Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliaciniu skundu A. Ž. atstovas advokatas E. Vinckus prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nutartį, Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. spalio 11 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną A. Ž. nutraukti; 2) tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad A. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 211 straipsnio 2 dalį, paskirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė klaidingą išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeista muitinės formalumų atlikimo tvarka, kuri neva nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje ir 267 straipsnio 2 dalyje. Netinkamas minėtų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų aiškinimas ir taikymas turi esminės reikšmės, nes šios normos nenustato jokios muitinės formalumų atlikimo tvarkos. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsakė į skunde iškeltą klausimą, kokiame iš Vilniaus teritorinės muitinės nutarime nurodytų teisės aktų, kurių reikalavimų esą nesilaikė A. Ž., yra įtvirtintas prekių, kurioms turi būti įforminta eksporto muitinės procedūra, vykdymo laikas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nurodė tik vienintelį bendro pobūdžio teiginį, neva A. Ž. „pažeidė būtent anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus“, t. y. Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje ir 267 straipsnio 2 dalyje reikalavimus.

1.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė A. Ž. teisę į veiksmingą gynybą, kai Institucijos surašytame protokole buvo nurodytos vienos teisės aktų normos, kurių reikalavimai esą buvo pažeisti, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje jau nurodomos kitos teisės aktų normos (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2017 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 1B-1001 „Dėl automatinio importo ir eksporto (Reeksporto) deklaracijų priėmimo ir apdorojimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1.1 papunktis), kurių reikalavimų A. Ž. neva taip pat nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo teisinio pagrindo pakeisti kaltinimo, nurodant naujus teisės aktus, kurių reikalavimai buvo pažeisti.

1.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienoje iš teismo minimų Sąjungos muitinės kodekso normų nėra apibrėžtas konkretus laiko tarpas, per kurį turi būti fiziškai pateikiamos prekės tikrinimui. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės sutinka, kad Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (toliau – ir Kioto konvencija) pakeitimo protokolo 3.33 standarte nurodyta, jog muitinei nusprendus, kad deklaruojamas prekes reikia tikrinti, toks tikrinimas atliekamas kiek įmanoma greičiau po to, kai užregistruojama prekių deklaracija, tačiau vertina, kad A. Ž. visgi elgėsi nerūpestingai ir padarė administracinį nusižengimą, nepaisant to, kad minėtos Sąjungos muitinės kodekso normos jokio termino, per kurį prekė turi būti fiziškai pateikta muitiniam tikrinimui, nenustato.

1.4. Šioje byloje A. Ž. nebuvo kaltinamas tuo, kad eksporto deklaracijoje pateikė neišsamią ar netikslią informaciją, todėl apskritai negalėjo būti apkaltintas Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnyje numatytu pažeidimu. Tuo tarpu, Sąjungos muitinės kodekso 267 straipsnis tik numato, kad atitinkamais atvejais muitinė gali nustatyti prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos maršrutą ir terminą, tačiau šiuo atveju joks Deklaracijoje deklaruotų prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos maršrutas ar terminas nebuvo nustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė Institucijos išvadai, kad A. Ž. pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 267 straipsnio nuostatas. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad už nenustatytos muitinės formalumų atlikimo tvarkos pažeidimą negalėjo būti taikoma ir administracinė atsakomybė, nes negalima reikalauti iš asmens elgesio, kuris nėra aiškiai reglamentuotas teisės aktų nuostatomis. A. Ž. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 211 straipsnio 2 dalį patrauktas nepagrįstai, nes eksporto procedūrai deklaruotos prekės visgi buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir deklaruotos muitinei.

1.5. Institucijos nutarime A. Ž. nepagrįstai buvo kaltinamas pažeidęs ir Taisyklių 4.1. punkto reikalavimus. Įvertinus Taisyklių 4.1. punkto nuostatas matyti, kad A. Ž. visus jame numatytus veiksmus atliko tinkamai, t. y. pateikė Deklaracijos duomenis eksporto muitinės įstaigai elektroniniu pranešimu IE515LT, suteikdamas LRN numerį. Taisyklių 4.6. punkte numatyta, kad, jei eksporto muitinės įstaiga, tikrindama priimtą eksporto deklaraciją, nusprendžia, jog būtina fiziškai patikrinti jai pateiktas prekes, deklarantas apie tokį muitinės sprendimą informuojamas elektroniniu pranešimu IE560LT. Tai reiškia, kad deklarantas privalo fiziškai pateikti prekes muitiniam tikrinimui, tačiau ši žinutė jokiu būdu nereiškia, kad tik ją gavus reikia pateikti prekes muitiniam tikrinimui. Priešingai, išsiuntus pranešimą (IE560LT) apie sprendimą patikrinti prekes, muitinės pareigūnas deklarantui turi išsiųsti ir pranešimą (IESUPLT) „Prašymas atlikti muitinės nurodytus veiksmus“ ir jame nurodyti konkretų terminą iki kada prekės turi būti pateiktos, įspėjant apie gresiančią atsakomybę dėl prekių nepateikimo nurodytu terminu. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje analizavo tik Taisyklių 4.4 ir 4.7 punktų reikalavimus, kurių pažeidimu A. Ž. nebuvo kaltinamas.

1.6. Pirmosios instancijos teismo nurodytas Įsakymas išimtinai yra skirtas pačiai muitinei ir juo nustatyta ne Muitinės formalumų atlikimo tvarka, kurios reikalavimų privalo laikytis deklarantai, bet MDAS 3.16.000 versijos taikymo tvarka (Įsakymo 1 punktas). Įvertinus Įsakymo 1.1.1 papunkčio turinį, akivaizdu, kad jis yra skirtas pačiai muitinei dėl eksporto deklaracijų apdorojimo ir priėmimo, tačiau šiame punkte taip pat nėra apibrėžtas konkretus laiko tarpas, per kurį turi būti fiziškai pateikiamos prekės muitiniam tikrinimui. Pirmosios instancijos teismas dėl šių ypatingai svarbių aplinkybių nepasisakė ir tik deklaratyviai nurodė, kad A. Ž. elgėsi nerūpestingai.

1.7. Toks muitinės pareigūnų elgesys, kai tik gavus deklaranto pranešimą (IE515LT) apie eksporto deklaracijos pateikimą, tą pačią minutę skubiai siunčiamas sprendimas patikrinti prekes eksporto įstaigoje (IE560LT), orientuotas tik į iš anksto užprogramuotą administracinį nusižengimą ir deklaranto nubaudimą, net nebandant išsiaiškinti ir nustatyti, kur tuo momentu yra eksportuojamos prekės, dėl kokių objektyvių priežasčių jos tą pačią akimirką dar nėra atvykusios, kada jos bus pristatytos ir ar iš viso bus pristatytos. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju A. Ž. Deklaraciją pateikė nežymiai anksčiau nei prekės iš tikrųjų fiziškai buvo pristatytos į prekių tikrinimo vietą ir ten faktiškai muitinės pareigūno buvo patikrintos, nėra pagrindo išvadai, kad buvo padarytas muitinės formalumų atlikimo tvarkos pažeidimas. Akivaizdu, kad visi privalomi muitinės formalumai buvo atlikti ir pačios muitinės patvirtinti, todėl A. Ž. veikos kvalifikavimas pagal ANK 211 straipsnio 2 dalį yra negalimas, nes, kaip jau minėta, jis fiziškai pateikė išvežamas iš Sąjungos muitų teritorijos prekes ir pati muitinė nedelsiant įformino naują eksporto deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju A. Ž. nesiekė tyčia ar dėl neatsargumo suklaidinti muitinę ir pateikus eksporto deklaraciją nepateikti prekių ir taip pažeisti muitinės formalumų atlikimo tvarką. Priešingai, jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad Deklaracijoje deklaruotos prekės kuo greičiau būtų pateiktos muitiniam tikrinimui.

1.8. Kioto konvencijos II priedėlio 3.39 standarte numatyta, kad muitinė neskiria baudų už klaidas, jei įsitikina, kad jos padarytos dėl neatidumo, bet ne bandant apgauti ar dėl akivaizdaus aplaidumo. Šiuo atveju nei apgaulės, nei akivaizdaus A. Ž. aplaidumo Institucija, išnagrinėjusi šią bylą, taip pat nenustatė. Juolab, pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. Ž. veikė neatsargia kaltės forma, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįstos nei byloje užfiksuotais duomenimis, nei teisės aktų nuostatomis, o vien tik formalių kriterijų taikymu, neatsižvelgiant į objektyvų veiksmų pobūdį, pasekmes bei teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, administracinis nusižengimas turi būti dar ir pavojingas, t. y. realiai padaręs žalą arba keliantis grėsmę Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų saugomiems gėriams bei vertybėms. Teismo posėdžio metu buvo keliamas klausimas koks teisinis gėris buvo pažeistas, jei eksportuojamos prekės po muitinės sprendimo patikrinti prekes eksporto/importo/pristatymo įstaigoje priėmimo (13.47 val.) buvo pateiktos muitinei mažiau nei po valandos (14. 46 val.), tačiau to Institucija paaiškinti teismui negalėjo. Aptarto teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių kontekste, įvertinus nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą, negalima teigti, kad A. Ž. pasirinko priešingą teisei elgesį ir jis yra kaltas.

1.9. A. Ž. paskirta 2000 Eur administracinė nuobauda yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams. Akivaizdu, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti ir paskyrus mažesnę administracinę nuobaudą, nei ANK 211 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda, nes A. Ž. nesiekė sąmoningai klaidinti muitinės, o ir jokių neigiamų pasekmių nekilo, nes Deklaracijoje deklaruotos prekės visgi buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir procedūra sėkmingai užbaigta. Atsižvelgiant į minėtų faktinių duomenų visumą, veikos mažareikšmiškumą, nedidelį jos pavojingumą ir Kioto konvencijos nuostatas, galėtų būti paskirta mažesnė nei sankcijoje numatyta minimali bauda.

Šalies argumentai

1.11. Apelianto atstovas nepagrįstai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas teisės normą – Įsakymo 1.1.1. papunktį, kurio reikalavimo nesilaikė apeliantas, neva pakeitė kaltinimą. Skundžiamoje nutartyje nurodyta ši teisės norma, kadangi ji buvo nurodyta Institucijos atsiliepime į skundą. Institucijos atstovas teismo posėdyje nurodė šį teisės aktą, nes jis reglamentuoja eksporto standartinės A tipo deklaracijos pateikimą kartu su prekėmis. Bylos duomenimis, buvo pateikta A tipo eksporto deklaracija, kurioje buvo nurodyta prekės buvimo vieta (LTVR1000 krovinių postas „Savanoriai“), tačiau prekė deklaracijos pateikimo metu nebuvo pateikta muitiniam tikrinimui, kaip to reikalauja minėtas teisės aktas. Skundo argumentai, kad prekė (automobilis) buvo pateikta vėliau – 2022 m. birželio 21 d. 14.46 val., įforminus naują eksporto deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje ir 267 straipsnio 2 dalyje, kuriuos pažeidė A. Ž., nėra apibrėžtas konkretus laiko tarpas, per kurį turi būti fiziškai pateikiamos prekės tikrinimui, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.

1.12. ANK 22 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų paskirtis ir tikslai. Siekiant šių tikslų būtina užtikrinti, kad būtų paskirta teisinga administracinė nuobauda. Institucijos nutarimu tai ir buvo padaryta. Institucija įvertino visas bylai ir sprendimui reikšmingas aplinkybes, pažeidėjo turtinę padėtį ir paskyrė jam didesnę baudą nei įstatymo sankcijoje numatyta minimali bauda, t. y. tinkamai individualizavo skiriamą nuobaudą. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie būtų laikytini ypatinga aplinkybe, švelninančia pažeidėjo atsakomybę. Administracinė nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, kuri sudaro pagrindą švelninti administracinę nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus administracinio nusižengimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.