę. Ten paliko mašiną, draugei iškvietė taksi, bet ją vėliau sulaikė. Draugė jam pasakė apie policiją, jis kalbėjo su tyrėja, pasakė, kad pasiduos, nuvažiavo į Akropolį ir ten buvo sulaikytas. Paaiškino, kad nežino, kaip sudužo automobilio langas, jis buvo uždarytas, stiklas prieš tai buvo tvarkingas, per jį ėjo tiuningo juostos, kurios įkrito į vidų, mašina, kurią vairavo, yra 2002 metų gamybos, turi signalizaciją, durys užsirakina pačios. Paaiškino, kad jo draugė buvo šoke, važiuodamas lyg girdėjo, kad draugė rėkė, ką darai, bet viskas įvyko labai greitai, gal per 20 sekundžių – jam važiuojant griebė už rankenos, dužo stiklas ir griebė jam už kapišono; toliau nuvažiavus jis girdėjo, kad sako – „stop, policija“, bet iš kur jis žinojo, kad tikrai policija, nes neseniai išėjo iš pataisos namų, o tas asmuo buvo juodai apsirengęs. Taip pat paaiškino, kad buto duryse nėra skambučio, jeigu būtų žinojęs, kad atėjo jo suimti, būtų sėdėjęs namuose.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. J. parodė, kad 2017 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kurio metu buvo išviliota apie 100 000 eurų, prie veikos galėjo prisidėti R. A.. Buvo kreiptasi į teismą dėl kratos atlikimo gyvenamosiose vietoje ir vasario 7 dieną, nuvykus adresu, namo Nr. 70, gatvės neatsimena, jie nuėjo keturiese prie durų, pasibeldė ar paskambino, tiksliai nepamenu, bet niekas neatidarė. Girdėjosi, labai tyliai atrodė, kad kažkas buvo bute. Jie nutarė pastebėti laiptinę, o kiti kolegos nuėjo į automobilį. Stebint laiptinę, po kelių valandų suveikė R. A. mašinos signalizacija prie laiptinės, išėjo mergina, ji atsisėdo į keleivio vietą, o po kiek laiko išėjo R.. Nukentėjusysis susisiekė su kolega Viliumi. Jis (nukentėjusysis) greičiau priėjo prie mašinos, sušuko „policija“. Jis (nukentėjusysis) stovėjo prie automobilio durų, R. vairą išsuko į dešinę, automobilio priekis užsinešė, gavosi, kad mašina ant jo važiavo, jis įkrito į saloną ir norėdamas atsistumti, alkūne išdaužė stiklą. Nukentėjusysis parodė, kad jis įkibo į kaltinamojo striukę, kapišoną, ir taip jie važiavo. Paaiškino, kad R. A. pasuko ant šaligatvio ir juo važiavo. Nukentėjusysis tuo metu jį paleido, bėgo iš paskos, automobilis atsitrenkė į konteinerį, nušoko nuo šaligatvio, nuplėšė buferį ir pasišalino. Tada atbėgo kolegos, bandė vytis, persekiojant paskambino budėtojui, kuriam pranešėme. Automobilis buvo rastas Žemaitės g. 7, ieškant aplinkui automobilių ir asmenų, pastebėjo prie Skroblų gatvės nuvažiuojantį taksi, kuriame kaip keleivė važiavo A. N.. Ji buvo apklausta ir pasakė, kad buvo su R. A., paaiškino, dėl ko bėgo. Nukentėjusysis paaiškino, kad jie (policijos pareigūnai) buvo keturi, neuniformuoti, Kai bandė patekti į butą, neatsimena, ar skambino, ar tukseno, tai darė ne jis (nukentėjusysis), bet asmenys bute turėjo išgirsti tai. Buto viduje girdėjosi, kad grindys sukrebždėdavo, bet nėra tikras, ar tai to buto. Butą stebėjo apie porą valandų, be priežiūros jo nepaliko. Nukentėjusysis pasakė „Policija“, kai R. A. buvo mašinos viduje, viskas vėliau vyko momentaliai, bandė atidaryti automobilio duris, bet buvo užsirakinęs, po to R. užvedė automobilį, paspaudė sankabą ir pradėjo važiuoti, neatsimena, kur R. A. žiūrėjo, bet nieko nesakė. Nukentėjusiojo nuomone, R. A. suprato, kad tai policija. Kai automobilis pajudėjo, jis (nukentėjusysis) įkrito į saloną, atsirėmė alkūne ir stiklas sudužo, tuo metu buvo labai šalta, gal šaltis turėjo tam įtakos, langas buvo kažkiek atidarytas, langui išdužti reikia jėgos, bet jis (nukentėjusysis) rankose nieko neturėjo, ant rankos delne liko 7 randai, sužalojimai atsirado, kai laikė už kapišono, kepurės.

Liudytojas V. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2018 m. vasario pradžioje su kolega J. ruošėsi sulaikyti R. A., jo negalėjo surasti, pagal duomenis, jis turėjo būti namie, todėl laukė prie jo namų – T. J. viename gale, o jis kitame. Apie 16-17 val. pamatė, kad iš laiptinės išėjo draugė Ala, atsisėdo į mašinos keleivio vietą, R. nebuvo dar išėjęs, bet kai atsisėdo moteris, greitai atsisėdo R. už vairo. Liudytojas tada bėgo prie automobilio, bėgo ir kolega, jis (liudytojas) girdėjo, kaip T. J. šaukė „stok, policija“, tada jis trūktelėjo porą kartų už durų. Užsivedė motoras, buvo didelės apsukos, susuko ratus ir pradėjo judėti atbuline eiga, mašinos priekis metėsi ir jis (liudytojas) matė, kaip Tomas įgriuvo į mašiną ir nuvažiavo kartu. Liudytojas pasitraukė ir bėgo iš paskos, po 50 metrų išlindo kolega iš mašinos, jie dar vijosi, bet automobilis nuvažiavo į Savanorių prospektą. Jie tada susisiekė su patruliais ir gaudė toliau. Paaiškino, kad kolega buvo įlindęs į automobilio vidų ir kartu su automobiliu važiavo gal 50 metrų kartu. Kai taip važiavo, kitų mašinų nekliudė, tik po to užkliudė konteinerius, jie nulėkė nuo kelio, buvo plastmasiniai. Dėl automobilio padėties paaiškino, kad vairuotojo pusė buvo prie šaligatvio, iš priekio nebuvo automobilių, iš galo buvo pastatytas, bet kiek tolėliau, nes kitaip jis nebūtų išsukęs. Liudytojas girdėjo automobilio užvedimo momentą, jo kolega buvo prie durelių, girdėjo, kad šaukė „stop, policija:, šaukė prieš R. įsėdant ir kai duris patraukė. Paaiškino, kad jis (liudytojas) buvo 10 metrų už automobilio, matė, kaip mašina atbula važiuodama davėsi į pareigūno pusę, jis įgriuvo į ją, pasigirdo „pūkšt“, stiklas sudužo ir kolega įsikabino į vidų. Vėliau automobilį rado Žemaitės gatvėje, rado Alą, kuri pasakojo, kad buvo su Ruslanu ir ją paliko vieną, ji paaiškino, kad atsisėdus į mašiną, R. jai pasakė, kad „mentas“, kai išvažinėjo iš namų, R. pasakė, kad suprato, jog tai policija. Vėliau sulaikė ir R. A..

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. N. parodė, kad R. A. yra jos sugyventinis, tą dieną jie su R. susiruošė važiuoti pas jo mamą, ji išėjo pirma, jis atidarė man mašinos duris, neišėjęs iš laiptinės, tuo metu jis dar rakino buto duris, ji atsisėdo keleivio vietoje. Kai R. atėjo, užvedė mašiną ir pradėjo judėti, ir tuo metu prie jų pradėjo bėgti iš visų pusių pareigūnai civiliais drabužiais, bet jiems nesakė, kad tai policija, nerėkė, bandė stabdyti ir viskas. Tik vėliau jie suprato, kad tai buvo policijos pareigūnai. Tada R. A. pradėjo važiuoti atbulas, pareigūnas griebė už automobilio rankenos, po to pareigūnas užsikabino už mašinos prie vairuotojo ir tuo metu dužo stiklas, stiklas dužo nuo smūgio, liudytojos teigimu. Liudytoja parodė, kad jie važiavo atgal, o tas pareigūnas bėgo šalia, nebuvo įlindęs į vidų, nebandė ištraukti R. A. iš automobilio. pareigūnas tiesiog užsikabino už kažko. Viskas vyko labai greitai. Paaiškino, kad jų namas ir kitas namas yra apie 3 metrų atstumu, pareigūnas stovėjo prie kito namo ir jis turėjo laiko R. A. sulaikyti, kol jis dar nebuvo įsėdęs į mašiną, nes mašina stovėjo nuo namo apie 1 metrą atstumu, kai ji atsisėdo į mašiną, matė vyrą (pareigūną), kuris kalbėjo telefonu, R. A. tuo metu užrakinėjo butą. Vėliau pareigūnai ją sulaikė gal Skroblų gatvėje, jie po įvykio išsiskyrė su R. A., jis nuėjo į vieną pusę, ji su taksi nuvažiavo namo, nes buvo su šlepetėmis, šortais, R. A. sakė, kad važiuos pas savo mamą, automobilį paliko, nes buvo su išdaužtu stiklu, negalėjo su tokiu važiuoti. Taip pat paaiškino, kad tada jie nesuprato situacijos, pareigūnai galėjo pastuksenti, jei žinojo, kur jie gyvena, pareigūnai buvo be uniformų ir kitų skiriamųjų ženklų. Dėl automobilio išdaužto lango ir įvykio neskambino policijai, tuo metu ji buvo šoko būsenoje, R. A. vairavo tylėdamas, šoko būsenoje, jie pasislėpti nebandė, R. A. nesuprato, kas vyksta, kaip ir ji. Vėliau, kai ją sulaikė policijos pareigūnai, ji paskambino R. A., pareigūnai paprašė jos įjungti garsiakalbį, kad pasikalbėtų su R. A., kuris pasakė pareigūnams, kad atvyks su jais susitikti.

Pagarsinus A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 24), liudytoja paaiškino, kad nebuvo jokio bėgimo, nebuvo to, kad R. A. būtų jai sakęs, kad tai policija. Dėl duotų parodymų paaiškino, kad ji juos pasirašė neskaičiusi, pusė parodymų surašyta tokių, kurių ji nesakė. Taip pat parodė, kad pareigūnams Skroblų gatvėje ji nesakė, kad R. suprato, jog jį stabdo pareigūnai.

Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. vasario 14 d. apklausta A. N. parodė, kad nuo 2017 m. vasaros ji gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minėtą butą nuomojasi. R. A. ji pažįsta jau apie 15 metų. Jiedu veda bendrą ūkį. Kai jis buvo paleistas iš Kybartų pataisos namų 2017-12-04, jis nuo 2017-12-14 pradėjo su ja gyventi minėtu adresu. R. niekur nedirba. Jį išlaiko jo mama. Jo mama 2017 m. gruodžio mėn. nusipirko automobilį VW GOLF, valstybinių numerių ji nežino. R. neturi teisės vairuoti automobilio, bet jis minėtą automobilį vairuoja ir jau ne kartą buvo sustabdytas policijos pareigūnų bei nubaustas dėl be teisės vairuojamo automobilio. Automobilis dažniausiai stovi pas juos kieme (duomenys neskelbtini) Vilniuje. R. dažnai važiuoja aplankyti mamą O. A., kuri gyvena (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniuje. 2018-02-07, apie 16.00 val. ji kartu su R. buvo namuose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nusprendė važiuoti pas jo mamą. Iš buto jiedu išėjo kartu, bet ji išėjo į lauką pirma, o R. pasiliko laiptinėje užrakinti buto. Ji įsėdo į automobilio keleivio vietą. Netrukus prie automobilio atėjo ir R., kuris atsisėdo į vairuotojo vietą. R. jai pasakė, kad ji pasižiūrėtų į prieš automobilį stovintį vaikiną. Ji pasižiūrėjo, bet nieko nesuprato kodėl R. jai pasakė į tą vaikiną pasižiūrėti. Toliau R. jai pasakė, kad tas vaikinas tuojau bėgs prie jų. Ji iš šių R. pasakytų žodžių suprato, kad tas vaikinas yra policijos pareigūnas. R. greitai užvedė automobilį ir užrakino duris, kad jų nebūtų galima atidaryti. Netrukus prie automobilio pribėgo minėtas vaikinas ir iš vairuotojo pusės mėgino atidaryti dureles. Durys neatsidarė, o R. pradėjo važiuoti atbulas. Ji R. paklausė ką jis daro, o jis jai sušuko „mentai“ ir jos toliau neklausydamas mėgino pasišalinti, nereaguodamas į to vaikino šaukimą, kad jis policijos pareigūnas ir kad jie turi sustoti. Ji matė, kaip R. vairuodamas automobilį išsukinėjo į kelio dešinę iš kairės pusės ir tuo metu policijos pareigūnas, nepaleisdamas automobilio vairuotojo durų rankenos, atsirėmė į automobilį alkūne ir tuo metu dužo durų lango stiklas. Stiklai byrėjo į automobilio vidų ir į išorę. Toliau R. nestojant, prie automobilio pribėgo dar vienas vyras, kuris taip pat šaukė sustoti ir kad jis yra policijos pareigūnas. R., girdėdamas pareigūnų reikalavimą sustoti, nestabdė automobilio, o atbulas užvažiavo ant šaligatvio ir šaligatviu nuvažiavo į kito kiemo kelią. Tuo metu policijos pareigūnas, kuris pirmas priėjo prie automobilio, buvo sugriebęs lygtais už automobilio vairo ir taip stengėsi sustabdyti automobilį, bet R. automobilio nestabdė, todėl pareigūnas, nesugebėjęs toliau išsilaikyti važiuojančiame automobilyje, paleido vairą. R., pabėgęs nuo pareigūnų, dideliu greičiu nuvažiavo, kiek ji pamena, į Skroblų g. ir ten jiems kartu išlipus iš automobilio, jie nubėgo į Skroblų g. 3 namą, kur R. jai iškvietė taksi automobilį. Netrukus ji nuėjo į atvažiavusį taksi, o R. pasiliko namo laiptinėje, o vėliau ji matė, kaip jis išėjęs iš namo laiptinės kažkur nubėgo. Daugiau R. ji nematė. Tą patį vakarą ją taksi automobilyje susistabdė policijos pareigūnai, kurie kartu su ja, jai sutikus, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir atliko kratą, jai pateikdami Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl kratos atlikimo. Ji matė, kad policijos pareigūnas, kuris pirmasis priėjo prie R. vairuojamo automobilio, buvo susipjaustęs ranką. Ji neabejoja, kad jis susipjaustė ranką, kai mėgino sustabdyti R. vairuojamą automobilį VW Golf (b.l. 24).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja O. A. parodė, kad R. A. yra jos sūnus, kai jį sulaikė, ji buvo Alytuje, apie tai sužinojo, kai tą pačią dieną grįžo namo, ji nežinojo, kad R. A. su sugyventine norėjo atvažiuoti pas ją, jos sūnus turi jos namų raktą. Paaiškino, kad kai grįžo, jai parodė dokumentus dėl kratos. Vėliau atvažiavo A. N., ji atvežė daiktus iš mašinos. A. N. jai pasakojo, kad kai jie išėjo iš namų, juos puolė du vyrai civiliais drabužiais, jie pradėjo važiuoti, o juos stabdyti, jie išsigando, R. paspaudė greičio pedalą ir tiek. Paaiškino, kad automobilį VW Golf ji pirko 2017 m. gruodį, jis buvo pas ją kieme, sūnus kartais juo pasinaudodavo.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. G 487/2018(01) nurodyta, kad remiantis T. J. apžiūros duomenimis, padaryta išvada: 1-2. T. J. padaryta daugybiniai odos įbrėžimai dešinėje plaštakoje, kietu aštrią briauną ir/ar aštrų kampą turinčiu daiktu (daiktais), 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros; 3. Sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu; 4. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui; 5. Nustatytų sužalojimų vietose pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojusio daikto (įrankio) individualias savybes, neužfiksuota (b. l. 15-16).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi leista atlikti kratą R. A. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 25). 2018 m. vasario 7 d. atliktos kratos bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, dalyvaujant, be kita ko, A. N., rezultatai užfiksuoti 2018 m. vasario 7 d. kratos protokole (b. l. 27-31).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi leista atlikti kratą R. A. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, bute adresu (duomenys neskelbtini), Grigiškės, Vilnius (b. l. 32). 2018 m. vasario 7 d. atliktos kratos nurodytame bute, dalyvaujant, be kita ko, O. A., rezultatai užfiksuoti 2018 m. vasario 7 d. kratos protokole (b. l. 33-37).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi leista atlikti kratą R. A. naudojamame automobilyje VE Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 38), atliktos kratos rezultatai užfiksuoti 018 m. vasario 7 d. kratos protokole (b. l. 40-44).

Apžiūrėjus automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), surašytas 2018 m. vasario 8 d. Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, automobilis stovi kieme Vilniuje, Žemaitės g. prie namo Nr. 7; automobilio kėbulas tamsiai mėlynos spalvos, vizualiai kėbulas nesugadintas. Matosi, kad priekinio bamperio kampas iš kairės pusės nepritvirtintas, kaba laisvai; automobilio kairės pusės priekinių durelių išdaužtas lango stiklas, pro išdaužtą langą matosi stiklo šukės ant kilimėlio prie vairuotojo sėdynės, ant vairuotojo sėdynės (b. l. 45-49).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Kaltinamasis R. A. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, kuris numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Pagal teismų praktiką, pasipriešinimas BK 286 straipsnio prasme – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus – fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimai nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-697/2016 ir joje nurodyta teismų praktika). Nagrinėjamu atveju R. A. inkriminuotas pasipriešinimas panaudojant smurtą.

Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimis buvo leista daryti kratas kaltinamojo gyvenamojoje ((duomenys neskelbtini), Vilnius), deklaruotoje vietose bei jo naudojamame automobilyje (b. l. 25, 32, 38). Siekdami įvykdyti nurodytas nutartis, policijos pareigūnai – nukentėjusysis T. J., liudytojas V. A., taip pat vyr. tyrėja G. G. ir vyr. specialistas A. K. nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip parodė nukentėjusysis T. J. ir liudytojas V. A., jie keturi nuėjo prie minėto buto durų, kur ar paskambino ar pasibeldė, tačiau niekas durų neatidarė, nors pagal garsus jie įtarė, kad kažkas yra buto viduje. Po to, išėjus iš minėto namo, T. J. ir V. A. liko prie minėto namo laukti, ar neišeis iš minėto buto kaltinamasis, o kiti pareigūnai nuėjo į automobilį ir pačiame įvykyje betarpiškai nedalyvavo. Teismas vertina, kad pastarosios aplinkybės yra neabejotinai įrodytos - nukentėjusiojo T. J. ir liudytojo V. A. parodymais, jau minėtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, be to, įvertinus, kad iš esmės ginčo dėl pastarųjų aplinkybių nėra. Tačiau, kaip matyti iš teisiamajame posėdyje apklaustų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, vėliau įvykusio įvykio aplinkybės yra aiškinamos iš esmės skirtingai.

Kaltinamasis, kaip minėta, nors nurodė, kad pripažįsta savo kaltę, vis dėlto patikslindamas nurodė, jog būtent įvykio metu jis nesuprato, kad asmenys, kurie norėjo jį sulaikyti, yra policijos pareigūnai – jie nebuvo uniformuoti, jokio prisistatymo ar pan. iki jo (kaltinamojo) atitinkamų veiksmų, jam pasišalinant automobiliu iš įvykio vietos, nebuvo, kaltinamasis tik po įvykio suprato, kad tai buvo policijos pareigūnai, t. y. jis iš esmės neigė pasipriešinimą valstybės tarnautojams (policijos pareigūnams), panaudojant smurtą. Vis dėlto teismas, įvertinęs kitus byloje surinktus duomenis, jų visumą, tokiais kaltinamojo parodymais nesivadovauja ir sprendžia, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pirmiausia pažymėtini nukentėjusiojo T. J. parodymai, kad į automobilį įsėdus kaltinamojo draugei A. N., iš paskos atėjo kaltinamasis, įsėdo į automobilį, o tuo metu nukentėjusysis prieidamas prie automobilio pasakė, kad policija. Tačiau kaltinamasis, įsėdęs į automobilį, jį užvedė ir greitai susukęs vairą, bandė atbuline eiga išvažiuoti, tačiau tuo metu, kadangi už kaltinamojo vairuoto automobilio buvo kitas automobilis, todėl atbuline eiga siekiant išvažiuoti, jis turėjo susukti vairą, taip gavosi, kad automobilio priekis greitai „užsinešė“ į jo (nukentėjusiojo) pusę, gavosi, kad automobilis važiavo priekiu į jį (nukentėjusįjį), jis įkrito link salono, ir, norėdamas atsistumti, alkūne išdaužė stiklą; norėdamas sustabdyti kaltinamąjį, laikė jį už kapišono, ir taip jam buvo sužalotas rankos delnas, taip jam įlindus automobilio vidun, dar kurį laiką jie važiavo, kaltinamasis nestojo, o vėliau jis paleido ir automobilis išvažiavo. Iš esmės tokius jo parodymus patvirtino ir liudytojas V. A., kuris parodė, kad jis buvo toliau nuo automobilio, nei T. J., kai pamatė, kad kaltinamasis išeina ir sėda į automobilį, pasuko link jo, girdėjo, kaip T. J. šaukė „stok, policija“, tada kelis kartus truktelėjo už automobilio durų, bet jos buvo užrakintos, ir tada užsivedė automobilio motoras, buvo didelės apsukos, buvo susukti ratai ir automobilis pradėjo judėti atbuline eiga; mašinos priekis metėsi, ir tada liudytojas matė, kaip T. J. įgriuvo į mašiną, tada pasigirdo garsas, stiklas išdužo, ir dar kurį laiką taip automobilis važiavo su T. J. įlindusiu į automobilio saloną.

Teisiamajame posėdyje paklausta liudytoja A. N., kuri minėtame kaltinamojo vairuotame automobilyje VW Golf važiavo keleivio vietoje, parodė, kad jie nesuprato, kad tai policijos pareigūnai, ji tik po to, kai įsėdo į automobilį, o jai iš paskos įsėdo ir kaltinamasis, pamatė, kaip prie jų pradėjo bėgti vyrai, R. A. užvedė automobilį ir jie atbula eiga išvažiavo; ji matė, kaip vienas vyras pribėgęs prie durelių už jų patraukė, bet durys buvo uždarytos, nes jos užsidaro automatiškai, tas vyras, kaip parodė liudytoja, tikriausiai už kažko užsikabino, dužo lango stiklas, tas vyras bėgo paskui automobilį, į vidų įlindęs nebuvo. Taigi matyti, kad šios liudytojos parodymai ši esmės atitinka kaltinamojo parodymus. Visgi teismas, įvertinęs liudytojos A. N. parodymus jų nuoseklumo aspektu, taip pat įvertinęs kitų įrodymų kontekste, jais nesivadovauja.

Pirmiausia pažymėtina, kad įvertinus šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji, apklausta teisiamajame posėdyje, pakeitė parodymus. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu A. N. parodė, be kita ko, kad kai ji įsėdo į automobilį ir po to atėjo R. A., kuris atsisėdo į vairuotojo vietą, R. A. jai apsakė, kad ji pasižiūrėtų į prieš automobilį stovintį vaikiną, ji pasižiūrėjo, bet nieko nesuprato, kodėl R. jai pasakė į tą vaikiną pasižiūrėti, tada R. A. jai pasakė, kad tas vaikinas tuojau bėgs prie jų, ji iš šių R. pasakytų žodžių suprato, kad tas vaikinas yra policijos pareigūnas; R. greitai užvedė automobilį ir užrakino duris, kad jų nebūtų galima atidaryti, netrukus prie automobilio pribėgo minėtas vaikinas ir iš vairuotojo pusės mėgino atidaryti dureles, durys neatsidarė, o R. pradėjo važiuoti atbulas; ji R. paklausė, ką jis daro, o jis jai sušuko „mentai“ ir jos toliau neklausydamas mėgino pasišalinti, nereaguodamas į to vaikino šaukimą, kad jis policijos pareigūnas ir kad jie turi sustoti. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu A. N. parodė, kad R. vairuodamas automobilį išsukinėjo į kelio dešinę iš kairės pusės ir tuo metu policijos pareigūnas, nepaleisdamas automobilio vairuotojo durų rankenos, atsirėmė į automobilį alkūne ir tuo metu dužo durų lango stiklas, stiklai byrėjo į automobilio vidų ir į išorę, toliau R. nestojant, prie automobilio pribėgo dar vienas vyras, kuris taip pat šaukė sustoti ir kad jis yra policijos pareigūnas; R., girdėdamas pareigūnų reikalavimą sustoti, nestabdė automobilio, o atbulas užvažiavo ant šaligatvio ir šaligatviu nuvažiavo į kito kiemo kelią, tuo metu policijos pareigūnas, kuris pirmas priėjo prie automobilio, buvo sugriebęs lygtais už automobilio vairo ir taip stengėsi sustabdyti automobilį, bet R. automobilio nestabdė, todėl pareigūnas, nesugebėjęs toliau išsilaikyti važiuojančiame automobilyje, paleido vairą.

Taigi matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. N. iš esmės skirtingai nurodė reikšmingas aplinkybes – o būtent, ji parodė, jog R. A. suprato, kad jį bando sustabdyti policijos pareigūnai, tačiau, tai suprasdamas, pasišalino iš vietos. Sprendžiant klausimą dėl galimumo vadovautis vienais ar kitais šios liudytojos parodymais, teismas remiasi, be kita ko, ar juos patvirtina kita byloje esanti medžiaga. Šiuo aspektu reikšminga yra tai, jog jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės atitinka nukentėjusiojo T. J. ir liudytojo V. A. parodymus. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog T. J. ir V. A. taip pat parodė, kad po įvykio, radus A. N. (kuri, kaltinamajam palikus automobilį kieme adresu Žemaitės g. 7, Vilnius, kaip parodė, išsikvietusi taksi važiavo namo), pastaroji parodė, kad R. A. suprato, kad juos stabdo policijos pareigūnai, tačiau nesustojo ir pasišalino iš įvykio vietos. Pastebėtinos ir kitos aplinkybės – pavyzdžiui, duodama parodymus teisiamajame posėdyje, liudytoja A. N. parodė, kad policijos pareigūnas – nukentėjusysis, nebuvo įlindęs į automobilio salono vidų, jis tik bėgo greta automobilio, tikriausiai už kažko užsikabinęs. Tačiau pastaroji jos nurodyta aplinkybės ne tik skiriasi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir prieštarauja nukentėjusiojo, liudytojo V. A., bei paties kaltinamojo parodymais, kuris, be kita ko, parodė, kad nukentėjusysis T. J. griebė jam už kapišono po to, kai dužo lango stiklas. Taigi visų šių argumentų visuma lemia tai, kad A. N. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nesivadovaujama darant atitinkamas išvadas, savo ruožtu yra pagrindo tikėti jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Taigi įvertinęs jau minėtų įrodymų bei argumentų dėl jų vertinimo visuma, teismas daro išvadą, jog kaltinamasis suvokė, kad jį stabdo (bando sulaikyti) būtent policijos pareigūnai, nors jie ir buvo be uniformų ir, kaip išplaukia iš visų parodymų, kad visi po to sekę įvykiai vyko itin greitai – dėl to nespėjo tinkamai prisistatyti. Pastarąją išvadą netiesiogiai leidžia daryti ir prieš tai buvę įvykiai – o būtent, aplinkybė, kad policijos pareigūnai (taip pat ir kiti du policijos pareigūnai – G. G. ir A. K.) buvo atvykę prie buvo, kuriame gyveno kaltinamasis, ir, siekdami atlikti kratą, skambino į duris bei beldė (nors T. J. ir V. A. tiksliai negalėjo nurodyti, ar buvo skambinta, ar belsta į duris, tačiau, jų nuomone, neišgirsti nebuvo įmanoma, be to, pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio, jie parodė, kad į duris buvo skambinta ir kelis kartus belsta), tačiau niekas durų neatidarė, nors pagal garsus buvo galima įtarti, kad bute kažkas yra, kas iš esmės ir lėmė, kad nukentėjusysis T. J. ir liudytojas V. A. liko prie minėto namo, laukdami, ar kas neišeis iš buto.

Todėl atsižvelgdamas į minėtų argumentų visumą, teismas sprendžia, kad įrodymų visuma byloje yra pakankama daryti išvadą, kad kaltinamasis pasipriešino savo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui – nukentėjusiajam T. J., panaudodamas fizinį smurtą, o būtent, itin pavojingai manevruodamas automobilį, nors nukentėjusysis buvo visiškai šalia vairuotojo pusės durelių, bandė jas atidaryti. Būtent kaltinamojo veiksmai, teismo vertinimu, lėmė kilusius padarinius – tai, kad nukentėjusiajam siekiant apsisaugoti pavojingoje situacijoje, jam paveikus alkūne, dužo lango stiklas, o šio stiklo duženomis, nukentėjusiajam bandant sulaikyti kaltinamąjį, buvo sužalotas nukentėjusiojo delnas, kas, pagal specialisto išvadą, įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 15-16). Teismas sprendžia, kad kaltinamasis, siekdamas pabėgti iš įvykio vietos, pasinaudodamas automobiliu, suvokė, kad tokiu būdu, t. y. panaudodamas automobilį, pasipriešina savo funkcijas vykdančiam policijos pareigūnui, ir jo atlikti veiksmai – greitas ir pavojingas vairavimas atbuline eiga kieme (kuris, pagal paaiškinimus, buvo pakankamai nedidelis), nors šalia buvo ir policijos pareigūnas, be to, atbėgo dar vienas policijos pareigūnas, akivaizdžiai rodo, kad jis buvo visiškai abejingas galimiems kilti padariniams, ir visi šie veiksmai rodo, kad jis siekė atitinkamo tikslo – bet kokiomis priemonėmis, be kita ko, pasipriešindamas (tam panaudodamas vairuojamą automobilį) pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti sulaikymo. Taigi pripažintina, kad R. A. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, yra įrodyta.

Pastebėtina, kad kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime yra nurodyta tai, kad atitinkamais veiksmais nukentėjusiajam T. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Visgi įvertinus, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas savaime apima fizinį skausmą, apibūdinant padarytos veikos pasekmes nuoroda į sukeltą fizinį skausmą yra perteklinė, todėl ji šalintina iš kaltinimo, kas, pastebėtina, nekeičia kaltinimo esmės.

Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų

Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje už jame numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra numatyta sankcija – viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo R. A., teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausiai pažymi, kad kaltinamasis padarė nesunkų tyčinį (tiesioginė tyčia) nusikaltimą valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, veika pabaigta, konkretūs kaltinamojo veiksmai lėmė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam - Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui T. J.. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Nei atsakomybė sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nenustatyta (pažymėtina, kad nors kaltinamasis nurodė, kad jis prisipažįsta kaltas, nuoširdžiai gailisi, visgi teismas, įvertinęs konkretų jo parodymų turinį, sprendžia, kad pagrindo konstatuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., buvimą šiuo atveju nėra, kadangi akivaizdu, jog dėl kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis neprisipažino – t. y. jis neigė, kad suprato, jog jį stabdo policijos pareigūnai, ir kad jis nurodytu atveju pasipriešino, panaudodamas smurtą (automobilį), policijos pareigūnui, siekdamas išvengti sulaikymo ir pan., kas iš esmės ir yra veikai kvalifikuoti reikšmingos faktinės aplinkybės).

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgtina ir į jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes – iki suėmimo kitame ikiteisminiame tyrime buvo registruotas darbo biržoje, nedirbo, paskutinis darbo laikotarpis Sodros duomenimis – 2000 metais (b. l. 82, 85), administracine tvarka baustas (b. l. 83), teistas 18 kartų (b. l. 86-131), duomenų apie gydymąsi nuo priklausomybės, psichikos ligų byloje nėra. Atsižvelgtina ir į konkrečias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nors, kaip minėta, nėra pagrindo konstatuoti atsakomybė lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą, visgi jo teisiamajame posėdyje išreikšta pozicija, kad jis gailisi dėl kilusios situacijos, pasekmių ir pan., vertintina skiriant jam bausmę.

Taigi įvertinęs jau minėtų aplinkybių, reikšmingų individualizuojant kaltinamojo atsakomybę, visumą, teismas sprendžia, kad kaltinamajam skirtina bausmė – bauda. Į nurodytas aplinkybes atsižvelgtina ir nustatant konkretų skirtinos bausmės dydį (pagal BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcija, galiojančią nuo 2017 m. spalio 6 d., minimali bauda, skirtina už nesunkų nusikaltimą – 50 MGL; MGL (bazinis bausmių ir nuobaudų dydis) nuo 2018 m. sausio 1 d. – 50 eurų).

Nors baudžiamoji byloje buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, tačiau, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 2 dalimi, taisyklė dėl galimumo bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka skiriamą bausmę sumažinti vienu trečdaliu taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltas. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nors kaltinamasis deklaratyviai nurodė, kad jis prisipažįsta dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, visgi jo parodymų turinys, akivaizdu, liudijo priešingai, dėl ko, kaip jau minėta, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad jis prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Taigi šiuo atveju nenustatyta Baudžiamojo kodekso BK 64¹ straipsnyje numatytų prielaidų sumažinti skiriamą bausmę trečdaliu visuma.

Nors byloje yra duomenys, kad kaltinamasis buvo sulaikytas 2018 m. vasario 7 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi kaltinamajam skirtas suėmimas (b. l. 60-65), visgi iš šių procesinių dokumentų matyti, kad šios procesinė bei kardomoji priemonė buvo skirtos atliekant kitą ikiteisminį tyrimą (pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., 198¹ str. 1 d. ir 214 str. 1 d.), taigi šiuo atveju minėti laikotarpiai negali būti įskaityti į skirtiną bausmę.

Kardomoji priemonė kaltinamajam nepaskirta, neskirtina ji ir šioje proceso stadijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

R. A. (R. A.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, ir skirti jam bausmę – 50 MGL, t. y. 2500 eurų dydžio baudą.

Kardomosios priemonės R. A. neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ingrida Mikužytė