Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1875-603/2017 pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrui ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys J. J., J. G. ir ,,IF P&C Insurance AS” filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė I. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2016-10-10 patikslinusi (t. 1, b. l. 211-218) prašė panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016-01-21 sprendimą Nr. 56-9, priteisti iš atsakovės VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro 1 643 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, 2015-06-15 apie 17 val. 30 min. ji rado pasikorusį savo sūnų D. N., pati nupjovė virvę bei su artimųjų pagalba pradėjo sūnų gaivinti, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Gaivinimo metu sūnus rodė gyvybės ženklus, tačiau greitosios medicinos pagalbos brigada atvyko po 25 minučių nuo iškvietimo, t. y. per neprotingai ilgą laiką. Taip pat tvirtino, kad atvykę paramedikai jokių pradinio gyvybės palaikymo veiksmų neatliko, net nepriėjo prie gulinčio D. N., jo būklė buvo vertinama vien žvilgsniais, nebuvo bandoma atverti kvėpavimo takų. Pasak ieškovės, netinkamai atlikdami įstatymais bei atsakovės lokaliniais teisės aktais nustatytas pareigas paramedikai nulėmė pavojingas pasekmes ir padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą ieškovei. Ji neteko savo sveiko vaiko, po jo mirties patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, stresą, įvykio pasekmės negrįžtamai pažeidė jos dvasinę pusiausvyrą, patirti išgyvenimai bei patirtas dvasinis ir fizinis skausmas neigiamai paveikė sveikatą. Mano, kad esant nurodytiems pažeidimams turi būti panaikintas Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016-01-21 sprendimas, kuriuo atmestas jos prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-02-14 sprendimu (t. 2, b. l. 21-29) ieškovės I. N. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrui 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu. Teismas, įvertinęs Sveikatos apsaugos ministro 2007-11-06 įsakymu Nr. V-895 patvirtintų Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų 23 punktą, į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad iškvietimas buvo priimtas 17 val. 44 min., į įvykio vietą atvykta 18 val. 07 min., atmetė kaip nepagrįstus ieškinio argumentus, jog greitosios medicinos brigados atvyko per neprotingai ilgą laiką. Taip pat pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog buvo įmanoma atvykti greičiau. Įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant šią bylą apklaustų liudytojų parodymus, teismas nustatė, kad ieškovės ir kitų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir išsamūs, – nenurodytas tikslus D. N. išėjimo iš namų laikas, taip pat nėra aišku, kada tiksliai buvo jo pasigesta, kiek užtruko paieška. Be to, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai nurodyta, kad ieškovė sūnų rado 2015-06-15 apie 17 val.15 min., o ieškinyje teigiama, jog 17 val. 30 min. Teismas sprendė, kad tikėtina, jog D. N. artimieji dėl patirto šoko negalėjo objektyviai vertinti laiko, kurio prireikė surasti D. N., jo kūną ištraukti iš smaugvirvės, greitajai pagalbai atvykti. Taip pat D. N. artimieji (liudytojai) dėl emocinės būklės negalėjo objektyviai įvertinti ir paramedikų atliktų veiksmų, konstatuojant D. N. biologinę mirtį, ir jų priimto sprendimo netaikyti gaivinimo procedūrų. Teismas, įvertinęs teismo medicinos ekspertės S. Bielevičienės paaiškinimus, kad ištraukus iš kilpos ką tik patyrusį asfikciją asmenį stranguliacinė vaga kakle būna neryški, poodinės kraujosruvos pavidalu, kad vėmalų masės galėjo išsiskirti dėl netaisyklingai atliekamo gaivinimo, t. y. spaudžiant viršutinę pilvo dalį, atmetė ir tokius ieškovės argumentus, jog gaivinimo metu buvo D. N. gyvybės ženklų, dėl ko tretiesiems asmenims nebuvo pagrindo konstatuoti jos sūnaus biologinę mirtį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų atsakovės VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro deliktinei atsakomybei atsirasti ir žalos atlyginimo institutui taikyti. Taip pat sprendė, kad dėl šių priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas ir jos reikalavimas dėl komisijos sprendimo panaikinimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė I. N. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 38-47) prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti, priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą, taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, privalėjo nustatyti, kada tiksliai buvo rastas ieškovės sūnaus kūnas. Ši aplinkybė reikšminga siekiant nustatyti ar, atvykus pagalbai, jis buvo gyvas. Teismas netyrė ir nevertino į bylą pateikto įrodymo – garso įrašo su bendruoju pagalbos centru, kuriame užfiksuoti garsai patvirtina faktą, jog kviečiant pagalbą ieškovės sūnus buvo gyvas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo įvykį mačiusių liudytojų parodymais, kurie patvirtino, kad D. N. kūnas nebuvo sustingęs, nebuvo lavondėmių, kad jokie veiksmai greitosios pagalbos medicinos darbuotojų nebuvo atliekami. Tuo tarpu jokiais įrodymais nepagrįsta teismo ekspertės S. Bielevičienės išvada teismas rėmėsi.

Atsakovė VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras atsiliepime (t. 2, b. l. 60-65) nurodo, kad su ieškovės skundu nesutinka, skundžiamą teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovės darbuotojos atliko neteisėtus veiksmus ar kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp jų veiksmų ir ieškovės sūnaus mirties. Ieškovė neteisėtus greitosios pagalbos darbuotojų veiksmus įrodinėja tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų bei vienintelį kartą žmogaus gaivinime dalyvavusių asmenų parodymais. Tuo tarpu objektyvių duomenų, paneigiančių ekspertės išvadas, į bylą nėra pateikta. Priešingai nei teigiama skunde, aplinkybes, susijusias su ieškovės sūnaus radimo laiku, privalo įrodyti ir pagrįsti pati ieškovė. Teismas itin daug dėmesio skyrė subjektyvių ieškovės ir susijusių asmenų parodymų vertinimui bei analizei ir pagrįstai priėjo prie išvados, jog atsakovės darbuotojai nėra kalti dėl ieškovės sūnaus mirties. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad atvykus paramedikams D. N. jau buvo miręs. Todėl jo gaivinimo imitavimas prieštarautų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatoms.

Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (t. 2, b. l. 66-68) į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė neginčija teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos reikalavimas panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016-01-21 sprendimą, todėl prašo skundą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų įstaigos civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių (CK 6.264 str. , 6.283 str.). Sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų atsakomybė yra specifinė. Kadangi tai viena iš profesinės atsakomybės rūšių, o tokių pareigų atlikimui yra keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikacijos reikalavimai, nei įprastos civilinės atsakomybės atveju, tai asmens (profesionalo) veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas.Civilinė atsakomybė dėl netinkamai teiktų / nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų taikoma tada, kai nustatoma neteisėti veiksmai (ar neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 str. – 6.249 str.). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, o žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sąlygos yra kumuliatyvios, todėl nenustačius nors vienos iš jų civilinės atsakomybės taikymas negalimas.

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, įrodymų tyrimo ir vertinimo

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovės VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, savo nesutikimą grindžia į bylą pateiktų įrodymų netinkamu ištyrimu bei įvertinimu, iš viso nepasisakius dėl dalies jų (garso įrašo, liudytojų parodymų) įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad medicinos darbuotojų civilinė atsakomybė yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojas ar kitas medicinos darbuotojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją; žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Todėl vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-02 nutartis civilinėje byloje Nr. -3K-3-292-686/2016).Pagrindinė medicinos darbuotojų pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, todėl pacientą ir sveikatos priežiūros įstaigą sieja prievolė, kurios turinį sudaro pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2004).Teisėjų kolegija pažymi, kad maksimalių pastangų principas reiškia, kad turi būti įvertinta, ar konkrečioje situacijoje medicinos darbuotojas veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011). Nors pirmiau paminėtuose kasacinio teismo išaiškinimuose akcentuojami gydytojams, kaip savo srities profesionalams, keliami reikalavimai teikiant medicinines paslaugas, tačiau analogiški elgesio standartai, teisėjų kolegijos vertinimu, privalomi ir paramedikams, kurių, kaip ir gydytojų, viena iš pareigų yra tinkamų ir kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Todėl teisėjų kolegija, vertindama atsakovių darbuotojų veiksmus, be kita ko, vadovausis ir įvardintais kasacinio teismo nustatytais kriterijais. Byloje nustatyta, kad 2015-06-15 17 val. 44 min. atsakovė VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras gavo bei priėmė apeliantės iškvietimą, į kurį buvo išsiųstos dvi atsakovės greitosios medicinos pagalbos brigados. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėse nurodyta kvietimo priežastis – pasikoręs (dabar). Širdies ar kvėpavimo sustojimas / staigi mirtis. Šie ekipažai į įvykio vietą atvyko 18 val. 07 min., Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad paciento būklės vertinimas atliktas 18 val. 08 min., pulsas – 0, kvėpavimo dažnis – 0, kvėpavimas – neišklausomas, temperatūra – šalta, vyzdžiai – išsiplėtę, nereaguoja, širdies ritmas – 0, konstatuota mirtis. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje nurodyta, kad apeliantės sūnaus D. N. mirties priežastis – mechaninė asfikcija, suspaudus kaklą kilpa. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, kad atsakovės VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojos, teikdamos pirmąją medicininę pagalbą D. N., atliko visus būtinus veiksmus. Konstatavus neabejotinus biologinės mirties požymius (lavoninio sustingimo išsivystymas, lavondėmių atsiradimas) sprendimas netaikyti gaivinimo buvo teisingas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino ne tik šią bylą nagrinėjant apklaustų liudytojų parodymus, bet ir jų bei kitų įvykį mačiusių asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantė neginčija fakto, kad liudytojai, kurių parodymais ji grindžia savo poziciją, yra jos šeimos nariai (vyras, dukra), arba draugai. Ir nors šie vieningai tvirtino, kad atvykusios specialistės net neįėjo į patalpą, kurioje gulėjo apeliantės sūnaus kūnas, mirtį konstatavo tik iš tolo pažiūrėjusios į kūną, tačiau šių asmenų paaiškinimai negali būti pripažįstami visiškai patikima ir neabejotina įrodinėjimo priemone, atsižvelgiant į jų ryšį su ieškove ir, atitinkamai, tokį patį, kaip ir pačios ieškovės, suinteresuotumą bylos baigtimi. Tokia išvada dėl susijusių su kuria nors bylos šalimi asmenų paaiškinimų patikimumo vertinimo bei jų įrodomosios galios darytina atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, jog kai asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, teismas privalo jų paaiškinimus kruopščiai tikrinti, lyginti su kitais bylos duomenimis; jie turi būti patikrinami ir įvertinami kartu su kitais surinktais byloje įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti byloje esantys įrodymai, dėl kurių bus pasisakyta, nepatvirtina liudytojų įvardijamo atsakovės darbuotojų neteisėto neveikimo. Apeliantės akcentuojamas į bylą pateiktas garso įrašas neleidžia įsitikinti liudytojų bei jos pačios paaiškinimų pagrįstumu tuo aspektu, kad savarankiškai atliekamo dirbtinio kvėpavimo metu jos sūnus tebebuvo gyvas ir rodė gyvybės ženklus, nes pradėjo vemti (išėjo suvalgyto maisto guzas). Iš šio garso įrašo ir jo išklotinės spręstina tik tiek, kad, atliekant gaivinimą, pro apeliantės sūnaus burną pasišalino skrandžio turinys. Kita vertus, priešingai nei teigiama skunde, nei šiame garso įraše, nei iš kitų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad tai buvo valingas veiksmas, o ne netaisyklingai atliekamo gaivinimo (spaudžiant viršutinę pilvo dalį) padarinys, ką ikiteisminio tyrimo metu nurodė apklausta medicinos gydytoja–ekspertė S. Bielevičinė. Dar daugiau, šiame garso įraše ne kartą užfiksuoti ir pačios apeliantės žodžiai ,,jis nereaguoja“; ,,...nieko nereaguoja jisai..“; ,,spaudžiam, kas iš to, kad jokių gyvybės ženklų“, kurie taip pat leidžia daryti priešingą išvadą, nei teigiama apeliaciniame skunde, t. y. kad gaivinimo veiksmai nebuvo rezultatyvūs. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliante, kad teisingam šios bylos išsprendimui, be kita ko, svarbu ir tai, kiek laiko truko asfiksija, ši aplinkybė yra reikšminga siekiant nustatyti, ar faktiškai buvo įmanoma atgaivinti jos sūnų. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius pačios šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Vadinasi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantei kilo pareiga įrodyti, kada jos sūnus tiksliai išėjo iš namų, kada jo buvo pasigesta, kiek užtruko jo paieška, o nepateikus šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, dėl to atsiradę teisiniai padariniai tenka jai pačiai. Šiuo atveju apeliantė nepagrįstai jai tenkančią įrodinėjimo pareigą siekia perkelti teismui. Jokių naujų įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, ji nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintų įrodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas praėjus trims mėnesiams po apeliantės sūnaus mirties, ji pati nurodė, kad sūnus iš namų išėjo apie 17 val., o pozicija dėl jo suradimo laiko buvo nenuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu bei pradiniame 2016-03-21 ieškinyje nurodoma, kad jis buvo rastas 17 val. 15 min., tuo tarpu 2016-10-10 patikslintame ieškinyje jau nurodytas kitas radimo laikas – 17 val. 30 min. Bendrajam pagalbos centrui apie šį įvykį pranešta 17 val. 44 min., t. y. bet kokiu atveju praėjus daugiau nei 14 min. po kūno suradimo.Medicinos specialiojoje literatūroje – A. Gramaus, E. Kurapkos, A. Cėplos „Teismo medicinos“ vadovėlyje – nurodyta, kad mechaninė asfiksija prasideda refleksinio kvėpavimo nutraukimu (20-30 sek.). Jeigu per tą laiką trukdanti kvėpuoti kliūtis nepašalinama, žmogų ištinka anoksija, kuri skirstoma į 5 fazes (periodus): inspiracinis dusulys, ekspiracinis dusulys, trumpalaikis kvėpavimo nutrūkimas; terminalinis kvėpavimas; galutinis kvėpavimo nutrūkimas. Kiekviena iš šių fazių trunka nuo 40 sek. iki 3-5 min., o visos mechaninės asfikcijos trukmė 6-8 min. Per šį laikotarpį žūva galvos smegenų žievė. Minėtame vadovėlyje taip pat nurodyta, kad vienas iš greitos mirties arba asfiksijos požymių yra labai ryškios melsvai raudonos arba violetinės lavondėmės, atsirandančios praėjus vos 30-60 min. po mirties (A. Garmus, E. Kurapka, A. Cėpla. Teismo medicina: Vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės akademijos Leidybos centras, 2000. P. 223-224). Taigi, net ir sprendžiant, kad apeliantės patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės yra teisingos ir kūnas iš smaugvirvės buvo ištrauktas praėjus 10-15 min. po sūnaus išėjimo iš namų, tai nepaneigia fakto, jog atvykus paramedikams apeliantės sūnaus gyvybės funkcijos buvo negrįžtamai nutrūkusios, o net ir praėjus trumpam laikui po mirties ant kūno galėjo būti pastebimi ankstyvieji mirties reiškiniai – lavondėmės.Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su atsakovės darbuotojų konstatuota apeliantės sūnaus biologine mirtimi, kas, atitinkamai, nesuponavo ir privalomo gaivinimo atlikimo, jokiais objektyviais ir patikimais bylos duomenimis, išskyrus apeliantės kitokį įsitikinimą, nebuvo paneigta. Be to, tokios teismo išvados teisingumu leidžia įsitikinti ne tik atsakovės VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojų, taip pat suinteresuotų ginčo baigtimi atsakovių naudai, liudijimai, bet ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – specialistų išvados, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys, aptarta specialiojoje literatūroje esanti informacija dėl bendros mechaninės asfikcijos trukmės (6-8 min.), sukeliančios negrįžtamus pokyčius – smegenų mirtį. Pagal bylos duomenis, šis laikas iki apeliantės sūnaus suradimo momento bet kuriuo atveju jau buvo praėjęs (šios nutarties 23 punktas). Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliantės teiginiais, kad atsakovės darbuotojos, net ir nustačiusios ankstyvuosius lavoninius reiškinius, galėjo ir turėjo atlikti gaivinimo veiksmus. Ginčui aktualioje Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo (teisėjų kolegija remiasi nuo 2008-07-04 iki 2016-01-01, t. y. teisinių santykių tarp šalių atsiradimo metu galiojusia šio įstatymo redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gaivinimas – medicinos pagalbos priemonės, kuriomis siekiama atnaujinti sutrikusius arba išnykusius kvėpavimą, kraujotaką, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas gyvybei pavojingų būklių atvejais. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidžiama nepradėti gaivinimo, jeigu yra neabejotinų mirties požymių: negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, lavoniškas atšalimas, lavoniškas sustingimas, yra lavondėmių ir kitų ankstyvųjų bei vėlyvųjų lavoniškų reiškinių. Todėl, priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, paramedikai, nustatę neabejotinus mirties požymius ir nepradėję gaivinimo, nepažeidė numatytų teisės aktų reikalavimų. Sutiktina ir su atsakovės atsikirtimų pozicija, kad mirusio asmens gaivinimo imitavimas prieštarautų profesinei etikai, pažeistų pripažintos praktikos taisykles. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas faktines aplinkybes, taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vadovaujantis ginčui aktualiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-11-06 įsakymu Nr. V-895 patvirtintų Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų 23 punktu, bei atsižvelgiant į tai, kad paramedikai į įvykio vietą, esančią kaimo vietovėje, nuo greitosios pagalbos stoties nutolusiai 29 km, atvyko per 21 min., konstatuoti, jog į iškvietimą buvo vykta neprotingai ilgai ir tokiu būdu pažeisti teisės aktų reikalavimai, nėra teisinio pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad iš apeliantės skunde nurodyto Bendrojo pagalbos centro garso įrašo bei ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotos jo išklotinės matyti, kad nuo pat pagalbos skambučio priėmimo iki paramedikų atvykimo buvo palaikomas ryšys su artimaisiais, teikiami nurodymai ir koordinuojami gaivinimo veiksmai. Šio garso įrašo trukmė – 24 min. 32 s. Iškvietimas paramedikams buvo perduotas tik po to, kai Bendrojo pagalbos centro specialistas surinko visą reikalingą informaciją (adresą, iškvietimo priežastį ir kt.), o iš garso įrašo matyti, kad tai užtruko apie 2 min. Taigi, šis įrodymas, kurio svarbą nagrinėjamai bylai itin akcentuoja ir pati apeliantė, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad greitoji medicinos pagalba į įvykio vietą atvyko per protingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį laiką. Kitų, šias aplinkybes galinčių paneigti įrodymų, apeliantė nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Kadangi apeliantė neginčija teismo sprendimo dalies, kuria atmestas kaip nepagrįstas jos reikalavimas panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016-01-21 sprendimą, šios sprendimo dalies teisėtumo klausimo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, nevertina (CPK 320 str. 1 d.).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus, teisingai identifikavo šiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentai pagrindo neteikia. Atmetus apeliantės skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.