- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-20
- Bylos Nr.
- 2A-139/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Alė Bukavinienė (pran.), Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- M.Ž., V.V.
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.2-209-42/2005 pagal ieškovės M.B. ieškinį atsakovams M.Ž. ir V.V. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M.B. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų M.Ž. ir V.V. solidariai 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-62/2004 atsakovai buvo pripažinti kaltais, padarę nusikaltimą nustatytą BK 24 straipsnio šeštojoje dalyje, 99 straipsnyje ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, paliekant jo dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Dėl atsakovų tyčinių veiksmų ieškovė neteko tėvo J.A. ir dėdės A.A., tiek jai, tiek jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Didžiulę moralinę nuoskaudą ieškovė jaučia ir dabar, nes atsakovai nenurodo kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta. Abu atsakovai yra pripažinti kaltais nusikalstamos veikos padarymu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, todėl iš jų solidariai priteistina ieškovei padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str., 6.279 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-62/2004 pripažino atsakovę M.Ž. padarius nusikaltimą numatytą BK 24 straipsnio šeštojoje dalyje, 99 straipsnyje, o atsakovą V.V. – BK 99 straipsnyje dėl to, kad jie 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenis apie politines grupuotes, kuriai priklausė ieškovės tėvas ir dėdė – J. ir A. A. – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai, buvimo vietą, o atsakovas, pasinaudojęs šiais duomenimis, bunkerį apsupo ir užpuolė, ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. ir A. A. buvo nušauti. Ieškovė šiuos atsakovų veiksmus laikė pagrindu reikalauti atlyginti jai neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnį. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7-1 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 25 p. bei CK 1.134 straipsnyje nurodoma, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, išskyrus, įstatymų numatytus atvejus. Todėl, teismo teigimu, nagrinėjant šį ieškinį taikytinos teisės normos, kurios egzistavo teisinių santykių atsiradimo metu. Šalių teisiniai santykiai dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado ne paminėtoje baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio pasėkoje, o iš atsakovų kaltų veiksmų, kurie įvykdyti 1953 m. sausio 2 d. Todėl ginčo santykiams netaikytinos CK 6.250 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimą, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, nes tokios pažeistos teisės gynimo tuo metu galioję įstatymai nereglamentavo (CPK 5 str. 1 d.). Be to, minėtos baudžiamosios bylos nuosprendyje buvo nurodyta tik dėl nukentėjusiosios – civilinės ieškovės M.B. pareikšto 21 000 Lt civilinio ieškinio dėl materialinės žalos atlyginimo nepagrįstumo jokiais įrodymais. Pagal BPK 115 str. 2 d. jai buvo pripažinta teisė tik į pastarojo ieškinio patenkinimą, o ne į ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, šį klausimą nagrinėjant civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašė Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kokio įstatymo pagrindu buvo atmestas ieškinys ir kokiomis materialinės teisės normomis teismas vadovavosi priimdamas sprendimą. Taip pat neaišku kokiu tikslu teismo sprendime paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7-1 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 25 p., kadangi ieškinyje nepareikštas joks reikalavimas dėl garbės ir orumo gynimo.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo santykiams netaikytina CK 6.250 straipsnio nuostata, nes žala atsirado iš atsakovų kaltų veiksmų, kurie buvo įvykdyti 1953 m. sausio 2 d. Tokia teismo išvada prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo bei protingumo principams. Tik 2004 m. rugsėjo 21 d. įsiteisėjus Kauno apygardos apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriuo atsakovai buvo pripažinti kaltais dėl Lietuvos gyventojų genocido, atsirado galimybė pareikšti ieškinį dėl tokia nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Todėl teismas pažeidė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio antrąją dalį ir nepagrįstai šio ginčo sprendimui netaikė CK 6.250 ir 6.284 straipsnių, kadangi atsakovai padarė žalą iki 2000 m. CK įsigaliojimo, bet galimybė kreiptis į teismą dėl jos atlyginimo atsirado tik įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Taip pat 2004 m. rugsėjo 21 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos apkaltinamasis nuosprendis laikytina teisės į ieškinį atsiradimo diena.
Atsiliepimas
Atsakovai M.Ž. ir V.V. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo, nes dėl teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, kurių negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 329 str. 1 d.).
Ieškovė M.B. teismui paduotame ieškinyje (b.l. 23, 24) nurodė, kad ji prašo iš atsakovų M.Ž. ir V.V. priteisti 250 000 litų neturtinės žalos ir 30 000 litų turtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepime į pareikštą ieškinį (b.l. 51) atsakovė M.Ž. nurodė savo atsikirtimus tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Po parengiamojo teismo posėdžio ieškovė M.B. pareiškė patikslintą ieškinį (b.l. 84, 85), kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 250 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Parengiamajame teismo posėdyje (b.l. 89) šis ieškinio pareiškimas buvo prijungtas prie bylos, o apie pareikštą ieškovės reikalavimą atlyginti turtinę žalą nebuvo aiškintasi. Tik ieškovas turi teisę padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus arba atsisakyti ieškinio (CPK 42 str. 1 d.). Atsisakyti ieškinio ieškovas gali raštu ar žodžiu. Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir ieškovo pasirašomas (CPK 140 str. 1 d.).
Kadangi, kaip minėta, ieškovės M.B. ieškinys dėl 30 000 litų turtinės žalos atlyginimo teismo buvo priimtas, CPK nustatyta tvarka ieškovė jo neatsisakė, todėl teismas turėjo šią ieškinio dalį atitinkamai išspręsti ir dėl to pasisakyti sprendime. Tačiau teismo priimtame sprendime apie šią ieškinio dalį nėra užsiminta, taip pat nėra teismo nutarties priimti šios ieškinio dalies atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukti, jei teismas laikė, jog patikslintu ieškiniu ieškovė atsisakė nuo ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo (CPK 140 str. 1 d.).
Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus, todėl teismo priimto sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas V.V. padavė teismui priešieškinio pareiškimą (b.l. 59-61), kuriuo pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė paskirti byloje ekspertizę. Teismas parengiamojo teismo posėdžio metu (b.l. 88-90) protokoline nutartimi atsisakė priimti priešieškinį (CPK 143 str. 2 d.), todėl atsakovas vėliau vėl prašė paskirti ekspertizę (b.l. 122), tačiau prašymą teismas atmetė (b.l. 125). Teisėjų kolegija dėl šių procesinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo plačiau nepasisako, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes atsakovas V.V. kaip atsikirtimus į ieškinį išsakė ir teismo posėdžio metu (b.l. 127-147). Be kita ko, jo atsikirtimuose nurodyta ir ta aplinkybė, kad dalį žalos, kaip nukentėjusiajai nuo genocido, ieškovei atlygino valstybė. Teismas ne tik kad sprendime nenurodė, kodėl jis nesutinka su atsakovo atsikirtimais, bet ir netyrė bei neįvertino atsakovo nurodytos aplinkybės, nors ji galėtų turėti esminės reikšmės, įvertinant atlygintinos žalos dydį. Nesilaikydamas teismo sprendimui įstatymo keliamų reikalavimų, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimu Nr. 5 formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl teismo sprendimo surašymo.
Todėl teisėjų kolegija dėl nutartyje nurodytų aplinkybių, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (CPK 329 str. 1 d.). Bylą grąžinant teismui nagrinėti iš naujo, turėtų teismo išlaidų klausimai nesprendžiami, paliekant juos spręsti, teismui priėmus byloje sprendimą (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.