Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. B.) dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. spalio 10 d. raštą Nr. A33(1)-7253-(4.9) (toliau – ir Raštas), įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už specialiųjų poreikių turinčio mokinio (duomenys neskelbtini) pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą ir priteisti iš 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškinta, kad į Administraciją buvo kreiptasi 2017 m. gruodžio 4 d. prašymu dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo iki ugdymo įstaigos nuosavu transportu išlaidų kompensavimo, į kurį buvo gautas Administracijos 2018 m. sausio 15 d. atsakymas, kuriame nurodyta, kad mokėti nėra pagrindo, nes su prašymu nebuvo gauti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos sūnus turi specialiuosius ugdymo poreikius. Prašomi dokumentai buvo pateikti, tačiau Administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu atsisakė tenkinti prašymą dėl išlaidų kompensavimo, kadangi pareiškėjos sūnui nėra nustatytas fizinis sutrikimas, apribojantis jo galimybes savarankiškai vaikščioti, nėra duomenų, kad pareiškėjos sūnus dėl didelių sutrikimų gali jaustis nesaugus gatvėje, be to M. Mižigurskajos gimnazija yra privati, o ne savivaldybės mokymo įstaiga. Administracija 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte jau nurodė, kad pareiškėjos sūnus gali būti vežamas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. į M. Mižigurskajos gimnazija ir atgal specialiuoju reisu. Buvo pateiktas 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymas pateikti detalesnę informaciją apie pasiūlytas paslaugas. Nesulaukus atsakymo pareiškėja paskambino Administracijai, tačiau Administracijos specialistė nepateikė jokios išsamios informacijos. Todėl pareiškėjos sūnaus tėvas pateikė 2018 m. rugsėjo 20 d. prašymą sudaryti sutartį dėl neįgalaus moksleivio pervežimo į ugdymo įstaigą nuosavu transportu, tačiau šis prašymas skundžiamu Raštu nebuvo patenkintas. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. T3-446 patvirtintos Mokinių vežiojimo į mokyklą ir namus tėvų (globėjų) privačiu transportu tvarkos Vilniaus rajone (toliau – ir Tvarka) 9 ir 10 punktams, kurių nuostatose nekonkretizuojama mokyklos nuosavybės forma. Todėl prašymas kompensuoti pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą sudarant sutartį su privačiu asmeniu turi būti tenkinamas. Administracija šiuo atveju ne tik nepagrįstai atsisako kompensuoti pavėžėjimo išlaidas, tačiau net nepasiūlo jokio kito sprendimo ir nepadeda susirasti valstybinės ugdymo įstaigos. Dėl Administracijos veiksmų nenuoseklumo, pareiškėja ir jos šeimos nariai patyrė didelius, ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskriminaciją, pažeminimą, bejėgiškumą įgyvendinant pareiškėjos sūnaus teisę ir teisėtus lūkesčius lygiomis teisėmis įgyvendinti švietimo prieinamumą. Administracija, priėmusi 2018 m. sausio 15 d. raštą, suteikė vilties, kad bus gaunama kompensacija už vaiko pavėžėjimą į privačią mokyklą privačiu transportu, jeigu bus pateikti duomenys, įrodantys vaiko specialiuosius poreikius. Visgi pateikus prašomus dokumentus Administracija jau atkreipė dėmesį, kad dėl to, jog pareiškėjos sūnus lanko ne valstybinę mokyklą, kompensacija už pavėžėjimą nebus mokama. Administracija, priėmusi 2018 m. rugsėjo 13 d. raštą, dar kartą suteikė vilties, kad vis dėlto prašoma kompensacija bus mokama, tačiau toks siūlymo turinys liko nerealizuotas. Pareiškėja iki šiol patiria nepatogumus bei intensyvią psichologinę įtampą, nuolat ieškodama lėšų apmokėti sūnaus nuvežimą į mokyklą ir atgal. Administracija, šiuo atveju, yra pasyvi ir nesiima jokių veiksmų, kad ši problema būtų išspręsta. Susidariusi situacija sukelia pareiškėjai neigiamas emocijas, stresą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis, diskriminuoja pareiškėjos ir jos šeimos narių teises gauti vienodas viešąsias paslaugas, todėl už tokius dvasinius išgyvenimus pagrįstai prašoma priteisti 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas advokatas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visiškai. Advokatas paaiškino, kad pareiškėja buvo nuėjusi į Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo gimnaziją, tačiau jai buvo atsakyta, kad mokykloje dirba keli spec. darbuotojai ir klasėse jau yra po 26 mokinius, tai reiškia, klasės yra perpildytos ir negali suteikti pareiškėjos sūnui tinkamo ugdymosi proceso. Advokatas kartu su pareiškėja apvažiavo Vilniaus rajone esančias mokyklas, tačiau tik Vilniaus mieste esanti M. Mižigurskajos gimnazija sutiko priimti pareiškėjos sūnų. Pareiškėjos teigimu, jos sūnus prie šios mokyklos priprato ir jam sekasi joje puikiai. Advokatas patikino, kad Vilniaus rajone nėra sudaryta tinkamų sąlygų pareiškėjos sūnaus ugdymui, nėra nė vienos mokyklos, kuri būtų sutikusi priimti pareiškėjos sūnų mokytis. Atitinkamai, Administracija nei pareiškėjai, nei teismui nepateikė nei vienos mokyklos, kurioje pareiškėjos sūnus galėtų būti mokamas pagal jo specialius poreikius. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos sūnui yra nustatytas individualus ugdymas, o tokio negalėjo užtikrinti nei viena Vilniaus rajone esanti mokymosi įstaiga. Advokato pateikta 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis patvirtina, kad šis nagrinėjamas pareiškėjos sūnaus atvejis yra analogiškas, todėl nesuprantama, kodėl Administracija atsisako sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu.

Administracija atsiliepimu (b. l. 60–69) nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad artimiausia mokykla, esanti Vilniaus rajono savivaldybės pavaldume, yra Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo gimnazija, į kurią su prašymu mokytis pareiškėja ir jos sūnaus tėvas nėra kreipęsi. Nustačius, kad ši gimnazija teikia mokymosi pagalbą, skundžiamu Raštu pareiškėjos sūnaus tėvui ir buvo pasiūlyta kreiptis į ją. Skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja ir jos sūnaus tėvas ieškojo mokymosi įstaigų arčiau gyvenamosios vietos ar kad daug kartų kreipėsi į Administraciją dėl susidariusios situacijos, nėra įrodytos objektyviais duomenimis. Pagal Tvarkoje nustatytą teisinį reguliavimą, savivaldybė organizuoja pavėžėjimą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgiantiems patiems atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) bei tuomet, kai savivaldybė negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi tokius sutrikimus turintiems vaikams. Teisės aktai imperatyviai nustato, kad mokyklą specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba, o iš byloje pateikto Trakų švietimo pagalbos tarnybos 2017 m. sausio 12 d. pažymoje dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo Nr. 399 nurodoma tik pareiškėjos sūnui pritaikyti bendrąsias programas, be to, pavėžėjimo organizavimu į mokyklą ir atgal rūpinasi vaikų tėvai arba globėjai, pateikdami prašymą, kitus reikiamus dokumentus, patvirtinančius vežiojimo būtinybę, valstybės ar savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai. Administracija iki šiol neturi duomenų ir dokumentų, atitinkančių tokį teisinį reguliavimą. Pareiškėjos sūnaus lankoma privati įstaiga, kuri nėra specializuota ugdymosi įstaiga, turi mokinių pavėžėjimą organizuoti savo nustatyta tvarka. Tėvai pasirinko privačią mokymosi įstaigą, nors Vilniaus rajono savivaldybė gali užtikrinti mokymosi procesą arti namų. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje, pavėžėjimą į mokyklą ir atgal organizuoja kitų mokyklų – savininkai savo nustatyta tvarka ir atvejais. Mokiniams, kuriems savivaldybė negali užtikrinti kokybiško ugdymosi proceso, kompensuojamas pavėžėjimas į Vilniaus miesto teritorijoje esančias valstybines ir savivaldybės mokymosi įstaigas. Vilniaus rajono savivaldybė organizuoja pavėžėjimą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, kurių tėvai neturi automobilinio arba dėl darbo grafiko negali patys vežioti savo vaikų į mokyklą specialiuoju reisu, tačiau šios paslaugos pareiškėja atsisakė. Nėra duomenų, kad pareiškėjos sūnus negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugus gatvėje, ir kad Vilniaus rajone savivaldybės teritorijoje esančios bendrojo ugdymo įstaigos negali užtikrinti kokybiško integruoto, jo poreikius atitinkančio ugdymo proceso. Administracija pareiškėjos sūnaus kelionės išlaidas nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2017 / 2018 mokslo metų pabaigos kompensavo išimties tvarka. Pažymi, kad per 2018 m. kovo 14 d. įvykusį Vaiko gerovės komisijos posėdį, pareiškėjai buvo rekomenduojama kreiptis dėl neįgalumo vaikui nustatymo. Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjos sūnui nustatytas lengvas neįgalumo lygis, dėl kurio nėra pagrindo teikti pareiškėjos prašomas pavėžėjimo paslaugas, kadangi būtų sudarytos išskirtinės sąlygos asmeniui, kuris iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir aptartų sveikatos sutrikimo požymių. Klausimas dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo buvo sprendžiamas tris kartus. Administracijos 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu pasiūlyta pareiškėjos sūnų vežioti į mokyklą ir atgal specialiuoju transportu. Administracijai nespėjus pateikti raštiško atsakymo į pareiškėjos sūnaus tėvo 2018 m. rugsėjo 17 d. kreipimąsi, pareiškėjos sūnaus tėvas pateikė Administracijai 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymo papildymą, kuriame nurodė, kad jo sūnui Administracijos pasiūlytas pavėžėjimo būdas netinka, kadangi jis po pamokų lanko B. Dvariono muzikos mokyklą ir Vaikų jaunimo pučiamųjų orkestrą, nurodė, kad pats sūnus išreiškė prieštaravimą važiuoti specialiuoju reisu su kitais vaikais ir lydinčiu asmeniu, kadangi prie naujų žmonių, pasikeitusių aplinkybių ir kitų dirgiklių jam sunku adaptuotis. Skundžiamu Raštu buvo pateiktas teisėtas ir pagrįstas atsakymas į tokį prašymą. Rašte siūlomas susidariusios situacijos sprendimo būdas, kurio buvo atsisakyta. Pareiškėja, nesikreipusi į Vilniaus rajono savivaldybės pavaldume esančias mokymosi įstaigas, be pagrindo teigia, kad čia organizuojamas ugdymosi procesas yra nekokybiškas ir netinkantis jos sūnaus interesų. Administracijos nuomone, skundžiamas Raštas yra tik informacinio pobūdžio, nesukeliantis jokių materialinių pasekmių. Pareiškėja nuostolių galėjo patirti tik dėl savo veiksmų, o ne Administracijos kaltės. Sąmoningai hiperbolizuojama pareiškėjos sūnaus negalios forma, tuo siekiant pasipelnyti. Pareiškėjos sūnaus pavėžėjimas išimties tvarka iš namų į privačią mokyklą kainavo 600,00 Eur/mėn. Pareiškėja neįrodė, kad Administracijos veiksmai buvo neteisėti, dėl kurių patirta prašoma priteisti neturtinė žala. Administracija nuosekliai laikosi pozicijos ir keliamų reikalavimų dėl pavėžėjimo užtikrinimo pareiškėjos sūnui. Nepridėti įrodymai, pagrindžiantys patirtos neturtinės žalos dydį ir realumą. Pasirinkusi privačią ugdymo įstaigą kitoje savivaldybėje, pareiškėja turėjo įvertinti tokio pasirinkimo pasekmes, savo finansines galimybes ir dėl to patiriamas išlaidas. Administracija negali padengti asmenų finansinius nuostolius, kadangi taip bus sudaromos išskirtinės sąlygos.

Teismo posėdyje Administracijos atstovės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutiko su pareiškėjos atstovo advokato pozicija, kad teismui pateikta 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis yra susijusi su šiuo nagrinėtinu atveju, kadangi ši sutartis sudaryta dėl pareiškėjos kito sūnaus, kuris pripažintas nesavarankišku. Šiuo atveju nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjos sūnui nustatyti specialaus ugdymosi poreikiai. Nors pareiškėjos atstovas advokatas teigia, kad buvo kreiptasi į visas Vilniaus rajone esančias mokyklas, tačiau nė viena nesutiko priimti pareiškėjos sūnaus mokytis, vis dėlto byloje nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Vilniaus rajone yra apie 60 mokymosi įstaigų, kurios gali užtikrinti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams tinkamą ir kokybišką ugdymosi procesą. Administracija laikėsi visų įstatymų nustatytų reikalavimų, pareiškėjos sūnaus atžvilgiu taikė išimtis ir stengėsi padėti. Pripažino, kad yra sudaromos sutartys dėl mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, pavėžėjimo, tačiau tik į savivaldybės mokyklas, o ne privačias.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. B. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatytos šios nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2017 m. gruodžio 1 d. prašymu (b. l. 17–18), kuriuo prašė sudaryti pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo nuosavu transportu iki mokyklos ir atgal sutartį. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjos sūnus pradėjo mokytis privačioje M. Mižigurskajos gimnazijoje [teisėjų kolegijos intarpas: VĮ „Marinos Mižirgurskajos privati gimnazija“], kurioje sudarytos visos sąlygos jo ugdymui.

Administracija 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. A33(1)-326-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ (b. l. 29) nurodė, kad Administracija neturi pagrindo apmokėti kelionės į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją išlaidų, nes nėra gauta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos sūnus turi specialiuosius ugdymo poreikius.

Pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2018 m. sausio 26 d. prašymu (b. l. 19), kuriuo pakartotinai pateikė pažymą apie pareiškėjos sūnui nustatytus (duomenys neskelbtini) specialiuosius ugdymosi poreikius (b. l. 12).

Administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. A33(1)-1224-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ (b. l. 30) informavo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjos sūnui nėra nustatytas fizinis sutrikimas, apribojantis jo galimybes savarankiškai vaikščioti, nepaminėta, kad pareiškėjos sūnus dėl didelių sutrikimų gali jaustis nesaugus gatvėje. Pareiškėjos sūnaus mokykla nėra artimiausia pagal pareiškėjos sūnaus gyvenamąją vietą ir yra privati, o ne valstybės ar savivaldybės (regiono) ugdymo įstaiga, todėl dėl pavėžėjimo organizavimo siūloma kreiptis į M. Mižigurskajos gimnazijos savininką.

2018 m. kovo 16 d. įvyko Keleivinio transporto komisijos posėdis, iš kurio protokolo (b. l. 82–83) matyti, buvo sprendžiama dėl pareiškėjos sūnaus tėvo prašymo dėl pavėžėjimo tėvų transportu išlaidų kompensavimo iki M. Mižigurskajos gimnazijos, priminus, kad toks prašymas jau buvo netenkintas. Visgi, teismo posėdyje nutarta, pasirašyti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją išimties tvarka (b. l. 102–107), kuria būtų kompensuotos tėvų išlaidos iki einamųjų mokslo metų pabaigos.

2018 m. rugsėjo 6 d. įvyko Keleivinio transporto komisijos posėdis, iš kurio protokolo (b. l. 84–85) matyti, kad pareiškėjos sūnaus tėvas pakartotinai kreipėsi dėl pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją tėvų (globėjų) privačiu transportu išlaidų kompensavimo. Komisijos posėdyje buvo nutarta nepritarti pareiškėjos sūnaus tėvo prašymui, bet siūlyti išimties tvarka organizuoti pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą į M. Mižigurskajos gimnaziją neįgaliųjų vaikų pavėžėjimo specialiuoju reisu. Atitinkamai Administracija 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. A33(1)-6602-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ (b. l. 31) pareiškėjos sūnaus tėvui nurodė, kad Keleivinio transporto komisija išnagrinėjo pareiškėjos sūnaus tėvo prašymą dėl pareiškėjos sūnaus nuvykimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal. Pareiškėjos sūnaus tėvas informuotas, kad savivaldybė organizuoja pavėžėjimą mokiniams, turintiems specialiuosius ugdymo poreikius (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), specialiuoju reisu. Pareiškėjos sūnus gali būti pavežamas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. į mokyklą [teisėjų kolegijos intarpas: M. Mižigurskajos gimnaziją] ir atgal specialiuoju reisu.

Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymu (b. l. 20), kuriuo prašė informuoti apie suteiktiną paslaugą – pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą specialiuoju reisu. Nesulaukęs atsakymo, pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2018 m. rugsėjo 20 d. prašymo papildymu (b. l. 21), kuriame pakartotinai prašė sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad Administracijos siūlomas specialusis reisas neatitinka pareiškėjos sūnaus poreikių ir kad pareiškėjos sūnus yra išreiškęs prieštaravimą dėl vežiojimo specialiuoju reisu.

Administracija, išnagrinėjusi šį prašymą ir jo papildymą, priėmė ginčijamą Raštą (b. l. 32), kuriame nurodyta, kad M. Mižigurskajos gimnazija nėra artimiausia pagal pareiškėjos sūnaus gyvenamąją vietą ir yra privati įstaiga. Todėl siūloma kreiptis į Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnaziją, kuri užtikrina ugdymą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Jei tėvai nepageidauja, kad jų vaikas būtų ugdomas arčiau jo gyvenamosios vietos, dėl pavėžėjimo organizavimo siūloma kreiptis į M. Mižigurskajos gimnazijos savininką.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių visumos ir skundo argumentų matyti, kad pareiškėja nesutinka su Raštu, laikydamasi pozicijos, kad pareiškėja turi teisę gauti kompensaciją už jos sūnaus pavėžėjimą privačiu transportu į M. Mižigurskajos gimnaziją. Taip pat pareiškėja skundžiasi nenuosekliais Administracijos veiksmais. Pareiškėjos nuomone, Administracija yra pasyvi ir jau virš metų nesiima jos kompetencijai priskirtų veiksmų padėti išspręsti susidariusią problemą, ir dėl to ji ir jos šeimos nariai patyrė didelius, ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskriminaciją, pažeminimą, bejėgiškumą įgyvendinant pareiškėjos sūnaus teisę ir teisėtus lūkesčius lygiomis teisėmis įgyvendinti švietimo prieinamumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje pareiškėja, būdama sūnaus motina, turi teisę ginčyti jos sūnaus tėvui adresuotą skundžiamą Raštą ir yra tinkama keliamo ginčo šalis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju vertintina, ar Administracija teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Raštu nesprendė pareiškėjos sūnaus tėvo prašymo sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu ir ar Administracijos veiksmai galėjo sukelti pareiškėjai neturtinę žalą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustatantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas, nagrinėjamu atveju taikoma 2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) ir kiti teisės aktai.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis – padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Taip pat pagal to paties straipsnio 3 dalį, mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių pirminį įvertinimą atlieka Vaiko gerovės komisija. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertina Pedagoginė psichologinė tarnyba ir specialųjį ugdymąsi skiria Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas, atskirais atvejais – mokyklos vadovas su tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimu švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Įgyvendindamas Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1775 patvirtino Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertinimo ir specialiojo ugdymosi skyrimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) (2013 m. liepos 22 d. redakcija), kuris nustato mokinių specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertinimo (toliau – ir Įvertinimas) ir specialiojo ugdymosi ir (ar) specialiosios pedagoginės, psichologinės, socialinės pedagoginės, specialiosios pagalbos (toliau – ir Švietimo pagalba) skyrimo mokiniams (vaikams) nuo gimimo iki 21 metų tvarką bei dokumentaciją (1 punktas). Tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad Įvertinimo tikslas yra nustatyti švietimo pagalbos ir paslaugų reikmes, rekomenduoti ikimokyklinio ugdymo programos, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo bendrosios programos, profesinio mokymo programos, neformaliojo vaikų švietimo programos pritaikymą, specialiąsias mokymo ir techninės pagalbos priemones, ugdymosi aplinkos pritaikymo būdus, siekiant sudaryti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui (vaikui) optimalias ugdymosi sąlygas. Tvarkos aprašo 3 punkte išvardyta, kas atlieka Įvertinimą: mokyklos vaiko gerovės komisija (toliau – ir Komisija); Pedagoginė psichologinė tarnyba (ar Švietimo pagalbos tarnyba) (toliau – ir Tarnyba); Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras; Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras; Švietimo ir mokslo ministerijos Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras. Atitinkamai Tvarkos aprašo 4 punkte išvardyta, kas skiria specialųjį ugdymąsi ir (ar) Švietimo pagalbą: Tarnybos vadovas (specialųjį ugdymąsi ir (ar) Švietimo pagalbą); Mokyklos vadovas (Švietimo pagalbą). Pagal Tvarkos aprašo 5.6 papunktyje nustatyta, kad Įvertinimo ir specialiojo ugdymosi ir (ar) Švietimo pagalbos skyrimo duomenys fiksuojami pažymoje dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) Švietimo pagalbos skyrimo (8 priedas).

Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitų mokyklų – savininkas (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka ir atvejais. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją dėl pareiškėjos sūnaus vežimo į mokyklą ir atgal, toliau aptariamas Vilniaus rajono savivaldybės nustatyta tvarka ir atvejai dėl mokinių vežiojimo į mokyklą ir atgal. Vilniaus rajono savivaldybės taryba, be kita ko, įgyvendindama Įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalis, 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T3-466 (2018 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) nusprendė patvirtinti Mokinių vežiojimo į mokyklą ir namus tėvų (globėju), privačiu transportu tvarką Vilniaus rajone (b. l. 42–43). Šis tvarkos aprašas nustato mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal tėvų (globėjų), privačiu transportu (1.2 papunktis). Pagal Tvarką, tėvų (globėjų), privatus transportas yra suprantamas kaip fiziniam asmeniui, sudariusiam sutartį su ugdymo įstaiga arba su savivaldybės administracija dėl mokinių (-ių) vežiojimo, priklausantis automobilis (2 punktas). Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), pavėžėjimo organizavimu į mokyklą ir atgal rūpinasi jų tėvai arba globėjai, pateikdami prašymą, kitus reikiamus dokumentus, patvirtinančius vežiojimo būtinybę, valstybės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai. Jei asmuo neturi automobilio ir jo veiką (globotinį) vežios kitas asmuo, prie prašymo turi būti pridėtas to asmens rašytinis sutikimas. Tuo atveju, kai specialiųjų poreikių turintiems vaikams dėl specifinių sutrikimų savivaldybės teritorijoje esančios bendrojo ugdymo mokyklos negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi, savivaldybė sumoka už pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą, galinčią suteikti tokiam mokiniui kokybišką ugdymą.

Kadangi Administracija yra viešojo administravimo subjektas, ji savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, sudarančiomis prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. VAĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys apibrėžtos prašymo ir skundo sąvokos: prašymas suprantamas kaip su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus; skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Įvertinus pareiškėjos sūnaus tėvo 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymą ir 2018 m. rugsėjo 20 d. prašymo papildymą, spręstina, kad jie atitinka prašymo apibrėžimą VAĮ prasme, kadangi jais prašoma atlikti atitinkamus veiksmus – sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu. Nustačius, kad Administracija skundžiamu Raštu atsakė į prašymą, tokiu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas ir VAĮ 14 straipsnis, kuris reglamentuoja prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose tvarką. Šio straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis).

Nustatytas faktines aplinkybes įvertinus aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad Vilniaus rajono miesto savivaldybei suteikta kompetencija organizuoti mokinių, kurie atitinka Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, vežimą į mokyklą ir atgal savo nustatyta tvarka ir atvejais tik tuomet, kai atitinkamas mokinys lanko jai nuosavybės teise priklausančią mokymosi įstaigą. Kai mokinys, atitinkantis Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, mokosi kitoje mokykloje, t. y. ne valstybės ar savivaldybės mokykloje, tokiu atveju jo vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja tos mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka ir atvejais. Atvejus ir tvarką, pagal kurią sprendžiama dėl mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimo į mokyklą ir atgal nustato Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų mokyklų savininkai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iš Trakų švietimo pagalbos tarnybos 2017 m. sausio 12 d. pažymos dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo (b. l. 12) ir Trakų švietimo pagalbos tarnybos 2017 m. sausio 12 d. pažymos dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo (b. l. 79–81) matyti, jog pareiškėjos sūnui nustatytas (duomenys neskelbtini) specialiųjų ugdymosi poreikių lygis. Skundžiamo Rašto priėmimo metu, pareiškėjos sūnus mokėsi M. Mižigurskajos gimnazijoje, kuri yra privati mokymosi įstaiga ir nepriklauso nuosavybes teise Vilniaus rajono miesto savivaldybei. Tai, kad M. Mižigurskajos gimnazija veikia kitos savivaldybės teritorijoje, ginčo nekyla. Tai reiškia, kad, vadovaujantis šiuo atveju aktualiu ir aptartu teisiniu reguliavimu, pareiškėja ar jos sūnaus tėvas dėl pareiškėjos sūnaus vežiojimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal turėjo kreiptis būtent į M. Mižigurskajos gimnazijos savininką šios mokyklos nustatyta tvarka. Byloje objektyvių duomenų, kad pareiškėja ar pareiškėjos sūnaus tėvas būtų pasikreipę į M. Mižigurskajos gimnazijos savininką dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo nėra, nors iš skundžiamo Rašto turinio aišku, kad, vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos sūnaus tėvui buvo siūloma dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu kreiptis į M. Mižigurskajos gimnazijos savininką. Atitinkamai, įvertinus skundžiamo Rašto turinį, darytina išvada, kad Administracija aiškiai ir suprantamai jame nurodė priežastis, kodėl pareiškėjos sūnaus tėvo prašymas nėra sprendžiamas. Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju Administracija nepaneigė pareiškėjos sūnaus teisės į pavėžėjimo kompensaciją, kadangi šio klausimo iš esmės nesprendė. Šioje vietoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjos atstovo advokato pateikta 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis nagrinėjamo atvejo kontekste nėra vertinama, kadangi šiuo konkrečiu atveju yra vertinamas individualus pareiškėjos sūnaus atvejis dėl pavėžėjimo kompensacijos, o pateikta sutartis su pareiškėjos sūnumi nėra susijusi.

Taip pat iš skunde išdėstytų argumentų ir teismo posėdyje pareiškėjos atstovo advokato žodinių paaiškinimų turinio taip pat matyti, kad pareiškėja Administracijos pareigą sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu kildina ir iš to, kad, pareiškėjos atstovo advokato teigimu, Vilniaus rajono savivaldybė savo veikimo teritorijoje neužtikrina kokybiško integruoto ugdymosi ir todėl pareiškėja ir jos sūnaus tėvas turėjo kreiptis dėl priėmimo į kitoje savivaldybės teritorijoje esančią mokymosi įstaigą, kuri gali suteikti ir suteikia pareiškėjos sūnui kokybišką ugdymą. Administracija su tuo nesutinka, teismo posėdyje Administracijos atstovės tvirtino, kad Vilniaus miesto rajone yra bent 60 mokyklų, kurios gali suteikti kokybišką ugdymosi procesą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos interesus atstovaujantis advokatas į bylą nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kad jis ar pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajone esančias mokymosi įstaigas ir tokie prašymai buvo netenkinti. Vadovaujantis nurodytu Tvarkos 5 punktu, Vilniaus rajono savivaldybė įgytų pareigą sumokėti už pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės esančią mokyklą tik tokiu atveju, jeigu būtų įrodyta, kad Vilniaus rajono savivaldybėje veikiančios mokymosi įstaigos negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi. Teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinę bylos medžiagą, sutinka su Administracijos pozicija šiuo klausimu. Byloje, be žodinių pareiškėjos atstovo advokato pareiškimų, nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjos atstovo advokato teiginį, kad Vilniaus rajono savivaldybė neužtikrina jos veikimo teritorijoje kokybiško integruoto ugdymosi, t. y. nėra pateikta nei prašymų, nei mokymosi įstaigų atsisakymų ar kito pobūdžio objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad į mokyklas iš tikrųjų buvo kreiptasi ir nei viena iš jų negalėjo suteikti pareiškėjos sūnui pagal jo specialiuosius poreikius. Šioje vietoje pažymėtina, kad tame pačiame Rašte, kurio teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėja ginčija, nurodyta, kad arti pareiškėjos sūnaus gyvenamosios vietos yra Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, kuri užtikrina ugdymą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Tai, kad ši gimnazija turi galimybes ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius patvirtina ir byloje pateiktas Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos 2018 m. spalio 9 d. raštas Nr. S-157 (b. l. 73), kuriame nurodyta, kad ši gimnazijoje yra ugdomi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, mokymosi pagalbą teikia pedagogai, logopedai, psichologai ir socialinis pedagogas, o esant poreikiai dirba mokytojo padėjėjas. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų teismo posėdyje pareiškėjos atstovo advokato teiginį, jog pareiškėja buvo nuvykusi į šią mokyklą, tačiau jos sūnus į šią mokyklą nebuvo priimtas. Byloje pateiktas Vilniaus rajono Avižienių gimnazijos 2018 m. kovo 12 d. raštas Nr. S-31 (b. l. 72), iš kurio matyti, kad ši mokykla negalėjo suteikti pareiškėjos sūnui tinkamo ugdymosi nepaneigia nėra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis įrodinėjamą aplinkybę, kad Vilniaus rajono savivaldybėje veikiančios mokymosi įstaigos negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, šiuo konkrečiu atveju, neįrodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje veikiančios mokymosi įstaigos negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi jos sūnaus atžvilgiu, nepaneigė Administracijos teiginių, kad Vilniaus rajono savivaldybėje yra mokymosi įstaigų, kurios gali užtikrinti kokybišką ugdymosi procesą, todėl su tuo susiję skundo argumentai ir teismo posėdyje išdėstyti žodiniai paaiškinimai, atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Raštas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis, iš skundžiamo Rašto turinio galima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jis yra priimtas, aiškiai ir suprantamai išdėstyti motyvai, kodėl pareiškėjos sūnaus tėvo prašymas nėra sprendžiamas. Tai reiškia, kad Raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, todėl jį panaikinti skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą privačiu transportu į M. Mižigurskajos gimnaziją.

Pareiškėja taip pat kelia neturtinės žalos, kildinamos iš Administracijos veiksmų nenuoseklumo, pasyvumo, nenoro padėti išspręsti susidariusią situaciją, atlyginimo klausimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į šio teismo sprendimo motyvus dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, ir nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjos argumentai dėl Administracijos veiksmų, iš kurių ji kildina jos patirtą neturtinę žalą vertintini kritiškai. Skunde nurodoma aplinkybė, kad Administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. A33(1)-1224-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ suteikė vilties, kad pareiškėja ir jos sūnaus tėvas gaus kompensaciją už vaiko pavėžėjimą į M. Mižigurskajos gimnaziją, yra neatitinkantis tikrovės, kadangi įvertinus jo turinį aišku, kad juo Administracija nepriėmė sprendimo dėl kompensacijos, o prašė pareiškėjos sūnaus tėvo pateikti papildomus dokumentus, kurie reikalingi klausimui dėl kompensacijos išsprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Administracija 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. A33(1)-6602-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ nurodė, jog pareiškėjos sūnus gali būti pavežamas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal specialiuoju reisu, nepagrindžia pareiškėjos skundo argumento, kad Administracija elgėsi nenuosekliai. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad tiek posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi pareiškėjos sūnaus tėvo prašymai dėl sutarties dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo, tiek raštuose, kuriuose buvo atsakoma į pareiškėjos sūnaus tėvo klausimus, buvo laikomasi nuoseklios pozicijos, kad toks prašymas turi būti teikiamas M. Mižigurskajos gimnazijos savininkui, o ne Administracijai. Vien Administracijos veiksmai, nusprendus pritaikyti išimtį ir sudaryti Mokinių vežiojimo tėvų (globėjų), privačiu transporto sutartį (b. l. 102–107) tam, kad nors laikinai būtų subalansuota susidariusi situacija, nustačius, kad Administracija teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos sūnaus tėvo prašymo dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo, teisėjų kolegijos vertinimu negali būti vertinami kaip neteisėti CK 6.271 straipsnio prasme. Priešingai, tokiais veiksmais, teisėjų kolegijos vertinimu, Administracija realizavo gero administravimo principą, elgėsi aktyviai, o ne pasyviai, kaip nurodoma skunde. Kaip matyti, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Administracijos veiksmai, sprendžiant pareiškėjos sūnaus tėvo prašymus dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo, buvo nuoseklūs. Tai, kad pareiškėjos sūnaus tėvo prašymas buvo nenagrinėjamas, nepatvirtina Administracijos neveikimo, kaip nurodoma skunde. Nustačius, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė, jog Administracijai kyla pareiga mokėti už pareiškėjo pavėžėjimą į mokyklą, esančią kitoje savivaldybėje, ir įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju Administracijos neteisėti veiksmai nenustatyti. Nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – teisiškai betikslis kitų sąlygų vertinimas. Todėl pareiškėjos skundo dalis, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėja ir Administracija procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų nepasisakyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius Januška Jolanta Malijauskienė Henrikas Sadauskas