- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-12
- Bylos Nr.
- eI2-7713-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00169-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- I. M. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. N. (I. M. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025-01-02 sprendimą Nr. 25S1167 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760392760. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjo duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis su asmeniu nėra sudaryta.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas skundžiamame sprendime niekaip neargumentuoja, kokius neatitinkančius tikrovės duomenys pateikė pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nurodo, kad prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pildė ne pats, o jo darbdavys UAB,,Vandera“, todėl pareiškėjas jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nepateikė, visus duomenis pateikė pareiškėjo darbdavys. Mano, kad UAB ,,Vandera“ iš pat pradžių neketino įdarbinti pareiškėjo savo įmonėje. Nėra suprantama, kodėl įmonė iki šiol nesuteikia pareiškėjui darbo vietos ir nieko jam nepaaiškina. Dėl UAB ,,Vandera“ veiksmų pareiškėjui nėra suteikiama galimybė dirbti Lietuvoje, nors jis investavo į bilietus vykstant į Lietuvą, mokėjo tarpininkams, kurie padėjo surasti darbdavį Lietuvoje.
Pažymi, kad, nagrinėjamu atveju, atsakovas neteisingai nurodo, kad neteisingus duomenys pateikė
pareiškėjas. Neteisingi duomenys buvo pateikti pareiškėjo darbdavio, todėl atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys pateikė neteisingus duomenis, turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 44 straipsnio 7 dalyje ar 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovui neįvykdžius šio pareigos, akivaizdu, kad atsakovo skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis prieštarauja teisės aktams. Šiuo metu susidaro situacija, kad dėl pareiškėjo darbdavio neteisėtų veiksmų atsakomybė yra perkeliama pareiškėjui ir jis turi išvykti iš šalies, negali pakeisti darbdavio ir gauti kitą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Remiantis UTPĮ 50 straipsniu atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie susidariusią
situaciją ir skirti jam 3 mėnesių terminą pakeisti darbdavį. Kadangi atsakovas neatliko įstatymo reikalaujamos leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūros tinkamai, šiuo metu negali likti galioti skundžiamas sprendimas, kadangi jis yra priimtas apeinant teisės aktus. Taip pat nurodo, kad Sprendimas
neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad remiantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašo) 18 punktu, užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4, 41, 42, 13 punkte ar 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu gali užpildyti per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS) užsienietį įdarbinusio arba jį įdarbinti įsipareigojančio darbdavio, stambų projektą įgyvendinančio investuotojo, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar mokslo ir studijų institucijos, kurioje užsienietis ketina dirbti pagal darbo sutartį kaip dėstytojas ar tyrėjas, vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo arba šių subjektų įgaliotas atstovas. Tačiau Tvarkos aprašo 10 punkte nurodoma, kad užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti nurodytus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad, nepaisant to, jog prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užpildė Bendrovės įgaliotas atstovas, pats pareiškėjas, atvykęs į Migracijos departamentą ar išorės paslaugų teikėją, ir teikdamas prašymą asmeniškai patvirtino, jog duomenys, nurodyti prašyme, yra teisingi. Remiasi teismų praktika bei nurodo, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
Atkreipia dėmesį, kad leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 950 Eur. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinantis gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o tai, kad pareiškėjas neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Pareiškėjas skunde nors ir nurodo, kad, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalimi, Migracijos departamentas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją ir skirti jam 3 mėnesių terminą pakeisti darbdavį, tačiau šioje teisės nuostatoje aptarti atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus arba yra leidimo laikinai gyventi 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte panaikinimo pagrindas, susijęs su darbdaviu, arba išbraukiama iš sąrašo laikinojo įdarbinimo įmonė. Nė vieno iš išvardytų pagrindų pareiškėjo atveju nėra, todėl pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje įtvirtintas nuostatas.
Pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Vien tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, jis nesupranta, kodėl Bendrovė iki šiol jam nesuteikia darbo vietos ir nieko nepaaiškina, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus imperatyvius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-01-02 sprendimo Nr. 25S1167 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas UAB „Vandera“ (Bendrovė) dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas), 2024-09-02 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024-09-29 priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 760392760, galiojantį nuo 2024-10-08 iki 2026-10-08, kuris buvo įteiktas 2024-10-24.
Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – VSDFV). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, <...>. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Byloje nėra ginčo, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebuvo sudaryta. Taigi, nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas, kai leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis.
Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų pagrindais.
Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija tuo aspektu, kad dėl jam kilusių pasėkmių atsakinga būtent Bendrovė.
Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nuo leidimo gyventi išdavimo nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, kaip šiuo atveju nesudarant darbo sutarties su Bendrove ir pareiškėjui supratus, kad jis neatitinka jam išduoto leidimo laikinai gyventi sąlygų, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pastarasis galėjo (ir turėjo pareigą) nedelsiant kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį. Departamentas apie tai informuotas nebuvo.
Pareiškėjui leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas – ketinimas dirbti Lietuvos bendrovėje, todėl ne darbdavys, kaip teigia pareiškėjas, o pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Kaip jau pirmiau minėta, nors pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu galimai nežinojo, ar negalėjo žinoti, kad su juo nebus sudaryta darbo sutartis, tačiau teisės aktais reglamentuoti pirmiau minėti būtinieji reikalavimai nebuvo išpildyti nuo leidimo gyventi išdavimo iki Sprendimo priėmimo, kas reikštų, jog pats pareiškėjas prisiėmė atsakomybę dėl galimai kilsiančių pasekmių, o šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi Sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai, taip pat ir dėl gero administravimo principo nepaisymo, vertintini nepagrįstais ir tik kaip gynybinė pozicija.
Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taip pat byloje nepaneigta faktinė aplinkybė dėl darbo sutarties su Bendrove, aktualiu laikotarpiu, nesudarymo (50 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Sutiktina su atsakovu, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją ir skirti jam 3 mėnesių terminą pakeisti darbdavį, nes pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje įtvirtintų nuostatų.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. M. N. (I. M. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.