Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros ir nuteistosios D. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo

D. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktus, jai paskirtas laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, D. L. įpareigota neatlygintinai išdirbti 100 valandų per vienerius metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteista už tai, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamo namo virtuvėje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, viršydama būtinosios ginties ribas, tyčia sudavė vieną smūgį virtuviniu peiliu savo sutuoktiniui S. L. į krūtinę, padarydama durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su širdies pažeidimu, lydimu ūmaus vidinio nukraujavimo į krūtinės ertmę, tai yra tyčia nužudė savo šeimos narį – vyrą S. L..

Prokuroro įsitikinimu, skundžiamas teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas, 3 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. L. atsakomybės klausimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, be to, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o skirdamas bausmę, pritaikęs D. L. BK 62 straipsnio 2 dalies 1,2 ir 5 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. L. girtumo nepripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Byloje yra nustatyta, kad D. L. girtumas 2,40 prom. Iš nuteistosios ir liudytojos S. T. parodymų matyti, kad mažamečių vaikų akivaizdoje vartodama alkoholį, ji reiškė nepasitenkinimą dėl to, kad sutuoktinis vartoja alkoholį. Apsvaigusios nuo alkoholio D. L. pasirinktas neadekvatus konflikto sprendimo būdas, prokuroro vertinimu, patvirtina, kad jos girtumas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos apdarymui.

Atsižvelgdamas į tai, jog iš tiesų yra tik viena D. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis S. L. elgesys ir yra viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taikyti D. L. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Nuteistosios tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos parodymai, jog S. L. sužalojo netyčia, yra tik jos pasirinktas gynybos būdas, yra nepagrįsta. Pažymi, kad jos parodymai apie S. L. sužalojimo mechanizmą visiškai atitinka teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 201/12 (05) nustatytą aplinkybę, jog žaizdos kanalas eina iš priekio į užpakalį, iš kairės į dešinę. Paaiškina, jog po įvykio buvo labai pasimetusi ir išsigandusi, be to, taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl tiksliai nurodyti rankos pakėlimo aukščio ir peilio nukreipimo kampo negalėjo. Atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos specialistas, atlikęs lavono tyrimą, išvadoje nurodo, kad sužalojimo kanalo kryptis yra iš viršaus į apačią. Tuo tarpu ekspertas, tyręs lavono odos išpjovą su žaizda, šonkaulio fragmentą ir peilį, nurodo, kad žaizda galais orientuota į viršų kiek kairėn ir į apačią, IV šonkaulio apatinio krašto kaulinės dalies linijinis pažeidimas kyla įstrižai aukštyn ir kairėn. Tai, nuteistosios nuomone, kelia abejones teismo medicinos specialisto parodymais teisme, jog labiau tikėtina, kad sužalojimo kryptis iš viršaus į apačią rodo, jog buvo panaudota papildoma jėga užsimojant.

Nuteistoji nurodo, jog padaręs išvadą, kad ji tyčia nužudė savo šeimos narį – vyrą S. L., viršydama būtinosios ginties ribas, teismas turėjo aptarti baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kai būtinosios ginties ribos peržengiamos dėl didelio sumišimo ar išgąsčio. Akivaizdu, kad prieš įvykį ji S. L. buvo sumušta, įvykio metu S. L. prieš ją taip pat vartojo smurtą (stipriai sugriebė už peties ir suko į save) ir buvo aišku, kad tuo jo smurtiniai veiksmai nesibaigs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir panaikinti nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios D. L. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, savo išvadas pagrįsdamas byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, teisėjų kolegijos įvertinimu, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, o įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistosios kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Visgi skirdamas nuteistajai bausmę, pirmosios instancijos teismas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinęs tai, kad ji prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį bausmės skyrimo dalyje pakeisti, šią nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę eliminuojant iš nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Apeliaciniame skunde nuteistoji kelia versiją, kurios ji laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kad savo vyrą S. L. ji sužalojo netyčia, įrodinėdama, jog mirtinas dūris peiliu sutuoktiniui buvo nelaimingas atsitikimas, todėl ji turi būti išteisinta. Tuo tarpu byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai paneigia šią nuteistosios versiją, o apeliacinio skundo motyvai ir juos pagrindžiantys argumentai nesudaro pagrindo vertinti byloje esančius įrodymus taip, kaip prašo nuteistoji.

Teisiamajame posėdyje nuteistoji D. L. tvirtino neturėjusi tikslo nužudyti savo vyrą, kilusio konflikto metu tai padarė netyčia, kai rankose ji laikė peilį, o už peties ją griebęs vyras, staigiai pasuko ją į save ir staigaus pasisukimo metu rankoje laikytu peiliu ji mirtinai sužalojo savo sutuoktinį. Duodama parodymus apie įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisme, nuteistoji teigė, kad ji buvo virtuvėje prie spintelės, greta skalbimo mašinos ir laikė dešinėje rankoje peilį, nes norėjo atsipjauti dešros. Tuo metu, po jos vyrui pasakytų žodžių („tu – gamtos klaida“), staigiai į virtuvę įbėgo S. L., kuris staigiai ją sučiupo už kairiojo peties, su didele jėga atsukdamas ją priekiu į save, ir ji, laikydama dešinėje rankoje peilį, susigūžė ir užgriuvo ant jo visu savo svoriu. Apeliaciniame skunde nuteistoji jau akcentuoja tai, kad įvykio metu S. L. nustatytas sunkus girtumo laipsnis, ir tai, jos teigimu, dar padidina nukentėjusiojo griuvimo ant jos tikimybę, tuo iš esmė siekdama įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad nukentėjusysis pats užkrito ant jos rankoje laikyto peilio, nors pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad ne vyras, o ji pati susigūžė ir užgriuvo ant jo visu savo svoriu. Pažymėtina, jog apeliantė nebuvo visiškai nuosekli duodama parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu. Tokią išvadą leidžia daryti jos parodymų dėl dūrio peiliu sutuoktiniui mechanizmo analizė nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu momento iki minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų paaiškinimų.

Pirmosios apklausos metu įtariamoji D. L. dėl savo vyro S. L. nužudymo prisipažino iš dalies. Nurodė, jog nenorėjo nužudyti savo vyro, tai padarė netyčia, kilusio konflikto metu, apsvaigusi nuo alkoholio. Duodama parodymus dėl dūrio mechanizmo D. L. paaiškino, kad vyras čiupo viena ranka jai už peties ir stipriai patempė, kažkaip ją pasukdamas, ji sukosi į vyrą dešinėje rankoje laikydama peilį ir net pati nesuprato, kaip jam įdūrė, ji tik išgirdo, kad S. L. aiktelėjo, susiėmė ranka už krūtinės, pamatė ant jo rankos kraują, ir tik tada suvokė, kad jam įdūrė rankoje turėtu peiliu (t. 1, b.l. 110-111). Patikslinus pranešimą apie įtarimą, apklausiama įtariamoji D. L. parodė nemačiusi, kaip vyras įėjo į virtuvę, ji buvo nusisukusi, dešinėje rankoje turėjo peilį, pajuto, kad jis sugriebė ją už kairiojo peties ir staiga stipriai pasuko į save. Ji tiesiog spontaniškai pakėlė abi rankas ir ant jo užvirto (t. 1, b.l. 120).

Akivaizdu, kad nuo pirmosios apklausos momento D. L. parodymai, jog ji įdūrė savo vyrui peiliu, t.y. mirtinai jį sužalojo savo aktyviais kryptingais veiksmais, visų pirma iš aktyvaus veiksmo – dūrio - modifikavosi į nevalingą veiksmą nuo staigaus ir stipraus sukimosi judesio, t.y. užgriuvimą ant vyro visu svoriu, o galiausiai apeliaciniame skunde buvo iškelta nauja versija, jog sunkus girtumo laipsnis padidina vyro užgriuvimo ant jos tikimybę, tuo iš esmės teigiama, kad dėl sunkaus girtumo vyras pats ant jos užgriuvo. Tuo tarpu byloje esanti bendrojo pagalbos centro pateikta informacija patvirtina, kad 2012 m. balandžio 21 d. 23.10 val., t.y. iškart po įvykio buvo gautas moters pranešimas, jog (duomenys neskelbtini), reikalinga medikų ir policijos pagalba: vyras puolė moterį, o ši peiliu jį sužalojo (b. l. 35, 1 t.). Iš pateiktos pranešimo stenogramos matyti, kad moteris verkdama sako: „<...greičiau atvažiuokit , būkit geri...> “, nurodo kad „<...vyras mušė, aš gyniausi ir aš jam su peiliu...>“, „<...jis mane puolė, o aš gyniaus...>“, „<...vyras mane mušė, puolė, aš peiliu gyniausi ir jam įdūriau...>“, taip pat moteris praneša adresą, kur turi atvažiuoti policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba (b. l. 37, 1 t.). Kaip matyti, nuteistoji iš karto po įvykio bendruoju pagalbos telefonu nurodydama su įvykiu susijusią informaciją, aiškiai išdėsto įvykių seką, kad nuo vyro smurtinių veiksmų („puolimo“) ji gynėsi peiliu ir jam įdūrė. Kitą dieną po įvykio atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistoji D. L., be kita ko, parodė vietą virtuvėje, kur įbėgęs vyras ranka ją sučiupęs už kairio peties stipriai patempė, pasukdamas į save, ir ant manekeno pademonstravo, kaip ji sukdamasi į S. L. peiliu jam įdūrė į kairią krūtinės pusę, paaiškino, kad to pati nesuprato, kol nepamatė kraujo, taip pat parodė, kaip S. L. po sužalojimo ranka pridengė žaizdą, ėjo link koridoriaus, ir vietą, kur jis sukniubo (t. 1, b.l. 112–118). Tačiau teisiamajame posėdyje apklaustas 2012 m. gegužės 23 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M. 201/12(05) dėl S. L. mirties priežasties atlikęs ekspertas E. Ratkus kategoriškai paneigė parodymų patikrinimo metu D. L. ant manekeno pademonstruotą sužalojimo mechanizmą, paaiškindamas, kad jos nurodytas dūris pagal lokalizaciją nesutampa su S. L. padarytu sužalojimu, nurodė, jog anatominės padėties neatitinka ir jos demonstruojamas kampas – rankos pakėlimo aukštis ir peilio nukreipimo kampas, kuris yra užfiksuotas parodymų patikrinimo nuotraukose (t. 2, b.l. 16).

Apeliaciniame skunde nuteistoji paaiškino, jog po įvykio buvo labai pasimetusi ir išsigandusi, todėl parodymų patikrinimo vietoje metu tiksliai nurodyti rankos pakėlimo aukščio ir peilio nukreipimo kampo negalėjo. Taip pat apeliantė pažymėjo, jog šių aplinkybė ji negalėjo tiksliai nurodyti ir teisme, paaiškindama tuo, kad įtakos nesugebėjimui tiksliai atkurti ir atpasakoti įvykio aplinkybes turėjo tą vakarą vyro prieš ją vartotas smurtas ir apsvaigimas nuo alkoholio (2,40 prom., t. 1, b.l. 103). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje, paaiškindama, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jos atkartoti judesiai ir nurodytos aplinkybės neatitinka teisme, naudojant manekeną, pademonstruotų judesių bei duotų paaiškinimų, nuteistoji tvirtino, jog parodymų patikrinimo vietoje metu, t.y. iš karto po įvykio jai buvo šokas, dabar ji turėjo nemažai laiko pamąstyti ir prisiminti įvykio aplinkybes (t. 2, b.l. 26).

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog teisme nuteistosios imituotos įvykio aplinkybės ir duoti paaiškinimai yra tik jos samprotavimų ir su jais susijusių vertinimų rezultatas, kurį, apeliaciniame skunde pripažindama, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įvykio aplinkybių tiksliai nurodyti negalėjo, nuteistoji įvertina tik kaip tikėtiną, į tiesą nepretenduojantį, įvykio aplinkybių paaiškinimą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliantė pati negali tiksliai atkurti ir atpasakoti įvykio aplinkybių, teisiamojo posėdžio metu D. L. ant manekeno pademonstruoto S. L. sužalojimo mechanizmo imitavimą stebėjęs ekspertas pagrįstai davė tik tikėtinas išvadas dėl nuteistosios atkurto sužalojimo mechanizmo santykio su specialisto išvadoje Nr. M. 201/12(05) konstatuotais objektyviais duomenimis, paaiškindamas, kokie veiksmai, jo vertinimu, labiau atitinka objektyvius duomenis – S. L. padarytų sužalojimų pobūdį. Kita vertus, apeliaciniame skunde nuteistoji eksperto teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus pateikia be konteksto, selektyviai atrinkdama tuos eksperto pasisakymus, kurie pagrindžia jos versiją, kad S. L. buvo sužalotas jos pirmosios instancijos teisme nurodytu būdu, t. y. jai su peiliu rankoje nuo staigaus ir stipraus pasukimo visu svoriu užgriuvus ant S. L..

Ekspertas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad S. L. padaryta žaizda yra įstrižos krypties, galai pagal 2–8 val. nuo spenelio viršutinio krašto 2,3 nuo vidurinės linijos 13,5, kanalas iš priekio į užpakalį 45 laipsnių kampu, iš viršaus žemyn, iš kairės į dešinę, todėl smūgio metu D. L. ranka, kurioje buvo peilis, turėjo būti pakelta ir toks sužalojimo mechanizmas, kurį ji pademonstravo teisiamojo posėdžio metu, t. y. esant rankai pakeltoje padėtyje, nėra atmestinas. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo konteksto matyti, kad apklausiamas ekspertas iš tiesų patvirtino, jog nuteistosios parodyta peilio padėtis iš esmės atitinka žaizdos kanalo kryptį, tačiau tokiu paaiškinimu neeliminavo Specialisto išvadoje Nr. M 201/12(05) konstatuotos aplinkybės, kad S. L. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su širdies pažeidimu, lydimo ūmaus vidinio nukraujavimo į krūtinės ertmę. Pažymėtina ir tai, jog šioje specialisto išvadoje paaiškinta, kad S. L. padarytos žaizdos durtinį-pjautinį pobūdį parodo linijinė žaizdos forma, suglaudus kraštus neliekantis odos defektas, lygūs, neapibrozdinti kraštai (vienas žaizdos galas savo forma artimas stačiakampiui, kitas – smailaus kampo formos) bei žaizdos kanalo buvimas (t. 1, b. l. 62–63).

Apeliaciniame skunde nuteistoji savo versijai pagrįsti taip pat remiasi teisiamajame posėdyje eksperto pateiktu paaiškinimu, jog S. L. padarytam sužalojimui didelės jėgos nereikėjo, kuris, priešingai nei teigia apeliantė, neprieštarauja kitam jo paaiškinimui, kad tokiam sužalojimui vien pasisukimo momento pagreičio per mažai, o tam reikalinga papildoma rankos inercija – užsimojimas. Akivaizdu, jog šie eksperto paaiškinimai vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo bei patvirtinami objektyviai byloje nustatyta aplinkybe, kad S. L. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio sužalojimo, t.y. užsimojant nedidele jėga buvo durta į krūtinės ląstos kairiąją pusę, pažeista širdis ir dėl to įvyko ūmus vidinis nukraujavimas į krūtinės ertmę. Tuo tarpu sužalojimą iš inercijos, kuo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismą bandė įtikinti apeliantė, ekspertas pagrįstai pripažino mažai tikėtinu remdamasis objektyviais duomenimis – specialisto išvadoje Nr. M. 201/12(05) nustatyta sužalojimo kanalo kryptimi iš viršaus į apačią 45 laipsnių kampu, kuri, eksperto paaiškinimu, prieštarauja inerciniam sužalojimo mechanizmui.

Remdamasi specialisto išvada Nr. MK 57/12 (01), skirta žalojimo įrankiui identifikuoti, apeliantė nurodo, jog spręsdamas apie sužalojimo padarymui reikšmingą jėgą, teismas turėjo įvertinti peilio matmenis, nes esant tokiam smailiam ir aštriam peiliui, sužalojimui padaryti reikalinga žymiai mažesnė jėga. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės parodymais, kad įvykio vietoje ant skalbimo mašinos rastam peiliui, kuriuo tikėtina buvo mirtinai sužalotas S. L. (t. 1,b.l. 67-70), įsmeigti didelės jėgos nereikėjo, tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantė, tai nepaneigia specialisto išvadoje Nr. M 201/12(05) konstatuotos objektyvios aplinkybės, kad pagal sužalojimo mechanizmą ir sužalojimo kanalo kryptį S. L. mirtinas kiauryminis sužalojimas padarytas nedidele jėga užsimojant ir duriant.

Apeliantės skunde akcentuojami prieštaravimai minėtoje specialisto išvadoje Nr. M. 201/12(05) dėl S. L. mirties priežasties ir specialisto išvadoje Nr. MK 57/12 (01), skirtoje žalojimo įrankiui identifikuoti, dėl sužalojimo kanalo krypties, kuriais remdamasi ji kvestionuoja teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto išvadą, kad įvykio metu ji panaudojo papildomą jėgą užsimojant, atmestini kaip nepagrįsti. Minėtų išvadų analizė paneigia prieštaravimų tarp šių išvadų buvimą. Specialisto išvados Nr. M. 201/12(05) dėl S. L. mirties priežasties tiriamojoje dalyje nurodyta, kad įvedus į žaizdos kanalą zondą, matyti, jog žaizdos kanalo kryptis yra iš priekio į užpakalį, iš kairės į dešinę, smailiu atviru kampu į išorę, iš viršaus žemyn, smailiu atviru kampu į viršų (t. 1, b.l. 60). Tuo tarpu skirtoje žalojimo įrankiui identifikuoti specialisto išvadoje Nr. MK 57/12 (01) žaizdos kanalo kryptis nėra konstatuota, o tik nurodoma, jog panirimo į odą metu ašmenys buvo nukreipti aukštyn, kairėn. Tai reiškia, jog durdama savo vyrui D. L. peilį ji laikė ašmenimis į viršų, kas neatitinka apeliantės paaiškinimų dėl sužalojimo iš inercijos versijos. Kita vertus, žalojimo įrankio identifikavimo ekspertizės tikslas – nustatyti ne sužalojimo mechanizmą, o nustatyti nužudymo įrankį, juo labiau, kad specialisto išvados Nr. MK 57/12 (01) Lyginamo tyrimo dalyje aiškiai nurodoma, jog odos išpjovą išpjovus iš kūno, pasikeitė (susitraukė) tirti pateiktos žaizdos ilgis, penties formuoti galai, atstumas tarp šakučių.

BPK 20 straipsnis nustato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, numatanti, jog teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad aukščiau aptartas specialistų išvadas teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistoji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo įstatymo pažeidimu. Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva, juolab, kad, priešingai nei tai nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuteistoji S. L. peiliu smogė tyčia, remiasi kitų byloje esančių įrodymų kontekste ištirtomis ir įvertintomis specialistų išvadomis, kurių patikimu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Be jau minėtos bendrojo pagalbos centro pateiktos objektyvios informacijos apie tai, kad iš karto po įvykio bendruoju pagalbos telefonu nuteistoji aiškiai nurodė, jog peiliu gynėsi nuo vyro smurtinių veiksmų ir jam įdūrė ir iš dalies jį patvirtinančių parodymų patikrinimo vietoje metu protokole užfiksuotų duomenų ir fotonuotraukų, medicinos specialisto išvadoje Nr. M. 201/12(05) dėl S. L. mirties priežasties bei specialisto išvadoje Nr. MK 57/12 (01) žalojimo įrankiui identifikuoti konstatuotų objektyvius duomenis dėl S. L. sužalojimo mechanizmo ir žalojimo įrankio, patvirtina teisiamojo posėdžio metu apklausto teismo medicinos eksperto duoti išsamūs paaiškinimai dėl S. L. sužalojimo mechanizmo. Tuo tarpu nuteistosios D. L. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra nevienodi, neišsamūs bei prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistoji negalėjo tiksliai parodyti, kaip ji rankoje laikė peilį, kokiame aukštyje buvo jos sulenkta ranka, negalėjo pasakyti, kokioje padėtyje buvo S. L. smūgio metu, ir apeliaciniame skunde aiškindama, kad tam turėjo įtakos patirtas stresas ir apsvaigimas nuo alkoholio, o jos duoti parodymai ir paaiškinimai dėl sutuoktinio S. L. sužalojimo mechanizmo prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymas.

Visų išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvada, jog byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad savo vyrą S. L. nuteistoji peiliu sužalojo tyčia. Apeliantės versija, jog mirtinas dūris peiliu sutuoktiniui buvo nelaimingas atsitikimas, teisėjų kolegijos vertinama kaip jos pasirinktas gynybos būdas, kuris, apeliacinės instancijos teisme ištyrus ir įvertinus bylos medžiagą, nepasitvirtino. Kita vertus, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvykio metu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kuriai esant D. L. turėjo teisę gintis nuo pavojingo jos vyro S. L. kėsinimosi, todėl įstatymo nuostatas, reglamentuojančias būtinosios ginties taikymo pagrindus ir sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagal konstatuotus faktus taikė tinkamai.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, busto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K- 294/2011 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, jog nuteistoji D. L. ikiteisminio tyrimo t., 1, b.l. 109-111, 112-118) ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad prieš pat vyro sužalojimą peiliu, šis vartojo prieš ją fizinį smurtą – namo kieme ir kambaryje, pargriovęs ant lovos, kumščiais sudavė jai smūgius į įvairias kūno vietas. Šią nuteistosios nurodytą aplinkybę patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ji buvo sužalota ne mažiau kaip 6 (šešiais) trauminiais poveikiais, jai nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, kairiajame petyje, kairiajame dilbyje, dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, juosmens dešinės pusės ir žastų bei pečių minkštųjų audinių sumušimas, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 148). Specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto pateiktos specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta sužalojimų lokalizacija patvirtina nuteistosios D. L. nurodomą jai padarytų sužalojimų būdą – kumščiais suduodant į įvairias kūno vietas. Nuteistosios nurodytas aplinkybes dėl sutuoktinio prieš ją naudoto fizinio smurto patvirtina ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 83) ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas S. Z., nuosekliai tvirtinęs, jog D. L. svečiams išsiskirsčius, jis išgirdo jos pagalbos šauksmą ir atėjęs į kambarį pamatė, jog S. L. buvo atsisėdęs jai ant kojų, o D. L. gulėjo kniūbsčia.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. L. prieš nuteistąją D. L. panaudotas fizinis smurtas buvo intensyvus, apie ką liudija nuteistosios ir liudytojo S. Z. parodymai bei specialisto išvadoje nurodytų D. L. įvykio metu padarytų trauminių poveikių skaičius bei lokalizacija, liovęsis S. Z. įėjus į L. miegamąjį. Kaip patvirtina bylos duomenys, iš miegamojo išėjus S. Z. tarp D. L. ir S. L. toliau tęsėsi tik žodinis konfliktas, o po D. L. sutuoktiniui pasakytos frazės – „tu – gamtos klaida“, S. L., įpuolė į virtuvę, staigiai, stipriai pasuko ją iš nugaros pusės už kairiojo peties į savęs, tuo iš naujo sukeldamas akivaizdaus kėsinimo į D. L. sveikatą ir (ar) gyvybę situaciją, jog prieš D. L. ir toliau bus naudojamas intensyvus fizinis smurtas. Apklausiamas liudytojas S. Z. patvirtino, kad jam sugrįžus į savo kambarį, maždaug po 5 minučių, į jo kambarį įbėgo D. L., prašydama jo telefono iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Tai reiškia, kad S. Z. išėjus iš L. miegamojo, tolimesni įvykiai – nuteistosios mirtinas smūgis S. L. – laiko prasme vystėsi labai greitai.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad fiziškai žymiai pranašesnio ir agresyviai nusiteikusios S. L. fiziniais smurtiniais veiksmais pasireiškęs kėsinimasis į D. L. sveikatą ir (ar) gyvybę buvo intensyvus ir neprognozuojamas dėl savo pasekmių, todėl pavojingas, egzistuojantis objektyviai, todėl buvo realus bei akivaizdus, nes D. L. prieš kelias akimirkas jau buvo patyrusi intensyvų S. L. fizinį smurtą, todėl smarkiai vyro sugriebta ir sukama į save nuteistoji, pagrįstai suvokė, kad naujai sukilęs sutuoktinio agresijos protrūkis yra prasidėjęs. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog įvykio metu buvo susidarius būtinosios ginties situacija, ir D. L. turėjo teisę gintis nuo savo vyro S. L. pavojingo kėsinimosi, nes tiesioginio pavojaus sąlygomis, kuris šiuo atveju neabejotinai grėsė nuteistajai, ji galėjo pradėti gintis, nelaukdama, kol jai bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala.

Pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje situacijoje S. L. kėsinimasis nebuvo pasiekęs tokio pavojingumo D. L. sveikatai ir (ar) gyvybei lygio, jog šias vertybes buvo galima apginti tik atėmus S. L. gyvybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šioje situacijoje D. L. gynyba neatitiko S. L. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl pagal nustatytas aplinkybes, gindamasi rankoje turėtu peiliu smogdama vieną smūgį į krūtinę, D. L. peržengė būtinosios ginties ribas. Byloje nustatyta, kad agresyviai nusiteikęs nuo alkoholio apsvaigęs S. L. smarkiai sugriebė D. L., o ši, gindamasi nuo jo agresyvaus puolimo, rankoje laikytu peiliu vieną kartą sudavė S. L. mirtiną smūgį. Taigi, šioje situacijoje nuteistosios nusikalstami veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis jos sveikatai ir (ar) gyvybei šiuo konkrečiu atveju nebuvo pasiekęs tokį pavojingumo lygį, kad jį atremti būtų galima tik nuteistosios atliktais veiksmais, sudavus nukentėjusiajam mirtiną smūgį peiliu. Atsižvelgiant į tai, kad D. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 str. 2 dalis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog D. L. nusikalstama veika padarė peržengdama būtinsiosios ginties ribas ir jos padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliantės argumentas, jog padaręs išvadą, kad ji tyčia nužudė savo šeimos narį – vyrą S. L., viršydama būtinosios ginties ribas, teismas turėjo aptarti baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kai būtinosios ginties ribos peržengiamos dėl didelio sumišimo ar išgąsčio.

Pažymėtina, jog net ir esant BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytų būtinosios ginties sąlygų peržengimo visumai vienu metu, įstatymų leidėjas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog būtinosios ginties ribos yra peržengtos. Baudžiamosios atsakomybės neužtraukia veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad prieš įvykį ji S. L. buvo sumušta, įvykio metu S. L. prieš ją taip pat vartojo smurtą, tačiau atsižvelgus į tai, kad konfliktai tarp nuteistosios ir jos vyro buvo dažni, apie ką liudija ne tik nuteistosios, bet teisiamajame posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų D. Č., liudytojų S. Z., S. T., V. I., parodymai, todėl smurto panaudojimas S. L. nebuvo netikėtas ir didelio sumišimo ar išgąsčio, teisėjų kolegijos nuomone, sukelti negalėjo.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės

Baudžiamąjį kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra pagrįstas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuo atveju, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-444/2010, 2K-138/2011). Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą, jei tokia yra padaryta ir panašiai.

Nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. L. pripažino esmines bylos aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad ji, nors ir pripažino mirtinai peiliu sužalojusi savo vyrą, tačiau viso bylos nagrinėjimo proceso metu savo veiksmus aiškino kaip padarytus netyčia. Kitaip tariant, nuteistoji kategoriškai neigė jai inkriminuoto nusikaltimo subjektyvinę pusę – tyčinę kaltę, kuri yra vienu iš esminių įrodinėtinu dalyku byloje, todėl sutiktina su prokurorės argumentu, kad kaltės nepripažinimas negali būti laikomas prisipažinimu ir nuoširdžiu galėjimųsi. Šią išvadą patvirtina D. L. viso proceso metu duotų parodymų analizė, kurie, kaip matyti, nuo pirmoje apklausoje pateikto tvirtinimo, jog savo vyrą ji mirtinai sužalojo aktyviais kryptingais veiksmais, pakito į nevalingą veiksmą, t.y. sužalojimą iš inercijos visu kūnu užgriuvus ant vyro. Tuo tarpu apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad dėl mirtino sužalojimo kaltas pats nukentėjusysis, kuris dėl sunkaus girtumo vyras pats ant jos užgriuvo.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistoji labai gailėjosi dėl to, ką padarė, tačiau teigdama, kad dūrė savo vyrui peiliu netyčia, iš tiesų, kolegijos vertinimu, siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir palengvinti savo teisinę padėtį, todėl pripažinti jos gailėjimąsi nuoširdžiu nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog duodamas tokius parodymus D. L. neprisidėjo prie tinkamo bylos aplinkybių ištyrimo ir objektyvios tiesos nustatymo, nebuvo nuoširdus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, todėl, kolegijos nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), ir tai yra pagrindas šią lengvinančią aplinkybę pašalinti iš D. L. paskirtos bausmės motyvuojamosios dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas D. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertinęs bausmės skyrimo individualizavimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), jog iki nusikalstamos veikos padarymo D. L. elgesys neprieštaravo moralės normoms, ji nepiktnaudžiavo alkoholiu, seniūnijos ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės charakterizuojama kaip tvarkinga, darbšti, neturinti žalingų įpročių moteris (t. 2, b.l. 13, 14-15), gerai besirūpinanti savo dviem mažamečiais vaikais, vienam kurių yra tik treji metai (t. 1, b.l. 157-158), apie ką liudija Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija apie D. L. vaikų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas (t. 1, b.l. 76-77), prižiūrinti turintį negalią patėvį S. Z., pagrįstai pritaikė jai BK 62 straipsnio nuostatas, skirdamas jai švelnesnę bausmę, negu numatyta baudžiamajame įstatyme (BK 28 straipsnio 4 dalis, 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktai). Pašalinus iš nuosprendžio bausmių skyrimo motyvuojamosios dalies BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę, pagrindas taikyti D. L. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas pagrindas neišnyko, todėl jai pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistosios D. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.