Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. nutarties V. U. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis kaltinimas apeliantui suformuluotas už tai, kad 2007 m. kovo 20 d., apie 9.05 val., kelyje Vilnius-Ukmergė vairavo automobilį įtariamas neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo. V. U. pažeidimą neigia iš esmės teigdamas, jog girtumo tikrintis neprivalėjo, nes automobilyje tik sėdėjo.

Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, V. U. kaltė, padarius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, nustačius atsakomybę sunkinančią aplinkybę pakartotinumą bei atsižvelgus į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens charakteristiką (iš į bylą pateiktos KET pažeidimų suvestinės matyti, kad nuo 2002 m. iš 14 padarytų KET pažeidimų, kartu su nagrinėjamu, net 12 jų susiję su vairavimu neblaiviam), individualizuota tinkamai.

Tikrosioms įvykio aplinkybėms išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas liudytojais apklausė pareigūnus Pavelą Boreišą ir Giedrę Lapinienę, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Abu pareigūnai parodė, jog gavę pranešimą nuvyko į pažeidimo vietą ir pamatė ant žalios vejos stovintį automobilį Mercedes Benz, už šio automobilio vairo sėdėjo akivaizdžiai neblaivus vairuotojas, šalia buvo sustojęs sunkvežimio Volvo vairuotojas, kuris paaiškino, kad važiuodamas Ukmergės plentu pamatė jį lenkiantį automobilį, kurio vairuotojas nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į skiriamąją juostą. Pareigūnai nurodė, jog automobilis Mercedes Benz buvo važiuojantis, jo vairuotojas V. U. neblaivumą pasitikrinti atsisakė. Pažymėtina, jog apeliantas pats pripažįsta, jog atsisakė tikrintis neblaivumą, jokių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nenustatyta, jų atskleista įvykio eiga sutampa tarpusavyje bei su byloje esančia rašytine medžiaga, įvykį stebėjusio A. G. paaiškinimu, kuriame nurodyta, jog jį lenkdamas V. U. nuvažiavo nuo kelio ant žalios vejos, todėl jis sustojo ir nuėjęs prie Mercedes Benz vairuotojo pamatė, jog šis yra neblaivus. Neigdamas tokius parodymus, paaiškinimus, apeliantas nurodo, jog esamą situaciją suorganizavo jo buvusi sugyventinė T. P., pasinaudojusi savo giminystės su atitinkamais policijos pareigūnais ryšiais, 2007 m. lapkričio 8 d. prašyme V. U. jau nurodo, jog persekiojimą jo atžvilgiu vykdo ir E. T. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą, tarnybinius pranešimus surašiusių pareigūnų suinteresuotumas byla nenustatytas, apeliacinio skundo papildymuose įvardinti neva buvusiai sugyventinei galimai talkinantys asmenys bei E. T. šioje byloje apskritai nefigūruoja, nutarimas byloje priimtas nešališko pareigūno. Dėl neva E. T. vykdomo persekiojimo pasakytina, jog, kaip nurodo apeliantas, konfliktas su šiuo pareigūnų įvyko dar 1996 m., kai jis iškėlė civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, kurioje neva priteistos sumos E. T. iki šiol nėra atlyginęs, tačiau apelianto minimoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo jo ieškininis pareiškimas dar 1997 m. paliktas nenagrinėtu (Lietuvos teismų informacinių duomenų bazės LITEKO duomenys), o apelianto daromi KET pažeidimai fiksuojami ne tik Vilniaus m. VPK, bet ir Vilniaus RPK, Kauno m. VPK, Kaišiadorių RPK, Policijos departamento pareigūnų.

Apeliaciniame skunde V. U. nurodė, jog tiek dėl A. G. paaiškinimo, tiek dėl Vilniaus RPK VP Viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros poskyrio pareigūnų galimos pastarajam įtakos pradės tyrimą Specialiųjų tyrimų tarnyba, 2007 m. liepos 16 d. pranešime išreiškė prašymą bylos nenagrinėti, kol nebus baigtas tyrimas. Kitaip tariant, asmuo formuluoja prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą, tačiau tokio bylos stabdymo pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnis neįtvirtina, o bylos atidėjimas šiuo atveju netikslingas, nes nuo 2007 m. balandžio 6 d. (t. y. nuo skundo pateikimo pirmos instancijos teismui dienos, kuriame V. U. jau mini savo iniciatyvą dėl ikiteisminio tyrimo A. G. atžvilgiu pradėjimo) apeliantas iki šios dienos nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo minimi tyrimai atliekami, atvirkščiai, byloje yra 2007 m. birželio 6 d. apelianto prašymas (b. l. 52), kuriame jis nurodo, jog ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas, kol nepriimtas sprendimas šioje byloje. Taigi iš pasakyto seka, jog apelianto keliama jo tikslingo persekiojimo, apkalbėjimo teisme versija - įrodymais nepagrįstos prielaidos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas dar skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jo nurodytas aplinkybes gali patvirtinti į teismo posėdį iškviesti liudytojai, kurių sąrašą pateiks artimiausiu metu, tačiau tai taip ir liko neįgyvendinta. Teismui buvo teikiami prašymai bylos nagrinėjimą atidėti neva dėl liudytojų atostogų, tačiau nei konkretūs liudytojai, nei įrodymai apie jų atostogas nebuvo teikiami, o į bylą pateiktas V. P. pranešimas, kuriame ji nurodo, jog 2007 m. kovo 20 d., apie 7.15-7.20 val., ji važiavo iš Ukmergės į Vilnių, kai buvo sustabdyta V. U., kurio mašina stovėjo ant žalios vejos, nes automobilis buvo sugedęs, šioje byloje pagrįstai nevertintas, nes tokio asmens nei iš karto po pažeidimo padarymo, nei vėliau teisme V. U. nenurodė, neaišku, kaip tokią liudytoją apeliantas susirado, nes pastarosios paaiškinimas surašytas 2007 m. birželio 4 d., kai pažeidimas padarytas dar 2007 m. kovo mėnesį. V. P. raštu paaiškindama dėl įvykio gana tiksliai nurodė ne tik įvykio datą, laiką, automobilio markę, autoserviso, kuriam skambino, pavadinimą, bet ir automobilio valstybinį numerį (nors automobilio spalvą abejodama pažymėjo), kai nuo įvykio buvo praėję beveik trys mėnesiai. Taip pat rašė, jog apeliantas techninei pagalbai negalėjo prisiskambinti, nes jo mobilus telefonas buvo išsikrovęs, tačiau pats apeliantas teisme nurodė priešingai, neva moters telefonas buvo išsikrovęs.

Apelianto versijos nepatvirtina ir pateikta UAB „Auserga“ 2007 m. kovo 22 d. sąskaita, UAB „Alfa-Lit“ 2007 m. birželio 14 d. raštas, Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2007 m. birželio 15 d. raštas, nes juose fiksuojamos tam tikros aplinkybės ne pažeidimo padarymo momentu, be to, visi minėti dokumentai yra nepatvirtintos šviesokopijos, kas leidžia juos laikyti neleistinais rašytiniais įrodymais. UAB „Alfa-Lit“ bei Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos raštų, skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas ir negalėjo tirti bei dėl jų pasisakyti, nes jie pateikti tik po bylos išnagrinėjimo kartu su apeliaciniu skundu.

V. U. apeliaciniame skunde nurodė, jog 2007 m. kovo 27 d. pateikė Institucijai prašymą, į kurį jam nebuvo motyvuotai atsakyta, nagrinėti jo bylą pagal pažeidimo padarymo vietą. Šiuo aspektu pasakytina, jog toks prašymas Institucijos neįpareigoja, be to, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką asmuo pasirašytinai informuotas 2007 m. kovo 20 d., o minėtą prašymą (be to dar ir nemotyvuotą) teikė paskirtą bylos nagrinėjimo dieną, kas leidžia apelianto veiksmus pripažinti kaip siekį vilkinti bylos nagrinėjimą.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jam neva lenkiant ir nesuvaldant automobilį, kurio greitis turėtų būti apie 100 km/h, schemoje nėra stabdymo kelio, pasakytina, jog: pirma, byloje nėra duomenų apie V. U. važiavimo greitį, todėl ir spręsti, ar buvo, ir koks buvo stabdymo kelias – teismas neturėjo jokio pagrindo; antra, apeliantui administracinis kaltinimas suformuluotas tik pagal ATPK 126 straipsnio 3 dalį, todėl stabdymo kelio, jeigu toks ir būtų buvęs, nenurodymas, šiuo atveju abejonių dėl vairavimo fakto nekelia; trečia, pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 88 punkto, Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 2.6 punkto nuostatas schemos braižymas siejamas su eismo įvykiu, o ne paprastu KET pažeidimu, taigi byloje esanti schema vertintina kaip paprastas pažeidimo vietos pabraižymas.

Apeliantas taip pat prašo nelaikyti garso įrašą įrodymu byloje, nes jo balsas neatpažįstamas, neminima įrašymo data. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Taigi, iš čia išvedama įrodymų sąsajumo taisyklė reiškianti, jog įrodinėjimo priemonėse esanti informacija privalo turėti ryšį su įrodinėjimo dalyku, bei įrodymų leistinumo reikalavimas, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Nors pastarasis procesinės teisės principas expressis verbis nėra išdėstytas minėtame straipsnyje, tačiau jis kyla ir iš ATPK 1 straipsnio, kuriame įtvirtintas administracinių teisės pažeidimų kodekso uždavinys saugoti piliečių teises bei laisves, nustatytą valdymo tvarką, stiprinti teisėtumą, ATPK 7 straipsnio, kuriame pasakyta, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo bei Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo. ATPK 256 straipsnio 2 dalis numato garso įrašą kaip galimą įrodinėjimo priemonę, tačiau sprendžiant, ar ji leistina, turi būti nustatyta, ar įraše fiksuoti duomenys gauta teisėtai, t. y. laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Šiuo atveju toks aktas yra Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.660 patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija (su pakeitimais, galiojusiais pažeidimo padarymo metu), kurios 74 punktas įtvirtina, jog jeigu eismo dalyvis padarė teisės pažeidimą, jo esmė paaiškinama pažeidėjui remiantis atitinkamais KET ir kitų teisės aktų reikalavimais, jis įspėjamas, jog jo pokalbis ir veiksmai gali būti įrašyti techninėmis priemonėmis ir panaudoti nagrinėjant teisės pažeidimo bylą. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti (b. l. 24), jog apie daromą įrašą apeliantas buvo įspėtas, V. U. dėl įrašo tikrumo pagrįstų abejonių bei prašymo skirti jo ekspertizę pirmosios instancijos teisme nekėlė, o tai, kad garso įraše neminima jo darymo data ir laikas galėtų būti įvertinta sprendžiant dėl jo įrodomosios vertės, bet ne dėl teisėtumo apskritai. Be to, paprastai byloje esantis garso įrašas vienas pats pažeidimo fakto nepatvirtina, tačiau kaip kiekvieną įrodymą įvertinus ne tik atskirai, bet ir įrodymų visumoje (kas yra svarbi įrodymų vertinimo sąlyga), gali pagrįsti tam tikras bylos aplinkybes, tačiau šiuo atveju to nėra, t. y. garso įraše kalbantis sulaikytas asmuo atsisako pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareigūno klausiamas nurodo, jog dirba UAB „Ramūnstata“, jokio telefono, kuriuo su juo būtų galima susisiekti neturi ir t. t. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas patvirtina, jog V. U. jame pasirašė, kaip darbovietė įrašyta Narkotikų kontrolės departamentas, taip pat nurodytas mobilaus telefono numeris. Taigi matyti, jog garso įraše fiksuojama informacija jokio ryšio su nagrinėjamu pažeidimu neturi (pažeista sąsajumo taisyklė), todėl tokius duomenis teisėjų kolegija nelaiko įrodymu. Nepaisant to, bylos medžiaga yra pakankama daryti išvadą, jog Institucijos nutarime fiksuota pažeidimo padarymo eiga įrodyta, o apelianto teikiama versija vertintina kaip apgalvota ir dažnai naudojama (administracinės bylos Nr.64/2006, Nr.757/2008) gynybos taktika.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.