Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-20 · Administracinė byla Nr. P-556-62-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-20
Bylos Nr.
P-556-62-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
R. S. R., P. A. W.
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Faina Kukliansky
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P556-62/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S. R. ir P. A. W. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-36/2008 pagal pareiškėjų R. S. R. ir P. A. W. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išnagrinėti prašymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. S. R. ir P. A. W. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą ir patikslintu skundu prašė įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) mieste.

Pareiškėjai nurodė, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. A. F. per savo sūnėną P. A. W. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą JAV, prašydamas atkurti nuosavybės teises į jo mirusiems tėvams J. ir R. F. priklausiusią nuosavybę (duomenys neskelbtini) mieste. Prašymas buvo persiųstas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tačiau institucija, įgaliota nagrinėti prašymą, jo nenagrinėjo, nes jis nebuvo persiųstas Šiaulių miesto valdybai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalį, jeigu piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo pateikę prašymus, bet prašymai nebuvo nagrinėjami, nes šie asmenys neturėjo teisės arba jos neteko praleidę terminą, jie laikomi pateikę prašymus laiku; anksčiau pateikti prašymai nagrinėjami pagal šią tvarką. Pareiškėjai pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėjų teigimu, Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) A. F. jau buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu (Pilietybės įstatymo 1 str. (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcija), tad, kaip konstatuojama Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies taikymo prasme laikytina, kad prašymas paduotas laiku. Tad, pareiškėjų manymu, prašymas buvo paduotas laiku, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija jo neapsvarstė, kaip to reikalauja įstatymas, todėl atsakovas įpareigotinas išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjų prašymą patenkino, įpareigodamas Šiaulių miesto savivaldybės administraciją 1992 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjų prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) mieste išnagrinėti.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog 1992 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos ambasadoriui S. L. F. šeima pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, atstatymo. Šis prašymas persiųstas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Iš prašymo nustatyta, kad pareiškėjas P. A. W. kreipėsi mirusių turto savininkų J. F. (J. F. ), jo žmonos R. F. (R. F. ) bei jų vaikų N. F. (N. W. ), E. F. (E. R. ), A. U. F. (A. F.) vardu, prašydamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Prašyme rašoma, jog „tai yra prašymas gražinti žemę, gyvenamuosius namus ir komercinę nuosavybę, kurių savininkais buvo J. F. (J. F. ) ir R. F. (R. F. ), jų vaikai N. F. (N. W. ), E. F. (E. R. ) ir A. U. F. (A. F. )“. Prie pareiškimo prisegtas 1951 m. J. F. rašytas laiškas su visu turto aprašymu, Lietuvos konsulo JAV J. B. išduota pažyma, liudijanti apie dukters N. W. asmenybę, A. F. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija, mirusių J. ir R. F. nuosavybės adresai (duomenys neskelbtini) su planu. Tad laiške aiškiai išreikšta valia atgauti buvusią nuosavybę, o jeigu neįmanoma natūra – išmokėti kompensaciją. Iš Teisingumo ministerijos 1992 m. rugsėjo 22 d. atsakymo Nr. 06-W-2408, adresuoto P. A. W. , nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo jai siustą laišką, tačiau jo nepersiuntė Šiaulių miesto valdybai, nors taip turėjo pasielgti pagal įstatymą. Iš Šiaulių miesto savivaldybės raštų nustatyta, kad administracija jokių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. šeimai iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2002 m. liepos 8 d. raštu Nr. 03 05 0202926/0202727 patvirtino, kad atsižvelgiant į tai, jog P. A. W. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu neatitiko 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas) numatytų kriterijų, t. y. nebuvo Lietuvos pilietis ir nuolat negyveno Lietuvoje, Teisingumo ministerija jo pateikto prašymo nenagrinėjo. Teismo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. I-1548 16 punktą, Teisingumo ministerija, kuriai buvo perduotas pareiškėjų 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas, buvo atsakinga už Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo vykdymo kontrolę, tačiau nebuvo institucija, įgaliota nagrinėti piliečių prašymus. Pareiškėjai pakartotinai 2001 m. liepos 18 d. kreipėsi į Lietuvos Generalinį konsulą R. M. Prašyme nurodyta, kad F. sužinojo apie įstatymų pakeitimus ir prašo padėti grąžinti nuosavybę. R. D. W. prašė susitikti su juo ir jo dėde turto savininko sūnumi A. F. Iš atsakymo, gauto iš konsulo A. P. (2001 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 03 19 1508), matyti, kad prašymas vėl nebuvo persiųstas institucijoms, įgaliotoms jį nagrinėti. Teismas pažymėjo, jog pagal Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas, prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinkant įstatymo reikalavimų, teismas turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis juo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-709/2003). Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl neteisėto atsakovo atsisakymo nagrinėti Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka 1992 m. rugpjūčio 12 d. ir 2001 m. liepos 18 d. prašymus. Trečią kartą vienintelis turto savininko sūnus, Lietuvos pilietis A. F., Šiaulių miesto savivaldybei ir žemėtvarkos skyriui pareiškimą parašė 2002 m. vasario 4 d. Atsisakymo nagrinėti prašymą motyvai suformuluoti atsakovo 2004 m. lapkričio 9 d. rašte. Teismo nuomone, pareiškėjai byloje skundžia atsakovo neveikimą. Atsakovas savo neveikimu pažeidžia Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje numatytą teisę atkurti A. F., mirusio (duomenys neskelbtini, teises į jo tėvų J. ir R. F. nuosavybę, tuo pačiu ir R. R. bei P. A. W., kaip A. F. įpėdinių ir teisių perėmėjų, teises. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad R. R. ir P. A. W. yra ne tik mirusiųjų turto savininkų vaikaičiai, bet ir testamentiniai A. F. paveldėtojai. Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalį, jeigu piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą, buvo pateikę prašymus, bet prašymai nebuvo nagrinėjami, nes šie asmenys neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba jos neteko praleidę terminą, jie laikomi pateikusiais prašymus laiku; anksčiau pateikti prašymai nagrinėjami pagal šią tvarką. Aiškinant šią teisės normą, teismas atkreipė dėmesį, kad joje numatytas atvejis, kai piliečio paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamos institucijos nebuvo nagrinėjimas iš esmės. Sistemiškai aiškinant šią normą, padaryta išvada, kad anksčiau pateikti ir neišnagrinėti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal šią tvarką turi būti nagrinėjami tik tuo atveju, kai prašymą padavęs asmuo prašymo padavimo metu neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą, tačiau tokią teisę jam suteikė Atkūrimo įstatymas, arba kai turėjęs teisę paduoti prašymą asmuo neteko teisės atkurti nuosavybės teises dėl termino paduoti prašymą praleidimo. Teismas konstatavo, kad asmenys, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo nustatytais terminais, tačiau nebuvo išnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, neprivalo pateikti papildomų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šių asmenų prašymai, pateikti Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo nustatytais terminais ir atitinkantys šio įstatymo reikalavimus, turi būti nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami pagal naują įstatymą. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjų prašymo padavimo metu (1992 m. rugpjūčio 12 d.) galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 straipsnį nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buvo Lietuvos pilietis ir turėjo šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, o jam mirus – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buvo Lietuvos piliečiai ir turėjo šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Tokia nuostata galiojo visą Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo galiojimo laiką. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui (1997 m. liepos 9 d.), pagal jo 2 straipsnį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstatuota, kad turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą piliečių ratas Atkūrimo įstatymu (palyginus su Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymu) buvo praplėstas. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis, turto savininko sūnus A. F. 1992 m. prašymo padavimo metu Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo taikymo prasme neturėjo Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl tuo metu nepateko į šio įstatymo 2 straipsnio numatytą piliečių ratą. Jis pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 2001 m. lapkričio mėnesį, o R. R. ir P. A. W. taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjai jau buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais (Pilietybės įstatymo 1 str., 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcija). Todėl savarankiška teisė į nuosavybės teisės atkūrimą A. F. atsirado tik įsigaliojus Atkūrimo įstatymui. Paminėtų argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies nuostata dėl būtinumo nagrinėti ankščiau paduotą prašymą taikytina ir pareiškėjų atžvilgiu. Nuspręsta, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies taikymo prasme pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo buvo pateiktas laiku. Tokia išvada padaryta ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-831-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 304-309). Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatomis dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Nustatyta, jog A. F. visus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus pateikė Šiaulių miesto savivaldybei ir žemėtvarkos skyriui iki 2003 m. gruodžio 31 d. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2005 ir nurodydamas, jog valstybės bei jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto gražinimu, yra viešojo administravimo sritis, sprendimai dėl išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo gali būti priimti tik išnagrinėjus pareiškimą viešojo administravimo organe, o ne pateikiant savo išankstinę nuomonę ar iš viso neišnagrinėjus pareiškimo (pareiškimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas), teismas konstatavo, jog pareiškėjai laiku pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir žemėtvarkos skyriui pareiškimą dėl nuosavybės atkūrimo ir šios institucijos privalėjo apsvarstyti jų prašymą bei priimti sprendimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino - Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą ir patikslintu skundu prašė įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) mieste. Šis 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas 1992 m. buvo paduotas Teisingumo ministerijai. Šiaulių miesto savivaldybėje šis prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. gautas nebuvo (Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 2003 m. vasario 6 d. raštas Nr. STR-345; STR-346). Šiaulių miesto savivaldybėje šis dokumentas buvo gautas kaip priedas prie A. F. 2002 m. gegužės 20 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurį kaip A. F. įgaliotas asmuo pasirašė Faina Kukliansky. Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyrius 2002 m. birželio 17 d. raštu Nr. 01-7-1507 atsakydamas į 2002 m. gegužės 20 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad jo nenagrinės, nes buvo praleistas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. 2004 m. rugpjūčio 26 d. advokatė Faina Kukliansky kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu pakartotinai išnagrinėti A. F. prašymą atkurti nuosavybės teises. Šiame prašyme akcentuojama, jog prašymai dėl J. F. nuosavybės teisių atkūrimo A. F. vardu buvo pateikti 1992 m., tačiau liko neišnagrinėti. 2004 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. STR-2489 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius nurodė, kad A. F. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas pavėluotai, todėl nagrinėti jį ir atkurti nuosavybės teises A. F. į jo tėvo J. F. turėtą nuosavybę teisinio pagrindo nėra. Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo išnagrinėti tam tikrą prašymą, turi būti nustatyta, kad institucija turėjo pareigą jį išnagrinėti. Akivaizdu, kad institucijos pareiga išnagrinėti tam tikrą prašymą gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu toks prašymas jai yra pateikiamas. Prašymas institucijai gali būti laikomas pateiktu tik tuo atveju, kai iš prašymo pateikimo aplinkybių matyti, kad asmuo, pateikęs prašymą, prašė išnagrinėti būtent šį, o ne kokį nors kitą prašymą. Teismas, vadovaudamasis Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 18 straipsnio 1-3 dalimis (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 4 ir 6 punktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ 5.1-5.2 papunkčiais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 redakcija), konstatavo, kad nors kai kurių paminėtų nuostatų turinys keitėsi, tačiau visą paminėtų teisės aktų galiojimo laiką teisės aktuose buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atstatymo, kurios turėjo nagrinėti šiuos prašymus bei priimti sprendimus dėl jų. Priėmus Atkūrimo įstatymą, situacija iš esmės nepakito. Institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo nurodytos Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 6 punkte taip pat buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą, nurodė, jog nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios įstatymų leidėjas siekė, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būtų paduodami ne bet kokioms institucijoms, o būtent teisės aktuose nurodytoms institucijoms. Todėl tam, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) galėtų būti laikomas pateiktu, jis turėjo būti paduotas ne bet kam, o teisės aktuose numatytai institucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymo atkurti (atstatyti) nuosavybės teises padavimas netinkamai institucijai, t. y. tokiai institucijai, kuri niekada nebuvo nurodyta kaip institucija, kuriai turėtų būti teikiami tokie prašymai, ir niekada nebuvo įgaliota nagrinėti tokius prašymus ir priimti sprendimus dėl jų, negali būti laikomas tinkamu prašymo pateikimu ir sukelti tokias pat teisines pasekmes kaip ir prašymo padavimas tinkamai institucijai. Priešingu atveju būtų iškreipti įstatymų leidėjo tikslai, kurių jis siekė teisės aktuose nurodydamas konkrečias institucijas, įgaliotas priimti ir nagrinėti šiuos prašymus. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybė iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų nurodomo 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo nebuvo gavusi. 1992 m. jis buvo paduotas ne Šiaulių miesto savivaldybei, bet Teisingumo ministerijai. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Teisingumo ministerija nebuvo ta institucija, kuriai turėjo būti paduotas šis prašymas. Todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas, t. y. paduotas tinkamai institucijai. Kadangi šiuo atveju negalima laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas tinkamai institucijai, šiuo atveju negali būti taikoma ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalis, nes šioje teisės normoje kalbama apie tuos atvejus, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti (tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo nagrinėjami), t. y. buvo paduoti teisės aktuose nurodytai (tinkamai) institucijai, o ne bet kokiai kitai institucijai. Teismas konstatavo, kad dėl šių priežasčių 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo negalima laikyti pateiktu nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir negalima įpareigoti atsakovą šį prašymą nagrinėti kaip paduotą dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo iki paminėto termino pabaigos negavo, todėl jam iki paminėto termino pabaigos pareiga jį išnagrinėti negalėjo atsirasti. Taigi jis negali turėti ir pareigos išnagrinėti jį kaip paduotą iki paminėto termino pabaigos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad nesant konkretaus teisinio pagrindo galėtų būtų konstatuotas institucijos pareigos išnagrinėti prašymą atsiradimas net ir tuo atveju, kai pačio prašymo institucija dar nebuvo gavusi. Tai, savo ruožtu, prieštarautų teisinio reguliavimo principams, tikslams ir logikai. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog jei asmuo mano, kad jis praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti dėl svarbių priežasčių, jis gali prašyti atnaujinti šį terminą (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.). Teismas svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali (bet neprivalo; tai vertinama konkrečioje byloje) pripažinti ir aplinkybes, kai valstybės institucijos suklaidino asmenį ar kitu būdu neveikė taip, kaip jas įpareigojo teisės aktai (pavyzdžiui, neteisėtai ir nepagrįstai nepersiuntė prašymo jį nagrinėti kompetentingai institucijai).

IV.

Pareiškėjai 2008 m. gegužės 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-36/2008. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 10 d. toje pačioje nagrinėjamoje byloje priėmė nutartį, kurioje teisingai pažymėjo, kad pareiškėjai savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta 2003 m. spalio 6 d. administracinėje byloje Nr. A11-831/2003. Ši nutartis buvo paskelbta 2003 m. Administracinių bylų praktikoje Nr. 4. Vadovaujantis ABTĮ 13 straipsniu, teismai turi atsižvelgti į skelbtus sprendimus, taikydami tuos pačius įstatymus. Teisėjų kolegija kreipėsi į Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydama sudaryti penkių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti. Tačiau penkių teisėjų kolegija sudaryta nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas, panaikindamas Šiaulių apygardos administracinio teismo spendimą ir priimdamas naują nepalankų pareiškėjams sprendimą, sprendime nė žodžiu neužsiminė apie tai, kodėl visiškai analogiškomis aplinkybėmis ir taikydama tuos pačius įstatymus tas pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą visiškai priešingą administracinių teismų praktiką formuojančiam administracinėje byloje Nr. A11-831/2003 sprendimui ir apskritai neišdėstė jokių savo sprendimo motyvų.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 31 d. administracinėje byloje Nr. A10-1887/2005 atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjui R. S. R., nežiūrint į jo nurodytas aplinkybes, kad valstybės institucijos suklaidino visą jų šeimą nepersiuntę jų pareiškimą įgaliotoms spręsti institucijoms ir niekada nepranešė apie tuo metu galiojusius naikinamuosius terminus.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neteisingai taikydamas materialinės teisės normas, nukrypo nuo vienodos administracinių teismų taikymo praktikos ir nemotyvavo, kodėl analogiškoje situacijoje taikydama tuos pačius įstatymus skirtingam pareiškėjui visiškai priešingai išsprendė bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas atnaujintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-36/2008 yra priimtas 2008 m. kovo 26 d., pareiškėjų prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teismui išsiųstas 2008 m. gegužės 21 d. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal šią teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pabrėžtina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Prašydami atnaujinti procesą, pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, kuri paskelbta 2003 m. Administracinių bylų praktikoje Nr. 4. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, analogiškoje nagrinėjamai bylai pagal ginčo teisinių santykių turinį, analogiškos aplinkybės vertintos priešingai.

Šioje administracinėje byloje Nr. A502-36/2008 nagrinėjamas ginčas yra susijęs su teisės normų, reglamentuojančių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarką, aiškinimu ir taikymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad prašymo atkurti (atstatyti) nuosavybės teises padavimas netinkamai institucijai, t. y. tokiai institucijai, kuri niekada nebuvo nurodyta kaip institucija, kuriai turėtų būti teikiami tokie prašymai, ir niekada nebuvo įgaliota nagrinėti tokius prašymus ir priimti sprendimus dėl jų, negali būti laikomas tinkamu prašymo pateikimu ir sukelti tokias pat teisines pasekmes kaip ir prašymo padavimas tinkamai institucijai. Priešingu atveju būtų iškreipti įstatymų leidėjo tikslai, kurių jis siekė teisės aktuose nurodydamas konkrečias institucijas, įgaliotas priimti ir nagrinėti šiuos prašymus. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybė iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų nurodomo 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo nebuvo gavusi. 1992 m. jis buvo paduotas ne Šiaulių miesto savivaldybei, bet Teisingumo ministerijai. Kadangi šiuo atveju negalima laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas tinkamai institucijai, šiuo atveju negali būti taikoma ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalis, nes šioje teisės normoje kalbama apie tuos atvejus, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti (tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo nagrinėjami), t. y. buvo paduoti teisės aktuose nurodytai (tinkamai) institucijai, o ne bet kokiai kitai institucijai. Teismas konstatavo, kad dėl šių priežasčių 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo negalima laikyti pateiktu nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir negalima įpareigoti atsakovą šį prašymą nagrinėti kaip paduotą dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. Priešingas aiškinimas reikštų, kad nesant konkretaus teisinio pagrindo galėtų būtų konstatuotas institucijos pareigos išnagrinėti prašymą atsiradimas net ir tuo atveju, kai pačio prašymo institucija dar nebuvo gavusi. Tai, savo ruožtu, prieštarautų teisinio reguliavimo principams, tikslams ir logikai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, kuria remiasi pareiškėjai, padarytos priešingos išvados, tai yra suformuluota įstatymo aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad Teisingumo ministerijai pateiktas neturinčių teisės į nuosavybės teisių atkūrimą asmenų prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo turi būti pripažįstamas paduotu tinkamai ir laiku, kai pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui tie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsižvelgiant į tai, kad abiejų administracinių bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra skirtinga, t. y. skiriasi paminėtose administracinėse bylose pateiktas teisės normų, reglamentuojančių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarką, aiškinimas ir taikymas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tikslinga atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjų R. S. R. ir P. A. W. prašymą patenkinti ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-36/2008 pagal pareiškėjų R. S. R. ir P. A. W. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išnagrinėti prašymą.

Perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius