Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Baudž. byla Nr. 1A-00450-349-2009-59

2009 m. rugpjūčio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Evaldo Vanago ir Tomo Zdanavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo V. S. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas:

- pagal BK 260 str. 1 d. (2008-04-30 veika) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 260 str. 1 d. (2008-05-23 veika) – laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72 str. 2 d. 3 p., iš nuteistojo konfiskuota 40 Lt valstybės nuosavybėn.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. G., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. S. nuteistas už šių nusikalstamų veikų padarymą:

jis, veikdamas kartu su V. G., 2008 m. balandžio 28 arba 29 dieną, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, Panevėžio mieste, prie Staniūnų g. 72-o namo, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš V. G. įgijo psichotropinę medžiagą – 0,051 gramo amfetamino, kurią nuo įgijimo momento parsigabeno ir laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, iki 2008 m. balandžio 30 d. apie 11.40 val., kuomet visą neteisėtai įgytą, gabentą bei laikytą psichotropinę medžiagą paėmęs iš laikymo vietos gabeno iki Staniūnų g. 73 namo, Panevėžio mieste, ir neteisėtai, už 40 litų pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – NVIM);

jis, veikdamas kartu su V. G., 2008 m. gegužės 20 d, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, Panevėžio mieste, prie Staniūnų g. 72 namo, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš V. G. įgijo psichotropinę medžiagą – 0,185 gramo amfetamino, kurią nuo įgijimo momento parsigabeno ir laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, po to, tyrimo metu nenustatytu laiku visą neteisėtai įgytą, gabentą bei laikytą psichotropinę medžiagą paėmęs iš laikymo vietos, neteisėtai gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie prekybos ir pramogų centro „Babilonas“, adresu Savitiškio g. 61, Panevėžyje, kuomet 2008 m. gegužės 23 d. apie 18.40 val. dalį neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos psichotropinės medžiagos – 0,093 gramo amfetamino, neteisėtai, už 40 litų pardavė asmeniui, veikusiam pagal NVIM, likusią dalį neteisėtai įgytos, laikytos bei gabentos psichotropinės medžiagos – 0,092 gramo amfetamino asmens kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagrindinis nuteistojo V. S. gynėjo skundo argumentas yra susijęs su tuo, jog policijos pareigūnai, taikydami 2008-04-30 teikimą dėl NVIM panaudojimo, peržengė modelyje nustatytas leistinų veiksmų ribas ir išprovokavo nuteistąjį padaryti antrąjį, t. y. 2008-05-23 nusikaltimą, todėl nuteistasis dėl šio nusikaltimo turi būti išteisintas. Šios skunde daromos išvados dėl NVIM ribų peržengimo yra susiję su neteisingu 2008-04-30 teikimo dėl NVIM panaudojimo (3 t., 127-128 b. l.) turinio interpretavimu, todėl yra nepagrįstos. Teikimo dėl NVIM panaudojimo 2 d. nurodyta, kad policijos pareigūnai susitiks su asmeniu, prekiaujančiu psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, ir, pirkimo metu gavę pasiūlymą iš šio asmens ar jo bendrininkų pirkti šias medžiagas, sutiks tai padaryti, o negavę pasiūlymo pirkti šias medžiagas - sulaikys asmenį. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai veikė pagal NVIM - NVIM dalyvis, pirmojo susitikimo 2008-04-30 metu V. S. pasiūlymu nusipirkęs iš jo psichotropinę medžiagą, jo po sandorio nesulaikė. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu duomenys apie psichotropinių medžiagų platinimą buvo renkami, remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-05-07 nutartimi dėl leidimo atlikti NVIM veiksmus (1 t., 26 b. l.). V. S. buvo sulaikytas antrojo psichotropinių medžiagų pardavimo metu 2008-05-23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal teikimą dėl NVIM panaudojimo pareigūnai privalėjo elgtis kitaip, t. y. pirmojo susitikimo metu iš V. S. nusipirkę psichotropinių medžiagų ir negavę antrojo pasiūlymo pirkti šias medžiagas, turėjo jį sulaikyti. Toks skunde pateikiamas aiškinimas neišplaukia iš teikimo turinio, nes teikime kaip privaloma sąlyga NVIM tęsimui nėra nurodyta, jog V. S. pirmojo susitikimo metu NVIM dalyviui turi pateikti pasiūlymą įsigyti psichotropines medžiagas ir antrą kartą. Priešingai, iš teikimo 2 d. turinio matyti, kad NVIM bus tęsiamas, asmeniui pirmajame susitikime pasiūlius pirkti psichotropines medžiagas ir nutraukiamas, jei tokio pasiūlymo nebūtų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad policijos pareigūnai, taikydami NVIM, pažeidė modelyje nustatytas leistiną veiksmų ribas.

Apeliacinio skundo argumentai apie prieš nuteistąjį įvykdytą provokaciją iš esmės siejami su šiame sprendime jau aptarta aplinkybe apie nustatytą NVIM dalyvio veiksmų apimtį ir konkretų NVIM atlikimo būdą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje, kurioje įrodymais pripažinti duomenys, gauti taikant NVIM, teismas privalėjo patikrinti, ar buvo tiksliai laikomasi įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų. Teisiamajame posėdyje teismas šį klausimą nagrinėjo, tačiau nuosprendyje jo išsamiau neanalizavo ir išvadų nepateikė, todėl apeliantui keliant NVIM teisėtumo klausimą, jis aptariamas šiame sprendime. Iš bylos medžiagos – 2008-04-30 teikimo dėl NMIM panaudojimo, teisme apklaustų liudytojų – policijos pareigūnų A.O., I. L., T.M. parodymų matyti, kad policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie V. S. galimai vykdomą sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, todėl įgaliotas prokuroras sankcionavo NVIM taikymą. Atlikus modelyje numatytus veiksmus ir pasitvirtinus operatyvinei informacijai, pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu teismo nutartimi leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nors NVIM buvo sankcionuotas, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, tačiau jis laikomas teisėtu ne tik dėl sankcionavimo pagrindų teisėtumo, bet ir jo realizavimo teisėtumo. Tai reiškia, kad taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra išaiškinta, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama" prie tęstinių ar trunkamų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, tačiau negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Išaiškinant V. S. nusikalstamas veikas taikyto NVIM panaudojimas būtų laikomas neteisėtu, jeigu NVIM dalyvis būtų provokavęs V. S. nusikalsti. Teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Pirmiausia, pats nuteistasis teigė, jog gavęs psichotropines medžiagas iš V. G. turėjo tikslą jas realizuoti, kad grąžintų šiam asmeniui skolą. Pagal V. S. parodymus, jis, pirmą kartą gavęs iš V. G. psichotropines medžiagas, skambino pažįstamam asmeniui ir prašė surasti, kam jų reikia. Iš 2008-04-30 operatyvinių veiksmų protokole ir tos pačios dienos telefoninio pokalbio suvestinėse (1 t., 12-13, 15 b. l.) užfiksuotų V. S. ir NVIM dalyvio pokalbių matyti, kad NVIM dalyviui paskambinus V. S. ir netgi tiesiogiai nenurodžius būsimo susitikimo tikslo, V. S. iš karto sutiko ir į susitikimą nusivežė supakuotos psichotropinės medžiagos, kurią pardavė NVIM dalyviui. Tokie V. S. veiksmai rodo, kad jis jau prieš pirmąjį sandorį aiškiai suprato, kokiu tikslu jam skambino nepažįstamas asmuo. Be to, V. S. šio pokalbio metu pasakyta frazė, jog ,,visi iš manęs ima po pusę" patvirtina operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis apie nuteistojo anksčiau galimai vykdytą prekybą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Iš pirmojo susitikimo metu darytos pokalbio suvestinės matyti, kad V. S. buvo pasiruošęs ir toliau tiekti psichotropines medžiagas NVIM dalyviui - nuteistasis jam pasiūlė įsivesti savo telefono numerį ir atsisveikino iki kito susitikimo. Nors antrasis V. S. ir NVIM dalyvio susitikimas įvyko pastarojo iniciatyva, jam paskambinus V. S. ir pasiūlius vėl susitikti, tačiau iš 2008-05-23 NVIM atlikimo protokolo ir tos pačios dienos pakalbio suvestinės (1 t., 28-29, 31 b. l.) matyti, kad V. S. be atskiro NVIM dalyvio prašymo į susitikimą nusivežė psichotropinės medžiagos, apibūdino ją kaip stipriai veikiančią ir ją pardavė, be to, NVIM dalyviui paklausus apie kitų rūšių psichotropines medžiagas, atsakė jų turėjęs anksčiau, tačiau šiuo metu neturintis. Aptarti V. S. veiksmai rodo, kad jis nebuvo kurstomas ar provokuojamas nusikalsti, o pareigūnai, vykdydami NVIM, tik prisijungė prie jo daromos nusikalstamos veikos. Tokie veiksmai nėra nusikaltimo provokavimas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad joks spaudimas V. S. nebuvo daromas. Priešingai, jis savo konkliudentiniais veiksmais – psichotropinių medžiagų atvežimu, NVIM dalyviui tiesiogiai jų neprašius, pasiūlymu NVIM dalyviui įsivesti savo telefono numerį – rodė tolesnę iniciatyvą tiekti psichotropines medžiagas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad NVIM buvo realizuotas teisėtai, todėl taikymo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti V. S. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

Nuteistojo gynėjo skundo argumentai, jog nuteistasis nusikaltimus padarė įtakotas kito nuteistojo šioje byloje, todėl jo veiksmuose nebuvo bendrininkavimo subjektyvaus požymio – sąmoningos valios veikti bendrininkų grupėje ir ši aplinkybė nepagrįstai pripažinta sunkinančia jo atsakomybę, prieštarauja bylos įrodymams, todėl atmestini. Pagal BK 24 str. 1 d. nuostatas bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką daro ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ir to siekia. Šioje byloje nustatyta, kad nusikaltimai buvo padaryti dalyvaujant dviems bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. V. S. dalyvavimas nusikaltimuose pasireiškė tuo, kad jis du kartus iš kito bendravykdytojo V. G. įsigijo psichotropinę medžiagą ir ją du kartus pardavė asmeniui, veikusiam pagal NVIM. Nuteistojo gynėjas skunde, argumentuodamas teiginius dėl vieno iš bendrininkavimo subjektyviųjų požymių – V. S. noro veikti kartu su V. G. – nebuvimo, analizuoja tik siaurą nuteistojo ir kito bendrininko veiksmų dalį, kuomet V. G. V. S. perdavė psichotropines medžiagas, nurodydamas jas parduoti ir taip grąžinti skolą. Tačiau tolimesni bylos įrodymais nustatyti V. S. veiksmai – tai, kad jis pats ieškojo asmenų, kuriems galėtų realizuoti V. G. perduotas psichotropines medžiagas, tarėsi su NVIM dalyviu dėl susitikimo vietos ir pirmojo susitikimo su juo metu aptarė tolimesnio bendravimo galimybes – rodo, kad jis suvokė dalyvaujantis psichotropinių medžiagų platinime ir kartu su V. G. planingai veikęs tam, kad iš V. G. įgytas psichotropines medžiagas perparduotų kitiems asmenims. Be to, byloje nustatyta, kad V. S., būdamas V. G. skolingas palyginti nedidelę pinigų sumą - keliasdešimt litų ir turėdamas pajamų šaltinį – už užmokestį taisydamas kompiuterius – skolą grąžinti pasirinko pavojingu būdu – darydamas nusikaltimus. Pagal paties nuteistojo parodymus, jis, pirmą kartą pardavęs psichotropines medžiagas, pusę gautos sumos išleido ne skolos V. G. grąžinimui, o savo reikmėms. V. S. indėlis į psichotropinių medžiagų platinimą nesuteikia pagrindo laikyti teisingu skundo argumentą, jog šis nuteistasis nenorėjo dalyvauti nusikaltimų padaryme ir veikė tik bijodamas kito bendrininko; priešingai, jo iniciatyvūs veiksmai rodo, kad jis turėjo asmeninį interesą kartu su kitu nuteistuoju vykdyti šiuos nusikaltimus. Aptarti įrodymai patvirtina objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių buvimą V. S. veikoje, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis nuteistasis nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, yra teisinga. Teismas, įvertinęs reikšmingą V. S. indėlį į nusikaltimų padarymą, pagrįstai pripažino šią aplinkybę sunkinančia nuteistojo atsakomybę.

V. S. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d., kurios sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dviejų iki aštuonerių metų. Nuteistojo gynėjas skundu prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmės rūšį teismas gali, vadovaudamasis BK 62 str. 1-2 d. ir BK 54 str. 3 d. normomis. Viena iš būtinų sąlygų asmeniui taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas yra jo savanoriškas atvykimas į teisėsaugos institucijas ar pranešimas joms apie nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. nusikaltimo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savu noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė teisėsaugos institucijoms. Jo veikoje nėra BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos, todėl ši norma jam negali būti taikoma. BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant, nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai be kitų šios dalies 1-6 p. nurodytų sąlygų yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. S. prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tai yra du alternatyvūs BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos tos pačios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo pagrindai, taigi, byloje yra tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl V. S. nėra pagrindo taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatų. BK 54 str. 3 d. norma taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. V. S. padarė du sunkius tyčinius, baigtus, savanaudiškus nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, jis buvo aktyvus šių nusikaltimų bendravykdytojas. Tuo tarpu V. S. asmenybę apibūdinantys požymiai – tai, kad jis mokosi, dirba, darbdavio apibūdinamas gerai, neteistas, nebaustas administracine tvarka – yra būdingi daugeliui pirmą kartą nusikaltimą padariusių asmenų, todėl jie nėra išskirtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog nuteistajam paskirta straipsnio sankcijoje numatyta minimali ir artima minimaliai laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apibendrinant darytina išvada, kad nuteistajam skirti švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, todėl šis skundo prašymas atmestinas. Teismas, nustatydamas bausmių dydžius, tinkamai įvertino BK 54 str. 1-2 d. išdėstytas aplinkybes, todėl nuteistajam paskirtos už atskirus nusikaltimus ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, adekvačios jo padarytų nusikaltimų pavojingumui, šios bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl nekeistinos.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.