Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėja UAB „Sun Industies“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-305 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisijos) 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-177 (7-153/2020) (toliau – Komisijos sprendimas). Skundas grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Pareiškėjos ir UAB „Arginta“ susitarimo turinys atskleidžia, kad šalys susitarė dėl 3 proc. metinių palūkanų sumos, kuri turi būti mokama už neatsiskaitymo laikotarpį, t. y. tiek palūkanų dydis, tiek jų nustatymo principas (atskiras šalių susitarimas), tiek jų mokėjimo dokumentas (ne reikalavimas, o atitinkama sąskaita), neginčijamai įrodo, kad UAB „Arginta“ apskaičiuotos palūkanos yra atlygis už UAB „Arginta“ pareiškėjai suteiktą prekinį kreditą, t. y. leidimą atsiskaityti už suteiktas paslaugas vėliau. Tą pagrindžia ir dydis – 3 proc. palūkanos yra artimos bankinei palūkanų normai ir atitinka bankinio finansavimo vidurkį. Šios palūkanos nėra delspinigiai, nes jie mokami tik už 180 dienų, o ne už 4 metus, kaip šiuo atveju. Taip pat jos nėra ir kompensacinės palūkanos, o atlyginimas už faktiškai suteiktą prekinį kreditą. Dėl šios priežasties pareiškėja turi teisę visą UAB „Arginta“ palūkanų sumą įtraukti į leidžiamus atskaitymus. Komisija netinkamai išnagrinėjo itin svarbios pareiškėjos skundo dalies, susijusios UAB „Arginta“ palūkanų teisiniu kvalifikavimu, kuri iš esmės keistų pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotas papildomai mokėtinas pelno mokesčio (toliau – PM) sumas. Komisija nenurodė nei vieno suprantamo ar logiškai paaiškinamo argumento, kodėl atmesti pareiškėjos skundo argumentai, kad pareiškėja UAB „Arginta“ mokėjo ne baudines netesybas, o palūkanas už papildomą naudojimąsi UAB „Arginta“ lėšomis. Komisija, nepagrįsdama savo išvados objektyviais įrodymais, subjektyviai konstatavo, kad pareiškėjos apskaičiuotos palūkanos savo esme yra pinigų suma, kurią pareiškėja turėjo sumokėti paslaugos teikėjui už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą prievolę (kas atitinka ir netesybų esmę). Šiuo atveju palūkanos buvo skaičiuojamos už pareiškėjo gautą galimybę laikinai naudotis UAB „Arginta“ mokėtinomis lėšomis, o ne dėl neįvykdytos prievolės.

1.2. Neaišku, kodėl Komisija vertina UAB „Arginta“ susitarimo pagrindu mokėtas 3 proc. palūkanas kaip neleidžiamus atskaitymus, nors Komisijos sprendime konstatuojama ir pripažįstama, kad delspinigiai nebuvo apskaičiuoti. Komisijos teiginys, kad pareiškėja nepaneigė VMI išvados dėl išmokų sąsajos su gauta ekonomine nauda nebuvimo, kuris visiškai nesusijęs su kilusiu mokestiniu ginču, tik patvirtina, kad Komisija iš esmės nenagrinėjo pareiškėjos argumentų dėl UAB „Arginta“ palūkanų teisinio kvalifikavimo, neatsižvelgė į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus dėl teismų praktikos dėl palūkanų kvalifikavimo taikymo, o skundžiamą savo sprendimą grindė su byla nesusijusiais teiginiais ir aplinkybėmis, kuriomis nebuvo remiamasi nei pareiškėjos skunde, nei mokesčių administratoriaus sprendimuose. Komisija visiškai nemotyvavo, kodėl pareiškėjos kartu su pastabomis pateikti teiginiai yra laikomi nepagrįstais ir kodėl, VMI nuomone, palūkanos, mokamos už susidariusią skolą, skiriasi nuo paskolos palūkanų ir yra neleidžiami atskaitymai. Skola susidariusi už suteiktus darbus ir suteiktas paslaugas yra prekinis kreditas. Šalių susitarimas susidariusią skolą grąžinti vėliau, mokant už tai palūkanas, yra normali ir leistina verslo praktika. Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu remiantis palūkanos, mokamos nuo įsiskolinimo už darbus ir paslaugas, vertinamos kaip neleidžiami atskaitymai. Dėl to pareiškėjos skundo dalis dėl UAB „Arginta“ palūkanų kvalifikavimo vertinama kaip išnagrinėta netinkamai, todėl šioje dalyje Komisijos sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

1.3. Tai, kad VMI, atlikdama tų pačių sandorių pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tyrimą, nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti sandorių realumu ir išlaidų sąsajumu su pareiškėjos vykdoma ekonomine veikla, o vėliau vykdydama PM patikrinimą savo pirminę poziciją neigia ir įrodinėja priešingai, vertintina kaip nenuosekli ir nesuderinama su gero mokesčių administravimo reikalavimu mokesčių administratoriaus praktika.

1.4. VMI sprendimo argumentai dėl tariamo pareiškėjos sandorių su WCA S. A, Green Fin s. r. l. ir A. C. fiktyvumo ir nepriskirtinumo pareiškėjos ekonominei veiklai pažeidžia vienodo požiūrio principą. Šiuo atveju atlikus ankstesnį pareiškėjos mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, kad sandoriai su WCA S. A, Green Fin s. r. l. ir A. C. yra realūs ir susiję su pareiškėjos ekonomine veikla. Šiuo atveju Komisijos sprendime nurodoma aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjos atžvilgiu buvo atliekamas PVM tyrimas, o ne PVM patikrinimas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo ir teismo suformuoto principo, draudžiančio tuos pačius sandorius skirtingai vertinti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – Įstatymas) prasme, pažeidimo. PVM atskaitai, tiek PM sąnaudų pripažinimui leidžiamais atskaitymais yra taikomi vienodi realumo ir sąsajumo su vykdoma ekonomine (komercine) veikla kriterijai. PVM mokestinio tyrimo metu nenustatyta, kad ūkinės operacijos neįvyko – priešingai, VMI surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ūkinės operacijos buvo realios ir įvyko faktiškai, jos buvo susijusios su PVM apmokestinamos veiklos vykdymu, pareiškėjai buvo patvirtinta teisė į PVM atskaitą iš esmės nuo visų ginčijamų sandorių, kurie yra PVM objektas. Šiuo atveju VMI akivaizdžiai nesilaiko anksčiau PVM mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių ir neigia ankstesnio mokestinio tyrimo ir operatyvaus mokestinio patikrinimo metu priimtas išvadas dėl sandorių realumo ir priskirtinumo ekonominei veiklai. Iš Komisijos sprendimo nėra suprantama, kodėl toleruojama tokia mokesčių administratoriaus praktika, kai mokesčių administratoriui leidžiama selektyviai remtis tik mokesčių administratoriui naudinga mokestinio tyrimo ir operatyvaus mokestinio patikrinimo dalimi.

1.5. VMI sprendimu pareiškėjai nepagrįstai ir neteisėtai buvo skirta 30 proc. PM dydžio bauda. Pareiškėja aktyviai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi tiek mokestinio tyrimo, tiek mokestinio patikrinimo metu, kas yra laikytina baudą mažinančia aplinkybe. Pareiškėja aktyviai rūpinosi ir padėjo VMI atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą, teikė informaciją, bei paaiškinimus tiek mokestinio patikrinimo, tiek susitarimo procedūros metu, kurią pati iniciavo. Nustatyti pažeidimai nėra susiję su specialiųjų mokesčių apskaičiavimų nuostatų taikymu, nėra susiję su mokesčių vengimu, sukčiavimu, tyčiniais apskaitos ar kitais pažeidimais, o pažeidimų mastas vertintinas kaip mažas. VMI nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja įvykdė ne visus VMI nurodymus, yra nepagrįsta, nes pareiškėja, pagal galimybės įvykdė viską, ką galėjo objektyviai įvykdyti – pareiškėja tam tikrų VMI prašymų negalėjo įvykdyti tik dėl to, kad neturėjo prašomų dokumentų ar informacijos, apie tai VMI buvo informuota raštu, dėl nurodymų nevykdomo pareiškėjai nebuvo taikomos jokios sankcijos, kadangi pareiškėja nurodymų įvykdyti negalėjo dėl objektyvių priežasčių (buvo prašoma informacijos iš Italijos, taip pat informacijos apie trečiuosius asmenis, kurios pareiškėjai nepavyko gauti ir apie tai VMI buvo nedelsiant informuojama). Be to, pareiškėjos vadovas yra užsienietis, kuris dėl kalbos barjero negalėjo betarpiškai bendrauti su VMI, todėl informacijos mainai tarp pareiškėjos ir VMI buvo apsunktini dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja taip pat nurodo, kad didžioji dalis pareiškėjos teikiamų dokumentų ir informacijos buvo italų kalba, todėl buvo dedamos didelės pastangos ir skiriami dideli resursai dokumentų vertimui, kas taip pat reikalavo itin daug laiko ir pastangų. Taip pat šiuo aspektu Komisijos išvada, kad pareiškėja tariamai nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, paneigta pačios Komisijos, kuri konstatavo, kad pareiškėja teikė paaiškinimus ir informaciją mokesčių administratoriui. Todėl egzistuoja pagrindas sumažinti pareiškėjai paskirtą mokestinę baudą iki minimalios, t. y. 10 proc. dydžio mokestinės baudos.