Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A.K. prašymą dėl proceso atnaujinimo, civilinėje byloje Nr.2A-190/2001 pagal ieškovės A.K. ieškinį atsakovams R.P., J.M., Kauno miesto valdybai, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui Kauno filialui, tretysis asmuo V.S., dėl potvarkių, sprendimo, aktų, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių atkūrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš: Danutės Milašienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Vinco Versecko, 2001 m. birželio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2001 m. kovo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad ieškovės tėvas V.S. 1936 m. balandžio 29 d. nuosavybės teise turėjo namą (duomenys neskelbtini). Tą faktą patvirtina Kauno notarinio archyvo Kauno m. 1936 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas ( t. 1 b.l. 41-48). Iš šio išrašo matyti, kad V.S. 1936 m. balandžio 29 d. pagal pirkimo – pardavimo aktą įsigijo iš A.B. namą (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną šį namą įkeitė Taupomosioms valstybinėms kasoms, garantuojant 27 000 Lt gautos paskolos grąžinimą. Kitame dokumente – išraše iš aktų knygos Kauno notaro V.B. 1941 metams aktas Nr. 13, surašytas 1941 m. liepos 31 d. ( t. 1 b.l. 53-54) yra įrašas apie tai, kad pirkimo – pardavimo aktu, surašytu Kauno notaro P.B. 1940 m. rugpjūčio 6 d. rejestro Nr. 12539 J.L. ir Z.Š.–L. iš V.S. įsigijo kilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), susidedantį, jų pareiškimu, iš mūrinio dviejų aukštų gyvenamojo namo ir iš lentų sandėlio. To paties išrašo 2 punkte pasakyta, kad šiuo aktu J. ir Z.L. pardavė D.S. minėtus trobesius. 3 punkte pasakyta, kad minėti trobesiai apsunkinti Taupomosioms Valstybės Kasoms 8100 rublių. Ieškovės prašymo pripažinti negaliojančiomis 1940 m. rugpjūčio 6 d. Kauno notaro P.B. aptvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, kuri yra neišlikusi, pagal kurią jos tėvas V.S. pardavė namą (duomenys neskelbtini) J.L. ir Z.Š. – L. bei 1941 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno notaro V.B., pagal kurią J.L. ir Z.Š.– L. pardavė minėtą namą D.S. Kauno apygardos teismas netenkino pagrįstai ir ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas dėl šių argumentų. Kauno notarinio archyvo Kauno miesto 1936 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas patvirtina, kad V.S. nuosavybės teise įsigijo tik namą. Žeme, kurioje stovėjo namas, jis naudojosi beterminės nuomos pagrindu. Kauno miesto Taryba 1937 m. gruodžio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 1798, kuriuo nutarė nuomojamą žemės sklypą 1126 m² V.S. parduoti ( t. 3 b.l. 107). Taigi, V.S. žemės savininku nebuvo. Pagal Civilinių įstatymų X tomo I d. 387 str. namas, jei jis priklausė pačiam žemės savininkui, buvo žemės priklausinys ir buvo laikomas nekilnojamuoju turtu, priklausančiu nuosavybės teise tam, kam priklausė žemė. Tačiau įstatymai leido namus statyti ir svetimoje žemėje, iš savininko išnuomotoje. Žemės savininkas galėjo atskirti valdymo ir nuosavybės teisę ir perduoti teisę naudotis žeme namo savininkui. Namo savininkas, įgijęs teisę naudotis žeme, kurioje pastatytas namas, perleisti kitam savininkui namą galėjo tik nusikėlimui. Naujas namo įgijėjas galėjo namo nenukelti tiktai tuo atveju, jeigu įgijo teisę naudotis žeme, kurioje stovi namas (Civilinių įstatymų X tomo I dalis 387 str., Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1929 m. rugsėjo 27 d. Akcinės bendrovės ,,Robinson, Anderson ir K-o” byloje Nr. 633; 1926 m. kovo 8 d. A.P. byloje Nr. 72). Taigi asmuo, norėdamas ne nusikėlimui įsigyti namą iš savininko, kuris buvo tik namo savininku, o žemės, kuriame pastatytas namas, savininku nebuvo, pirmiausia turėjo sutvarkyti naudojimosi žeme reikalus. Kauno miesto burmistras 1940 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 271/3045 ( t. 3 b.l. 106) leido V.S. jo neterminės nuomos teisę į miesto žemės sklypą 1126 m² ploto (duomenys neskelbtini) perleisti J.L. ir Z.Š. Ši aplinkybė rodo, kad V.S. ruošėsi namą parduoti, o J.L. ir Z.Š. namą pirkti, nes priešingu atveju, nebuvo prasmės nei V.S. perleisti žemės, kurioje stovi jo namas, nuomos teisę kitiems asmenims, o pastariesiems J.L. ir Z.Š. nuomoti žemės sklypą, kuriame stovi svetimas namas. Be to, minėtame Kauno miesto burmistro nutarimo 3 punkte pasakyta, kokios sąlygos žemės nuomos teisių įgijėjams J.L. ir Z.Š. turės būti įrašytos į pirkimo – pardavimo aktą. Tokiu būdu, ši aplinkybė patvirtina, kad V.S. namą ketino parduoti, o J.L. ir Z.Š. namą ketino pirkti. Iš notaro V.B. 1941 m. liepos 31 d. akto seka, kad neužilgo po to, kai V.S. perleido nuomos teisę į žemę, šalys tai ir padarė. 1940 m. rugpjūčio 6 d. buvo sudarytas namo pirkimo – pardavimo aktas. Ta aplinkybė, kad namas buvo įkeistas, neįrodo, kad nebuvo galima jo parduoti. Kadangi 1940 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo akto nėra, tai nėra tiesioginių įrodymų apie tai, kad pirkėjai iš V.S. nusipirko įkeitimu apsunkintą namą. Tačiau notaro V.B. 1941 07 31 pirkimo – pardavimo akto, pagal kurį J.L. ir Z.L. pardavė namą D.S., išrašo 3 punkte nurodyta, kad namas apsunkintas Taupomosioms Valstybės kasoms 8100 rub., kuriuos sumokėti apsiima pirkėja D.S. Tuo metu Civiliniai įstatymai nedraudė įkeistą turtą parduoti (Civilinių įstatymų X tomo I dalis 1630 str., 1936 m. Ipotekos įstatymo I dalies nuostatos). Draudimai buvo dedami turtui, todėl nenustodavo galios, jei turtas iš įkaitininko pereidavo kitam asmeniui. V.S. namą pardavė Lietuvos valstybės sovietizacijos pradžioje. 1940 m. birželio 14 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija. 1940 m. liepos 14-15 d.d. įvyko rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimo rinkimus, 1940 m. liepos 22 d. Lietuvos liaudies Seimas priima deklaraciją dėl žemės paskelbimo valstybės nuosavybe, bankų nacionalizavimo, 1940 m. liepos 26 d. paleidžiama Valstybės taryba, 1940 m. liepos 11-12 prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai. Esant tokiai politinei situacijai, tikėtina, kad V.S., siekdamas išvengti turto nacionalizavimo, galėjo norėti namą parduoti. Ieškovė teigia, kad jis sudarė fiktyvią namo pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau šio ieškovės teiginio nepatvirtina tolimesnis jos tėvo V.S. elgesys. 1941 metų birželio mėn. politinė situacija Lietuvoje pasikeitė – Lietuvą okupuoja hitlerinė Vokietija. Lietuvos laikinoji Vyriausybė 1941 m. liepos 4 d. paskelbia deklaraciją, kad bolševikinės valdžios nacionalizuota ar kitu pagrindu atimta žemė ir kiti turtai grąžinami. Taigi, pašalinami sovietinės okupacijos padariniai, įteisinama privatinė nuosavybė. Šis laikotarpis V.S. daug palankesnis nei L., žydų tautybės žmonėms. Visi žydai, gyvenantys Kauno mieste, buvo perkraustomi į Vilijampolę (getą), jiems buvo uždrausta disponuoti turtu ( 1941 m. liepos 31 d. Srities komisaro Kauno miestui Cramer parėdimai). Taigi, V.S. atsiranda sąlygos sutvarkyti savo nuosavybės reikalus ir ją valdyti. Tačiau namu disponuoja L. ir 1941 m. liepos 31 d. jį parduoda D.S. Jeigu V.S. iš tikrųjų, kaip teigia ieškovė, namą būtų L. tik fiktyviai pardavęs, tai 1941 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sandoris būtų neįvykęs. Toks nuosavybės išsaugojimo būdas (kaip teigia ieškovė, S.S. buvo rekomenduotas kaip sąžiningas, atsakingas asmuo, sugebantis prižiūrėti namą) yra netikroviškas. To meto aplinkybės vienodai lietė tiek S., tiek ieškovės tėvą. Tačiau protingai elgęsis žmogus nebūtų perleidęs nuosavybės kitam, tikslu ją išsaugoti, kai jis pats turėjo tokias pat galimybes tai padaryti. Kad V.S. mokėjo tvarkyti nuosavybės klausimus, matyti iš to, kad vokiečių okupacijos metais jis tvarkė didelį brolio ūkį. Byloje nėra duomenų, kad 1940 m. rugpjūčio 6 d., 1941 m. liepos 31 d. namo pirkimo – pardavimo sutartys buvo įregistruotos Ipotekos įstaigoje. Tačiau tvirtinti, kad tai buvo nepadaryta, nėra pagrindo, nes ne visi Ipotekos įstaigos dokumentai yra išlikę, ką patvirtinta Kauno apskrities archyvo 2000 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. P-298. Be to, sovietinės okupacijos metais Ipotekos įstaigos buvo likviduotos (Lietuvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. gruodžio 31 d. įsakas ,,Dėl Ipotekos įstaigų likvidavimo”), o pagal 1936 m. Ipotekos įstatymą iki 1942 m. sausio 1 d. nekilnojamieji turtai galėjo būti perleidžiami bei įkeičiami ir neįrašyti į Ipotekos knygas (1940 m. sausio 13 d. Ipotekos įstatymo pakeitimas). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamai patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad V.S. 1940 m. rugpjūčio 6 d. namą pardavė fiktyviai. V.S. namą nuosavybės teise valdė iki 1940 m. rugpjūčio 6 d. Nuosavybės teisės į namą neteko 1940 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagal kurią namą (duomenys neskelbtini) pardavė J.L. ir Z.Š.- L., pagrindu. Nustatymas, kas buvo turto (namo) savininku iki nacionalizacijos yra esminė sąlyga spręsti nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 str., tiek pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. siekiama apginti buvusio nacionalizuoto turto savininko interesus bei teises, o kitų, galinčių būti pretendentais asmenų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kadangi kaip jau buvo pasakyta, ieškovės tėvas V.S. namo (duomenys neskelbtini) savininku buvo iki 1940 m. rugpjūčio 6 d., t.y. jis nebuvo nacionalizuoto turto savininku. Todėl ieškovė neįgijo teisės atkurti nuosavybę pagal minėtus įstatymus, kurių pagrindu atstatoma nuosavybė į nekilnojamąjį turtą. Nustačius aplinkybę, kad ieškovės tėvas V.S. 1940 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu neteko nuosavybės į namą ir nepripažinus šios sutarties negaliojančia, ieškovė, kaip įpėdinė (V.S. teisių perėmėja) nebeturi reikalavimo teisės ginčyti sutartis, kitus aktus bei veiksmus, liečiančius namo perleidimą, atliktą po 1940 m. rugpjūčio 6 d., nes jos teisės yra išvestinės iš jos tėvo nuosavybės teisės į namą. Todėl nepatenkinus ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1940 m. rugpjūčio 6 d. namo pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno notaro P.B., nėra pagrindo tenkinti visus kitus ieškovės reikalavimus. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei taikė materialinės teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti jo priimtą sprendimą (CPK 338 str. 339 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Proceso atnaujinimas byloje yra įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo procesinė galimybė, atliekama CPK XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka ir sąlygomis tada, kai nelieka galimybės patikrinti konkretų teismo procesinį sprendimą teismų instancine tvarka. Procesas atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 368 str. 1 d.), prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 str. 2 d.). Taigi ypatinga proceso atnaujinimo instituto reikšmė negali būti suabsoliutinama, nes kaip ir bet kuria kita procesine teise, taip ir teise prašyti atnaujinti procesą suinteresuotas asmuo privalo naudotis tikslingai ir sąžiningai, juo labiau, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo forma. Proceso atnaujinimo institutas naudojamas, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais – naudojantis instancine teismų sistema.

Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių byloje priimti teismų sprendimai gali būti neteisėti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys. Šis principas galioja nagrinėjant bylas instancine tvarka – pirmosios instancijos teisme ginčo šalys nustato ieškinio dalyką, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylos nagrinėjimo dalykas yra apibrėžiamas atitinkamai apeliacinio ir kasacinio skundo nustatytomis ribomis. Tai paaiškinama rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principais (CPK 5, 12, 13, 17 str.). Priklausomai nuo nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Analogiškai, laikantis minėtų bylų nagrinėjimo teismuose principų, taikomas ir bylos proceso atnaujinimo institutas, tai yra bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą (CPK 369 str.). Šalies nurodytas bylos proceso atnaujinimo faktinis pagrindas nulemia prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ribas.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindžia CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 8 punktu, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėja nurodė, kad bylą apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo ir 2001 m. birželio 5 d. nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas.

Pagal CPK 370 straipsnio trečiąją dalį teismas nagrinėdamas prašymą atnaujinti procesą patikrina: 1) ar prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir 2) ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytais pagrindais.

Pareiškėja nurodė, kad apie galimybę atnaujinti procesą byloje ir atnaujinimo pagrindą sužinojo tik 2005 m. liepos 12 d. gavusi iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininko V.Greičiaus atsakymą į jos raštą (t. 6, b.l. 23-24). Prašymą atnaujinti procesą Lietuvos Apeliaciniam teismui A.K. padavė 2005 m. spalio 11 d. (t. 6, b.l. 7-38). Teisėjų kolegiją pripažįsta, kad prašymo atnaujinti procesą padavimo termino pareiškėja nepraleido.

Pagal CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujintas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis yra tuo atveju, kai nustatomi CPK VI skyriaus nuostatų, tarp jų CPK 65 ir 66 straipsnių, nurodančių teisėjo nušalinimo pagrindus, CPK 71 straipsnio, draudžiančio teisėjui pakartotinai dalyvaujant nagrinėjant bylas, pažeidimai.

Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą motyvuoja tuo, jog dvi civilines bylas, kuriose ji buvo ieškovė, išnagrinėjo tie patys teisėjai, todėl prašo atnaujinti procesą vėliau išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės A.K. ieškinį atsakovams R.P., J.M., Kauno miesto valdybai, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui Kauno filialui, tretysis asmuo V.S., dėl potvarkių, sprendimo, aktų, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių atkūrimo, kurioje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Danutės Milašienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Vinco Versecko, 2001 m. birželio 5 d. priėmė nutartį. Minėtos nutarties priėmimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio proceso kodekso 25 straipsnyje buvo nustatyti pagrindai, kuriems esant tas pats teisėjas negalėjo pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas, tačiau šiame straipsnyje nebuvo numatyta, jog tas pats teisėjas negali nagrinėti dviejų skirtingų bylų, kuriose civilinio proceso šalimi yra tas pats asmuo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog remiantis pareiškėjos nurodytu argumentu, nėra įstatymo numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, jog nagrinėjant bylą ir priimant 2001 m. birželio 5 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Danutė Milašienė ir Vincas Verseckas buvo šališki. Tokį teiginį pareiškėja grinė tuo, jog nagrinėjant civilinę bylą ir priimant nurodytą nutartį, teisėjai netinkamai ir pažeidžiant 1964 m. CPK nuostatas, vertino byloje esančius įrodymus, buvo padaryta keletas nutarties priėmimą ir paskelbimą reglamentuojančių 1964 m. CPK normų pažeidimų.

Tikrinant ieškovės nurodomo bylos atnaujinimo pagrindo pagrįstumą, tai yra ar nebuvo pažeistos asmens teisę į nešališką teismą užtikrinančios teisės normos bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme ir priimant 2001 m. birželio 5 d. nutartį, viešasis interesas reikalauja pareiškėjos argumentų pagrįstumą šiuo aspektu vertinti vadovaujantis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – Konvencija), kuri yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, nuostatomis. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Europos žmogaus teisių teismas vertindamas, ar yra padarytas Konvencijos nurodytos nuostatos pažeidimas, pabrėžia du teismo nešališkumo aspektus. Pasisakant dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo 2000 m. spalio 10 d. sprendime priimtame byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.42095/98) nurodoma, kad „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo bešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai bešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis bešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti bešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę“ (sprendimo 30 punktas). Toliau teismas pažymi, kad „vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl jų [teisėjų] bešališkumo“ (sprendimo 32 punktas). Tokie teisiniai argumentai nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R.J.G. v. A.S.V., bylos Nr. 3K-3-1/2004.

Pagal pateiktus pareiškėjos argumentus kolegija neturi pagrindo pripažinti teisėjų Danutės Milašienės ir Vinco Versecko šališkumo buvimą nagrinėjant pareiškėjos bylą apeliaciniame teisme nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais. Konkretūs teisėjo nušalinimo pagrindai bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti 1964 m. CPK 18 ir 19 straipsniuose. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nesiremia nė vienu iš 1964 m. 19 straipsnyje nurodytų konkrečių teisėjo nušalinimo pagrindų, taip pat nenurodo jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjų šališkumo. Pareiškėjos nurodomi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai, jog teisėjams Danutei Milašienei ir Vincui Verseckui 1999 m. rugsėjo 7 d. nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės V.A.Karosienės ieškinį atsakovams Lietuvos Dailės muziejui, Vilniaus miesto valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, kasacine tvarka buvo atmestas V.K. kasacinis skundas, o 2001 m. birželio 5 d. nagrinėjant kitą civilinę bylą pagal ieškovės A.K. ieškinį atsakovams R.P., J.M., Kauno miesto valdybai, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui Kauno filialui, tretysis asmuo V.S., dėl potvarkių, sprendimo, aktų, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių atkūrimo, buvo padaryti 1964 m. CPK normų pažeidimai, neparemti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindas konstatuoti teisėjų šališkumą nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinus, kad nenustatytas bylos išnagrinėjimo apeliaciniame teisme neteisėta teismo sudėtimi faktas, tai yra, kad prašymas atnaujinti bylos procesą nepagrįstas CPK 366 straipsnio pirmosios 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, bylos procesas neatnaujintinas ir byla, laikantis CPK 370 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų, pakartotinai nenagrinėtina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos A.K. prašymą civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. 2A-190/2001 pagal ieškovės A.K. ieškinį atsakovams R.P., J.M., Kauno miesto valdybai, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui Kauno filialui, tretysis asmuo V.S., dėl potvarkių, sprendimo, aktų, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių atkūrimo.